2013 01 16

Henrikas Gudavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Henrikas Gudavičius. Laiškai iš kaimo. Kokiame pasaulyje gyvename

Sausio 2-oji 

Merkio ir Nemuno santaka

Brolių Černiauskų nuotrauka

Nemuną prie Merkinės slepia ledas, o prie Liškiavos didžioji mūsų upė atvira, tik viena kita apvali ledo lytis plaukia. Netgi didžiulės įlankos netoli piliakalnio visai be ledo. Šitoks nežiemiškas vaizdas mums jau įprastas, ir šitokie kontrastai ne naujiena, o prieš pusę amžiaus taip tikrai nebūdavo. Konkreti Nemuno „sustojimo“ data buvo ta pati ir Liškiavoje, ir Merkinėje, ir Živulčiškėse. Visą žiemą valstiečiai rogėmis šliuožė per Nemuną, trumpindami kelią į Druskininkus arba į Alytų. O jau pavasarį, kai pajudėdavo upės ledynai, baisus triukšmas pakeldavo visus iš lovų, jeigu tai atsitikdavo naktį… Prisimena šitaip ne tiktai dzūkai, bet ir sūduviai – ir žemiau Kauno, kol nebuvo Kauno marių, didysis ledonešis nugriaudėdavo tik vieną kartą. Apie tai, beje, rašoma ir Vlado Dautarto „Panemunės apsakymuose“. Labiausiai to ledonešio laukdavo žvejai. Dabar nebeturime jokių aiškių orientyrų, ir tai, be abejo, yra besikeičiančio klimato pasekmė. Ir niekas nežino, ar šią žiemą Nemunas prie Liškiavos dar kartą apledės, ar ne.

Vykintas Vaitkevičius tyrinėja Laumės akmenį netoli Liškiavos

Brolių Černiauskų nuotrauka

Metų pradžia kol kas tokia pat, kaip ir pernai. O vandens Nemune dabar labai daug. Ir vėl nežinome, kodėl taip yra. Gali būti, kad vėl kalti baltarusiai. Vasarą smarkiai nusekęs Nemunas parodė tokias akmenyčias, kurias jau seniai bebuvome matę, dabar net ir Merkinės prieplauka po ledu. O žvelgiant į Merkinės tilto taurus, galima įsivaizduoti, kaip reikės jiems „įsiręžti“, kai pajudės Nemuno ir Merkio ledas. Vis dėlto puikus surastas žodis – tauras, apibūdinantis pačią svarbiausią tilto atramą. Tauras (Bos primygenius) yra stipresnis už jautį (Bos domesticus). Rusų kalboje ši atrama yra ne tauras, o jautis (byk). Įdomu, kad didelį akmenį, iškylantį iš upės vandens, rusai irgi vadina jaučiu. Tauras rusų kalboje (tur) yra maža, alpinistų sukrauta piramidė, ir tai jau tiktai geodezinis ženklas… Vartyti žodynus yra savotiška žiemos pramoga, šitaip kartais kas nors paaiškėja visai atsitiktinai. Bet šį kartą iš Vladimiro Dalio žodyno iškrenta popieriaus lapas su Vykinto Vaitkevičiaus kalba, pasakyta pernai, atsiimant Jono Basanavičiaus premiją. Pamenu, kad Romas atspaudė man tą kalbą Merkinėje, dabar jau noriu išmesti lapą, nes kalbos tekstas vėliau buvo „Liaudies kultūroje“, tiktai žiūriu – antroje pusėje tušinuku dailiai parašyta: „Aš, Snieguolė Mašalaitė, pasižadu rytoj grąžinti Jums knygą.“ Yra ir parašas, ir data… Ir galvoju dabar, kad šitoks nuoširdus raštiškas gimnazistės pasižadėjimas primena tą laiką, kai ištartas žodis buvo tarsi tilto tauras, ir nė kiek neatrodė panašus į tas ekrane mirgančias raideles, kurias ir pats kompiuteris įvardija kaip šiukšles. (Čia nesunku prisiminti ir žymaus kultūros istoriko Dmitrijaus Lichačiovo vertinimą: devynioliktasis amžius buvo geresnis už dvidešimtąjį.)

Taigi atrodo, kad tas vienas sakinys mus gali paskatinti susimąstyti, kokiame pasaulyje gyvename. O taip ir vadinasi naujoji akademiko Jono Grigo knyga: „Kokiame pasaulyje gyvename“. (Vilniaus universiteto leidykla). Pirmiausia ta knyga man priminė profesorių Viktorą Ruokį, kurio svarbiausias pamokymas buvo toks: „Skaitykit, broliukai, skaitykit, jeigu ir nieko nesuprantat.“ (Profesorius Viktoras Ruokis visus studentus vadino broliukais.)

Jono Grigo knygoje tikrai yra tokių puslapių, kur suprasti sunku, bet kantriai skaitydamas vis tiek užtinki kokią mintį, kuri ir tau nėra bežadė. Tik tada dar labiau pajunti, kad bent kiek priartėti prie tų astrofizikos šviesmečių nebėra jokių šansų. Ir pats autorius sako, kad spėlionių čia daugiau nei atsakymų. Užtat kai versdami puslapius sugrįžtame į mūsų Žemės biologinį kosmosą, jau norisi ir pasiginčyti. Prielaida tokiam tyliam ginčui su gerbiamu akademiku yra labai paprasta: ne tiktai eksperimentas, ne tiktai teorija ir logika, bet ir gana ramus stebėjimas gali būti kokios nors naujos minties pradžia. Juk būtent šitoks stebėjimas kadaise buvo pasaulio pažinimo būdas. O gal ir dabar šitaip: stebėk ir stebėk ką nors, pamiršęs visą skubantį pasaulį, ir nejučia ištarsi tą geidžiamą, tą magišką geometro Archimedo „Eureka“. Nedažnai, bet šitaip būna.

Tokius netikėtus atradimus kai kas vadina grynuoliais, ypač kai kalbame apie zoopsichologiją. Štai tie maži grynuoliai ir sako mums paprastą tiesą: Gamta visą laiką kuria, eksperimentuoja ir mokosi, o žmogus, atsitiktinai pravėręs mažą plyšelį į Gamtos pasaulį, taip pat gali būti pažinimo šviesos apšviestas, ir tą valandėlę gali visiškai pamiršti visus technikos stebuklus… Štai vienas trumpas mano pastebėjimas, užrašytas 2010-ųjų pavasarį: …prie Kurmių užtvankos ilgai žiūrėdamas į atsibundantį didįjį debesylą pamačiau, kaip atlėkė prie Krūčiaus smilginis strazdas, snapu prisiplėšė liepų plaušų iš nulūžusios šakos ir tyliai dingo. Po kelių minučių – vėl tas pat. Ir šitaip – penkis kartus… Kiek palaukęs priėjau prie tos nulūžusios, bet tebekabančios šakos, ir viskas paaiškėjo: upelio drėgmė ir rytmečio rūkai atmirkė atplyšusią storą karną, kuri pradėjo atsiskirti nuo tamsios žievės, ir jau yra puikiausia medžiaga įvairiausiai padarynei. Galima virvę vyti, galima karbiją pinti, tvirtinant tuos minkštus gelsvus plaušus kieta pušies šaknimi. Rusai dar nelabai seniai pynė iš liepos plaušų maišus grūdams. Darbo, žinoma, daug – reikia nunerti tą storą žievę su dar neatsiknojusiais plaušais, pamerkti į tvenkinį ar upelį, ir plaušus plėšti tik po mėnesio. Bet strazdas muliaras minkštą statybinę medžiagą randa jau gatavą. Karbijos paukštis nepina, bet kai atidžiau pažvelgi į lizdą, aiškiai matyti, kad tokios minkštos „armatūros“ dumblui ir moliui sutvirtinti čia labai reikia. Tai ar negalėjo tasai giesmininkas tokiu būdu pamokyti žmogų prieš keturiasdešimt tūkstančių metų, kai buvo toji įsivaizduojama žmonijos aušra? Aišku, kad galėjo.

Krūčius žiemą

Brolių Černiauskų nuotrauka

Tie savaime plyštantys liepų plaušai prie Krūčiaus upelio ir tas darbštuolis strazdas aną vasarą dažnai iškildavo mano vaizduotėje, nors iš tikrųjų čia tik smulkmena ilgoje ir paslaptingoje gyvojo pasaulio evoliucijoje. Ir tada perskaičiau „Žaliajame pasaulyje“ poeto Aliaus Balbieriaus esė, pavadintą gana įdomiai: „Vaivorykštė ir neandertalietis“. Poetas ir gamtininkas svarsto, ar neandertalietis matė, kad vaivorykštė yra graži… Šitokiu būdu mes mėginame atkurti ne materialiąją mūsų protėvių būtį, o jų dvasinį pasaulį. Archeologai, bandantys apie tai kalbėti, naudojasi netiesioginiais daiktiniais įrodymais, etnografai Afrikoje ir dabar ieško primityviai tebegyvenančių tautelių, o poetas apie tai mąsto neišeidamas iš savo poetinės laboratorijos. Ir jo kalbėjimas nėra bliauzgas. Skaitydamas Alio Balbieriaus esė, prisiminiau, ką apie tai yra sakęs evenkas Dersu Uzala, garsusis rusų keliautojo Vladimiro Arsenjevo vedlys: negalima skriausti nė vieno mūsų bendruomenės nario. O ta „bendruomenė“, jo supratimu, yra visa taigos gyvastis – ir maža skruzdė, ir stipruolis Usūrijos tigras, ir balta kerpė, ir šimtametis maumedis.

Jonas Grigas, kalbėdamas apie sudėtingą ir paslaptingą „mažųjų mūsų brolių“ gyvenimą, daro prielaidą, kad daugelio dalykų neįmanoma paaiškinti, jeigu pamiršime Kūrėją. Štai prie šito puslapio ir norisi sustoti: biologas jokiu būdu nesutiks, kad meškiuko koalos gyvenimas yra paslaptingesnis už astrofiziką ar mėnulio branduolio mįsles. (Apie koalos biologinius ypatumus, tarsi nepaaiškinamus mokslo metodais, rašoma 249 puslapyje.)

Filosofiniai laiko, erdvės ir visatos pradžios klausimai mus labiau varo į neviltį nei natūralioji atranka ar liaudies selekcija. (Autorius užduoda sau ir mums tikrai keblius klausimus: jei visatos pradžia buvo, tai Kūrėjas taip pat buvo ir evoliucijos teorija yra tik viena iš hipotezių, bet visatą be pradžios įsivaizduoti dar sunkiau.) Aš išdrįsiu taip pasakyti: kai esame Gamtoje, kai dešimtmečius stebime vis tą patį mažą upelį, Kūrėjas nutolsta. Ne, mes netampame „cicilikais“, ir jeigu apie savo tikėjimą ar netikėjimą reikėtų išsireikšti vienu žodžiu, pasakytume, kad tikime. Tačiau Gamtos s a v a i m i n g u m a s gali būti akivaizdus, o ta Juodoji skylė neaiški yra ne tiktai mums. (Tiesa, rusų poetas Jevgenijus Jevtušenka tą painų klausimą yra supaprastinęs – naktį buvo tvanku, aš atidariau langelį, bet vis tiek negalėjau užmigti, tik staiga pajutau, kad į mano kambarį įlėkė Juodoji skylė. O fizikas Nilsas Boras yra taip rašęs: pasaulis toks sudėtingas, kad geriau apie jį kalbėti juokais.)

Ir vis dėlto, pažvelgę į savaime Gamtoje atsirandančią puikią statybinę medžiagą, į tobulą paukščio gūžtą, sustokime dar prie pražydusios kiaulpienės ir pamatysime, kad ant didelio, ryškiai geltono graižo išdidžiai tūno nemažas, lygiai tokios pat spalvos voras. Aišku, kad jis yra grobuonis, gėlės nektaro jam nereikia, o spalva vorą gerai slepia ir nuo būsimos aukos, ir nuo priešų, kurie skraido aukštai. O netoli to geltono voro žalias vikšras graužia žalią obels lapą. Irgi pastebėsi ne iš karto. Ir šitaip galima visą ilgą dieną keliauti nuo augalo prie medžio, nuo saulėtos smiltpievės prie pavėsingo urvo, ir nenustoti stebėtis pasaulio tikslingumu bei tvarka. Jei viską sugebėsi pamatyti, užteks nueiti pusę kilometro per dieną. Šitaip ir sakė senelis Čarlzas Darvinas. Ir viskas, ką matai, yra jo teorijos iliustracijos. Rūšių kintamumas (mutacijos), keičiantis gyvenimo sąlygoms, gerųjų savybių paveldėjimas ir perdavimas naujoms kartoms, permanentinė natūralioji atranka – šių pamatinių evoliucijos teorijos akmenų niekas dar nėra išvartęs. Priešingai – surandamos tos trūkstamos grandys, apie kurias tada, 1859- aisiais buvo kalbama, kai pasirodė pirmasis „Rūšių atsiradimo“ leidimas.(Tūkstantis aštuoni šimtai penkiasdešimt devintaisiais!)

Čarlzo Darvino mokymas buvo revoliucija. Kai kuriose šalyse evoliucijos teorijos propaguotojus uždarė į kalėjimus. To meto tautosaka buvo labai kandi: Darvinas aiškina, kad žmogus atsirado iš beždžionės – reikia gi šitaip sukvailėti… Dabar šitaip niekas nebesako, yra evoliucijos teorijoje teiginių, kuriuos sunku įrodyti, pasitelkiant pačius naujausius atradimus. Skaitant Jono Grigo knygą klausimų taip pat kyla daugiau nei atsakymų. Į patį pagrindinį visus jaudinantį šiandienos klausimą – ką daryti, kad neblogėtų mūsų aplinka – irgi atsakoma tiktai teoriškai. Kartkartėmis kartojama tokia paprasta formulė: reikia mąstyti globaliai, o veikti lokaliai. Visi gyventojai turi suprasti, kas mūsų Žemės biosferai kenkia, ir savo konkrečioje vietoje visi privalo veikti taip, kad tas grėsmingas bendrąsias bėdas nutolintų. Kiekvienas turi taip elgtis. Bet tai yra utopija. Kol kas mūsų valstybė (ir kitos, žinoma) toleruoja šitokią situaciją, kurią Jonas Grigas aprašo 129 puslapyje: „Žmonės nori gyventi vis geriau. O tą gyvenimo gerėjimą gali užtikrinti tik ekonomikos augimas (…) Bet ar ekonomistų prielaidos ir modeliai nėra klaidingi, ar šiuolaikinis ekonominis mąstymas nepažeidžia fizikos dėsnių? Pažeidžia. Ir štai kodėl. Nuolatinio ekonomikos augimo mantra nepaiso vis mažėjančio energijos tiekimo žmonijai galimybių (…) Svarbiausia yra suprasti, kad visų gyvų būtybių bendruomenės gali išgyventi tik kol gauna daugiau energijos iš savo veiklos nei jos sunaudoja tai veiklai. Pavyzdžiui, krimsdama riešutus, voverė turi gauti iš jų daugiau energijos nei sunaudoja jiems gliaudyti. Priešingu atveju ji išsektų ir numirtų. Šis dėsnis yra fundamentalus ir tinka ne tik voverėms“

Perskaitę, ką rašo Jonas Grigas, pasižiūrėkime, kaip dirba malkų skaldymo kombainas. Iš išorės jis atrodo neblogai, bet darbo principas yra visiškai neteisingas – skelia kaladę skersai šakų, nė kiek nežiūri, kad būtų lengviau. Tai yra gal akivaizdžiausias techninės entropijos pavyzdys – labai daug energijos išsisklaido be naudos. Bet kombaino valdytojas nebankrutuoja, jis tiesiog skriaudžia tuos senelius, kurie patys susiskaldyti negali. O juk šitaip elgiasi ir turtingiausios valstybės, klesti uždėjusios sunkią savo leteną ant varganų valstybėlių…                    

Sausio 3-oji

Praėjusiais metais pasirodė dar viena rimta knyga – „Nerimas“. (Paantraštė: Svarbiausių humanitarinių ir socialinių grėsmių bei jų pasekmių Lietuvai įžvalgos, leidykla „Tyto alba“.) Visi šio straipsnių rinkinio autoriai yra Mokslų akademijos tikrieji nariai (literatūrologė Viktorija Daujotytė, teisininkas Valentinas Mikelėnas, filosofas Arvydas Šliogeris, ekonomistas Aleksandras Vasiliauskas, archeologas Vladas Žulkus). Skaitant galima pagalvoti, kad visi jie yra pesimistai. Bet jie rašo tiesą. Tiesą ne vien apie mus, bet ir apie Europos Sąjungą, kuri nėra ir negali būti panacėja nuo visų ligų. (Romualdas Ozolas čia būtų dar kategoriškesnis: Lietuvą praradome 2004-ųjų gegužės pirmąją, kai net nesvarstę atsidūrėme naujoje turtingųjų Sąjungoje.)

Globalizacijos vėjai tikrai gali nupūsti mažas tautas. Pavojuje yra ir kalba, ir savita pasaulėjauta, ir tradicinis gyvenimo būdas. Ir tas ypatingas mūsų žinojimas, labai dažnai nepriklausantis nuo globalinio mokslo. Štai paprastas, gal ir nekasdieniškas reiškinys: lietuvių mokslininkų grupė, paskelbusi didelį darbą „Lietuvos biotopų klasifikacija“, kur aprašyta daugybė skirtingiausių buveinių, literatūros sąraše mini ir Antano Baranausko „Anykščių šilelį“. Atrodo, kad čia buvo galima paminėti ir Juozo Baltušio „Sakmę apie Juzą“, tą puslapį, kur labai gražiai ir teisingai išvardijami visi žemapelkės augalai, taip pat „vėsiašlaunė varlytė ir raktnugarė gyvatė“. Prisimenu, „Mūsų gamtos“ žurnalas spausdino tada ištraukas iš ką tik pasirodžiusios „Sakmės apie Juzą“, ir botanikai, skaitydami Kairabalės liūnų aprašymus, tikrai nerado jokios klaidos… Etnologai, eidami tokiu keliu, galėtų nevengti paminėti Romualdo Granausko apysakos „Jaučio aukojimas“. Prisiminkime dar Simoną Daukantą. Jo raštuose lietuvių (žemaičių) išskirtinumas ir unikalumas piešiamas pasitelkiant ir menines detales, ir mokslo tiesas. Gali būti, kad čia slypi mūsų tautiškumo ištekliai, tarsi dar neatrasti. Antanas Maceina rašė, kad mažosios tautos labiau pajaučia dvasinę vienybę, nes nedidelę teritoriją visiems lengviau pažinti. O filosofas ir krikščionybės teoretikas Nikolajus Berdiajevas savo raštuose štai ką konstatavo: ruso sielą slegia beribės šios šalies platybės

Tai šitiek ir išlieka vilties, perskaičius pačias niūriausias mokslininkų prognozes apie lietuviškumui gresiančius akivarus. 

Sausio 10-oji 

Labai gyvi dabar Krūčiaus kriokliai. Apledėjusios akmenų kupros vis auga, ledo „stalaktitai“ gražiai blizga ant nusvirusių ievų šakų. Mažiausias šniokščiančio upelio purslas, patekęs ant šakos ar akmens, pavirsta ledu, ir atrodo, kad tie skaidrūs ledai, supantys šalto vandens srovę, labai sustiprina upelio šniokštimą. Ilgai žiūriu į almantį Krūčių, gal kaip tik dabar ir atlėks tas paslaptingas mūsų krašto paukštelis – vandeninis strazdas. Nė karto dar jo nemačiau, o visi ornitologai sako, kad žiemą jis būna būtent prie tokių neužšąlančių kalnų upelių. Neria į srovę, greit bėgioja dugnu ir ieško moliuskų. Moliuskų Krūčiuje yra, vanduo atviras, o to keistojo strazdo nėr.

Skroblus Aukštagiryje

Brolių Černiauskų nuotrauka

Retosios augalų ir gyvūnų rūšys kartais tikrai yra labai įnoringos. Aš gerai prisimenu, kaip pačiais pirmaisiais Dzūkijos nacionalinio parko gyvavimo metais nesėkmingai ieškojome meškinio česnako. Botanikos instituto mokslininkai negalėjo patikėti, kad tokioje didelėje teritorijoje, kur tiek daug šiam Raudonosios knygos augalui tinkamų vietų, jo vis dėlto nerandame. Žydėjimo metu tą retą česnaką pamatyti nesunku, be to, jis ir kvepia iš tolo. Deja, mes ir šiandien šešiasdešimties tūkstančių hektarų plote neturime natūralios meškinio česnako populiacijos. O patekus į Cilnios pievą, prie Skroblaus, galima pagalvoti, kad esi Vidzgirio miškapievėje – taip čia viskas panašu. Bet Vidzgiryje, prie Alytaus, klesti meškiniai česnakai, o čia – ne. Tai, matyt, ir tas keistuolis strazdas mūsų upelio dar nesurado, maudosi kažkur Minijoje, Bražuolėje ar Verknėje.O kas gi taip greit atbėga per sniegą aname krante? Gal kiaunė, bet kodėl tokia tamsi ir lyg mažesnė. Žvėrelis pribėga prie pat vandens, skubotai apsižvalgo ir neria į Krūčiaus srovę. Taigi čia audinė! Ir nebematau jos, neiškyla iš vandens. Gal ieško žiemojančių vėžių? O gal kokią įmigusią varlę paims? Niekas nežino, kas jai žiemą skaniau. Vasarą audinė labiausiai mėgsta Nemuno šapalus. Ir ne pati juos gaudo, o ima jau pagautus, išsitraukia iš kibirėlio ir graužia. Tik pamato, kad žvejys meškeriodamas nutolsta nuo savo pagautų žuvų, išlenda iš Nemuno lyg undinė ir vagia šapalus. Kitokių kibirėlyje besipliuškenančių žuvų neima, tik šapalus. Taip man prieš keletą metų porino liškiaviškis žvejys, dabar jau a. a. Algirdas Žitkauskas. Ėjo ir ėjo jis su meškere Nemuno pakrantėmis, o pakalbintas apie viską pasakojo lėtai, su kažkokia paslėpta ironija. Ir aš tikėjau, nes jis buvo ne tik talentingas žvejys, bet ir atidus stebėtojas…

Ne, nepamatysiu šiandien vandeninio strazdo. O šita audinė yra kanadinė, seniai jau mūsų krašte gyvena ir jaučiasi kuo puikiausiai. O europinė audinė išnyko, Lietuvos raudonojoje knygoje ji įrašyta, bet jau tiktai nulinės kategorijos puslapiuose. Taip pat kaip ir rudasis lokys.