„Plastic People“, arba Kodėl V. Havelas neatsiejamas nuo roko muzikos

Grupė „Plastic People“ scenoje su Vaclavu Havelu

Gruodžio 18 dieną pasaulis mini buvusio Čekijos prezidento Vaclavo Havelo mirties metines. Į istoriją jis įėjo kaip nesusitepęs politikas, žmogaus teisių gynėjas, disidentas. Tačiau tai – tik menkai bylojantys paviršiniai žodžiai. Havelą paminėti norėčiau kitu aspektu – muzikiniu ir kontrkultūriniu. Jis nebuvo tipinis politikas. Kas dar eiti valstybės kultūros atašė pareigas būtų pakvietęs Franką Zappą? Šis, beje, sutiko su pasiūlymu. Ir tik muzikanto cenzūros kritiko nemėgstančios JAV valdžios įsikišimas bei progresuojanti paties Zappos liga tam sutrukdė. O ar įprasta politikui bičiuliautis su menininkų avangardu – legendinės amerikiečių grupės Velvet Underground nariu Lou Reedu ir jo žmona Laurie Anderson? Arba priimti savo rezidencijoje Prahoje koncertavusius Rolling Stones, kartu rūkyti ir kalbėtis apie tai, kaip roko muzika sugriovė komunizmą? Vargu, bet Havelą ir roką siejo senas glaudus ryšys. Ir šį ryšį norėčiau atskleisti pristatydamas ilgamečius buvusio Čekijos vadovo draugus – menkai pasaulyje žinomą, bet savame būry legendomis tapusią Prahos grupę The Plastic People of the Universe. Netgi sakoma, jog jei ne ji, Havelas vėliau nebūtų tapęs paskutiniuoju Čekoslovakijos ir pirmuoju Čekijos prezidentu.

7 dešimtmečio viduryje kalbant apie roką Rytų Europoje pradžia visuomet būna aiški – bitlai. Jais „apsirgęs“ jaunimas masiškai ėmė kurti grupes, turėjusias skambėti kuo panašiau į savo dievaičius. Taip Prahoje susiburia vienas tokio tipo kolektyvų The Primitives. Grojo jie eilinį bigbytą, muzikuodavo šokiuose bei įvairiuose renginiuose, tačiau vieną dieną mažai kuo ypatingą grupės egzistenciją kažkas sukrėtė. The Primitives narys Milanas Hlavsa prisimena: „Apie 1967 metus klausiau vis sudėtingėjančių bitlų bei kito roko ir supratau, jog niekad taip nesugebėsiu sugroti. Norėjau mesti muziką, nes nebemačiau jokios prasmės. Bet tuomet įvyko nušvitimas – išgirdau Velvet Underground. Jų monotonija, niūrumas, triukšmas ir purvas įtraukė į save ir įkvėpė. Pasaulis apsivertė, supratau, jog noriu toliau kurti ir supratau, kaip kurti.“ Taip gimė šio straipsnio herojai The Plastic People of the Universe (toliau juos vadinsiu tiesiog Plastic People), grupė, pavadinta pagal jos narių taip pat labai mėgstamo kūrėjo Franko Zappos dainą.

Netrukus ši kompanija įsitvirtino to meto Prahos muzikiniame „undergrounde“. Plastic People koncertų organizatoriumi, įkvėpėju ir patarėju tapęs kultūros istorikas Ivanas Jirousas į nelabai stabilios sudėties komandą atsivedė du puikius muzikantus, kurie tapo tvirtais ir ilgaamžiais grupės nariais – gitaristą Josefą Janíčeką ir smuikininką Jiři Kabešą.

Pamažu susiformavo aiškus grupės stilius: niūrus, nešvarus, į avangardą ir triukšmą linkęs psichodelinis rokas. Koncertai su įspūdingu vizualiniu apipavidalinimu, šviesų žaismais, primenančiais ankstyvuosius Pink Floyd, ėmė sutraukti vis gausesnį gerbėjų, čekų hipių, vadinamų máničky, būrį. Plastic People galėdavo groti valandų valandas ir kartu „neštis“ klausytojus į psichodelinę nežinomybę. Aišku, ankstyvuoju grupės gyvavimo laikotarpiu ypatingo originalumo ieškoti neverta. Patys muzikantai pripažino, jog siekė sukelti efektą, kuris primintų Velvet Underground, The Fugs ar tuos pačius Pink Floyd. Be to, buvo atliekama nemažai minėtų Vakarų grupių dainų, o ir sava kūryba skleidėsi ne čekiškai, bet angliškai (situacija primena roką Rusijoje, kur tik nuo 8 dešimtmečio imta dainuoti gimtąja kalba).

Kurti angliškus tekstus buvo specialiai pakviestas tuomet Čekoslovakijoje studijavęs kanadietis Paulas Wilsonas, vėliau vertęs Havelo pjeses. Taip, tuometinėje Plastic People kūryboje nebuvo kažko itin čekiško ir originalaus, bet juk pažiūrėkime į kontekstą. Po numalšinto „Prahos pavasario“ situacija Čekoslovakijoje darėsi vis niūresnė, vykdant vadinamąją „normalizaciją“, stiprėjo valdžios spaudimas ir gerokai mažėjo laisvės. Rokas tapo ryškia protesto forma, o jei dar dainuojama angliškai ir rodomas susižavėjimas Vakarų kultūra, – tuomet valdžios akyse tokie išsišokėliai iškart tapdavo nusikaltėliais. Taigi minėtoje padėtyje atsidūrę jauni ir milžinišką aistrą muzikai ir gyvenimui jaučiantys muzikantai bei jų gerbėjai susikūrė sau visiškai atskirą nuo oficialiosios visuomenės ir valdžios pasaulį – su sava muzika, spalvomis (ne ta pilkąja tarybine, o visa spalvų gama!), plaukais, apranga ir ideologinių lozungų neįveiktu mąstymu.

Visgi vien to neužtenka, kad grupė paliktų įspaudą roko istorijoje ir vėliau būtų įvertinta. Būtina savyje atsirakinti kūrybines duris. Tai čekų grupei padėjo padaryti 1973 m. į gimtinę iš Anglijos grįžęs saksofonininkas Vratislavas Brabenecas. Atėjęs iš kitokios – džiazo, ne bet kokio, o „free“ – mokyklos, jis įnešė naujų vėjų į Plastic People muziką. Visų pirma Brabenecas iš grupės narių pareikalavo mesti kitų kopijavimą ir groti vien savo kompozicijas bei dainuoti tik čekiškai. Šalia to, muzikantams tekstus ėmė kurti dar viena laisvos sielos asmenybė – valdžios nemalonę užsitarnavęs ir iš oficialiojo literatūrinio pasaulio „išspirtas“ poetas Egonas Bondy.

Taip prasidėjo kūrybingiausias Plastic People istorijos etapas, kurį išgirsti galime paklausę 1974 m. įrašyto ir tik po ketverių metų užsienyje išleisto albumo „Egon Bondy‘s Happy Hearts Club Banned“ („Egono Bondžio laimingų širdžių klubas uždraustas“). Įdomus vien kūrinio pavadinimas – aliuzija į bitlų „Sergent Pepper‘s Lonely Heart‘s Club Band“ („Seržanto Pepperio vienišų širdžių klubo grupė“), bet su savita mintimi. Tuo tarpu muzika svaigina nuo pirmų sekundžių. Piktoki ir monotoniški ritmai su nešvariai skambančia elektrine gitara, o virš to – nervingas smuiko čirpinimas ir dažniausiai „pro šalį“ (klasikinės harmonijos požiūriu) klykiantis, riaumojantis ir kitaip šėlstantis saksofonas, artimas „free“ džiazistų Peterio Brötzmanno ar Alberto Aylerio grojimui. Na, ir savaip žavi čekų kalba įdainuotos vokalo partijos. Plastic People pagaliau išsivadavo iš muzikinių įtakų ir tarė tvirtą savo žodį, kuris visų, mėgstančių Franko Zappos, Captain Beefhearto, King Crimson, Faust ir kitų „kreivų“ grupių kūrybą, turėtų būti išgirstas ir įvertintas.

The Plastic People of the Universe „Zacpa“

Grupės muzikiniam lygiui kylant gerbėjų vis gausėjo, tačiau kartu susidurta su didėjančiu valdžios struktūrų spaudimu. Dar 1972-aisiais, per vieną pasirodymą, girti milicininkai ėmė talžyti niekuo dėtus Plastic People gerbėjus, ir grupei uždrausta koncertuoti Prahoje. Po poros metų per tūkstantį ištikimų klausytojų vyko į Česky Budejovicuose organizuotą Plastic People pasirodymą, kur juos iš anksto pasitiko agresyvūs pareigūnai. Daugybė žmonių vėl buvo sumušta, šeši areštuoti, o koncertas neįvyko.

Vis dėlto liūdniausiai pasibaigė 1976 m. surengtas roko festivalis, po kurio suimti visi Plastic People nariai. Teismas nuteisė grupės narius kalėti nuo aštuonių mėnesių iki pusantrų metų. Oficialus kaltinimas – „organizuotas ramybės drumstimas“. Galima įsivaizduoti, jog komunistinės nomenklatūros atstovams, kuriuos erzino jau ir bitlai, Plastic People muzika turėjo skambėti kaip beprasmis, įkyrus ir pavojingas triukšmas, kuriuo atvirai šaipomasi iš pačios sistemos. O ilgaplaukiai keistas apdarais pasidabinę grupės nariai ir gerbėjai turėjo atrodyti kaip valkatos ir pavojingi socializmo statybai elementai. Ir štai maždaug tuo metu netikėtai susikirto Plastic People ir V. Havelo keliai.

Būsimasis prezidentas aštuntajame dešimtmetyje buvo vienas iš pogrindinių oficialiai nepublikuojamų literatų, išmestas iš teatro ir duoną uždirbantis alaus darykloje. Sunkiai besiverčiantis, bet ištikimas Laisvei ir Tiesai. Savo kūrinius jis leisdavo pats, o skaitytojus jie pasiekdavo iš rankų į rankas. Kaip ir Plastic People nariai, Havelas mėgo Zappos ir Velvet Underground kūrybą, tiesa, su Prahos muzikiniu „undergroundu“ ryšių tuo metu dar nepalaikė. Bet kada tai įvyks, buvo tik laiko klausimas. Kartą susipažinęs su Plastic People „šefu“ I. Hirousu, o po susitikimo praėjus savaitei išgirdęs ir apie grupės areštą, Havelas pasiryžo žūtbūt apginti muzikantus. Jis ėmė raginti ir kitus intelektualus tvirtai išreikšti poziciją šiuo klausimu. Aplink Havelą būrėsi vis gausesnis ratas ir 1977-ųjų sausį tai peraugo į „Chartiją 77“ – daugiau nei dviejų šimtų keturiasdešimties aktyvistų pasirašytą oficialų dokumentą, besiremiantį 1975 m. Helsinkyje suformuluotomis nuostatomis ir reikalaujantį gerbti pamatines žmogaus teises. Konkrečiai šios chartijos preteksto – Plastic People – atveju tai reiškė laisvę kurti savo muziką ir ją pateikti klausytojui. Šalia pilietinės veiklos Havelas tuo metu parašė ir muzikantų teismo absurdiškumą vaizduojantį kūrinį „Procesas“ (taip, ne veltui pavadinimas lygiai toks pat, kaip ir žymiojo Franzo Kafkos kūrinio). Tokiu būdu roko grupės gynimas sujungė įvairias visuomenės grupės ir sukūrė ištisą pilietinį judėjimą.

Kuo tai pasibaigė? Ogi tradiciniu, „Prahos pavasario“ numalšinimui tolygiu variantu. Chartijoje pasirašiusiuosius ėmė persekioti valdžios struktūros, Plastic People liko kalėjime, galų gale pats Havelas kuriam laikui buvo pasodintas už grotų. Ar teko dar girdėti apie valstybės prezidentą, įkalintą už tai, jog gelbėjo roko grupę? Abejoju.

Išėjus į laisvę (aišku, sąlyginę) Havelo ir Plastic People ryšys tik stiprėjo. Jie ėmė bendradarbiauti kūrybinėje plotmėje. Ne mažiau įstabu, jog Havelas padėjo ir materialiai. Kai ujama grupė neturėjo kur repetuoti, Havelas muzikantams atidavė sodybą kaime. Taip grupė galėjo toliau muzikaliai tobulėti, kurti ir ruoštis koncertams.

Prahoje ir šiaip viešesnėse vietose Plastic People buvo nepageidaujami, aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ir devintojo pradžioje publikai jie pasirodydavo tik atokiose, valdžios akių nepasiekiamose vietovėse, tokiose kaip draugų vakarėliai ar vestuvės kur nors kaime. Ir vis vien prigužėdavo gausybė ištikimų gerbėjų. Ištikimų iki sunkiai sveiku protu suvokiamo lygio. Beprotiškiausia grupės ir fanų santykį bylojanti istorija pasakoja, jog viena išsiskyrusi pora specialiai vėl susituokė vien tam, jog jų vestuvių metu įvyktų dar vienas Plastic People koncertas.

The Plastic People of the Universe „Apokalyptickej ptak“

Gaila, bet dauguma įrašų iš to laikotarpio labai sunkiai prieinami, išskyrus tik anksčiau išleistą „Egon Bondy‘s Happy Hearts Club Banned“. Apmaudu, jog tokia grupė vien dėl to, kad gyvavo netinkamu laiku netinkamoje vietoje, daugumai užsienio klausytojų liko Terra Incognita. O vieta ir laikas iki pat devintojo dešimtmečio pabaigos nebuvo Plastic People sąjungininkai. 1983 m. iš šalies išvytas labai daug grupei davęs V. Brabenecas, o po ketverių metų neatlaikiusi spaudimo iširo ir visa komanda. Visgi tas ratas, kuris susibūrė aplink Plastic People tiek iki jų teismo, tiek jo metu, tiek vėliau, liko stiprus ir nesueižėjo. Būtent jis aktyviausiai reiškėsi 1989 m. „velvetinės“ revoliucijos metu (netgi yra siejančių „velvetinės“ revoliucijos pavadinimą su grupe Velvet Underground), ir jis Vaclavą Havelą iškėlė į valstybės lyderius. Pats paskutinysis Čekoslovakijos ir pirmasis Čekijos prezidentas vėliau tą atvirai pripažino. Ir ne kieno nors kito, o jo dėka 1997 m. Plastic People atsikūrė ir be 2001 m. mirusio M. Hlavsos gyvuoja toliau.

V. Havelas ir I. Jirous, apie 2009 m.

Taigi sunku pervertinti legendinės čekų grupės ir V. Havelo tarpusavio ryšio stiprybę. Akivaizdu, jog virimas viename katile, bendras kentėjimas nuo komunistinio režimo paliko ryškų įspaudą tiek pačiam Čekijos lyderiui, tiek ir Plastic People muzikantams. Nuostabu matyti milžinišką abipusę pagarbą. „Havelas – vienintelis prezidentas man paskolinęs pusantro tūkstančio kronų“, – yra pasakęs grupės saksofonininkas V. Brabanecas. Manyčiau, jog ši frazė apie V. Havelą pasako gerokai daugiau nei visa „aukštosios politikos“ panegirika kartu sudėjus.

Algirdas Fediajevas