2013 01 13

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Gytis Lukšas atsako į Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos moksleivių klausimyną

Režisierius Gytis Lukšas. Evgenios Levin nuotrauka

Gytis Lukšas (g. 1946 m. gegužės 16 d. Kaune) – kino režisierius.

1971 m. baigė Valstybinį kinematografijos institutą Maskvoje. 1971–1991 m. dirbo Lietuvos kino studijoje. Režisūros debiutas – novelė „Telefonas“ (iš trijų novelių filmų ciklo ,,Linksmos istorijos“). Vėliau sukūrė  kino filmus: „Virto ąžuolai“ (1976 m., pagal J. Baltušį), „Mano vaikystės ruduo“ (1977 m., pagal J. Aputį),  „Vasara baigiasi rudenį“ (1982 m., scenarijus R. Granausko), televizijos  filmą „Vakar ir visados“ (1984 m.), kuris kaip mokymo priemonė naudotas Sorbonos ir kituose universitetuose, „Žalčio žvilgsnis“ (1990 m., pagal S. T. Kondrotą), „Žemės keleiviai“ (1991 m.), „Mėnulio Lietuva“ (1997 m., pagal S. Šaltenį), „Dieviškoji šviesa (2006 m.), „Duburys, (2009 m., pagal R. Granauską). Gytis Lukšas yra sukūręs ir dokumentinių  filmų: „Dieviškoji šviesa“ (2006 m., apie A. Elskų), „Juozas Miltinis. Monologai“ (2006 m., sukurtas 1988 m.). Nuo 1991 m. G. Lukšas yra Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininkas, Lietuvos meno kūrėjų asociacijos tarybos narys. 2000 m. kino režisierius apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, 2006 metais jam įteiktas LDK Gedimino ordinas – Riterio kryžius.

Kino režisierius Gytis Lukšas tapo pirmuoju Baltijos šalių atstovu, išrinktu į Europos kino režisierių federacijos (FERA) Vykdomąjį komitetą.

Kaip atradote savo pašaukimą? Ar daug ieškojote, klydote, abejojote?

Pašaukimo atrasti negalima, jį galima išgirsti arba ne. Vaikystėje girdėjau daug mane šaukiančių balsų – ir dienom, ir naktim… Kurie iš jų buvo tikri, man skirti, kurie – tik vaikiškos nemigos ir vaizduotės sukurti, negalėjau atskirti. Nors klausą turėjau gerą. (Kai, būdamas šešerių, pasakydavau nusisukęs, kokios oktavos kokią natą senelis pianinu groja, išmanantys stebėjosi ir sakė, kad mano klausa „absoliuti“.) Taigi, pirmiausia išgirdau muziką. Per 3 metus baigiau septynmetę muzikos mokyklą, buvau priimtas į aukštesnės mokyklos antrąjį fortepijono kursą, bet susirgau ir nebesimokiau. Beveik mintinai išmokau populiarų tuo metu A. Daunoro harmonijos vadovėlį, naktimis kūriau noktiurnus, dienomis preliudus, net prof. E.Balsiui išdrįsau juos pagroti (ačiū jam už išmintį ir gerumą).  Man pasiūlė Leningrade mokytis dirigavimo. Pasiėmęs tėvo dailininko teptuką, mosavau juo, klausydamas vinilines klasikos plokšteles, „rodžiau“ atlikėjams jų solo pradžias… Tik studijuoti į Leningradą taip ir nenuvažiavau. Visi muzikos terminai tokia gražia italų kalba, susižavėjau ja, šaukiau garsiai „adagio“, „presto“, „crescendo“, „fortissimo“! Atrodė, kad ir mane kažkas pašaukė. Įstojau į Leningrado universitetą mokytis italų kalbos ir… po pusės metų pabėgau. Tada tik  išgirdau daugiabalsį kino režisūros šauksmą. Penkerius metus mokiausi Maskvoje ir jau 40 metų kinas – manyje, o aš –kine. Bet ir dabar, kokią bemiegę naktį, imu abejoti: ar gerai išgirdau, ar tikrai buvau pašauktas…

Kas yra Jūsų autoritetai? Ką laikote savo mokytojais? Kodėl?

Didžiausias autoritetas mano gyvenime – senelis Povilas Lukšas. Ano amžiaus pradžioje studijavęs Peterburgo konservatorijoj fortepijoną, 1917 m. iš antro kurso išvarytas ginkluotų kareivių, dar spėjęs visam gyvenimui įsiminti, kaip jie raudonais raiščiais perrištų šautuvų buožėmis daužo fortepijonų dramblio kaulo klavišus. Sugrįžęs į Lietuvą jis steigė chorus, harmonizavo liaudies dainas, bičiuliavosi su kompozitoriumi Miku Petrausku. Seneliui išėjus, tarp daugybės senų natų radau ir M. Petrausko operetės „Apvesdinkit ir mane“ egzempliorių, išmargintą autoriaus pataisomis… Tai jis mane, penkiametį,  pasodino prie seno vokiško „Ichmey“ pianino, tai jo dėka  išgirdau ir visam gyvenimui pamilau muziką, išmokau groti. Kitas toks autoritetas – Rygiškių Jono gimnazijos (anuomet J. Jablonskio vidurinės) lietuvių kalbos mokytojas Jonas Kvederaitis. Mokiausi joje 1953–1961 m. Atėjęs į klasę, jis pirmiausia užkabindavo duris iš vidaus specialiai įtaisytu kabliu, kad „nekištų nosies tie, kam nereikia“… O tada po kelis mėnesius skaitėme, atmintinai mokėmės Kudirką, Maironį, Mykolaitį-Putiną… Atsimenu jo balsą, tariantį „Tėvynės dainos jūs auksinės, be jūsų šąla mums krūtinės…“  ir ašaras, žvilgančias akyse… Jei moku ir vis dar mokausi kalbėti lietuviškai, tai jo nuopelnas. Gerų kino mokytojų institute neturėjau. Mokiausi sugrįžęs, filmavimo aikštelėje, būdamas R.Vabalo asistentu ir  viskuo, kuo tik  reikėjo, filmuojant  „Akmuo ant akmens“, arba dirbdamas su  A. Žebriūnu, kai jis kūrė „Gražuolę“. Ir dabar mokausi. Kino režisūra – ne šiaip sau profesija, o gyvenimo būdas, patikrinantis žmogiškąsias savybes. Iš savo tėvo dailininko Romualdo Lukšo mokausi kantrybės, ištvermės ir gerumo. Laimingas, kad jį dar turiu.

Kas Jus įkvepia? Kokios knygos, muzika, filmai ir/ar kita?

Kai kas įkvepia, kai kas ir „iškvepia“… Godžiai skaitau knygas. Dėkingas likimui, kad pažinojau Juozą Baltušį ir Juozą Aputį, kad pažįstu  Kazimierą Sają, Marcelijų Martinaitį, Saulių Šaltenį, Rimantą Šavelį, Romualdą Granauską. Ne šiaip sau pažįstu, o galiu su jais bendrauti, dalintis tuo, kas man  rūpi.. Kaip kad jie kažkada pasidalino su manimi, ir tada atsirado dauguma mano filmų… (Tik dabar pažiūrėjęs suprantu, kad visi tie filmai apie mane patį.) Kai pavargstu, pajuntu visą gyvenimo naštos svorį, po  kelias valandas klausausi  klasikinės muzikos. Ji nuramina geriau nei kokios tabletės. Ne tik nuramina, bet sukelia vaizduotėje reginių, kuriuos paskiau mėginu pakartoti savo filmuose. Filmų žiūriu nedaug. Labiau mėgstu žiūrėti namuose vienas. Kada noriu sustabdau, atsuku atgal, dar kartą pažiūriu kokią patikusią vietą. Visai taip pat kaip kad knygas skaitau…  Jau senokai neskaitau  laikraščių, mažai žiūriu, ką televizija rodo. Labai „iškvepia“…

Ką galvojate apie mus, šiuolaikinį jaunimą?

Visokio yra jaunimo, kaip ir senimo. Kai troleibuse matau panas ir bernus, visus alei vieną su  ausinėmis, dar galiu suprasti, kad  taip jie nori išvengti bjauraus miesto triukšmo, o gal  anglų kalbos mokosi. Kai ausys užkištos vasaros miške ar prie jūros, jau nebesuprantu, nuo ko jie atsiriboja: nuo vienas kito, nuo pasaulio, kuriame gyvena, nuo gyvenimo?.. Žinoma, tai dar ir mados dalykas, tas nelemtas noras būti kaip visi, neišsiskirti… Kai girdžiu gatvėje, ar troleibuse, kaip pagiriotos nepilnametės panelės, rusiškais keiksmažodžiais „pagardindamos“, garsiai pasakoja viena kitai intymiausias praėjusios nakties detales, susigūžiu ir pats  noriu kuo greičiau ausis  užsikimšti, tik kad neturiu kuo… Bet yra  ir kitaip. Kai Kinematografininkų sąjungos salėje bendrauju su studentais, arba  Vilniaus,  Šilutės, Jonavos, Anykščių, ar  kokio kito miesto mokykloje kalbuosi su mokiniais apie kiną ir  literatūrą, politiką ir meilę, apie viską, kas šauna į galvą, kas rūpi – tada galvoju: kokie jie visi  protingi, gabūs, gražūs ir geri. Ir kokių puikių pasiaukojančių mokytojų jie turi.

Kaip informacinės technologijos keičia mūsų visuomenę? Ar naudojatės socialiniais tinklais?

Daugumą veikia tarsi narkotikai. Ne mes technologijas valdome, o jos pradeda mus valdyti, esame jau  priklausomi. Tampame  visokių išmaniųjų aparatų priedėliais,  jau lyg ir nebe savo namuose gyvename, o virtualioje erdvėje. Nebeliko  tiesioginio asmeninio bendravimo ir asmeninio gyvenimo, o tik plačiajai publikai skirtas šou: gimimas ir mirtis, politika ir verslas,  žmonos paieškos ir fizinio artumo momentai… Visi viską girdi, mato ir gali komentuoti – „palaikinti“. Neberašome ir nebegauname tikrų laiškų, nebelieka rankraščių, nebereikia susitikti, pasimatyti,  nes galime „pasiskaipinti“. Mažučiukai, dar nemokantys gerai vaikščioti, jau mikliai maigo kompiuterių mygtukus,  žino, kiek  „gyvybių“ dar liko. Ten, internetiniame pasaulyje, jų daug gali būti, šiame, tikrame –  tik viena. Bet net ir jiems anas pasaulis – žaidimas jau svarbesnis… Troleibuse vienąkart ilgai stebėjau  priešais  sėdinčius panelę ir vaikiną. Jie nežiūrėjo vienas į kitą, nesikalbėjo, tik rašė vienas kitam telefonais SMS žinutes… Kalbu apie tai ir taip ne todėl, kad  raginčiau visko atsisakyti, užsižiebti balaną, nusidrožti žąsies plunksną… Manau, jei Dievas davė žmogui protą, tai tam, kad juo naudotųsi… Protas turi mums tarnauti, ne mes jam. Joks išmaniausias aparatas negali atstoti tikro žmogiškojo bendravimo esmės ir džiaugsmo. Aš socialiniais tinklais nesinaudoju, man dar nereikia: kasdien susitinku ir bendrauju akis į akį su daugybe žmonių. Gal kokiam labai vienišam, arba ligotam – tai vienintelė galimybė…

Kodėl svarbu išlaikyti tautinę tapatybę?  Ką Jums reiškia ištikimybė Lietuvai?

Kaip kiekvienam  žmogui svarbu išlikti pačiam savimi, būti atpažįstamam, vieninteliam tokiam, taip ir visai tautai. Nors „Žemė – žmonių planeta“, kaip teigė poetiškasis prancūzų lakūnas, bet  juk ne klonų… Ji graži, turtinga gamtos, rasių ir kultūrų įvairove. Kai upės susilieja, jos praranda savo krantus ir vardus. Atsisakydami savęs, nuskurdinsime pasaulį. Nesistenkime būti į ką nors panašūs, nedarykime visai tautai „plastinės operacijos“, kad jos veidas būtų labiau europietiškas. Vien mosuodami trispalvėmis, ar kartą per metus „pagal laikrodį“ giedodami Tautinę giesmę, neišsigelbėsime. Būdami ištikimi savo prigimčiai, būsime ištikimi  Tėvynei. Darykime viską, ką galime, kiek mūsų jėgos leidžia, kad gyventume taip, kaip norime, kad jauku mums būtų gyventi, kad visados tą mažą žemės lopinėlį galėtume  vadinti savo Namais.

Kokie dalykai Jums svarbiausi bendraujant su kitu žmogumi?

Pasikartosiu – svarbiausia man būti pačiu savimi. Neapsimetinėti, nemeluoti, neišduoti. Dar labai svarbu būti kantriam ir sugebėti atleisti.

Kokie yra Jūsų ryškiausi vaikystės ir mokyklos metų atsiminimai?

Man gal kokie penkeri… Sėdžiu sode saulės prišildyto vandens pilnoje aliumininėje „balėjoje“…Garsiai pupsėdami, krinta nuo medžių alyviniai obuoliai. Kai kurie pataiko į „balėją“, aptaško man veidą… Juokiuosi… Kartais, nežinia kada, nežinia iš kur atsiranda neregėto gražumo moteris, kvepianti, ryškiais plazdančiais rūbais apsirengusi… Bučiuoja mane, verkia ir juokiasi, apiberia dovanomis…ir vėl išnyksta…Tarsi pasakų fėja. „Kas ji?“– klausiu močiutės, pas kurią augu. „Tavo motina – artistė“, – atsako močiutė…Sėdžiu pajūrio teatre, žiūriu į savo motiną Aleksandrą Tamoliūnaitę scenoje. Viktoro Hugo pjesėje „Andželo, Padujos tironas“ ji vaidina Kateriną, kuriai spektaklio pabaigoje budelis nukerta galvą. Klykiu nesavu balsu iš siaubo, mane veda į užkulisius, ten gyva motina apkabina, bučiuoja, ramina: „Tai tik teatras…“ Kitą vakarą vėl tas pats spektaklis – ir vėl klykiu…Jau vėliau kitame teatre, tuščioje žiūrovų salėje, stebiu , kaip motina repetuoja, kaip dirba režisieriai. O tie režisieriai ne bet kokie – Romualdas Juknevičius, Aleksandras Kupstas, Stasys Čaikauskas, diplomantas, toks plonutis, čiuplutis  Povilas Gaidys… Scenos dulkių kvapas, vos uždangai atsidarius. Ypatingas, jaudinantis, sklidinas stebuklo laukimo… Kaune, Vilijampolėje, senelių name prie VIII forto, žiemos vakarais muzikuojame: aš groju pianinu, senelis smuiku, o močiutė dainuoja vokiškai  ir rusiškai. Mocarto „Ave Verum“, Šuberto dainos, Bramsas, Vertinskio romansai… Siurbčiodami močiutės gamintą vyšnių likerį, ploja kaimynai…

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Ar tikite pasirinkimo laisve? Ar matote gamtoje harmoniją, grožį, ar tik  atsitiktinumų grandinę?

Jei iš tikrųjų esu pašauktas, tai ne šiaip sau, o dėl kažko, kad  pareigą atlikčiau. Juk mano gyvenimas turi savo prasmę, tikslą. Bet… kodėl  tada blaškausi, kodėl  kiekvieną minutę turiu rinktis iš kelių žmonių – vieną, iš kelių kelių – vėl vieną? Ir kodėl  vis abejoju, ar pasirinkau teisingai?.. Gamtoje nepastebiu jokių abejonių. Ten viskas aišku, logiška, harmoninga ir gražu: sukasi amžinas gyvybės ir mirties ratas… Ten viskas susiję – niekas neatsiranda iš nieko ir niekur niekas nedingsta. Kol mes neįsikišam ir nesugriaunam…

Ar tikite likimu, Apvaizda? Ar yra tekę kreiptis pagalbos į Išganytoją?

Pašaukimas – likimas…  Ar tie žodžiai ne „broliai dvyniai“? Kaip ir kiekvienas žmogus, kartais pasijuntu visų paliktas, apleistas, vienišas, bejėgis ir pats nelaimingiausias. Tada nustoju bėgęs, nutylu, stengiuosi išgirsti, pajausti savyje esantį  mano tikrąjį „Aš“. Juk tas „Aš“ turi būti, nes jam paklūsta ne tik mano kūnas, bet ir jausmai, ir protas. Ir jeigu beribio vandenyno lašelyje, užtiškusiame ant veido, gyvas visas vandenynas, tai  ir manyje gyvas  Amžinosios Visumos lašelis. Žinau, kad tik jis gali man padėti, mane išgelbėti. Turiu pats vienas surasti  jį, suprasti, susilieti. Kartais pavyksta…

Svetainės lankytojų periodinė parama yra pagrindinis „Bernardinai.lt“ veiklos finansavimo šaltinis.

Šiandien ypač reikia Jūsų, mieli „Bernardinai.lt“ bičiuliai, pagalbos.

Taip, paremsiu