2012 12 10

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

„Žirklionio“ diskusija: literatūros klasika – tarp autoriteto ir ikonos (II)

Publikuojame diskusijos apie literatūros klasiką  tęsinį (pirmąją dalį galite perskaityti čia). Diskusijoje dalyvavo susivienijimo AKLAS „Žirklionis“ nariai Mindaugas Grigaitis, Simona Siderevičiūtė, Lina Staponaitė, Loreta Varaniūtė, poetė Ramunė Brundzaitė ir Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Regina Dilienė.

Mindaugas: Iš mūsų diskusijos pirmosios dalies natūraliai kyla klausimas: iš kur ateina prisirišimas prie „milžinąžuolų“ ir „liepų“? Todėl ir mūsų diskusiją norisi pasukti kita linkme: kiek mokyklinės programos prisideda prie mechaniško ir nekūrybingo požiūrio į literatūrą tvirtinimo? Keista, kad akademikai neretai kritiškai atsiliepia apie mokyklinį literatūros dėstymą, negaili pastabų mokytojams, nors mokyklinis ugdymas yra organizuojamas pagal akademikų sudarytas ugdymo programas bei leidžiamus vadovėlius, kuriuose ta pati ikonizavimo dvasia, kuri kalba ne tiek konceptualiais argumentais, kiek ikonas garbinti įpareigojančia retorika.

Regina: Jūs klausiate, kiek naujoji vidurinio ugdymo programa prisideda prie mechaniško ir nekūrybingo požiūrio į literatūrą tvirtinimo? Atsakau labai labai daug. Dar pavasarį atliktas Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino užduočių bandomasis tyrimas vertintojus pribloškė mokinių darbų banalumu, primityvumu, kartais tiesiog bukumu. O juk šie mokiniai mokyti pagal naująją programą! Kur ta žadėta mąstymo gelmė, visokiausių tapatybių pajautos, išlaisvintas genijaus kūrybiškumas? Kodėl dabar pykstama, kad per visą Lietuvą neatsirado nė vieno pavyzdinio literatūrinio rašinio ir kodėl dėl to kaltinami mokytojai?..

Ramunė: Aidas Marčėnas, kalbinamas interviu, sako: „Poezija galima paversti net ir vieną žodį.“ Vaikščiodami su kolegomis (vadinamaisiais jaunaisiais kūrėjais) po mokyklas, dažnai pasakojame moksleiviams, kad poezijos išvis nebūtina perskaityti ją galima tiesiog pamatyti per langą, pauostyti, pačiupinėt, išgyventi. Mokiniams tai sukelia nuostabą. Žaviuosi kai kurių literatūros mokslininkų, tokių, kaip, pavyzdžiui, Brigita Speičytė, sugebėjimu naujai, įdomiai perskaityti Maironį ar kitus kanoninius autorius, bet įdomu, kiek tai paveikia visuomenę už akademinės terpės ribų. Ar nenutinka kartais taip, kad jaunas žmogus atbaidomas nuo literatūros, kai mokykloje yra verčiamas skaityti, analizuoti, galų gale dažnai ir „mėgti“ jam neaktualius tekstus, kurių kalba jam svetima, dirbtina, pasenusi, „knygiška“. Ar vis dar yra poezija tekstai, kurių kalbos elementai perėjo į kasdieninį vartojimą, kurių eilutės tapo klišėmis, banalybe?

Simona: Ši tema yra tikras lietuvių literatūros skaudulys, kuris labai greitai suskaido žmones į dvi puses: tradicijos puoselėtojus/ saugotojus ir trokštančius naujovių bei literatūros pertvarkymų. Mokykloje teko ragauti Lietuvos klasikų kūrinių, tačiau tuo visiškai nesiskundžiau nei tuomet, nei dabar, sveika turėti kuo platesnę skaitymo patirtį. Mokykloje kanonas reikalingas jau vien dėl to, kad būtų bent kokia aiškesnė kryptis ruošiantis baigiamiesiems egzaminams. Kaip pamenu, mokykloje buvo labai aiškiai pasakyta, ką skaityti ir kaip tai suprasti. Prisimenu įvairias lenteles, kurias pildėme, stengėmės įsiminti rašytojų pagrindinius kūrybos bruožus. Manau, jog atgavus nepriklausomybę buvo labai baimintasi dėl lietuvių tapatybės išlikimo ir tvirtėjimo, todėl stengtasi visaip ją puoselėti, pasirinkti tokie literatūros autoriai ir jų kūriniai, kurie užšaldė lietuvių tapatybės esminius taškus ir dabar, metai iš metų, mokiniai mokomi būti lietuviais. Pateikiamas vienas ir tas pats idealus lietuvio ir pačios Lietuvos modelis, kuris tapo siekiamybe. Keisti kanoninius autorius būtų tas pats, kas keisti patį lietuvį ― vis dar artoją, su žagre prisirišusį prie dirbamo lauko. „Patriotinimas“ vis dar yra pagrindinis Lietuvos švietimo politikos tikslas. Tai galima pastebėti ne vien apžvelgus privalomus literatūros kūrinius, bet ir skelbiamas konkursų, diskusijų temas. Visuomet džiaugiausi galimybe pažinti kuo daugiau tekstų, tarp jų ir lietuvių klasikų, tačiau jau mokykloje purčiausi ideologinio mokymo. Be praeities nebūtų dabarties ir bet kurios pusės ignoravimas ― ar tai būtų kanonizuoti autoriai, ar postmodernūs/ modernūs, įvairiausių srovių atstovai ― tėra nesėkmingas bandymas suformuoti istoriją pagal savo norą. Rodydami mokiniams tik vieną lietuvių literatūros etapą, tašką, matome tik menką spalvingos ir įvairialypės lietuvių literatūros dalelę. Galiausiai, juk literatūra yra toks platus ir neišsenkantis klodas, kad joje atsiras vietos visiems ― ir kanono sekėjams, ir naujovių puoselėtojams.

Lina: Drįsčiau nepritarti tavo minčiai, kad tam tikrų autorių kanonizavimas (mieliau vadinu „mėgimu“), skaido skaitytojus į dvi aiškiai apibrėžtas stovyklas (kanonizuotojai ir tie anti-). Iš tiesų niekas neverčia taip skaidyti ir pasiskirstyti. Lietuvių literatūros tradicija, manau, yra „ištęstinė“, plati sąvoka: su visais maironiais ir kitomis „ikonomis“, prie kurių palaipsniui šliejasi, horizontaliai ir vertikaliai (laiko, kultūros, sociopolitinių aplinkybių, minties raidos kontekstuose) išsidėsto kiti autoriai. Literatūros ar net (literatūrinės) tapatybės formavimasis yra ilgalaikis, nenutrūkstantis reiškinys, kuriame neturėtų būti nei eliminacijų, nei pertrūkių, nei dirbtinių tam tikrų „taškų“ išryškinimų. Aš mokykloje labai džiaugiausi turėdama mokytoją, kuri egzaminams skirtą literatūros sąrašą papildydavo nuorodomis į kitus lietuvių ar pasaulio literatūros reiškinius. Galbūt dėl to jau aptarta skirtis tarp dviejų literatūrologinių stovyklų man atrodo dirbtina. Plati galimybė „migruoti“ tarp „kanonizuotojų“ ir „kanono neigėjų“, suvokti, ką mums davė Maironis (ir kiti klasikai), neužmirštant prasmių, kurias kuria daugybė šiuolaikinių, „pomaironinių“ autorių, man atrodo esanti geriausia išeitis. Kita vertus, tokios plačios sistemos pritaikymas mokykloje galėtų būti sudėtingas: deja, fiziškai neįmanoma gerai susipažinti su labai dideliu kiekiu reiškinių, autorių ir kūrinių, todėl galbūt (kartojuosi ir gal net prieštarauju pati sau) sistema turėtų būti labiau pasirenkamoji, rekomenduotina, negu privaloma. Mane turbūt čia būtų galima kritikuoti klausiant, o kaip tada sudaryti aiškią egzaminų (vertinimo) sistemą, kai kiekvienas bent šiek tiek laisviau gali pasirinkti, ką ir kaip ruoštis. Tačiau galbūt tokios laisvės, atvirumo ir net atsakingumo, gimstančio iš galėjimo pasirinkti, trūksta patiems egzaminų rengėjams? Juk tikrai ne kiekvienam įmanoma susitvarkyti su ta laisve. Todėl svarbesnis klausimas man atrodo, kodėl atviri, kritiški, laisvai mąstantys protai dažnai yra linkę „užsimerkti“ ir nepastebėti tų, kurie, nesugebėdami patys naudotis galimybe rinktis, laisvėti ir nesustabarėti, siūlo tokią „ikonišką“ sistemą universalinti. Atrodo įdomiau (o gal baisiau, paradoksaliau) tai, kodėl mes, esantys lietuvių literatūros tyrinėtojų ar tiesiog mylėtojų, skaitytojų būryje, vis dar dažnai nedrįstam pasakyti kitiems tiesiai ir atvirai tai, ką manome esant neteisinga. Man įdomu, kodėl dar yra reikalingi tokie tekstai, kaip šis, iš esmės kalbantys apie tai, apie ką jau seniai diskutuojama ― vienur drąsiau, kitur puse lūpų, už uždarų durų. Kodėl šie dialogai, taip reikalingi norint augti ir kisti, dar nepajudino kritikuojamų reiškinių?

Loreta: Nors Lina pateikė nuostabią diskusijos pabaigą (o gal kito turiningo pokalbio pradžią?), iš tų retorinių klausimų man kilo kelios mintys. Galbūt mokykloje reikėtų pristatyti keletą galimų (ne primygtinių) suvokimo būdų, asmeninio kanono (logiškai pagrįstų) modelių, o tuomet žmogus būtų pats skatinamas tokius savarankiškai susidaryti. Per naivu? Gal asmeninio vertinimo įtvirtinimui trūksta argumentų, sėkmės istorijų. O galbūt ikonizacija yra paprasčiausiai aktuali, būtina tam tikrai auditorijai. Taip pat kyla klausimas, ar apskritai įmanoma neikonizuoti to, kas smarkiai patinka.

Simona: Loretos mintis tikrai puiki ― daugiau laisvės, daugiau pasirinkimo. Gal nuo mokyklos suolo įpratę rinktis, patys daryti sprendimus, mokiniai ir palikę mokyklą būtų savarankiškesni, išdrįstų abejoti, ieškoti naujų, originalių sprendimų. Paskatinti rinktis, jie patys intensyviau domėtųsi literatūra, atrastų skaitymo malonumą.

Regina: Mokykla yra ypatingas organizmas. Šalia jos, bet ne joje esantys to niekada nesupras. Kaip kvantinėje mechanikoje nustoja veikę tradicinės fizikos dėsniai, taip mokykloje deformuojasi visi „aukštieji“ programų tikslai ir uždaviniai. „Priversime mokinius skaityti!“ neslėpdami deklaruoja naujosios programos rengėjai ir sudeda į pusantrų metų kursą 36 privalomus autorius, antra tiek  kontekstinių! Kanonas! Kai kalbame apie kanoną, pirmiausia reikėtų paklausti, kas yra to kanono adresatas, kokiu tikslu kanonas sudarytas. Jeigu kažkam kanonas vien tautinis orientyras, tai jį sudarys vieni kūriniai, jei kanonas moralinis autoritetas, kiti, jei formos ieškojimai ir atradimai dar kiti autoriai ir kūriniai. Dabar, kai kalbame apie mokyklą, tas adresatas šešiolikos aštuoniolikos metų jaunuolis ir jo tikslai, jo gebėjimas ar negebėjimas „perskaityti“ kanoną visiškai ignoruojamas. J. V. Gėtės „Faustas“ irgi neblogas dalykėlis, bet jo niekas neskaito mažyliams kaip pasakėlės prie miegą… O mes norime, kad tas maištingas paauglys, vis dar nerandantis tapatumo su savo šeima, savo namais, draugais ar artimiausia aplinka, imtų spręsti egzistencines tautinės tapatybės problemas? Kad suprastų, kokią gyvenimo išmintį sako mirčiai į akis žvelgiantis kūrėjas? „Sušukuok ežį!“ replikuoja įpykęs paauglys, o man tas „ežio šukavimas“ tai naujosios vidurinio ugdymo literatūros programos kūrėjų užmačia per privalomus senovinius (mokinių terminas) tekstus, atseit kanoną, visus –niolikinius paauglius staiga padaryti ramiais, solidžiais tautinės tapatybės puoselėtojais, kuriems, anot J. Aisčio, „gera vargt čia, Lietuvoj“. Naujoji programa, tas nelemtas kanonas, tik dar labiau atitolino vaikus nuo literatūros, įtvirtino veidmainystę pamokos tapo kažkokių deklaratyvių, bet visai svetimų ir nesuprantamų tiesų kalimu, o literatūra, kaip autentiška jauno žmogaus minčių erdvė, nustojo egzistavusi  išnyko kaip dūmas, neblaškomas vėjo… Prievarta skiepijama lietuvio valstiečio  artojėlio ar audėjėlės tapatybė ir jos tikrinimas egzaminu (!) vaikams kelia tik isterišką juoką. Jie skuba kuo greičiau pritapti prie Anglijos, Amerikos, Škotijos, Belgijos, Olandijos, Švedijos ir t. t. kultūros ir tapatybės lietuviškose mokyklose uždrausto vaisiaus (o jis, sakoma, saldžiausias).

Mindaugas: Mano nuomone, ikonizacija yra masinio mentaliteto steigimas. Kaip ir sakė Ramunė, akademiniai permąstymai, nekeičiantys pačios kanono esmės, visuomenės nepaliečia, todėl ir mokykliniame literatūros ugdyme kol kas dominuoja konvejeris. Tautinis ideologizavimas ir ugdymo turinio formalizavimas yra didžiausia mokyklinio literatūros mokymo skauduliai. Jie lyg ir bandomi malšinti atnaujintose vidurinio ugdymo programose, kur „tautos vaiko“ idėjos yra atsisakyta, orientuojamasi į laisvo ir kritiško mąstymo ugdymą, bet nerimą kelia tai, kad naujosios programos kitaip išdėlioja tikslus ir uždavinius, bet dirba ant to paties kanono. Man labai patraukliai skamba Loretos siūlymas mokykloje pristatyti keletą galimų (ne primygtinių) literatūros suvokimo būdų. Kanonas turėtų būti kaip grupė kūrinių, kuriuos verta perskaityti, bet turi būti palikta galimybė laisvai tuos kūrinius vertinti. Kas jį turėtų padaryti? Žinoma, mokytojai. Tik kaip mokytojai tą gali padaryti, jeigu net akademiniame lygmenyje kanono vertinimo daugybiškumas ir pliuralizmas yra daugiau imituojamas nei realizuojamas? Todėl aš savo žvilgsnį ir kreipčiau pirmiausia į akademinę sferą. Ne tiek kažką kaltindamas, kiek klausdamas ar akademinėje erdvėje galima kalbėti apie laisvę nuo kanonizuotos tautinės literatūros. Turbūt, kaip sakė Ramunė, pirmiausia akademiniame lygmenyje reikia perlipti per „tėvų kompleksą“. Įveikus tokius barjerus, pirmiausia akademinėje terpėje galėtų daugintis kanonų perskaitymo variantai, o tada ir mokykloje būtų galima sulaukti ko nors panašaus.

Regina: Yra ir dar vienas aspektas. Jokio mokslininko, politiko ar net literatūrologo niekas neverčia išpažinti meilės kanonui, niekas netikrina, ar kas vakarą pasimeldi Donelaičiui, padėkoji Baranauskui, sukalbi Maironį. O mokyklos santykis su kanonu ypatingas: ten egzaminu tikrina, kaip išmokta tai, kas įrašyta programose, šiuo atveju kanoną. Privalomas tikrinamas visada yra daugiau ar mažiau prievarta. Sutikite ko jau ko, bet meilės per prievartą nebūna! Mokinys ir jo mokytojas, atsidūrę tarp programos priekalo ir egzaminų kūjo, gelbstisi labai paprastai viešai deklaruoja vienus dalykus, o gyvena kitais. Tiek, kiek to kanono bus tikrinama (sugebės patikrinti) per egzaminą, nereikalauja jokio gilesnio skaitymo, autentiško santykio, nes jis ir negali atsirasti per kelias pamokas, skirtas vienam autoriui (palyginkite: Anglijos mokyklose per metus išeinami maždaug 4 autoriai, Lietuvoje 18). Lėkimas zovada per programą pareikalauja tik mokytojo gudrumo ir mokinio apsukrumo iš pagalbinių komercinių knygelių išmokti keli bendri kūrybos bruožai, viena dvi panagrinėtos ištraukos skirtingomis temomis, mokytojo sukurtas ir padiktuotas universalus gabaliukas apie vertybes štai ir viskas. Visai nereikia būti skaičiusiam H. Radausko ar Salomėjos Nėries, kad sugebėtum į bet kurį rašinį įterpti kad ir tokį universalų, atseit „literatūrinį“ fragmentą: „Įdomus tas mūsų gyvenimas vieniems jis lyg H. Radausko eilėraščio strėlė („Strėlė danguje“), nežinia kieno paleista, nežinia kieno valdoma, nežinia, į kokį tikslą skriejanti ir kokio Dievo ieškanti; kitiems gyvenimas „vėjas palaidas“ (S. Nėris), tretiems  „tai sapnas klaikus“ (S. Nėris)“… Čia tik pavyzdys, bet tokių „gabaliukų“ su kanoniniais autoriais turime ne vieną dešimtį. Ir mums negėda, nes kare ir egzamine nugalėtojai neteisiami. Karas paskelbtas jau seniai dar programų rengimo procese atsirado labai stiprus susipriešinimas tarp mokytojų praktikų ir programos rengėjų teoretikų bei švietimo sistemos valdininkų, manančių, kad „kėdė“ ar „postas“ suteikia ne tik galios, bet ir proto… Mokytojų niekas neklausė, iš jų tyčiojosi, melavo. Rezultatas programa, patvirtinta buldozeriniu principu, bet nuoširdžiai pagal ją dirbančių vienetai. Ne rašytojų kanonizavimas yra blogybė, bet prievarta, kai kažkam tinkantys ir patinkantys dalykai jėga grūdami visiems į protus ir širdis! Mes dūstame nuo tos prievartos ir ginamės.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.