2013 01 23

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Rasa Čepaitienė. Nacionalinis miestas (III)

Trečiojoje ciklo „Miestas kaip ideologinis tekstas“ dalyje gilinamasi į nacionalizmo apraiškas Lietuvos viešosiose erdvėse, daugiausia dėmesio skiriant ideologinių ženklų aptarimui provincijos miestuose ir miesteliuose.

Zenekos nuotrauka

XIX–XX a. Lietuvoje pasižymėjo ryškia savų ir svetimų, autoritarinių, totalitarinių ir demokratinių režimų kaita, turėjusia didžiulės įtakos visuomenės tapatumui. Nūnai įsitvirtinusi akademinė nuostata, kad socialinių tapatumų prigimtis iš esmės yra konstruktyvistinė, turi didžiulės svarbos bene stabiliausiam iš jų – nacionaliniam – šiandien vis stipriau patiriant ekonominės ir kultūrinės globalizacijos bei tarptautinės politinės integracijos iššūkius. Nacionalinis tapatumas, kaip ir bet kuris kitas, yra istoriškas, sukonstruotas ir perkonstruojamas, tad tenka iššifruoti esminius jo dėmenis, kurie padeda jam išlikti tokiam tvirtam ir ilgaamžiam. Kokį vaidmenį šiame nacionalinio tapatumo kūrimo procese atlieka miesto visuomeninės erdvės, vizualiai įkūnijančios „didžiojo nacionalinio pasakojimo“ simbolius, atributus bei atminimo vietas, tokias kaip valstybingumo ženklai, valdžios pastatai, nacionalinis muziejus, nacionalinė galerija, nacionalinių didvyrių panteonas, nacionalinės šventės, minėjimai ir t. t.?

Nacionalinei miesto plotmei paprastai būdingas tam tikras savitumas, net uždarumas. Ji yra iš esmės skirta išimtinai konkrečiai nacijai – priminti jos praeities žygius ir iškelti dabarties pasiekimus, ir todėl lengviau perskaitoma ir suprantama tik šios bendruomenės narių. Kiekvienas galime tuo įsitikinti, pavyzdžiui, aplankę svečios šalies sostinę. Jos aikštėse ir gatvėse šlovinamų praeities didžiųjų asmenybių vardai ir minimų įvykių reikšmė mums, neturint specialaus išsilavinimo, vargu ar ką sakys… Atsižvelgdami į tai galime klausti: kokie kolektyvinės atminties siužetai bei nacionaliniai ženklai atsirado bei iki šiol dominuoja Lietuvos miestuose? Kokį „lietuviškumą“ išreiškia urbanistinės erdvės? Kurios – vis dar etnocentrinės, pilietinio nacionalizmo ar multikultūrinės – „atminties politikos“ strategijos bei taktikos čia vyrauja? Ar nacionalizmo pėdsakai lietuviškuose miestovaizdžiuose savo turiniu ir forma artimi bendraeuropiniam kontekstui, ar pasižymi savitais bruožais?

Išsaugotas paminklas Vytautui Didžiąjam Perlojoje.

Dėl vietos stokos daugiausia susitelksime ties regimiausiais atminimo ženklais – viešaisiais paminklais. Abiejuose Atlanto pusėse XIX a. įsigalinčios nacionalinės memorialinės praktikos tuomet ant pjedestalų iškėlė didžiąsias asmenybes – politinio elito atstovus. Yra žinoma, kad Rusijos imperijos laikotarpiu Lietuvoje beveik nestatyti paminklai, įkūnijantys carinę memorialinę propagandą (išskyrus Vilnių, kur būta paminklo imperatorei Jekaterinai II ir Vilniaus generalgubernatoriui M. Muravjovui-Korikui). Iš esmės paminklų ir įamžinimo praktikų bei formų kaitai didžiulės reikšmės turėjo Pirmojo pasaulinio karo pasekmės, Europos kraštovaizdyje įtvirtinus naują – memorialų – tipą, leidusį peržengti iki tol klestėjusią individualistinę ir elitinę paminklo, įkūnijančio iškiliausią politiko asmenybę, rūšį ir pereiti prie „demokratiškesnių“ masinių kapaviečių ir memorialų prie Ipro, Somoje ar Verdene – vietose, kur vyko svarbiausi Didžiojo karo mūšiai. Taip europiečiai perėmė JAV gimusią karių kapinių, kuriose aukštieji karininkai ir eiliniai kariai atgula šalia vienas kito, steigimo tradiciją. Kadangi masinė mirtis žuvusiųjų grąžinimą į tėviškę padarė beveik neįmanomą, todėl tuo metu atsiranda ir Nežinomojo kario kapo fenomenas. Taigi, nors nacionalinė atmintis tampa demokratiškesnė, kartu ji darosi ir ne tokia asmeniška, depersonalizuota.

Kadangi Lietuva Pirmajame (kaip ir Antrajame) pasauliniame kare kaip suvereni valstybė nedalyvavo, todėl jos kultūrinėje atmintyje ir nacionaliniame pasakojime šių karų įamžinimą tam tikru mastu atstojo ir kompensavo kovos dėl nepriklausomos valstybės. Tai leido suformuoti ir išplėtoti tautinį žuvusiųjų karių kultą. Pirmojoje Lietuvos Respublikoje galima fiksuoti keletą reikšmingiausių politinių minėjimų kampanijų, pasižymėjusių tam tikru politinio elito ir visuomenės, „viršūnių“ ir „apačių“ sutarimu bei pasireiškusių visos šalies mastu. Tarp jų išskirtini: 1930 m. masiškai švęstas Vytauto Didžiojo mirties 600 m. jubiliejus ir Vilniaus vadavimo sąjūdis, abu, beje, jau sulaukę nemenko istorikų dėmesio, ir nepriklausomybės dešimtmečių minėjimai 1928 m. ir 1938 m., kurie, atrodo, dar nėra plačiau analizuoti. Lyginant pastaruosius tarpusavyje bent jau pastatytų paminklų skaičiumi, į akis krinta tai, kad pirmojo Nepriklausomybės dešimtmečio minėjimo „svoris“ yra nepalyginamai didesnis nei penkiolikmečio ar dvidešimtmečio.

Atkurtas Lietuvos nepriklausomybės paminklas Rietave.

Reikšmingiausiais iš tuo metu pastatytų paminklų galima laikyti nepriklausomybės monumentus Rokiškyje, Alytuje, Širvintose, Ukmergėje, Kvėdarnoje, Rietave, Salake ir keletą kitų, tapusių ne tik epochos ideologiniais ženklais, bet ir pastebimais urbanistinės erdvės formantais. Galima numanyti, kad tam didžiausios įtakos turėjo to meto politinės aplinkybės – poreikis legitimuoti autoritarinį A. Smetonos režimą po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo, pasitelkiant visuomenėje kuo plačiau skleidžiamą nacionalistinę ideologiją. Atgautos laisvės idėja, kurios simboliu tapo laikinojoje sostinėje pastatyta „Laisvės angelo“ skulptūra (skulpt. J. Zikaras) ir kuriamas Vienybės sodelis prie Karo muziejaus tapo tarpukario Lietuvos didžiojo tautinio pasakojimo ašimi.

Kitas gana artimas amerikietiškam modeliui – „valstybės tėvų“ – kultas galbūt dėl tuometinio autoritarinio režimo pobūdžio nebuvo labiau plėtojamas, nors tam tikrų jo ženklų ir nestokota. „Tautos patriarchas“ Jonas Basanavičius pradėtas įamžinti jam dar gyvam esant, kai 1923 m. laikinosios sostinės Karo muziejaus sodelyje įvyko pirmo Jono Basanavičiaus paminklo atidengimas. Beje, J. Basanavičius iki šiol jau buvo gausiai įamžintas, ką rodytų, pavyzdžiui, jo užimama pirmoji vieta istorinėms asmenybėms skirtuose Lietuvos miestų gatvių pavadinimuose. Vilniui tik planuojant įamžinti su šiuo miestu glaudžiai suaugusį moderniosios lietuvių valstybės „tėvą kūrėją“, natūralu, kad jis, kaip ir kiti „tautos patriarchai“, daugiausia prisimenami jų gimtojoje Suvalkijoje, kas leidžia kalbėti apie šio regiono atminties politikos specifiką. Tai liudija, pavyzdžiui, Kudirkos Naumiesčio vardo suteikimas 1934 m. miestui, kuriame V. Kudirka mirė, taip pat ten pastatytas V. Grybo jam sukurtas paminklas, jo vardo tiltas ir pradžios mokykla. Ši tradicija pratęsta ir atgavus nepriklausomybę. Paminėtini Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynas Ožkabaliuose, J. Basanavičiaus gimtinėje, taip pat paminklai J. Basanavičiui ir V. Kudirkai Vilkaviškyje, kalbininkui J. Jablonskiui Marijampolėje ir t. t.

Grįžtant į tarpukarį galima teigti, kad tuo metu beliko mažai miestų, miestelių ar kaimų, kurių aikštėse nebūtų paminklo. Jie statyti ir ant piliakalnių, kapinėse, mūšių vietose – visame krašte. Jų iniciatoriais ir kūrėjais tapdavo kone visi panorėję, tačiau, nepaisant visuomenės entuziazmo, dėl lėšų trūkumo buvo sunku įgyvendinti stambesnius ir meniniu požiūriu kokybiškesnius sumanymus, todėl atsirado medžiagų ir atlikimo kokybės požiūriu daug menkaverčių darbų.

Paminklas Zigmui Angariečui Grūto parke.

Pirmoji sovietų invazija ženklino Lietuvos ideologinio kraštovaizdžio radikalaus pertvarkymo pradžią. 1940 m. pradėjus brutaliai likviduoti nepriklausomos Lietuvos valstybingumo atributus, į šios srities reguliavimą aktyviai kišosi okupacinė valdžia. Be to, prasidėjo iš viršaus inspiruotas, tačiau daugiausia vietos kolaborantų vykdomas Pirmosios Respublikos atminimo ženklų naikinimo vajus. Nors šio reiškinio mastai ir paskatos gana aiškios, tačiau daug įdomesnis ir dar nepakankamai ištirtas būtų klausimas apie tuos atvejus, kai vietos bendruomenėms visgi pavyko apginti „savo“ paminklus nuo naujosios ideologijos aktyvistų daugkartinių pasikėsinimų, arba tuos, kai paminklai tokių atakų išvengė, nepaisant jų „nacionalistinės“ potekstės. Gerai žinoma Perlojos ar Veliuonos miestelių bendruomenių pergalinga kova už savo Vytauto Didžiojo paminklų išlikimą, nepaisant didelių valdžios pastangų, fiasko patyręs Kryžių kalno niokojimas ir t. t.

Paraleliai šiam politinio vandalizmo procesui Lietuvos miestų viešosiose erdvėse diegta sovietinė monumentalistika turėjo įtvirtinti naujuosius ideologinius mitus: režimo sukūrimą (V. Leniną, Spalio revoliuciją), socializmo statybą, individualaus (J. Stalinas) ar kolektyvinio (Komunistų partija) lyderio kultą, kovas su vidaus bei išorės priešais ir pergalę „Didžiajame tėvynės kare“. Nūdienė Grūto parko ekspozicija gerai atskleidžia, kaip sovietmečiu Lietuvos miestų ir miestelių viešosios erdvės bandytos išnaudoti sovietizacijos reikmėms. Pavyzdžiui, įvairiais laikotarpiais Lietuvos miestuose buvo pastatyti 6 paminklai V. Leninui (Vilniuje 1952 m., Kaune 1970 m., Klaipėdoje 1976 m., Palangoje 1977 m., Druskininkuose 1984 m. ir Panevėžyje 1983 m.), tačiau tik viena (ir ta pati greit nukelta) J. Stalino skulptūra Vilniuje, prie geležinkelio stoties. Savo ruožtu tarybinei armijai išvaduotojai ir jos karvedžiams lietuviams skirti paminklai sujungė kovos ir Pergalės mitus ir lokalios „socialistinės tradicijos“ išradimo poreikį. Tokio pobūdžio paminklai suklestėjo pradedant „atšilimu“: J. Uborevičiui (Utena, 1974 m.), J. Baltušiui-Žemaičiui (Šiauliai, 1976), Kryžkalnio „Motina“ (1972 m.), Tarybinių karių memorialas prie Salduvės piliakalnio Šiaulių apylinkėse (1977 m.), V. Putnai (Molėtai, 1980), „Keturiems komunarams“ (Kaunas, 1975 m.), Karoliui Požėlai (Pakruojis, 1980), K. Baltaragiui (Joniškėlis, 1969 m.), M. Melnikaitei (Druskininkai 1952 m. ir Zarasai 1955 m.), L. Meskupui-Adomui (Ukmergė, 1976 m.), E. Tičkui (Rokiškis, 1967 m.), Z. Aleksai-Angariečiui (Vilkaviškyje 1962 m. ir Vilniuje 1972 m.), V. Rekašiui (Plungė, 1961 m.), tokiems partiniams veikėjams kaip J. Paleckis (Kaunas, 1984 m.), K. Preikšui (Šiauliai, 1978 m.). Dažniausiai išvardyti paminklai statyti šių veikėjų gimtosiose vietose siejant su gimimo ar mirties jubiliejais. LKP vadovybė, siekdama įamžinti Antano Sniečkaus atminimą, 1977 m. jo vardu pavadino Ignalinos atominės elektrinės gyvenvietę (dabar – Visaginas), taip pat Kauno politechnikos institutą, kolūkį Kėdainių rajone, laivą-refrižeratorių, Lenkijoje Punsko Gminos vidurinę mokyklą (Atgimimo metais šie vardai buvo panaikinti). Tačiau tai nebuvo pirmas Lietuvos miestovardžio pakeitimo ideologiniais sumetimais atvejis, nors, skirtingai nuo kitų SSRS regionų, čia ši įamžinimo forma labai reta – revoliucionieriaus Vinco Mickevičiaus-Kapsuko garbei 1955 m. buvo pakeistas Marijampolės vardas (grąžintas 1989 m.).

Partizanų atminimui skirtas kalnelis Merkinėje.

Ideologinių paminklų šalinimo banga vėl nusirito Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Tačiau sovietinių monumentų nukėlimas iš miestų ir miestelių viešųjų erdvių nebūtinai turėjo sukelti liaudiškosios paminklomanijos sąjūdį, prasidėjusį 1988-aisiais. Tačiau tradiciniai kryžiaus ir Rūpintojėlio simboliai kaip niekas kitas tiko bandant susidoroti su staiga į viešumą iškilusia skausminga tragiškų praeities įvykių (antisovietinio pasipriešinimo, stalininių represijų) ir ištisų visuomenės grupių (tremtinių, partizanų, politinių kalinių ir t. t.) atmintimi. Visiškai paneigiant sovietinės monumentalistikos tradicijas, šis judėjimas spontaniškai kilo iš apačių, iš šeimų ar vietinių bendruomenių. Tam akstiną visų pirma suteikė „Baltijos kelio“ akcija, plento M12 pakeles papuošusi savadarbiais kryžiais ir paminkliukais; taip pat prasidėjusios ritualinės kelionės į tremties vietas Sibire, norint parsivežti brangių artimųjų palaikus ir juos tokiu būdu susigrąžinant ne tik fiziškai, bet ir simboliškai bei dėl istorinio teisingumo pradėta sovietmečiu nugriautų prieškarinių paminklų atstatymo kampanija.

Tokiu būdu, tarpininkaujant paminklams, visuomenė pabandė susigrąžinti tą savo praeities dalį, kuri sovietmečiu buvo sąmoningai trinama ir išstumiama. Kadangi ši praeitis buvo dar gyva ir skausminga, paminklų atstatymo, pašventinimo ir lankymo ceremonijos iš esmės atliko gedulo darbą, taip pat tapo savotišku atsaku į dabarties problemas. Tačiau greta tokių spontaniškų atkūrimų pastebimos ir solidesnės pastangos formuoti naujas atminimo vietas, pavyzdžiui, visų dešimties pokario antisovietinės kovos apygardų įamžinimas paminklais, Prezidentų kiemelis prie senosios Prezidentūros Kaune ir pan. Antrojoje Lietuvos Respublikoje plečiasi ir kinta ir istorinių jubiliejų bei minėjimų formos. Palyginti neseniai buvo minimos tokios atminimo kultūrai reikšmingos datos kaip Mindaugo karūnavimo jubiliejus, simboliškai susietas su 2004 m. – Lietuvos įstojimo į NATO ir Europos Sąjungą metais ir 2009-aisiais sutiktas Lietuvos vardo paminėjimo Tūkstantmetis, inspiravęs visuomeninių diskusijų apie šalies istorijos raidą gausą, po metų švęsta Žalgirio mūšio sukaktis ir t. t.

Nūnai paminklai Lietuvoje, kaip ir kitur pasaulyje, ne tik įgauna įvairių konceptualių ir meninių raiškų, gerokai praplėtusių jų tradicinę prasmę bei funkciją, bet gali net būti parodijuojami perfomansuose. Bene ryškiausias tokios naujojo dialogo su paminklais atvejis – menininko Č. Lukensko instaliacija „Išmestas žmogus“, įgyvendinta Kauno karo muziejaus sodelyje 2000-aisiais. Jos metu tarp tautos didvyrių biustų buvo įkomponuoti „pjedestalai“ su iš jų kyšančiais gyvų žmonių biustais, taip siekiant provokuoti žiūrovą permąstyti istorijos, istorinio herojaus ir paties paminklo kategorijas. Tokia memorialinių siužetų, praktikų ir raiškos formų įvairovė nūdienės Lietuvos urbanistinėse erdvėse, dažnai pabrėžianti regiono ar vietos, o ne vien nacionalinio lygmens atminimo politikos siužetus, rodytų gana turtingą, įvairų ir kompleksišką jos pobūdį, darniai susiejantį didįjį nacionalinį pasakojimą su lokaliomis istorijomis.

Autorės nuotr.

Rasa Čepaitienė. Totalitarinis miestas (I)

Rasa Čepatienė. Autoritarinis miestas (II)