2012 12 12

Daiva Ausėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Ilona Reklaitytė-Mezenceva: meilė gyvūnams – tai mūsų vidinio gerumo išraiška

Viešosios įstaigos „SOS gyvūnai“ įkūrėja Ilona Reklaitytė-Mezenceva. Asmeninio archyvo nuotrauka

Gyvūnų globą ILONA REKLAITYTĖ-MEZENCEVA vadina savo gyvenimo tarnyste. Jos įkurta viešoji įstaiga „SOS gyvūnai“ šiuo metu globoja apie 150 gyvūnų.

Per šešerius metus Ilonai teko pamatyti dvi žmogaus sielos puses – viena gerą, gebančią stipriai mylėti ir aukoti; kitą žiaurią – galinčią įskaudinti, kankinti bejėgį gyvūną. Moteris sako, kad ir kiek prieglaudų gyvūnams įkurtume, jos visos bus perpildytos. Kad situacija keistųsi, turime pakeisti savo požiūrį į gyvūnų laikymą.

Kaip tapote gyvūnų globėja ir gelbėtoja?

Mano išsilavinimas – veterinarijos felčerė. Visą gyvenimą globojau gyvūnus ir juos mylėjau. Nors pagal specialybę nedirbau, buvau vaikų darželio auklėtoja, mano širdis visada buvo šalia gyvūnų. Niekada nesu praėjusi pro valkataujantį, vargšą, sergantį gyvūną. Dar net nepradėjus šitos veiklos, namuose augdavo po kelis gyvūnus vienu metu. Priglaudi – padovanoji – vėl priglaudi. Aišku, prieš tai sutvarkai jį, pagydai.

Pamenu, 2006-aisiais, kai auginau antrą vaikutį, pamačiau nuotraukas iš valdiškos gyvūnų prieglaudos. Tai buvo Aleksoto prieglauda Kaune. Ten nuvykusi pasiėmiau kelis gyvūnėlius, širdis neatlaikė. „Užsikabinau“. Paskui būrėsi žmonės, atsirado savarankiškų gelbėtojų komanda. Galima sakyti, kad aš savo pavyzdžiu šiek tiek paskatinau ir kitus imtis tos veiklos.

Kokia buvo jūsų veiklos pradžia?

Žmonės tiesiog pasiimdavo gyvūnėlius namo. Visi tie, kuriuos subūriau į gražią komandą, kas galėjo, imdavo juos namo, kas ne – atveždavo į prieglaudą maisto, šukuodavo, pasiimdavo išmaudyti, platindavo skelbimus, nuotraukytes, kad yra tokie ir tokie gyvūnai: „Žmonės, atvažiuokite, pasiimkite.“

Reklama šioje srityje labai svarbi, kaip pateikti gyvūną, kaip jį parodyti, kad sudomintų žmogų, kad pastarasis norėtų padėti. Juk tas nuotraukas, kurias pati mačiau ir kurios mane taip paveikė, kažkas taip pat turėjo padaryti, įdėti į internetą. Man to užteko visam likusiam gyvenimui, kad burčiau žmones, kurčiau organizacijas, gelbėčiau gyvūnus. Kartais kaip gyvenime būna – vos kelios nuotraukos… ir visas likimas…

Mes dirbom kaip savanoriai. Pamenu, toji Aleksoto prieglauda (kuri dabar uždaryta) nenorėjo priimti jokių savanorių, prieglaudos darbuotojai manė, jog esame juokingi, įsivaizduokite, mūsų elgesys jiems keldavo juoką. Jie niekaip negalėjo suprasti, kam gaištam laiką murziniems, sergantiems, seniems, luošiems, niekam nereikalingiems šunims. Jie manė, kad truputį pavažinėsime, apsiraminsime, ir pasibaigs tas gyvūnų gelbėjimas. Tačiau neapsiraminome, nepasibaigė, dabar turime savo organizaciją, apie 150 globojamų gyvūnų, turime savo žemės sklypą ir keturis pastatus, kuriuose gyvena gyvūnai.

Vilniuje veikia tokia organizacija „Grinda“, turinti gyvūnų prieglaudą. Greitai tapo aišku, kad tai yra karantinas, o ne prieglauda. Dabar jau kuriasi daugybė organizacijų, kurios per socialinius tinklus aktyviai gelbėja iš tos organizacijos gyvūnus. O privačios prieglaudos yra dvi – mūsų Vilniuje ir dar viena – Kaune. Šiandien „Grindą“ jau norėčiau užtarti, nes jie neskuba gyvūnų migdyti, iki paskutiniųjų stengiasi surasti gyvūnui naują šeimininką. Skirtumas tarp valstybinių ir privačių įstaigų yra tas, kad valstybinės privalo juos priglausti, tuo tarpu privačios prieglaudos gali dėl kažkokių priežasčių ir atsisakyti: nes jos negauna finansavimo iš valstybės ir dirba asmeninės iniciatyvos pagrindais. Nieko kito nelieka ir „Grinda“ dėl ribotos vietos senbuvius migdo, kad galėtų paimti naujų. Tik dabar jie patys ėmė kreiptis į kitas organizacijas, kad jos padėtų išgelbėti gyvūnus nuo mirties.

Kada pradėjo kurtis organizacija?

Tas būrelis žmonių, kurie vežėsi namo gyvūnus, juos gydė, tvarkė, šukavo, prausė, ieškojo naujų šeimininkų, vieną dieną suprato, kad pavienių pastangų neužtenka. Turint organizaciją, galima ir paramos sulaukti. Pirmoji buvo „Pifas“, bet gan greitai išsiskyrė požiūriai į pačius gyvūnus, jų atranką. Tada susikūrė „Vilniaus Pifas“. Deja, po pusmečio nuomonės vėl išsiskyrė. Kiekvienas turėjo labai skirtingą požiūrį į savoką „globa“. Pavyzdžiui, vieni sutiko gelbėti visokius „nurašytus“ gyvūnus, manė, kad tai yra jų gyvenimo tikslas. Kiti manė, jog reikia gelbėti sveikus gyvūnus, kurie geriau atrodo, kuriems greičiau galima rasti šeimininką ir t. t.

Mano pozicija visuomet buvo gelbėti vargingiausius, jiems sunkiausia, be to, tokių gyvūnų gelbėjimui reikia didesnių finansinių išlaidų. Turėdamas 1000 litų gali investuoti į didesnį skaičių sveikų gyvūnų – jų maistui, dresūrai, kitoms reikmėms. O jei tokią sumą skirsi tiems nabagėliams gelbėti, tai visa suma gali išeiti, pavyzdžiui, tik vienam šuniui gydyti. Čia visuomet kildavo diskusijų, atsirasdavo nesutarimų. Taip keletą kartų suburta komanda vis skildavo, kol galiausiai suvokėme, kad turi būti dvi skirtingos darbo su gyvūnais kryptys.

Trečioji mano pastanga buvo VšĮ „Pifas.lt“ Tai įvyko 2008 m. Vėl viską pradėjom iš naujo. Išsinuomojome patalpas, po metų teko keisti pavadinimą, nes „Pifas“ padavė mus į teismą dėl vardo panaudojimo. Buvo labai nemalonus periodas, bet galiausiai tapome „SOS gyvūnai“. Deja, mano nuolatinės kompanionės – Agnė, Guoda, Lina dabar gyvena ne Lietuvoje. Šiuo metu turiu nuolatinių savanorių komandą, kuri kartu dirba jau gerus 3 metus.

Toks pasaulis ir toks žmogus. Visur taip būna. Vargu ar kada ta situacija pasikeis. Manau, kad visuomenėje yra per pusę – viena pusė myli gyvūnus, kita pusė nemyli. Yra žmonių, kurie vaikų nemyli, kurie žmonių nemyli. Visam pasaulyje yra smurto, nelaimingų atsitikimų. Kalbant apie gyvūnus, dabar daugiau užsiimama jų globa, todėl daugiau rašoma. Manau, kad to smurto prieš gyvūnus visuomet buvo ir tikėtina, jog daug.

Koks yra savanorių darbas?

Ateina žmogus po darbų ir padeda prižiūrėti gyvūnus be jokio atlygio. Savanoris ateina ne tada, kai tu nori, o tada, kai jis gali. Dažniausiai – savaitgaliais. Mūsų prieglaudoje yra du nuolatiniai darbuotojai, kurie būna nuo ryto iki vakaro – tai aš ir mano kolegė Nadiežda. Mes neturime teisės nei susirgti, nei išvažiuoti, nei atostogauti, nei numirti (šypsosi).

Buvo laikas, kai aš, kaip organizacijos vadovė, gaudavau minimalų atlygį. Manau, kad daugiau pinigėlių imti būtų negražu, nesąžininga ir neįmanoma. Dabar – sunkūs laikai, gyvūnų yra labai daug. Mes statome prieglaudą, aukų trūksta. Šiuo metu aš irgi esu savanorė.

Kažkam juk reikia finansiškai išlaikyti šeimą?

Mūsų šeimoje tai gula ant vyro pečių. Nors teko pereiti kryžiaus kelius, kol šeima suvokė ir priėmė mano pasiaukojimą gyvūnams. Buvo etapas, kai šeima buvo beveik suirusi. Konfliktai kildavo dėl gyvūnų, vyrui buvo sunku priimti mano veiklą. Kol nebuvo prieglaudos, daugybė gyvūnų keliaudavo pas mus namo. Dviejų kambarių bute – du suaugusieji, du – vaikai ir kokie septyni gyvūnai. Ryte išeinu, vakare pareinu. Savaitgaliais aš irgi nepriklausau šeimai.

Kartą nusprendžiau nekankinti nei savęs, nei kito žmogaus ir pasiliekti su gyvūnais. Tokį sprendimą priėmiau per ašaras, stiprius išgyvenimus, depresiją, sveikatos pablogėjimą. Supratau, jog negalėsiu likti su vyru ir būti be gyvūnų. Visi mes turime savo pašaukimą. Galiausiai vyras mane priėmė tokią, kokia esu. Jis pasakė: „Aš matau, kad tavęs nepagydysiu.“ Po to, abu suminkštėjom, ėmėm labiau įsiklausyti vienas į kitą.

Visi mylim gyvūnus, bet ne visi tiek dėl jų aukojasi kaip jūs…

Aš kartais ir pati savęs to klausiu. Pavyzdžiui, dabar mes kalbamės, o mano mintys ir širdis – prieglaudoje. Šiandien juos anksčiau uždariau… Kai tu priglaudi šunį ar katę, jie labai prisiriša. Kaip prisiriša šuo, tai sunku nupasakoti. Atsivedei jį namo ar į kiemą, pamaitinai, pavedžiojai, ir jis tapo tavo, tik tu tapai jo gyvenime svarbiausias. Be tavęs jis nieko šiam pasaulyje neturi. Kai reikia tas duris uždaryti ir išeiti, tai jie tokiomis akimis žiūri… Aš suprantu, kad čia gyvenu, geriu kavą, važiuoju namo, kalbuosi su žmonėmis – mano gyvenime kažkas vyksta. O jie tiesiog sėdi ir manęs laukia.Jiems reikia tavęs, tu esi tas vienintelis žmogus. Grįžtu namo ir dar vis galvoju, ar viską padariau, ar visi paėdė, ar sutars, kaip ten jaučiasi tie, kurie serga ar sveiksta po operacijų.

Kokia jūsų prieglaudos tikrovė? Kaip gyvenate, su kokiais sunkumais susiduriate?

Džiaugiamės, kad iš žmonių 2 proc. paramos sugebėjome nusipirkti žemės sklypą. Kartais iš visokių komentarų spaudoje, interneto puslapiuose gali susidaryti įspūdis, kad lietuviai – piktoki žmonės. Tačiau mūsų veikla, mūsų kasdienybė parodė, kad mūsų širdys geros, šiltos ir labai dosnios. Kai būna labai blogai, žiūrėk, kas nors atvažiuoja, kokių kruopų atveža ar pinigų paaukoja. Svetainėje parašom, kai būna finansiškai prastai, kai labai reikia pinigų – žmonės visuomet ištiesia pagalbos ranką.

Tai, ką pavyko gyvūnų labui padaryti per tuos šešerius metus, tai tik žmonių dėka. Taip, mūsų darbas, mūsų atsidavimas, bet juos reikia maitinti, girdyti, skiepyti, sterilizuoti. Sunkiai verčiamės, bet nesame paskendę skolose. Daugiau aukų sulaukiam per Naujuosius metus, Kalėdas, Velykas.

Kai buvome įsikūrę prekybos centre „Ozas“, buvom labai mylimi, nes ten visiems buvome „ant akių“ – ten gaudavom ir maisto, ir kraiko, ir pinigėlių. Kai šito projekto netekome, tapo sunkiau. Šiais metais, gegužės mėnesį, reikėjo persikraustyti su visais gyvūnais, sumažėjo priglaudžiamų gyvūnų skaičius, sumažėjo parama. Pamenu, sėdėjau ant savo prieglaudos laiptelių, paverkiau: „Kaip reikės visą šitą ūkį išlaikyti?“ Visiems dabar laikai sunkūs. Bet nieko, išsilaikėme.

Bet savanorių nemažėja?

Dėkui Dievui, pagalbos visuomet sulaukiame. Džiugu, kad yra žmonių, kurie ištikimai rūpinasi gyvūnais, yra prie jų prisirišę. Turim tokių didelių, kurių jau niekas nenori imti. Savanoriai prie jų prisiriša, vedžioja juos, maitina, šukuoja, tvarko. Tikriausiai, tie šunys, be tų savanorių, daugiau šeimininkų ir neturės… Todėl ta meilė, kurią gauna šuo iš savanorio, jam labai svarbi. O savanoriai žino, kad yra labai laukiami. Aš lenkiu galvą prieš tas merginas, kurios nuolat atvažiuoja į prieglaudą. Kitas jaunas žmogus eitų į kokią kavinę, linksmintųsi su draugais, o jos važiuoja į prieglaudą. Po studijų, savaitgaliais. Būna nuo ryto iki vakaro. Jos kala, gręžia, dažo. Iš mūsų savanorių merginų drąsiai galima rinktis žmoną, visos bus geros (juokiasi).

Kas yra jūsų kampanionai?

Turime kelias veterinarijos klinikas, su kuriomis draugaujame. Jakovo klinika visada daro dideles nuolaidas, kartais dovanoja sunkias operacijas, labai operatyviai reaguoja, padeda. Jie mums kartais daro procedūras „į skolą“, kai gauname lėšų, susimokame. Taip pat draugaujame su „Beta“ klinika.

Kol kas dresuotojai ar gyvūnų teisių apsaugos organizacijos mumis nesidomėjo. Gal dar reikia laiko. Gal reikia kokio žmogaus, kuris suvienytų toje pačioje srityje dirbančias organizacijas.

Rašyti projektams irgi reikia žmogaus. Kai esame vos kelios, visas mūsų laikas skiriamas gyvūnų kasdienei priežiūrai. Ieškome tokių žmonių, kurie padėtų rengti projektus. Galvoje daug minčių, bet, norint jas įgyvendinti, reikėtų labai sumažinti gyvūnų skaičių.  O aš negaliu to padaryti, negaliu nusisukti, jei jiems reikia pagalbos. Negali rašyti projektus, jei tau per dieną atneša ar atveda dešimt gyvūnų, keliems iš jų reikia medicininės pagalbos. Tai tuo ir užsiimi – vieniems ieškai šeimininkų, kitus veži pas gydytojus.

Ar valstybė pakankamai investuoja į gyvūnų globą? Juk karantinas – tai tik kova su pasekmėmis.

Mano akimis, mažai. Tačiau tokia pat situacija yra ir kitose šalyse. Teko būti panašiose prieglaudose Vokietijoje, Anglijoje. Visos jos yra privačios, įsteigtos žmonių iniciatyva. Tik ten į gyvūną truputį kitaip žiūrima.  Jie ten sulaukia daugiau pagalbos, daugiau pinigų, daugiau asmeninio dėmesio, pastangų. Europoje – tai ne valstybės reikalas, tai – žmonių reikalas. Sunku viską padaryti, kad visi būtų patenkinti. Mums savivaldybė yra padėjusi, „Grinda“ padėjo kelią sutvarkyti, smėlį vežė, kai kūrėme prieglaudą. Bendradarbiaujame, nėra ko pyktis. Dar Vilniaus miesto veterinarijos tarnyba yra padėjusi. Kai jau negaliu pati susitvarkyti, kreipiuosi, visada padeda, niekuomet neatsisako.

Buvo tokia informacija, kad jei tik imi gyvūną, tai jį sterilizuoja, kastruoja, duoda maistelio, pavadėlių – tu tik paimk. Ar tokios akcijos pasiteisina?

Mūsų komandos požiūris toks, kad jei žmogus nori paimti gyvūną, jis turi prisiimti ir atsakomybę. Kas ten žino, kaip toliau elgsis tas, kuris viską gaus – gal jis parduos tą pavadėlį, narvelį, maistelį ir gyvūną išmes į gatvę. Jei jau pasiryžai turėti gyvūną, parodyk, jog esi atsakingas ir finansiškai pajėgus.

Aš tokių akcijų nepalaikau. Manau, kad jos sudaro sąlygas klestėti piktnaudžiavimui. Užsienio prieglaudose už paimamus gyvūnus mokama tam tikra suma. Tai garantas, kad žmogus juo rūpinsis ir tai auka, kuri padeda išgyventi kitiems, esantiems toje prieglaudoje. Mes pinigų iš tų, kurie paima gyvūnėlius, neprašome, žmonės savanoriškai aukoja, kiek gali.

Yra tokia sąvoka kaip naminė globa. Tai laikina gyvūnų priežiūra, kol jam bus rastas šeimininkas. Tuomet globėjui suteikiama maisto, kad jam nekiltų finansinių problemų, o patalpas žmogus turi. Tuomet tokiam žmogui padedama, kad gyvūnas nebūtų gatvėje. Globėjas gauna visą pagalbą ir gyvūnėlį namuose puoselėja. Aš esu iš tų, kurie globoja ir namuose.

Sakote, kad lietuviai noriai aukoja gyvūnams. Kita vertus, žiniasklaidoje pilna žinučių – gyvūnai kankinami, išmetami, mušami. Kaip tai vertinti?

Toks pasaulis ir toks žmogus. Visur taip būna. Vargu ar kada ta situacija pasikeis. Manau, kad visuomenėje yra per pusę – viena pusė myli gyvūnus, kita pusė nemyli. Yra žmonių, kurie vaikų nemyli, kurie žmonių nemyli. Visam pasaulyje yra smurto, nelaimingų atsitikimų. Kalbant apie gyvūnus, dabar daugiau užsiimama jų globa, todėl daugiau rašoma. Manau, kad to smurto prieš gyvūnus visuomet buvo ir tikėtina, jog daug.

Manau, jo būtų mažiau, jei gyvūnai būtų kastruojami ir sterilizuojami. Jų nebūtų tiek daug. Tai, kad žmogus pasiima gyvūną ir leidžia jam natūraliai daugintis, yra didžiausias nusikaltimas. Reikia pasirūpinti tais, kurie jau yra, nes jų ir taip daug. Nereikia leisti, kad tie gyvūnai daugintųsi be galo. Gal galima suprasti tuos, kurie saugo veislę. Tačiau kai žmogus nesterilizuoja ir nekastruoja savo gyvūno, tai – nusikaltimas. Todėl stengiamės, kad iš prieglaudos visi gyvūnai iškeliautų sutvarkyti.

Dėl to, kad neturime šunų dresavimo kultūros, mūsų visuomenėje daug neauklėtų šunų, kitaip sakant, jie turi psichikos problemų. Jie loja gatvėje ant kitų šunų, nepaklūsta šeimininkui, nežino jokių komandų. Žmonės turėtų suvokti, kad šuo – tai ne katinas, kuris gyvena sau. Su šuniu reikia megzti draugystę, reikia jį mokyti, kad dresuojant atsirastų tas nuostabus santykis.

Kas jūsų prieglaudos gyventojai?

Dažniausiai pas mus atkeliauja tokie, kurie gyveno po balkonu, gatvėse, partrenkti mašinos. Yra ir kitokių. Dabar žmonės masiškai išvažiuoja į užsienį. Paskambina koks žmogus prisiminęs, kad jis turi šunį, o jam jau išvažiuoti reikia. Tada veža arba į prieglaudą, arba į kliniką migdyti. O klinika skambina mums, ar nepadėtume. Turim ir tokių gyvūnėlių, kurių šeimininkas numirė.

Labai dažnas atvejis, kai paima mažą šuniuką kaip žaisliuką, neišsiaiškina jo veislės ypatumų, neišsiaiškina, koks jis, kaip jį reikės prižiūrėti. Kai šuniukas paauga, jis ima kelti rūpesčių. Jo neauklėja, jis auga su traumuota psichika, su juo nesusitvarko. Ir tokį šuniuką išmeta, bando juo atsikratyti. Kiek yra tokių žiaurių istorijų – paliko miške, išmetė iš važiuojančios mašinos… Tai kraštutinumai, kurių nebūtų, jei žmonės daugiau žinotų, jei prieš imdami gyvūną pasidomėtų, koks jis bus, kiek laiko ir pinigų jam reikės skirti. Sakyčiau, kad tokie dalykai įvyksta dėl informacijos stygiaus.

Blogai, kai gyvūnai dovanojami, kai perkami koviniai šunys. Arba nusiperka šunį ne pagal savo gyvenimo būdą, pavyzdžiui, šuniukas labai aktyvus, jį reikia daug vedžioti, bėgioti su juo, auklėti, dresuoti. O žmogus visą dieną dirba, neturi laiko tam šuniui, po darbo nori gulėti ir žiūrėti televizorių, o ne vaikščioti ar bėgioti su šuniu.

Turim tokių senbuvių, išgelbėtų iš „Grindos“. Jie pas mus gyvena jau 3–4 metus. Yra tokių pusiau laukinukų, kurie pripažįsta tik mūsų savanorius. Turim invalidų, luošiukų ar labai jau senukų. Yra net senukų kambariukas, ten jie puikiai sutaria, šunys gyvena kartu su katėmis. Labai skaudu būna, kai tenka užmigdyti kai kuriuos augintinius – būna dėl visokių sunkių ligų jie kenčia didelius skausmus, kai jau gydytojai pasako, jog reikia užbaigti jų kančias. Visi gyvūnai miršta ant savanorių rankų, nelieka vieni, mato juos mylėjusius žmones… Tai labai sunkios akimirkos.

Dėl to, kad neturime šunų dresavimo kultūros, mūsų visuomenėje daug neauklėtų šunų, kitaip sakant, jie turi psichikos problemų. Jie loja gatvėje ant kitų šunų, nepaklūsta šeimininkui, nežino jokių komandų. Žmonės turėtų suvokti, kad šuo – tai ne katinas, kuris gyvena sau. Su šuniu reikia megzti draugystę, reikia jį mokyti, kad dresuojant atsirastų tas nuostabus santykis, kai šuo į tave žiūri, kai jis gaudo žvilgsniu tavo veido mimikas ir supranta, ko tu iš jo nori. Tokius šunis mes įpratę vadinti protingais. Visi šunys yra protingi, tik daugelis nėra išlavinti, todėl protingi netapo.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kokie, Ilona, jūsų ateities planai?

Planuojame prieglaudoje turėti nedidelę veterinarinę kliniką. Šiemet kartu su bulgarais jau atlikome nemokamų sterilizacijų ir kastracijų akciją. Šią akciją vykdė kelios užsienio organizacijos, kurios vykdo tokias kampanijas kaip „Pagauk, sterilizuok ir paleisk“. Mes tik laikomės pozicijos gyvūnų nepaleisti į gatvę.

Nesu verslininkė, todėl tokia klinika nebūtų skirta pinigams uždirbti. Ji būtų skirta vargšams žmonėms, kurie neišgali savo gyvūnėlių kastruoti. Ir joje būtų rūpinamasi beglobiais gyvūnais. Tikslas toks, kad žmonės dėl pinigų stygiaus nepaliktų savo gyvūnų gatvėje. Jie juos myli, tačiau dėl pinigų trūkumo negali jais reikiamai pasirūpinti. Tokių žmonių mes daug matome, tai vyresnio amžiaus žmonės, pensininkai.

Kitą vasarą planuojame daryti remontą, statytis naujus pastatus, vėl atostogų nebus. Žinau, kad esu priklausoma nuo jų, jie – nuo manęs. Todėl iš visų duobių pati save pakeliu. Jaučiu ir žmonių pasitikėjimą mūsų organizacija. Su Dievo pagalba viskas pavyks. Be jo nebūtume to kelio nuėję. Kiek daug visokių istorijų teko girdėti, susidurti su žmonių žiaurumu, dingdavo mano diplomatija, kai matydavau skriaudžiamą gyvūną. Tik Dievas ir angelas sargas padėjo viską iškęsti. Jei jie saugos ir duos sveikatos, tai viską ištversiu. Jei jau pasirinkau tarnauti gyvūnams, vadinasi, toks mano gyvenimo kelias (šypsosi).