2012 12 12

Mindaugas Radušis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Mindaugas Radušis. Ar galima cenzūruoti vaikų svajones?

Artėjančios šv. Kalėdos – taip pat ir dovanų metas. Tarsi savaime suprantama, kad didžioji kalėdinių dovanų dalis atitenka vaikams. Tačiau tuo besirūpinančius tėvus kartais apima visai nešventinė nuotaika. Ypač tuomet, kai jie jau prieš gerą mėnesį priversti vos ne kasdien girdėti vaikų „užsakymus“ Kalėdų Seneliui. Gerai, jeigu šie troškimai atitinka šeimos finansines galimybes ir pasaulėžiūrą, tačiau ką daryti, kai taip nėra?

Augindamas daugiau nei du vaikus greitai supranti, jog negali išpildyti kiekvieno jų noro. Atsiremiama ne tik į ribotus piniginius išteklius, bet ir į didžiulę vaikiškų vilionių, kurioms negali pritarti, pasiūlą.

Kur čia pasilyginsi su sovietmečio žaislų parduotuvės asortimentu gimtajame miestelyje, kuris retai pasipildydavo naujomis prekėmis. O jeigu ten ir užklysdavęs koks dar neregėtas žaislo egzempliorius, jis netrukus dingdavęs nuo lentynų, nes siuntos neužtekdavę visiems norintiesiems. Ir nereikėdavo jokios papildomos reklamos. Žinia apie naujieną žaislų pasaulyje apskriedavusi neįtikėtina sparta, tad nieko nelikdavę, kaip dar didesniu greičiu bėgti į parduotuvę viliantis, jog pasiseks ką nors gauti.

O dabar žaislai (tiek vaikams, tiek suaugusiesiems) patys nuolat primena apie save. Dar toli gražu iki švenčių, kurių proga priimta keistis dovanėlėmis, o iš visų pusių jau pasipila viliojantys pasiūlymai. Nemenka dalis pagundų akivaizdžiai orientuotos į mažųjų auditoriją. Juk kam vargti įtikinėjant tėvus nupirkti savo vaikui vieną ar kitą daiktą. Tą padarys pats vaikas, jei tik jo širdelėje sužadinsime atitinkamą troškimą.

Štai ir mano trimetis sūnus uoliai „skaito“ įvairių prekybos centrų išleistus žaislų iliustracijomis išmargintus žurnalus: „Mamyte, aš noriu šitos mašinėlės! Tėveli, ar Kalėdų Senelis man atneš tą žaislą?“ Nelengva atsakyti vaikui, kuris užsidega troškimu žaislų iliustracijų iškarpas sudėti į laišką ir nusiųsti pačiam Kalėdų Seneliui.

Iš vienos pusės tarsi visai patogu. Gali ne tik patirti, apie ką tavo vaikas svajoja, bet ir tiksliai sužinoti, kur tą geidžiamą daiktą rasti ir kiek tokios svajonės įgyvendinimas kainuos šeimos biudžetui.

Kita vertus, ne vieną tėvą gali išmušti šaltas prakaitas, suskaičiavus, kiek daug atsieitų dovanos, jei tik mėgintume išpildyti visus vaiko norus. Ir ne vien pinigine išraiška.

Tad ar išmintingi tėvai turėtų nustatyti tam tikras „lubas“ vaiko troškimams?

Sveiko proto padiktuotas atsakymas turėtų būti teigiamas. Net ir tikėdamiesi Kalėdų stebuklų turime priimti neišvengiamus apribojimus. Prie jų nuo mažens dera pratinti ir vaikus.

Tačiau reikia suprasti tuos tėvus, kuriems vaiko norų išpildymas tiesiogiai siejasi su savęs vertinimu bei savigarba. Net ir gyvendami nepritekliuje, jie trūks plyš stengsis, kad vaikas gautų tai, ko užsigeidžia. Tik siekdami suteikti visa, „kas geriausio“, kai kurie tėvai gali pažeisti tikruosius savo sūnaus ar dukros poreikius.

Ne sykį teko girdėti užsienyje uždarbiaujančių tėvų pasiteisinimus, kad tokiu būdu jie pirmiausia nori pasirūpinti savo atžalomis. Ir tikrai, tas vaikas materialiai nieko nestokoja arba net turi visko daugiau nei jo bendraamžiai. Tačiau brangūs daiktai ar drabužiai negali atstoti santykio su artimiausiais žmonėmis atšalimo (o taip neišvengiamai atsitinka, jei tėvų nuolat nėra šalia). Tikriausiai retas vaikas pasirinktų naujausio modelio mobilųjį telefoną, žinodamas, kad į jo kainą įeina ir tai, jog užsienyje dirbančius tėvus daugelį mėnesių teks matyti tik per kompiuterio ekraną.

Tad tokios šventės kaip šv. Kalėdos tampa gera proga bent iš dalies išpirkti savo kaltę prieš vaikus, neretai stokojančius mūsų dėmesio. Juk kuris iš tėvų gali drąsiai ranką prie širdies pridėjęs pasakyti, kad skiria pakankamai laiko savo atžaloms? Tad padūsaudami perkame brangias dovanas, vildamiesi, kad vaikai nuo to bus tik laimingesni.

Tačiau žaislai lūžta, atsibosta, nebeteikia taip laukto džiaugsmo. Juos užgožia į rinką nuolat įtraukiamos naujovės, kurių neturėdamas šį sykį jau vaikas aplinkos verčiamas jaustis nevertingas. Atrodo, kad tik jų dėka galima pasikelti reitingą bendraamžių akyse ar netgi nusipirkti draugystės iliuziją. Viena po kitos keičiasi mados, kurias suaugusiesiems per daug sudėtinga supaisyti. Bet vaikai visuomet pasirengę pasufleruoti, kas šiuo metu yra „ant bangos“.

Štai čia susiduriame su problema, kad ne viskas, kas įsiūloma vaikams, patinka jų tėvams. Pavyzdžiui, įvairūs „transformeriai“ ar „nindzės“ iš lego kaladėlių nėra pageidaujami žaislai mūsų namuose, bet jų norėti mažamečiams sūnums niekaip neuždrausi. Tad lyg įkyrų uodo zyzimą tenka išklausyti jų prašymus, tačiau niekas neskuba jų aklai vykdyti.

Atskira tema būtų advento laikotarpiu mums primenama skola už visus likimo nuskriaustus vaikus, tačiau prie jos vis dėlto norėtųsi šiek tiek prisiliesti dėl tų pačių simptomų.

Štai vienų vaikų globos namų darbuotoja konstatavo faktą, kad gruodžio mėnuo jų įstaigoje yra saldumynų atsivalgymo ir įvairių renginių atsilankymo metas. Juk visi staiga vienu sykiu prisimena valstybės globojamus vaikus, kuriuos tiesiogine prasme užtvindo savo proginiu dėmesiu. Po tokio šventinio piko šiems tenka vėl taikytis prie kur kas niūresnės tikrovės (pvz., kai kuriems vaikams labai sunku po kalėdinių atostogų vėl išsiruošti į mokyklą).

O mes, išsipirkę saldžiomis dovanomis ir reginiais, jaučiamės atlikę savo pareigą artimui ir galime apraminta sąžine laukti kitų metų. Tačiau blogas tikriausiai ne pats parodytas dėmesys, bet kokia forma jį pasirenkame išreikšti.

Mažiausiai asmeniškas būdas tikriausiai yra išsiųsti kelių litų vertės SMS žinutę, prisidedant prie kokios nors skambios akcijos. Taip galima visiškai išvengti bet kokio santykio su tuo, kuriam iš tiesų reikalinga pagalba.

Norėčiau pasidžiaugti, kad antrus metus sėkmingai vykdomas projektas „Vaikų svajonės“ šiuo atžvilgiu yra visiškai kitoks (www.vaikusvajones.lt). Juo kviečiama išsirinkti konkretų vaiko troškimą, kurį norėtųsi įgyvendinti, ir, esant galimybei, įteikti šią dovaną pačiam svajonės autoriui. Bet ir čia tarp visų norų atsiduria tokių, kurių nelabai norėtųsi išpildyti. Juk savo vaikui įteikdami mobilųjį telefoną, MP3/MP4 grotuvą ar kompiuterį prieš tai gerokai pagalvojame, kaip tokia dovana paveiks jo elgseną (pvz., ar nenukentės mokslai ir pan.). O čia juk savo svajones išsako nepritekliuje gyvenantys vaikai, galimai stokojantys ir artimųjų dėmesio. Tad jie gali būti dar labiau paveikti postūmio ieškoti žmogiškojo ryšio šilumos tarp to negalinčių suteikti materialių dalykų. Galbūt tokiais savo pernelyg žemiškais troškimais jie ir byloja apie giluminį poreikį būti išgirsti, pamatyti, vertinami?

Pamenu, kai Lietuvos nepriklausomybės pirmajame dešimtmetyje vykusiuose „Paramos“ koncertuose surinkti pinigai buvo skirti muzikos instrumentams ir dailės reikmenims įsigyti, nes šitaip nuspręsta prisidėti prie globos namuose augančių vaikų meninių gebėjimų lavinimo. Tuomet garsūs muzikantai patys važiavo pas likimo nuskriaustus mažuosius, tikėdamiesi jiems įkvėpti viltį ko nors siekti gyvenime.

Šiuo pavyzdžiu ir turėtume vadovautis atsiliepdami į vaikų reiškiamus norus, už kurių gali slypėti tiek vidinis impulsas lavinti įgimtas galimybes, tiek vienadienis susižavėjimas kažkieno įpiršta mada, tiek saviapgaulė, kad bendravimo ar savęs vertinimo tuštumas įmanoma užpildyti daiktais.