Justinas Mikutis: noriu jus pažadinti iš snaudulio!

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (VU TSPMI) jau trečius metus vykstančiuose „Lietuvos politinės minties paveldo“ seminaruose prieš praėjusias šv. Kalėdas įvyko Vaidoto Žuko paskaita „Laisvas žmogus nelaisvoje aplinkoje: Justino Mikučio asmuo ir idėjos.“ Keliolika metų su mąstytoju bendravęs V. Žukas VU TSPMI studentams bei dėstytojams demonstravo ir savo pieštų bei tapytų mokytojo portretų. Skaitykite sutrumpintą šios paskaitos variantą.

Noriu papasakoti apie jo gyvenimą. Nors buvo iš nepasiturinčios, paprastos žemaičių šeimos, kartu su broliu Antanu įstojo į Kretingos pranciškonų gimnaziją. Pranciškonai turėjo galimybę priimti ir neturtingus žmones į vienuolijos gimnaziją, jeigu bent vienas iš brolių Mikučių eis į kunigus. Justino brolis Antanas pasižadėjo eiti, tai jie gavo nemokamą maistą bei nakvynę. Bet po kelerių metų Antanas metė gimnaziją, o Justinas norėjo toliau studijuoti.

Tvarka yra tvarka – pranciškonai jam nebesuteikė gyvenamojo ploto. Justinas man sakė, kad buvo laikas, kai jis, mokydamasis gimnazijoje, nakvodavo autobusų stotyje. Taigi jis iš tiesų gyveno kaip neturtėlis pranciškonas, siekdamas šviesos, išsilavinimo, nepaisydamas sunkumų. Kai viešėjau pas skulptorių Antaną Mončį Paryžiuje – jie mokėsi vienoje gimnazijos klasėje – Mončys sakė, jog niekas negalėjo suprasti, koks Justinas yra. Atrodo, paprastas vaikelis iš kaimo, bet, perskaitęs Puškino „Eugenijų Oneginą“, iš karto galėjo padeklamuoti visus puslapius, nesuklydęs.

Tęsdamas šį vyro-moters dualizmą, J. Mikutis aiškino, kad šie pradai vienas be kito negali gyventi, lygiai kaip katalikai ar protestantai negali išsiversti be bizantiškosios kultūros, nelikdami vienpusiai ar kietasprandžiai, ar per daug racionalūs. Bizantija yra moteriška, rusiškai tariant – душевная. Pagal rusų teologus, духовность yra vyriško prado, душевность – moteriško. Tai netradiciniai lyginimai, bet Justino asmenybė nebuvo suvaržyta ar pritaikoma trafaretams. Tuo jis mus, jaunus, sovietmečiu brendusius žmones, kurie metėsi į meną maždaug nuo penkiolikos metų, patraukė, žavėjo. Jis buvo visoks, absoliučiai neprognozuojamas. Galėjo būti kaip keistuolis elgeta, kartais atrodydavo ir elgdavosi kaip kuklus šventasis, išminčius. Profesoriai, atvažiavę iš Europos, išpūtę akis žiūrėjo: iš kur tokiame Sovietų Sąjungos užkampyje toks žmogus?!

Aš su Justinu bendravau praėjus maždaug penkiolikai metų nuo jo grįžimo iš lagerio, jis buvo jau vyresnio amžiaus. Bet jis ir tuomet buvo neįtikėtinos atminties ir pažiūrų platumo. Cituodavo ilgiausius tekstus – Pasternaką, Goethe’ę, Slovackį, Proustą – originalo kalbomis.

Atgimimo laikais kūriau dviejų dalių filmą apie J. Mikutį „Agrastų vynas“, kuriame kalba dvi jo pažįstamos žemaitės – kompozitoriaus Eduardo Balsio žmona ir jos sesuo. Balsienė ten pasakoja apie išleistuvių vakarą, po kurio – ankstų rytą – 1940 m. sovietų invazija ir iškart – pirmieji trėmimai. Tą rytą, po išleistuvių džiaugsmo, vienos Justino klasiokės visą šeimą išvežė sunkvežimiu į Sibirą. Visi gimnazistai verkė, buvo sukrėsti. Kitas stiprus momentas iš jaunystės – kai naciai 1941 m. per Kretingos aikštę varė sušaudyti žydų koloną.

Justinas tuomet buvo jaunikaitis, tačiau turėjo reto sąmoningumo ir ryžtingumo – apsimetęs žydu, įsimaišė į jų eilę. Kai nacių karininkas Kretingos aikštėje apžiūrinėjo išrikiuotą žydų eilę, Justinas išėjo į priekį ir vokiškai jam pasakė: „Ką jūs darote! Ką jūs darote!“ Justinas vėliau man pasakojo: „Karininkas išsitraukė revolverį, įrėmė į kaktą, bet aš taip į jį pasižiūrėjau, kad jis suprato, jog atmečiau jo pasiūlymą būti nušautam“. Justinas sakė, kad „žmogus miršta tik tada, kai jis pats sutinka“. Vėliau jis dažnai tai kartodavo kituose kontekstuose.

J. Mikutis buvo tikras žemaitis patriotas, dažnai lygindavo žemaičius su lietuviais pastarųjų nenaudai. Ne tik dėl kalbos grožio, dialekto kultūros. Jis sutiko, kad Jono Jablonskio kalbos norminimas suvalkiečių tarmės pagrindu buvo teisingas, bet tie, kas nori pajusti žmogų ir poetinį žodį, turį važiuoti į Žemaitiją.

Vilniaus laikais, kai jis pasiusdavo, kai „plyšdavo“ nuo to prisitaikymo, menininkų karjerizmo, sakydavo, kad daug mieliau pakalbėti su kokiu žemaičių pijokėliu nei sovietinės kultūros atstovu. Jis nekentė tų apsitrynusių inteligentų: inteligentas jam buvo kaip keiksmažodis, nes tai – intelektualiai apsitrynęs žmogus, o jei, sakydavo, apsitrynęs, tai beveik nusitrynęs. Justinas buvo rakštis tai aplinkai. Beje, dėl žemaičių jis buvo ir savikritiškas. Sakydavo, kad „jeigu jau žemaitis bukas – bukumu perspjaus bet kokį lietuvį“. Žemaitiją jis traktavo kaip kertinių lūžių vietą.

Karo pradžioje J. Mikutis pabaigė gimnaziją ir įstojo į Vytauto Didžiojo Universitetą Kaune, mokėsi literatūros ir filosofijos pas Juozą Ambrazevičių-Brazaitį, Antaną Maceiną, Joną Grinių. Ten jo mokslas truko iki 1942-ųjų, kol naciai uždarė universitetą. Jis grįžo į savo gimtas vietas (Justinas kilęs iš Šateikių Rūdaičių), mokytojavo Beržore.

Sovietmečiu daug kartų ten kartu buvome, valkiojomės – jis rodė savo mėgstamas bažnyčias, meną jose, gamtą ir visa kita. Sovietai jo galėjo ir „nekabinti“, jis net šiek tiek didžiavosi tuo, kad buvo proletariškas. Neturto jis nepoetizavo, buvo natūraliai neturtingas žmogus ir tame matė tam tikrą egzistencinę prasmę. Sovietai į Sibirą vežė Lietuvos kariūnus, valdžios atstovus, tautininkus, skautus, ateitininkus, pavasarininkus, stambesnius ūkininkus, mokytojus, teisininkus – tuos, kurie nepasitraukė į užsienį. Justinas buvo paprastas mokytojas kaimo mokykloje, bet visgi ir jį suėmė: kažkas ant krosnies mokykloje padėjo keletą šovinių ir jį įskundė, suėmė ir ištrėmė į Sibirą. Ten prasidėjo naujas etapas.

Lageryje buvęs profesorius Juozas Keliuotis man sakė tokius žodžius, kuriuos vėliau patvirtino ir kunigas Česlovas Kavaliauskas ir Justinas Mikutis: kai jie grįžo į sovietinę Lietuvą (maždaug 1956 m.), čia buvo daug nelaisviau, nei jie jautėsi lageryje. Tai atskira diskusijos tema – kodėl žmogus, kuriam suvaržytos visos teisės, jis išalkęs, sušalęs, o jaučiasi laisvas? Vorkutoje buvo įkalinta daug dėstytojų, profesūros – vokiečių, graikų, lenkų, pabaltijiečių, kaukaziečių, ukrainiečių. Ten buvo stipri akademinė aplinka: buvo galima eiti pas profesorius ir prašyti tam tikrų paskaitų. Tikimybių teorija – pas vieną, lotynų kalba – pas kitą, jie visko ten turėjo, nepaisant to, kad dirbo šachtoje.

Žmonės suprato, jog reikia pakentėti, reikia išlaikyti gyvenimo testą. Žinoma, išgyventi lagerio aplinkoje ar labai sunkioje tremtyje įmanoma tik tada, jei atmeti neapykantą. Tą patvirtino ir J. Keliuotis ir Č. Kavaliauskas. Jei būsi piktas ant sargybinių, Stalino, Lenino, išdaviko ar šalia sėdinčio recidyvisto – žūsi. Reikia išlaisvėti.

Pratęsiant istoriją apie lagerį, reikia paminėti dar du momentus, kad viskas neatrodytų taip paprasta. Kartą mums kalbant apie Šekspyrą ir Dostojevskį, Justinas man sako: „Šliaužiu su karučiu šachtoje, šalta, esu taip pavargęs, kad norisi užmigti ir nebeatsikelti, bet staiga kažkoks jausmas gena šliaužti toliau.“ Sukaupęs jėgas jis pašliaužė keliasdešimt metrų ir kaip tik toje paliktoje vietoje – griūtis. Justinas buvo religingas žmogus, mėgo šifruoti mistinius ženklus. Pats kartais šaipydavosi iš to, bet visgi kreipė dėmesį į tas situacijas, kurių racionaliai niekaip negali paaiškinti.

Kitas atvejis – kai jie su draugu Bytautu iš Utenos, gyvenę viename lagerio barake, nusprendė bėgti. Tai beprasmiška, nes aplink kilometrų kilometrai – taiga, žiema – šalta, o retai gyvenantys kaimiečiai saugumo užverbuoti ir apie bėglius iš karto praneša sargybai. Bet kartais žmogus daro dalykus, kurių negali paaiškinti, įprasminti. Jie bėgo ir, žinoma, už kelių kilometrų juos ėmė vytis sargybiniai, gerokai apkramtė vilkiniai šunys, vėliau pasodino į karcerius.   Vienas iš filmo „Agrastų vynas “ pašnekovų Vytautas Landsbergis pasakojo, kad po Stalino mirties Justiną iškvietė lagerio viršininkas ir pasakė, jog jis gali keliauti namo. Tada Justinas atsiklaupė prieš tą viršininką ir paprašė, kad jį nušautų – per daug niekšybės, neteisybės, kankynės – ne tik jo paties, bet ir kitų, aplink daugybė žuvusiųjų. Viršininkas jo nenušovė, tačiau šis Justino romėniškas ar šekspyriškas išdidumo žingsnis man atrodo stiprus.

Svarbus klausimas – kodėl iš lagerio grįžusio Justino tuometinė aplinka nekentė? Jis vaikštinėdavo visiškai nepaliestas sovietizmo, jis šaipėsi iš tos situacijos, kurią rado Lietuvoje, žmonių niekšybes. Jį priėmė dirbti į vieną iš gamyklų techniniu vertėju, po to jis buvo liftininkas. Apskritai sovietmečiu liftininkų kategorija buvo žymi. Ir čekų disidentai po tremčių ir kalėjimų dažniausiai dirbdavo liftininkais: toks neutralus darbas, atidarai duris – įleidi, pakeli, išleidi – ir viskas.

Grįžęs iš lagerio Justinas susitikdavo su kultūros žmonėmis, kurie bruzdėjo. Tai buvo Vildžiūnai, Kisarauskai, Vaitiekūnas, Šerių giminė, muzikologas Gedgaudas su žmona, Ambrazų šeima. Su tokiais gana nepriklausomais, ieškančiais naujų formų ir žodžių žmonėmis Justinas bendravo ir jiems padarė didelę įtaką. Iš 50 žmonių, kuriuos kalbinau rengdamas filmą, 35 buvo kultūros žmonės – pačių įvairiausių sričių. Tomas Venclova sekė J. Mikučio legendą, Bronius Kutavičius, V. Landsbergis, Sigitas Geda ir kiti.

Mes susipažinome 1971–1972 m., tuomet mokiausi Vilniaus vaikų dailės mokykloje, o jis dirbo pozuotoju. Jis buvo normalus, išdžiūvęs, geras dailės modelis – puikiai matėsi anatomija, ryški kaukolė, buvo gera jį tapyti. Vėliau jį kviesdavo pozuoti ir į dailės institutą – tai buvo ir finansinė parama (už pozavimo valandą mokėjo vieną rublį, už kurį buvo galima išgyventi visą dieną), bet ir platesnė auditorija – dėstytojai, vyresni studentai. Per pertraukas tarp paskaitų vykdavo TIKROSIOS paskaitos. Justinas kaip savo penkis pirštus išmanė muzikinę, dailės ir žodžio kultūrą. Nebuvo temos, kuri jam būtų nežinoma. Mes, aktyvesni studentai, pradėjome tiesiog paskui jį vaikščioti, kviesdavome į baliukus.

Dailės institute kas keletą mėnesių rengdavome studentiškas parodas, visada kviesdavome jį. Marksizmo-leninizmo, estetikos dėstytojai pykdavo, kad mes ne juos, o kažkokį nusmurgusį žmogelį kviesdavome, bet kiekvienas paklausęs, kaip jis analizuoja meną, suprasdavo, kodėl taip darėme. Net ir apie studentų paveikslus sugebėdavo pozityviai kalbėti. Po to jį ėmiau kviestis į savo dirbtuvę, studiją, rodyti savo darbus. Laisvo menininko ir mąstančio žmogaus pozicija jam buvo pati brangiausia, jo bekompromisiškumas mums daug davė.

Justinas darė įtaką ne tik lietuviams. Ne kartą kartu lankėmės Leningrade (Sankt Peterburge), Maskvoje, kelionių metu kalbėdavome apie jo bendravimą su „aukštesnio intelekto ir polėkio žmonėmis“. Jis buvo kultūringas ir kuklus žmogus, nesigirdavo. Tačiau kartą pasakė, kad Borisas Pasternakas jam nupirko pirmyn ir atgal bilietą į Maskvą – tiesiog norėjo su juo pasišnekėti. Kai kūriau filmą, maskviečiai šviesuoliai man sakė, kad Andrejus Sacharovas pradėjo savo asmens teisių gynimo politiką po susitikimo su Justinu Mikučiu. Į Maskvą atvažiavo rašytojas nobelistas Heinrichas Böllis, jie buvo vienoje kompanijoje. Justinas susirašinėjo su Nobelio laureato, švedų rašytojo Päro Lagerkvisto dukra – po Justino mirties ji man atsiuntė penkiolika jų susirašinėjimo laiškų.

Justinas galėjo būti visai kaip žemaičių ubagėlis, bet laiškai rodo jį išmanius diplomatinį protokolą – kaip kreiptis, kaip vystyti temą, jokių saldžialiežuvavimų. Kartais aš jo klausdavau: „Justinai, iš kur jūs šituos dalykus žinote?“ Jis atsakydavo, kad daug skaito. Bet jam patikdavo su Vilniaus ir Kauno jaunimėliu ir pasiausti. Po vieno gimtadienio jo dantų protezai buvo įkritę į dažus ant Arūno Vaitkūno paletės… Justinas buvo absoliučiai visoks – ir viešas, galantiškas, ir visiškai atsiskyręs, įkritęs į savo mintis, skausmus.

Mūsų, tuo metu jaunųjų dailininkų karta jį ne tik gerbė, bet ir mylėjo – neieškojome jame kliaudų, nekreipdavome dėmesio, kad jis kartais nesiprausęs arba dar blogiau. Į savo namus Naujojoje Vilnioje jis kartais negrįždavo mėnesių mėnesiais. Jis keliavo per žmones. Kaip Sokratas – jis nerašė, bet kalbėjo. Mūsų nemokė, nemoralizavo, bet mes patys matėme savo darbuose klaidas, kai šalia mūsų paveikslų atsistojęs Justinas kalbėdavo apie meną, istoriją, asmenybes, Šv. Raštą. Jis mums buvo nuolatinis sąžinės priekaištas, kai aptingdavome, pavargdavome, norėdavome paūžti. Jis davė aiškią kryptį. Jis mus išlaisvino.

Justino vaizduojamojo meno meilė buvo ikonos. Daug valandų Maskvoje su juo esame praleidę Tretjakovo galerijoje prie Rubliovo „Trejybės“. Jis sakydavo, kad menas pasibaigia dieviškumu, o ne menu. Kaip žmogui neužtenka pačiam savęs, taip ir menui – jis veržiasi tolyn. Kodėl mums norisi gilintis į dvasinius dalykus? Mes nesame gyvuliai – galime jais likti, bet kodėl turėtume? Mūsų misija kita, tai lyg ikonų misija. Ikonų tapymo kanonas labai griežtas: tapytojai privalėjo tik vienaip, o ne kitaip palenkti angelo galvą, pakreipti kojų pėdas – spalvos, erdvė, šviesa – viskas buvo nužymėta Bažnyčios  kanonų. Nepaisydamas tokių suvaržymų, Rubliovas sugebėjo perteikti didelį žmogišką jausmą. Tai didelis paradoksas.

Savo mistiniais pranašavimais, išgyvenimais Justinas mus glumino, jis šiek tiek buvo panašus į Oskarą Milašių. Mėgo anagramas, skaitydamas mėgo raides perkelti, kad gautų naujų prasmių, skaitė sakinius iš kitos pusės. Dažnai aplinkiniai į jį žiūrėjo nepalankiai. Eidavo pusiau bėgdamas, per Mišias niekada nesėdėdavo suole, bet tyliai žingsniuodavo bobinčiuje. Jis buvo iškritęs iš sovietinio konteksto. Šiandien galbūt tai nepasirodytų taip keista. Sovietinis saugumas jį žinojo, tačiau jų atžvilgiu Justinas apsimesdavo kvaileliu. Jis absoliučiai nebijojo sistemos, nes buvo pakankamai persikentėjęs, tai buvo skausmo vyras.

Dar galima kalbėti apie tuos reiškinius, kuriems J. Mikutis buvo nepakantus. Pasakysiu vieną asmenį, kurio veikla jam buvo visai nepakeliama. Tai poetas Justinas Marcinkevičius – jo poezija, visuomeninė veikla, karjera ir kaip jis to pasiekė. J. Mikutis sprogdavo iš pykčio, jeigu kas nors kompanijoje prieštaraudavo, esą vis dėlto J. Marcinkevičius parašė „Katedrą“, „Mindaugą“ ir pan. Mikutis atsakydavo, kad J. Marcinkevičius buvo vienas didžiųjų ateistų – nesvarbu, ar iš įsitikinimų, ar dėl karjeros. Jis leido valdžiai naudotis savo kūryba stiprinant sovietinę ideologiją: pusė literatūrinių eksponatų LSSR ateizmo muziejuje (dabartinėje Šv. Kazimiero bažnyčioje) buvo J. Marcinkevičiaus kūryba.

Padorus žmogus Atgimimo laikais būtų prisipažinęs, jog poetine kalba rašė „Tiesoje“ apie aukštą Lenino kaktą. Apie Lietuvą J. Marcinkevičiui buvo galima rašyti ir sovietmečiu, aktoriai ir žiūrovai skandavo Lie-tu-va. Bet kokia kaina? Vieni šėrė šunis, kiti dainavo apie „šviesią Iljičiaus galvą“? Nenoriu kelti mirusiųjų iš karstų, bet kalbėti apie žmogiškuosius principus – svarbu. Jeigu yra noras ieškoti tiesos ir kovoti dėl jos – reikalinga tam tikra švaros būsena. Pavyzdžiui, Romualdas Granauskas Atgimimo laikais pasisakė, kad buvo užverbuotas saugumo – ir visi nutilo, neliko jokių priekaištų. Taigi, reikalingas elementarus atsiprašymas.

Danutė Juodelienė pasakojo, kaip ji Mikučio mirties išvakarėse nuėjo į ligoninę ir pranešė jam, kad Katedros aikštėje milicija išvaikė pirmą Sąjūdžio mitingą, bet jie vis tiek sugiedoję Lietuvos himną. Justinas jau buvo labai silpnas, paklausė: „Ar jūs tikrai sugiedojot?“ Juodelienė net kelis kartus turėjo tai patvirtinti. Tada Justinas pasakė: „Nu tai maladiec“. J. Mikutis išpureno dirvą Lietuvos laisvei. Sąjūdžio suvažiavime sėdėdamas suskaičiavau iniciatyvinėje grupėje bent du trečdalius, kurie pažinojo Justiną, žinojo apie jo mintis. Visas Justino gyvenimas buvo skirtas laisvei – atskiro žmogaus ir valstybės.

1988 birželio 2 d. miręs J. Mikutis buvo pašarvotas Vilniaus Šv. Rapolo bažnyčios kriptoje. Aš naktį jį paišiau, o kunigas Kazimieras Vasiliauskas, kuris gyveno virš zakristijos ir laidojimo kriptos, pasakojo, kad jis svarstė ir niekaip negalėjo sugalvoti, ką pasakyti per mišias už J. Mikutį. Ir štai jis naktį susapnavo Justiną, kuris pats paprašė, kad kunigas rytoj per pamaldas žmonėms nuo jo pasakytų šį eilėraštį:  

Žemę noriu karalium praeiti,
nesilenkdamas niekam daugiau,
nors gavau aš elgetos kraitį,
noriu žemę karalium praeiti,
ir net mirdamas juoktis iš jų,
iš tų vargšų – turtuolių skurdžių.