2013 01 28

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Arūnas Streikus. Sovietų valdžios antibažnytinės politikos padariniai šiandien

Prieš penkis dešimtmečius, eidamas į bažnyčią, žiūrėjai, ar koks nors juodojo KGB voratinklio užverbuotas „savas“ žmogus, o kartais net mokytojas, nestovi ir nežiūri. Juk po to galėjai susilaukti grasinančių perspėjimų, nemalonumų. Toks  pusšimtį metų vykdytas dvasinis luošinimas negalėjo nepalikti randų ne tik Katalikų Bažnyčioje, bet ir visos tautos sąmonėje. Kokie tie randai ir jų ataidai šiandieninėje visuomenėje? Apie tai kalbamės su  humanitarinių mokslų daktaru, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentu Arūnu Streikumi.

Jo mokslinių interesų sritys – Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir valdžios santykiai 1944–1988 m., sovietų režimo kultūros politika.

Nuotrauka: www.minfolit.lt

Penkis dešimtmečius Lietuvoje Sovietų Sąjunga vykdė ateizmo propagandą. Ar šiandien visuomenėje galima rasti to padarinių?

Žinoma, penki dešimtmečiai aktyvios politikos negali nepalikti pėdsakų. Vienas iš tokių ryškiausių – didelės visuomenės dalies ir tikinčiais save laikančių žmonių visiškas religijos dalykų neišmanymas. Galima tai vadinti ir neraštingumu. Ir dėl to labai lengvai plinta visokios pseudoreliginės pasaulėžiūros, įvairūs kitokie tikėjimai. Aš turiu omeny ne kitas konfesijas, bet išvis tikėjimus nežinia kuo. Net tikinčiais Dievą save laikantys žmonės suderina tikėjimą su tikėjimu horoskopais ar panašiais dalykais. Tai – viena iš ryškiausiai matomų ateistinio laikotarpio pasekmių.

Sovietmetis paveikė ir katalikų dvasininkus. Vis dar didesnę kunigų dalį sudaro kunigai, kurie seminariją baigė sovietmečiu, o tuo metu seminarijos veikė specifinėmis sąlygomis, kai atranka į seminariją buvo griežtai kontroliuojama, dėstytojų sudėtis – taip pat, atvirai pasakykim, silpnokas, jeigu ne visiškai silpnas. Literatūros trūkumas, dėl izoliacijos nuo išorinio pasaulio nežinojimas, kas vyksta pasaulyje, kokia kryptimi žengia ta naujausia teologinė, sielovados mintis. Žinoma, kas norėjo, galėjo gauti tos informacijos, bet jei specialiai nesidomėjai, tai žinių bagažas buvo gana siauras. Pagrindinis akcentas, šviečiant kunigus – administracinių gebėjimų ugdymas, ką mes matome ir šiandien. Nemažai yra kunigų, kurie daugiau rūpinasi ūkiniais parapijos reikalais, o ne sielovada.

Dar vienas turbūt iš skaudžiausių sovietmečio palikimų yra tai, kad katalikiškas intelektualinis elitas dėl pertrūkio yra labai silpnas šių dienų Lietuvoje. Ir tas kontrastas matyti, jeigu mes lyginam prieškario Lietuvą, kur katalikų intelektualai vaidino net galima sakyti pagrindinį vaidmenį šalies kultūriniame, intelektualiniame gyvenime. Tokios figūros kaip Stasys Šalkauskis, Antanas Maceina, kiti filosofai ir ne tik filosofai. Ir šiandien tas katalikiškas intelektualinis gyvenimas yra izoliuotas ir mažai matomas gyvenime.

Sovietų valdžia, vykdydama ateistinę propagandą, išskirtinį dėmesį kreipė į jaunimą. Kokie to padariniai?

Tai glaudžiai susiję su religiniu neraštingumu, nes sovietmečiu organizuotas vaikų tikybinis religinis ugdymas buvo labai suvaržytas.  Už tai grėsė baudžiamoji atsakomybė iki vienų metų laisvės atėmimo, todėl vaikų katekizavimas ir vėlesnis jaunimo religinis ugdymas apėmė labai nedidelę dalį žmonių. Tik tie vaikai, kurių tėvai buvo sąmoningesni, ypač vėlyvuoju sovietmečiu, galėjo gauti tą ugdymą. Žinoma, slapta, nelegaliomis formomis, o eilinių katalikų vaikai, kurių tėvai dažniausiai pasirūpindavo tik juos pakrikštyti, kito ugdymo ir negaudavo. Geriausiu atveju jie galėjo skaityti prieškariu parengtą katekizmą, o jis labai primityvus. O vėliau nebuvo galimybių tikėjimą pagilinti, nes jokios religinės literatūros viešoje erdvėje nebuvo.

Mokyklose buvo vykdoma gana šiurkšti ateizacija. Mokytojai buvo viena iš sovietų valdžios ateizmo skleidėjų grupių, nes mokytojai turėjo tą (religinę, – aut past.) savo mokinių gyvenimo pusę kontroliuoti. Ta karta, subrendusi ir baigusi mokyklą sovietmečiu, geriausiu atveju yra indiferentiška Bažnyčios atžvilgiu.

O kaip Katalikų Bažnyčia bandė tuos jaunuolius susigrąžinti?

Praėjus kokiam dešimtmečiui po sovietų režimo žlugimo, matyti aktyvesnės Bažnyčios pastangos reavangelizuoti viduriniąją kartą, sovietmečiu subrendusią žmonių kartą. Tų iniciatyvų yra.

Galiu paminėti vieną pavyzdį, kurį tikrai žinau: praėjusių metų Lietuvių katalikų mokslų akademijos organizuojama Mažoji akademija, kuri skirta žmonėms, negavusiems jokio religinio ugdymo jaunystėje, brandžiam amžiuje: dabar jie turi galimybę susipažinti su krikščionybės pagrindais, Šventuoju Raštu ir panašiai.

O pačiai Katalikų Bažnyčiai ar pavyko atsinaujinti po sovietų valdžios agresyvios antibažnytinės politikos?

Atsinaujinimas skirtingu pagreičiu vyko priklausomai nuo vyskupijos, greičiau jis vyko didžiuosiuose miestuose: Vilniuje, Kaune. Ypač Vilniaus arkivyskupijoje, nes jos vadovu tapo žmogus, kuris turėjo vakarietiško gyvenimo, Visuotinės Bažnyčios patirtį, mėgino įdiegti naujų Bažnyčios veikimo pasaulyje būdų, negu  buvo įprasta Vilniuje, tai buvo labiausiai matoma. O kiek pavyko, kitas klausimas. Kitur atsinaujinimas, aišku, vyksta, nesu tiek susipažinęs su šios dienos Bažnyčios gyvenimu.

Sovietų režimo metais Katalikų Bažnyčia buvo persekiojama, bet žmonės kovojo už ją ir už savo tikėjimą. Dabar – bažnyčiose žmonių mažėja, ypač mažesniuose miestuose. Ar galima manyti, kad tuo metu ėjimas į bažnyčią buvo tam tikra protesto forma?

Taip, Bažnyčia sovietmečiu liko kultūrinės tradicijos svarbus elementas, galbūt netgi  tautinės savimonės svarbus elementas. Kadangi į valstybingumą orientuotas autentiškas tautiškumas buvo slopinamas, žmonės matė Bažnyčioje vienintelę vietą, kur galima savo tautinį identitetą išreikšti. Bet to, Bažnyčia buvo, ko gero, vienintelė Sovietų Sąjungoje likusi erdvė, kur buvo kalbama, elgiamasi šiek tiek kitaip negu visur kitur. Nebuvo tos, ypač vėlyvuoju sovietmečiu, nuobodžios propagandos, ideologinių klišių. Pamoksluose atsivėrė visiškai kitoks pasaulis, ir žmonės ten ieškojo to, ko niekur kitur nebuvo galima gauti. Galbūt dėl tų dviejų priežasčių sovietmečiu į bažnyčią eidavo ne tik žmonės, kurie tikėjo.

Tai ypač pasireiškė pirmaisiais metais po atgimimo ir po režimo žlugimo. Kai visiškai dingo visi suvaržymai, tada visi puolė į Bažnyčią, bet, praėjus keleriems metais, kai ir kitur galėjai gauti tai, ko žmonės ieškojo Bažnyčioje, kai ta viešoji erdvė buvo visiškai laisva ir kai galėjai kalbėti ir daryti, ką nori, susidomėjimo bumas natūraliai atslūgo ir bažnyčiose tokiu tarpiniu momentu liko tiktai senyvo amžiaus žmonės. Tačiau dabar matau savotiško atgimimo ženklų. Duoda vaisių ir darbas su jaunimu. Vidutinio ir jauno amžiaus žmonių bažnyčiose pastaraisiais metais daugėja.

Tad galima manyti, kad Katalikų Bažnyčia tuomet buvo tautiško identiteto dalis. O dabar?

 Dabar tautiško identiteto dalis dėl kitų priežasčių. Dabar jau yra tokia autentiško tikėjimo vieta. Sovietmečiu nemaža dalis bažnyčią lankančių, Bažnyčiai simpatizuojančių žmonių giliai įsisąmoninto tikėjimo neturėjo, Bažnyčia jiems reiškė kažką kito, jie ėjo dėl politinių priežasčių.

O ar galima sakyti, kad okupacijos laikais Lietuvos Katalikų Bažnyčia buvo traktuojama kaip visuomenės sąžinės balsas, o šiandien to nėra? 

 Dar yra išlikę to moralinio autoriteto. Nemanau, kad tebėra toks neginčijamas, nekvestionuojamas moralinis autoritetas visuomenėje, koks buvo, tarkim, sovietmečiu. Moralinį autoritetą padidino – ir  tai buvo jaučiama pirmąjį atkurtos nepriklausomybės dešimtmetį – tas herojiškas pasipriešinimo Bažnyčios įvaizdis. Tai veikė, bet neilgai.

Ar šiandien galime įžvelgti religinio gyvenimo suvaržymų?

Galbūt ne tiek suvaržymų, kiek tokių sovietmečio atgarsių šiuolaikinėje žiniasklaidoje ir gal kartais politinėje elgsenoje, kai kurių politinių jėgų, ypač kairės pakraipos, kurių kilmė vis dėlto glaudžiai susijusi su Komunistų partija. Ten aš įžvelgčiau šiek tiek tokio sovietinio požiūrio liekanų.

O kaip tas požiūris pasireiškia viešame gyvenime, tarkim, spaudoje?

Spaudoje matyti Bažnyčios juodinimas, galbūt nesupratimas, jos įsivaizdavimas pagal ateistines klišes. Pirmiausia Bažnyčią tapatiname su dvasininkais, jie Bažnyčią reprezentuoja, o apie tikinčiųjų pasauliečių vaidmenį Bažnyčioje nesuprantama ir nekalbama. Matyti supaprastinamas ir kai kurių kunigų ydų išviešinimas – va, žiūrėkit, ką tas kunigas daro, tokia visa Bažnyčia. Kai kuriose publikacijose yra toks atspalvis, ir tai, manau, yra paveldėta iš sovietmečio ateistinės propagandos.

Politiniame gyvenime irgi jaučiamas nesugebėjimas pažvelgti į Bažnyčią jos akimis, traktuojant ją kaip galingą politinę ir socialinę jėga, ir dėl to bandymas apriboti jos veiklos galimybes. Pavyzdžiui – turto klausimai. Ir kai kurių politinių jėgų, ir žiniasklaidoje turto grąžinimas Bažnyčiai laikomas nepagrįstu. Kodėl reikėtų jai grąžinti? Nekalbant apie tai, kad tas turtas naudojamas. Nėra publikacijų, viešai nekalbama apie tai, kam Bažnyčios bendruomenė panaudojo sugrąžintą turtą, pavyzdžiui kiek įvairių iniciatyvų padaroma ligonių slaugos srityje. Apie tai niekas nekalba.

Ar dabar Katalikų Bažnyčiai reikia kovoti už savo teises?

Dabar nėra tokio didelio poreikio, tos teisės formaliai nėra kažkuo per mažos. Jos yra kaip normalioje civilizuotoje valstybėje. Taip pat Bažnyčios balsas, kai paliečiami tikėjimui aktualūs dalykai, yra pakankamai gerai girdimas.