Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2013 01 25

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Vladimiras Vysockis: „Nežinau, kaip pavadins mane ateity…“

Dainuoja scenoje.
Vladimiras Vysockis. Creativejournal.ru nuotrauka

Sausio 25-ąją Rusijos bardui, poetui, aktoriui Vladimirui Vysockiui (1938–1980) būtų sukakę 75-eri. Kviečiame prisiminti šį neeilinį kūrėją skaitant fragmentus iš vieno paskutiniųjų jo interviu, duoto televizijai 1979 metų rugsėjį. Vladimirą Vysockį kalbina žurnalistas Valerijus Perevozčikovas.

Ši televizijos laida buvo parodyta tik sykį, 1980-ųjų vasarą didžioji dalis įrašo buvo ištrinta…

Vladimirai Semionovičiau, pirmiausia savo svečiams užduodame tradicinius mūsų anketos klausimus. Pirmasis jų: koks yra skiriamasis jūsų charakterio bruožas?

Pirmiausia, kas šauna į galvą, – troškimas dirbti… Kuo daugiau dirbti. Ir kuo dažniau jausti įkvėpimą. Ir kad kas nors pavyktų…

Kaip Jūs įsivaizduojate laimę?

Tai jums galiu pasakyti. Laimė – tai kelionė. Galbūt kelionė į kito žmogaus sielą ar į poeto, rašytojo pasaulį… Kokios nors išvykos, bet ne vienam, o dviese – su žmogumi, kurį myli ir kurio nuomonę brangini.

Žmogiškas trūkumas, kurio negalite pakęsti?

Negaliu pakęsti? Fizinio silpnumo.

Savybė, už kurią neatleidžiate?

Jų daug. Negalėčiau suskaičiuoti, bet… Godumas. Pozicijos neturėjimas. Dėl šio trūkumo atsiranda daugybė kitų ydų. Ne tada, kai žmogus nežino, ko trokšta šiame gyvenime, bet kai neturi nuomonės ar nesugeba savarankiškai spręsti apie kokį nors reiškinį, žmones, gyvenimo prasmę – apie ką tik nori… Kai jis tik kartoja tai, kas jam kažkada patiko, ką jam parodė.

Kokios vyro savybės Jums atrodo vertingiausios?

Gerumo, jėgos ir proto derinys. Kai vaikėzams pasirašinėju ant nuotraukų, būtinai įrašau: „Išauk stiprus, protingas ir geras.“ Toks tad derinys.

O kokios moterų savybės brangiausios?

Na, tarkim, aš parašyčiau: „Būk protinga, graži ir gera.“ Graži – kaip jūs suprantate – nebūtinai dėl išvaizdos.

Jeigu nebūtumėte Vysockis, kuo norėtumėte būti?

Vysockiu! Bet jūs teisingai mane supraskite… Kartą įžymybė ėmė suktis tokioje maskviečių kompanijoje, ir visi aplinkiniai susitarė: „Pabandykime suskaičiuoti, kiek kartų per pirmąją minutę ji ištars žodį „aš“. Pirmąją minutę – skaičiavo chronometru – ištarė „aš“ septynis kartus, antrąją – aštuonis… Bijau patekti į panašią situaciją, bet, jei jau pradedame kalbėti apie mane, tai man teks tarti: „Aš, aš, aš, aš…“ Tai ne itin mėgstu.

Koks Jūsų mėgstamiausias aforizmas?

Žinote, turiu draugą, garsų kino režisierių ir literatą, jis pats rašo scenarijus, straipsnius laikraščiams, vedė televizijos laidą, tai – Saša Mitta. Jis mano, kad kiekvienas privalo užsirašyti, įsiminti aforizmus. Aš tuo niekada neužsiėmiau. Pamenu tik: „Veni, vidi, vici“, t. y. – „atėjau, pamačiau, nugalėjau“. Tai malonu… Geras posakis.

Ar nuoširdžiai atsakėte į klausimus?

Visiškai nuoširdžiai! Suprantate, man nėra prasmės atsakinėti nenuoširdžiai. Juk atėjau čionai ne dėl to, jog kam nors patikčiau. Atėjau, kad atsakyčiau į jus dominančius klausimus. Tad neturiu jokio ūpo nei meluoti, nei pataikauti, nei apsimetinėti. Norite – tikėkite, nenorite – netikėkite. Visuose savo pasirodymuose, pokalbiuose, net namuose stengiuosi kalbėti nuoširdžiai…

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kartą sakėte: „Man, skirtingai nuo kitų poetų…“ Va, aš Jums ir teikiu pirmenybę kaip poetui. O kuo Jūs save laikote?

Ganėtinai sunku atsakyti į šį klausimą. Laikau save tuo, kuo esu. Manau, esu derinys tų žanrų ir meno elementų, į kuriuos esu įnikęs ir kuriuos bandau jungti, – galbūt tai netgi kokia nors nauja meno apraiška. XIX amžiuje nebuvo magnetofonų, buvo tik popierius, o dabar atsirado ir magnetofonų, ir videomagnetofonų. Jūs klausiate: kuo aš save laikau – poetu, kompozitoriumi, aktoriumi? Tiesiai negaliu atsakyti į šį klausimą. Galbūt visa tai sudėjus, ir atsiras vienas žodis tam apibūdinti, ir tada aš jums tarsiu: „Laikau save tokiu ir tokiu.“ Tačiau tokio žodžio kol kas nėra. Jei supaprastintume klausimą, – daugiausia dirbu ties eilėmis, be abejo. Ir laikui bėgant vis dažniau pajuntu tą įkvėpimu vadinamą palaimą, ji tupia tau ant peties, pašnibžda kažką naktį, apie šešias ryto, kai jau nagus esi nusigraužęs ir atrodo, kad nieko nebus, bet, pasirodo, štai – atėjo…

O kada atsirado gitara?

Žinote, gitara atsirado visiškai atsitiktinai ir keistai… Nuo seno, kaip ir daugelis jaunų žmonių, rašiau eilėraščius. Daug humoristinių eilių. Besimokydamas aktoriniame kūriau ilgas parodijas, kurių vaidinimas tęsdavosi pusantros–dvi valandas. Tarkim, II kurse esu dalyvavęs tokiame vakarėlyje, skirtame visiems meno žanrams parodijuoti – operetei, operai… Mes kūrėme savo tekstus ir dienos aktualijoms, ir studijų tema, – ir kūrinių autorius visad būdavau aš. Taigi, kūriau nuo vaikystės…

Gitara atsirado taip: sykį aš išgirdau grojant magnetofoną – tai dabar jau jie tapo įprasti, atsirado geros kokybė vietinė ir užsienio aparatūra. O tada netikėtai išgirdau malonų balsą, tais laikais įstabią melodiją ir žodžius, kuriuos jau mokėjau, – tai buvo Bulatas [Okudžava]. Ir staiga supratau, kad eilėraščio poveikį galima sustiprinti instrumentu ir melodija. Pabandžiau tai padaryti iš karto, čiupdavau gitarą, kai tik užrašydavau naują eilutę. Ir jei ji neguldavo į ritmą, aš iškart pastarąjį keisdavau – tada supratau, kad ir dirbti šitaip patogiau, t. y. kurti su gitara lengviau. Daug kas vadina tokius mano kūrinius dainomis. Aš nevadinu. Manau, kad tai – eilėraščiai, atliekami pritariant gitarai, rojaliui ar dar kitokiam ritminiam instrumentui. Iš pradžių pabandžiau dainuoti akomponuojant rojaliui ir akordeonui, nes vaikystėje, verčiant tėvams – ačiū jiems! – teko mokytis muzikos. Tad aš šiek tiek mokiausi muzikos pradmenų, nors, aišku, jau seniai viską pamiršau, tačiau būtent tie mokslai padėjo man nors šiek tiek suvaldyti tokį negudrų instrumentą kaip gitara.

Aš groju labai primityviai, ir kartais, o tiksliau – nuolat, girdžiu priekaištų dėl tyčinio primityvizmo. Tai ne tyčinis primityvizmas, o sąmoningas. Aš specialiai paprastinu ritmą ir melodijas, kad mano žiūrovams jos patektų ne tik į ausis, bet ir į sielas, kad melodija netrukdytų suprasti teksto – to, ką norėjau pasakyti. Todėl ir atsirado gitara. Nuo kada? Po studijų baigimo, jau maždaug 14 metų…

Panašu, kad labai vertinate tiesioginį bendravimą su žiūrovu?

Be jokios abejonės, be jokios abejonės…

Ir visai neseniai, po tokių sėkmingų Tagankos teatro [kuriame vaidino Vladimiras Vysockis] gastrolių Paryžiuje…

O iš kur jūs žinote, kad gastrolės buvo sėkmingos?..

Laikraščiai rašė.

Man atrodo, kad tai kaip tik nebuvo pakankamai aprašyta laikraščiuose. Sėkmė iš tiesų buvo milžiniška. Pastaruoju metu nė vienas pasaulio teatras negali pasigirti tokia sėkme. (…)

Sako, kad Jūs pats koncertavote tris kartus Paryžiuje?

Taip, įvyko trys koncertai: per 40 dienų suvaidinome keletą savo atsivežtinių spektaklių. Vaidinau ten „Hamletą“, paskui – spektaklyje „Dešimt dienų, kurios sukrėtė pasaulį“. Atvežėme ten keturis spektaklius, taigi pusėje repertuaro turėjau vaidinti. Paskui teatras išvyko į Maskvą, o aš jau seniai buvau gavęs kvietimą keliems pasirodymas Paryžiuje. (…)

Ar prancūzų publika suprato Jūsų dainas?

Iš pradžių pamaniau, kad salėje susirinkę rusų kalbos mėgėjai ir vietiniai rusakalbiai. Galbūt taip ir buvo. Bet po studentų atliktos sociologinės apklausos paaiškėjo, kad paskutiniame koncerte iš 960 žmonių, kurie buvo salėje, 600 išvis nekalba ir nesupranta rusiškai. Tiesa, prieš dainą būdavo trumputis 20 sekundžių turinio vertimas. Dainavau akomponuojant mano kolegai gitaristui, su kuriuo jau įrašėme keletą albumų, ir iš prancūzų Nacionalinio simfoninio orkestro pasikviečiau į pagalbą bosistą. Na – ir aš su gitara. Be pertraukos koncertavau valandą dvidešimt minučių, nes labai nemėgstu pertraukų. Manau, kad autorinės dainos atlikėjams pertraukos nereikalingos, nes vos spėji užmegzti šiokį tokį kontaktą su žmonėmis, vos tai, ko neužuosi nei nosimi, nei ausimi išgirsi, nei akimi pagausi, o tik kažkokiu pasąmonės šeštuoju jausmu supranti, – jau reikia pertrauką daryti, visi išeis į bufetą… Nemėgstu taip. Todėl taip ir spaudžiau – per valandą dvidešimt minučių atlikta apie 30 kūrinių. Ir, reikia pripažinti, koncertai ten mažai kuo skiriasi nuo koncertų čia. O į kai kuriuos kūrinius reakcija netgi stipresnė nei Maskvoje. Žinot, savame krašte pranašu nebūsi… (…)

Kokį klausimą norėtumėte užduoti sau pačiam?

Pasakysiu taip… Gal ir suklysiu… Kiek man dar liko kūrybos metų, mėnesių, savaičių, dienų ir valandų? Štai tokį norėčiau sau užduoti klausimą. Tiksliau – žinoti atsakymą į jį.

1979 m. rugsėjis

Parengta pagal www.izvestia.ru


Kas yra „bernardinai“?

Arba, kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.