2012 12 11

bernardinai.lt

Selonija

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Jonušas Radvila – didysis LDK etmonas

Prieš 400 metų, gruodžio 2 dieną, Papilio Radvilų dvare gimė žymus šios giminės Biržų–Dubingių šakos atstovas, didysis LDK etmonas ir Vilniaus vaivada, didžiojo etmono Kristupo II Radvilos ir Onos Kiškaitės sūnus, Kėdainių miesto savininkas kunigaikštis Jonušas Radvila.

Radvilos – žymi lietuvių kilmės didikų giminė, iškilusi XVI a. pr. Ir vyravusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politiniame ir kultūriniame gyvenime iki XVIII a. pr. Radvilų giminė garsi karaliene Barbora, kardinolu Jurgiu, pasižymėjusiais karvedžiais, politikais, diplomatais, ministrais. Radvilos vieninteliai titulavosi Šventosios Romos imperijos kunigaikščiais, jie buvo turtingiausia ano meto didikų giminė, dvarus skaičiavusi tūkstančiais, išlaikiusi atskirą kariuomenę, didesnę už Lietuvos – Lenkijos karaliaus.

Kunigaikštis Jonušas Radvila buvo viena ryškiausių savo epochos asmenybių, žymus politikas ir karvedys, kultūros mecenatas, evangelikų reformatų globėjas, išsilavinęs žmogus. Jis baigė kalvinų mokyklą Biržuose, Koidanovo ir Slucko gimnazijas. Vėliau mokėsi Leipcigo, Leideno, Altdorfo universitetuose. Kaip ir daugelis kitų tais laikais gyvenusių didikų vaikų, J. Radvila savo politinę ir karinę karjerą pradėjo labai anksti.

1632 m. jis su delegacija buvo pasiųstas į Olandiją ir Angliją paskelbti apie karaliaus Vladislovo Vazos išrinkimą. 1633 m. J. Radvila tapo pakamarininkiu, 1640 m. buvo paskirtas Trakų pilininku, tačiau šios tarnybos atsisakė. 1646 m. buvo lauko etmonas ir Žemaičių seniūnas, 1653 m. – Vilniaus vaivada, nuo 1654 m. – LDK didysis etmonas.

Jonušas pasižymėjo karuose su Maskva ir kazokais: 1633–1634 m. dalyvavo kovose dėl Smolensko, 1649 m. išvadavo iš sukilusių kazokų Turovą, Mozyrių, Babruiską ir kt. miestus, 1651 m. užėmė Kijevą.

Jonušas Radvila (1612–1655). Nežinomo dail. paveikslas (apie 1654).

XVII a. viduryje Jonušas Radvila buvo vienas įtakingiausių didikų Lietuvoje, nevengęs savarankiškai politikuoti tiek vidaus, tiek santykiuose su užsieniu. 1654–1655 metais, per 1654–1667 m. Lenkijos ir Lietuvos valstybės karą su Rusija, vadovavo LDK kariuomenei.

1655 m. rugpjūčio mėnesį Rusijos kariuomenei užėmus Vilnių, iš kitos pusės artėjant švedams, vadovavo LDK derybų grupei, kuri sudarė Kėdainių sutartį su Švedija Kėdainiuose, Radvilų dvare. Labai daug savarankiškumo jis parodė šiose derybose. Dėl tos sutarties pasirašymo, J. Radvila užsitraukė Jono Kazimiero bei daugelio lietuvių ir lenkų neapykantą.

Jo asmenybė kelia daug ginčų, ypač tarp lenkų istorikų ir rašytojų dėl jo tariamos antilenkiškos veiklos ir dėl tariamo Liublino unijos sulaužymo. Jonušas Radvila mokėjo keturias kalbas, rūpinosi kultūriniais krašto reikalais. Kėdainiai buvo J. Radvilos mylimiausias miestas, kurį padarė savotišku reformatų centru. Radvilų rūpesčiu Kėdainiuose buvo sutelktos pagrindinės evangelikų reformatų bažnyčios, švietimo ir kultūros institucijos. 1625 m. keturklasė reformatų mokykla pradėta pertvarkyti į vidurinę, kuri 1647 m. tapo gimnazija, vėliau įgavusi Šviesiosios gimnazijos pavadinimą.

Jo rūpesčiu 1651 m. prie gimnazijos įkurta Joachimo Jurgio Rheto spaustuvė. Manoma, kad mieste veikė popieriaus dirbtuvė. Jonušo Radvilos valdymo laikotarpiu Kėdainiuose gyveno ir dirbo žymūs lituanistikos veikėjai Steponas Jaugelis Telega, Samuelis Tomaševskis, Samuelis Minvydas, Jonas Božimovskis vyresnysis, parengę pagrindinį XVII a. evangelikų reformatų leidinį lietuvių kalba „Kniga nobažnistės krikščioniškos“, kurį 1653 m. išspausdino J. J. Rheto spaustuvė.

Kėdainių gimnazijoje dėstė garsūs Europoje mokslo veikėjai, tarp jų pedagogas ir filosofas Adomas Rasijus bei gydytojas, karo inžinierius ir filosofas Adomas Freitagas. Tuo laiku gimnazijoje buvo dėstoma lotynų kalba, taikomi pažangūs mokymo metodai, o mokiniai mokėsi iš garsaus čekų pedagogo ir filosofo Jano Amoso Komenskio vadovėlio.

J. Radvila buvo Lietuvos evangelikų reformatų globėjas. Jis pasirūpino, kad būtų užbaigti prieš jį pradėti Biržų rezidencijos bei Kėdainių kalvinistų bažnyčios statybos darbai. Reglamentavo mieste vaito ir burmistro rinkimus, leisdamas patiems miestiečiams siūlyti kandidatus, sugriežtino miestiečių drausmę ir atsakomybę už viešą tvarką: įvedė policinę priežiūrą, atvykėlių registraciją, sutvarkė miestiečių karinį pasirengimą, žydų pavaldumą dvarui.

Mieste buvo palaikoma švara ir tvarka. Jis pastatė miesto rotušę, rėmė reformatų bei liuteronų bažnyčias, 1647 m. suteikė savivaldą vokiečių apgyvendintai Jonušavai. Antrosios savo žmonos – turtingo Valakijos valdovo Lupulo dukros Elenos Marijos garbei J. Radvila Kėdainiuose pastatė stačiatikių bažnyčią ir apgyvendino keletą pravoslavų vienuolių.

J. Radvila turėjo tik vieną dukrą (iš pirmos santuokos) – Oną Mariją. Ši ištekėjo už jo pusbrolio Boguslavo Radvilos. Taip visas Jonušo Radvilos šeimos turtas perėjo Boguslavo Radvilos giminės šakai.

Per 11-a jo valdymo metų (1644–1655 m.) Kėdainiai tapo vienu iš geriausiai tvarkomų privačių magdeburginių miestų ir svarbiausių LDK reformacijos centrų. Jonušas Radvila XI, kaip ir jo tėvas, buvo vienas didžiausių reformatų globėjų Lietuvoje.

Mirė Jonušas Radvila Tikocine 1655 m. gruodžio 31d., vėliau pervežtas ir 1676 m. Palaidotas Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčioje, Radvilų šeimos mauzoliejuje. 1995 m. jo sarkofagas restauruotas, palaikai perlaidoti.

Pagerbiant jo atminimą, 1919 m. Kaune įsikūręs husarų pulkas buvo pavadintas Lietuvos Didžiojo etmono Jonušo Radvilos garbei, gyvavęs iki 1939 m. Nuo 1999 m. Jonavos raj. Rukloje įsikurė ir Jonušo Radvilos mokomasis pulkas. 1931 m. Biržuose atidengtas J. Zikaro sukurtas paminklas Jonušui Radvilai, o Kėdainiuose, Didžiosios Rinkos aikštėje stovi 2006 m. sukurtas skulptoriaus Algirdo Boso paminklas Jonušui Radvilai.

Nors prabėgo daugybė metų, tačiau Kėdainiuose dar išlikęs Jonušo Radvilos palikimas: jo dėka galime iki šiol pasidžiaugti gražiu XVII a. Kėdainių senamiesčiu, išlikusiais XVII a. mūriniais namais – J. Andersono, J. Grėjaus, Šaflerio, Štiglio, stiklių namais, miesto Rotuše, keturiomis Rinkomis bei skirtingų religijų maldos namais.

Jūratė Nekrašienė, Kėdainių krašto muziejaus muziejininkė