Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Kas yra liberalusis ugdymas?

Leo Strauss. Wikipedia.org nuotrauka

www.nzidinys.ltNaujasis Židinys-Aidai, 2012, Nr. 8

Leo Strauss (1899–1973) – žydų (vokiečių ir amerikiečių) filosofas, vienas ryškiausių modernybės kritikų, didžiausio pripažinimo (ir kaip filosofinės srovės pradininkas) sulaukęs 1949–1968 m. būdamas Čikagos universiteto politinės filosofijos profesoriumi. Skelbiamą tekstą (What is Liberal Education?, 11959) iš jo tekstų rinktinės An Introduction to Political Philosophy (Detroit: Wayne State University Press, 1989) vertė Simas Čelutka. Vertėjas mano esant reikalinga pabrėžti, kad Strausso sąvoka „liberalusis ugdymas“ susijusi ne su ekonominiu ar politiniu liberalizmu, o veikiau su Antikos ir Viduramžių ugdymo terpe, pirmiausia artes liberales tradicija.


Liberalusis ugdymas yra ugdymas kultūroje arba kultūros link. Užbaigtas liberaliojo ugdymo produktas yra kultūringas žmogus. „Kultūra“ (cultura) pirmučiausia reiškia žemdirbystę: žemės ir jos vaisių kultivavimą, rūpinimąsi žeme, jos puoselėjimą pagal prigimtį. Šiandien vartojama išvestinė žodžio „kultūra“ reikšmė žymi proto kultivavimą, rūpinimąsi įgimtomis proto gebomis bei jų puoselėjimą pagal proto prigimtį. Kaip žemė reikalinga prižiūrėtojų, taip ir protas reikalingas mokytojų. Tačiau mokytoją surasti sunkiau nei ūkininką. Mokytojai patys yra mokiniai ir turi būti mokiniai. Vis dėlto čia negalimas begalinis regresas – galiausiai privalo būti mokytojų, kurie savo ruožtu nebėra mokiniai. Mokytojai, kurie jau nebėra mokiniai, yra didieji protai; arba, – idant išvengtume dviprasmybių tokiu svarbiu klausimu, – didžiausieji protai. Tokių žmonių yra itin mažai. Sunku tikėtis surasti bent vieną iš jų kurioje nors auditorijoje. Bergždžia tikėtis bent vieną iš jų apskritai kur nors surasti. Jei mūsų laiku gyventų nors vienas toks žmogus, tai būtų didelė sėkmė. Dėl visų šių praktinių sumetimų mokiniai, nepriklausomai nuo jų patyrimo lygio, prie didžiųjų protų – mokytojų, kurie jau nebėra mokiniai – gali prisiartinti tik didžiųjų knygų pagalba. Tokiu atveju į liberalųjį ugdymą turėtų būti įtrauktos tinkamai prižiūrimos didžiųjų knygų – knygų, kurias po savęs paliko didieji protai – studijos, kurių metu labiau prityrę mokiniai talkintų ne tokiems patyrusiems, tarp jų ir vos pradedantiems.

Tai nėra lengva užduotis, kaip paaiškėtų rimčiau pagvildenus anksčiau minėtą formulę. Ši formulė reikalauja ilgo komentaro. Daugybė gyvenimų buvo ir vis dar gali būti paaukoti tokiems komentarams rašyti. Pavyzdžiui, ką reiškia pastaba, jog didžiųjų knygų studijos turi būti „tinkamai prižiūrimos“? Čia paminėsiu tik vieną sunkumą, kuris jums visiems akivaizdus: svarbiausiais klausimais didieji protai pateikia labai įvairių atsakymų; didžiųjų protų bendriją skaldo nesutarimai, netgi skirtingo pobūdžio nesutarimai. Kad ir kokias pasekmes tai sukeltų, viena yra akivaizdu: liberalusis ugdymas negali virsti paprasčiausia indoktrinacija. Paminėtinas ir kitas kliuvinys. „Liberalusis ugdymas yra ugdymas kultūroje.“ Kokioje kultūroje? Mūsų atsakymas: kultūroje Vakarų tradicijos prasme. Betgi Vakarų kultūra yra tik viena iš daugelio. Ar apsiribodami vien Vakarų kultūra nepasmerkiame liberaliojo ugdymo tam tikram uždarumui, ir ar toks uždarumas nėra nesuderinamas su liberaliojo ugdymo liberalumu, geranoriškumu bei atvirumu? Panašu, kad mūsiškė liberaliojo ugdymo samprata nepritinka amžiui, įsisąmoninusiam, jog nėra vienos žmogaus proto kultūros, – kultūrų esama įvairių. Akivaizdu, kad kultūra, pasiduodanti daugiskaitiniam vartojimui, yra ne tas pats, kas kultūra singulare tantum, kurią galime vartoti tik vienaskaitos forma. Šiandien kultūra nebėra, kaip žmonės sako, absoliutas – ji tapo reliatyvi. Sunku pasakyti, ką reiškia kultūra, pasiduodanti daugiskaitiniam vartojimui. Šis miglotumas lėmė, jog žmonės – eksplicitiškai ar implicitiškai – kultūra ėmė laikyti tam tikrai žmonių bendrijai būdingą apibrėžtą elgesio modelį. Iš čia ir šnekos apie priemiesčių kultūrą ar apie paauglių grupuočių (ir taikių, ir nusikalstamų) kultūras. Kitaip tariant, kiekvienas į psichiatrijos ligoninę nepakliuvęs žmogus yra kultūringas, nes būva tam tikroje kultūroje. Mokslinių tyrinėjimų avangarde jau keliamas klausimas, ar ir tarp psichiatrijos ligoninių pacientų nesiformuoja kultūros. Jeigu sugretintume šiandienę sąvokos „kultūra“ vartoseną su jos originaliąja prasme, galėtume įsivaizduoti ką nors sakant, jog puoselėti sodą galima apšiukšlinant jį tuščiomis skardinėmis bei viskio buteliais ir valiūkiškai apmėtant naudotais popieriais. Tačiau pasiekę šį svarstymo etapą suvokiame, kad kažkaip pametėme kryptį. Pamėginkime pradėti iš naujo klausdami: ką galėtų reikšti liberalusis ugdymas čia ir dabar?

Liberalusis ugdymas yra tam tikros rūšies įraštintas (literate) ugdymas, tam tikras ugdymas rašte ir per raštą. Nėra reikalo įrodinėti raštingumo svarbą – kiek­vienas rinkėjas žino, jog modernioji demokratija laikosi arba žlunga raštingumo dėka. Norint šitai suvokti, būtina perprasti moderniąją demokratiją. Kas yra modernioji demokratija? Kadaise buvo tikima, kad demokratija yra santvarka, kuri laikosi arba žlunga dorybių dėka, kurioje visi arba didžioji dalis suaugusiųjų yra dorybingi žmonės, o kadangi dorybė lyg ir reikalauja išminties, tai yra santvarka, kurioje visi arba didžioji dalis suaugusiųjų yra dorybingi ir išmintingi. Arba tai tiesiog visuomenė, kurioje visi arba didžioji dalis suaugusiųjų yra aukštai išvystyto proto, – kitaip sakant, tai protinga visuomenė. Dar trumpiau tariant, demokratija turėtų būti aristokratija, išplėsta iki visuotinės aristokratijos. Dar iki moderniosios demokratijos aušros abejota, ar šitaip suvokta demokratija yra įmanoma. Kaip sakė vienas iš dviejų iškiliausių demokratijos teoretikų: „Jei egzistuotų iš dievų sudaryta tauta, ji save valdytų demokratiškai. Tokio tobulumo savivalda nėra tinkama žmonėms“. Šis tylus ir neryškus balsas nūnai yra virtęs galingu garsiakalbiu.

Egzistuoja ištisas mokslas, – politikos mokslas, kurį aš kartu su tūkstančiais kitų mėginu dėstyti, – kurio pagrindinė tema, paprastai kalbant, yra neatitiktis tarp originaliosios demokratijos sampratos, arba to, ką galima būtų pavadinti demokratijos idealu, ir to, kokia demokratija iš tiesų yra. Pasak kraštutinio požiūrio, dominuojančio politikos moksle, demokratijos idealas buvo gryna iliuzija, o vienintelis dėmesio vertas rūpestis yra demokratiškų valstybių ir jose gyvenančių piliečių elgesys. Modernioji demokratija, itin smarkiai nutolusi nuo visuotinės aristokratijos idealo, būtų virtusi masių valdžia, jeigu ne faktas, kad masės valdyti negali; dėl to jos yra valdomos elitų, t. y. grupių žmonių, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių yra arba gali atsidurti viršūnėlėje. Sakoma, kad viena svarbiausių dorybių (kiek tai galioja masėms), būtinų demokratijai sklandžiai funkcionuoti, yra rinkiminė apatija, t. y. respublikoniškos dvasios stoka; ne žemės, o moderniosios demokratijos druska yra piliečiai, neskaitantys nieko, išskyrus sporto naujienų ir juokelių puslapius. Taigi demokratija yra ne masių valdžia, o masinė kultūra. O tai tokia kultūra, kuriai įsisavinti pakanka pačių paprasčiausių gebėjimų, nebūtina įdėti jokių intelektinių ar moralinių pastangų, ir tai padaryti galima už itin mažą kainą. Vis dėlto ir masinė kultūra, tiksliau, būtent masinė kultūra, reikalauja pastovaus vadinamųjų „naujų idėjų“ tiekimo; pastarosios yra „kūrybiškų protų“ produktai. Juk net ir komercinės dainos praranda savo patrauklumą, jei laikas nuo laiko nebesukuriama naujų. Tačiau demokratija, net jei ji suvokiama tik kaip kietas kiautas, saugantis minkštąją masinę kultūrą, ilguoju laikotarpiu reikalinga visai kitokio pobūdžio savybių: atsidavimo, susikaupimo, plataus užmojo ir gelmės. Būtent šioje vietoje galime lengviausiai perprasti liberaliojo ugdymo čia ir dabar prasmę. Liberalusis ugdymas yra priešnuodis prieš masinę kultūrą, jos griaunamąjį poveikį ir įgimtą polinkį dauginti vien „specialistus be dvasios ar vizijos ir gašlūnus be širdies“. Liberalusis ugdymas – tai kopėčios, leidžiančios mums iš masinės demokratijos pakilti į demokratiją autentiškąja prasme. Liberalusis ugdymas yra būtinoji pastanga subrandinti aristokratiją demokratinėje masinėje visuomenėje. Klausą turintiems masinės demokratijos nariams liberalusis ugdymas primena apie žmogaus didybę.

Kas nors tikriausiai paprieštaraus, kad tokia liberaliojo ugdymo samprata yra išimtinai politiška, kad ji dogmatiškai suponuoja neabejotiną moderniosios demokratijos gėrį. Nejau negalime, atsukdami nugarą moderniajai visuomenei, sugrįžti į gamtą, į necivilizuotų genčių būvį? Ar mūsų negniuždo, nepykina, nemenkina didžiulis spausdinto žodžio masyvas – daugybės gražių ir didingų miškų kapinynas? Ar nepakanka pasakyti, jog nuostata „šiandien mes negalime grįžti į gamtą“ yra tik naivus romantizmas, mat ar negali nutikti taip, jog po žmonių sukeltos katastrofos būsimosioms kartoms vėl teks gyventi neraštingose gentyse? Ar šios nuojautos nepaveiks mūsų minčių apie termobranduolinius karus? Nėra abejonių, kad masinės kultūros (kurios neatskiriama dalis – turistinės kelionės į tyrąją gamtą) baisybės padeda geriau suvokti grįžimo į gamtą ilgesį. Neraštinga visuomenė geriausiu atveju yra visuomenė, valdoma ilgaamžių, iš protėvių perimtų įpročių, kuriuos įsteigė pirmieji įkūrėjai, dievai, dievų sūnūs arba mokiniai. Kadangi tokia visuomenė yra beraštė, esami paveldėtojai neturi tiesioginio ryšio su pirmaisiais steigėjais, tad ir negali žinoti, ar jų tėvai ir seneliai neiškraipė protėvių minties, ar nesudarkė dieviškosios žinios grynai žmogiškais įnašais ar santrumpomis. Todėl neraštinga visuomenė negali nuosekliai vadovautis principu „geriausi yra seniausi“. Tik raštija, pasiekusi mus iš protėvių laikų, suteikia galimybę steigėjams tiesiogiai byloti nūdienos įpėdiniams. Dabar turėtų būti aišku, kodėl troškimas grįžti prie neraštingumo yra sau prieštaringas. Mes pasmerkti gyventi su knygomis. Tačiau gyvenimas pernelyg trumpas, todėl turime skaityti tik geriausias knygas. Dėl šios priežasties, jau nekalbant apie kitas, iš didžiųjų protų savo vedliu privalome pasirinkti tą, kuris dėl savo sveiko proto yra tarpininkas tarp mūsų ir kitų didžiųjų protų. Sokratas neparašė nė vienos knygos, tačiau pats knygas skaitė. Leiskite pacituoti Sokrato žodžius, ištartus su graikams būdingu kilniu paprastumu bei romia didybe, kuriuose slypi praktiškai visa, kas turi būti pasakyta mūsų tema: „Kitą gal džiugina puikus žirgas, šuo ar paukštis; o mane, Antifontai, lygiai taip pat, o gal net labiau džiugina puikūs draugai. […] išvyniojęs senovės išminčių knygas, kuriose jie paliko savo turtus, skaitau su savo bičiuliais; pasiimame, jei randame ką gero, ir laikome dideliu labu, kad galime čia vieni kitiems padėti“ (Ksenofontas, Atsiminimai apie Sokratą, vertė Vanda Kazanskienė, Vilnius: Pradai, 1997, p. 61). Ksenofontas priduria: „Tai štai, kai klausydavausi tokių kalbų, vis manydavau, kad Sokratas ir pats yra laimingas, ir savo klausytojams padeda dvasiškai tobulėti“. Šis atsiminimas yra nepakankamas, nes neatskleidžia, ką Sokratas darydavo su tais senovės išminčių knygų frag­mentais, kurių gerumo jis negalėdavo įvertinti. Iš kito atsiminimo sužinome, jog Euripidas kadaise Sokratui davęs Hėrakleito tekstą ir po kurio laiko pasiteiravęs jo nuomonės apie tą tekstą. Sokratas taręs: „Tai, ką aš supratau, yra didu ir kilnu. Tikiu, kad taip pat didu ir kilnu yra tai, ko aš nesupratau. Vis dėlto norint šį tekstą perprasti reikalingas ypatingos rūšies vedlys“.

Būdamas atkreiptas į išgrynintą meistriškumą, žmogiškąjį tobulumą, liberalusis ugdymas reiškia pastangą priminti sau apie žmogaus tobulumą ir didybę. Kaip, kokiu būdu jis mums apie tai primena? Mes negalime pernelyg aukštai iškelti liberaliojo ugdymo kartelės. Prisimename Platono mintį, jog švietimas aukščiausia prasme yra filosofija. Filosofija yra išminties siekis, t. y. pačių svarbiausių, aukščiausių bei plačiausių dalykų pažinimo siekis. Toks pažinimas, jo žodžiais, yra ne kas kita kaip dorybė ir laimė. Tačiau išmintis žmogui nepasiekiama, todėl dorybė ir laimė niekuomet nebus pilnatviškos. Nepaisant to, filosofas, kuris yra ne šiaip išmintingas, paskelbiamas vieninteliu tikru karaliumi; jis paskelbiamas iki aukščiausio lygio išsiugdžiusiu visas dorybes, kurias išsiugdyti pajėgus žmogaus protas. Iš to, kas pasakyta, darytina išvada, jog mums neduota būti filosofais – mes negalime įgyti aukščiausio išsilavinimo. Mūsų neturėtų apgauti faktas, jog gyvenime sutinkame daugybę filosofais besiskelbiančių žmonių; jie netiksliai vartoja šią sąvoką, mat tai daryti patogu dėl grynai administracinių sumetimų. Dažniausiai jie turi omenyje tik tai, kad yra filosofijos katedrų nariai. Manyti, jog filosofijos katedrų nariai yra filosofai, yra taip pat absurdiška kaip manyti, jog meno katedrų nariai yra menininkai. Mes negalime būti filosofai, tačiau galime mylėti filosofiją; mes galime mėginti filosofuoti. Filosofuoti pirmiausia ir esmingiausia reiškia klausytis pokalbio tarp didžiųjų filosofų arba, kalbant plačiau ir apdairiau, tarp didžiųjų protų, taip pat ir skaityti didžiąsias knygas. Didieji protai, į kuriuos būtina įsiklausyti, nieku gyvu nėra išskirtinai Vakarų didieji protai. Vienintelė nelaiminga aplinkybė, užkertanti kelią įsiklausyti į Indijos ar Kinijos didžiuosius protus, yra ši: mes nemokame jų kalbų, o išmokti visų kalbų paprasčiausiai negalime.

Pasikartosiu: liberalusis ugdymas reiškia įsiklausymą į pokalbį tarp didžiųjų protų. Tačiau čia mes susiduriame su dideliais sunkumais, nes toks pokalbis negali vykti be mūsų pagalbos, – iš tiesų kaip tik mes turime šį pokalbį išjudinti. Didieji protai byloja monologais. Jų monologus mes privalome paversti dialogu, jų buvojimą „vienas šalia kito“ į buvimą „kartu“. Net ir rašydami dialogus didieji protai kalba monologais. Skaitydami Platono dialogus pastebime, kad juose pokalbis niekad nevyksta tarp aukščiausio lygio protų – čia visuomet šnekasi pranašesnis su už jį menkesniu. Veikiausiai Platonas juto negalįs sukurpti dialogo tarp dviejų aukščiausio lygio pašnekovų. Taigi mums tenka užduotis, kurios didieji protai įveikti nepajėgė. Priimkime šį iššūkį – tokį didų, jog jis, rodytųsi, visą liberalųjį ugdymą paverčia absurdu. Tai, jog svarbiausiais klausimais didieji protai vienas kitam prieštarauja, verčia mus tapti jų monologų teisėjais; mes negalime pasitikėti tuo, ką jie rašo. Iš kitos pusės, mes tegalime įsitikinti, jog patys nesame pakankamai kompetentingi būti vertintojais.

Ši padėtis yra maskuojama kelių lengvapėdiškų saviapgaulių. Nūnai mums kažkodėl atrodo, kad mūsiškis požiūris yra pranašesnis, geresnis už didžiųjų protų požiūrius. Tam esama keleto galimų paaiškinimų. Viena vertus, mūsų požiūris priklauso mūsų epochai, kuri, būdama vėlesnė už didžiųjų protų gyventus laikus, numanomai yra už juos viršesnė. Antra, mes esame įsitikinę, jog visi didieji protai buvo teisūs žvelgiant jų pačių požiūriu, tačiau ne (kaip jie teigia) iš esmės teisūs; mes žinome, kad negali būti vieno iš esmės teisingo substanciško požiūrio, o tik vienas iš esmės teisingas formalus požiūris, pagrįstas įžvalga, jog bet kuri visa apimanti pasaulėžiūra priklauso nuo specifinės perspektyvos, ar kad visos visa apimančios pasaulėžiūros yra viena kitą paneigiančios, todėl nė viena jų negalinti būti iš esmės teisinga. Visos šios paviršutiniškos saviapgaulės, slepiančios nuo mūsų tikrąją padėtį, veda prie įsitikinimo, jog esame, arba galime būti, išmintingesni už praeities išmintingiausiuosius. Šitaip įsiterpiame ne kaip dėmesingi ir klusnūs klausytojai, o kaip impresarijai ar liūtų dresiruotojai. Vis dėlto mums kažkaip reikia suktis šioje stulbinamoje situacijoje, kurią sąlygoja būtinybė ir troškimas būti kuo nors daugiau nei vien klusniais ir dėmesingais klausytojais, t. y. noras būti vertintojais, net jei kol kas dar nesame kompetentingi vertinti. Man regis, šios situacijos priežastis yra ta, jog mes praradome visas tikrai autoritetingas tradicijas, kuriomis galėtume pasitikėti, nomos, buvusį mums autoritetingu vedliu, kadangi mūsų tiesioginiai mokytojai ir mokytojų mokytojai tikėjo grynai racionalios visuomenės galimybe. Kiekvienas mūsų šiandien yra priverstas susiorientuoti vien savo paties jėgomis, kad ir kokios neišvystytos jos būtų.

Šioje veikloje mus lydi tik toji paguoda, kuri glūdi veiklos esmėje. Kaip jau įsitikinome, filosofija privalo atsilaikyti prieš norą tapti pamokančia – filosofija tegali būti esmiškai pamokanti. Mes negalime sustiprinti savojo supratimo laikas nuo laiko neperprasdami ko nors svarbaus. Šį supratimo aktą gali papildyti supratimo įsisąmoninimas, arba supratimo supratimas, noesis noeseos, ir tai yra toks didingas, skaidrus ir kilnus patyrimas, kad Aristotelis jį priskyrė Dievui. Šis patyrimas yra visiškai nepriklausomas nuo to, ar dalykai, kuriuos perprantame, yra malonūs ar nemalonūs, gražūs ar bjaurūs. Jis verčia pripažinti, jog tam, kad įgytume supratimą, savita prasme esti pateisinamas visoks blogis. Tatai mus įgalina – tarsi ištikimus Dievo miesto piliečius – priimti visas mus aplankančias blogio apraiškas, galinčias nepataisomai sugniuždyti mūsų dvasią. Įsisąmonindami proto orumą suvokiame tikrąjį žmogaus orumo pamatą, o kartu ir gėrį pasaulio, kuris yra žmogaus namai tik todėl, kad yra žmogaus proto namai (nepriklausomai nuo to, kaip suvokiame pasaulį – kaip sukurtą ar kaip nesukurtą).

Liberalusis ugdymas, kaip pastovus santykiavimas su didžiaisiais protais, yra lavinimasis aukščiausiu kuklumo laipsniu, ką ir kalbėti apie nuolankumą. Kartu tai yra drąsos ugdyba, reikalaujanti iš mūsų visiškai nusigręžti nuo triukšmo, skubos, nedėmesingumo bei pigumo, būdingo intelektualų ir jų priešų tuštybės mugei. Ji reikalauja ryžto visuotinai pripažintas nuostatas vertinti kaip paprasčiausias nuomones, o įprastas, kasdienes nuomones – kaip kraštutinius požiūrius, kurie gali būti lygiai tokie pat klaidingi kaip ir pačios keisčiausios ar nepopuliariausios nuomonės. Liberalusis ugdymas yra išsilaisvinimas iš vulgarybės. Graikai turėjo nuostabų žodį vulgarybei nusakyti – jie ją vadino apeirokalia; šis žodis nusako grožio patyrimo stoką. Būtent liberalusis ugdymas mums teikia grožio patyrimą.

Vertė Simas Čelutka