2013 02 01

Kęstas Kirtiklis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Apie Hegelį, Marxą ir virtualybę

Evgenios Levin nuotrauka

Va šitaip atrodo Hegelio Absoliuti dvasia, - juokdamasis sako man vienas žymus socialinių mokslų profesorius, rodydamas į kompiuterio ekrane atidarytą internetinio paieškos variklio langą. Pradžioje šypteliu iš mandagumo, o paskui sumoju, kad tai net labai vykęs pokštas.

Mat Hegelis, ko gero, labiausiai nevertinamas filosofijos klasikas, manė, kad pasaulio raida, tai Dvasios, Absoliuto, tam tikro idealaus pasaulio pamato raidos atspindys. Ta raida vyksta tik viena kryptimi – laisvės link. Toji laisvė pasiekiama visų pirma ne politinėmis priemonėmis, o Dvasios savęs pažinimu. Tik ji save pažįsta ne šiaip savaime, bet per žmones, per aktyvius istorijos veikėjus. Trumpai tariant, kuo daugiau pažinimo, tuo daugiau laisvės. Dvasioje ir istorijoje (tik nereikia skubėti Hegelio Dvasiai prilipinti krikščioniškų savybių, viskas čia gerokai abstrakčiau).

Kuo čia dėtas internetas? O kaipgi, juk jame yra visi, jame galima bent šį tą sužinoti praktiškai apie bet kurį Lietuvos Respublikos pilietį. Na tai kuo ne hegelinio Absoliuto įsikūnijimas kompiuterio ekrane? Gal ne taip vykusiai, kaip anas profesorius, juokaudamas galėčiau tarti, kad turėdama mums prieinamas paieškos sistemas Hegelio absoliučioji Dvasia būtų save daug greičiau pažinus ir taip galbūt būtume išvengę keleto nebūtinai pačių maloniausių istorijos atkarpų. Na, bet tiek jau to.

Trejybiškam Hegelio mąstymui Dvasia – tai savotiška tezė, materialus pasaulis – jai nepritarianti antitezė, na, o jų konflikto sprendimas glūdi sintezėje. Save pažindama Dvasia keičia materialius santykius ir galiausiai mūsų laukia pastarųjų susijungimas (Hegelis manė, kad visa tai jau įvyko jo filosofijoje, bet aš čia ne apie tai).

Hegelio mokytinis Marxas nebuvo labai patenkintas mokytojo požiūriu, kad pasaulio istoriją keičia idėjos. Na jau ne, manė jis, viskas yra būtent atvirkščiai, pasaulį keičia visai ne idėjos, o materiali gamybos priemonių pažanga. Idėjos – tai tik dūmų uždanga, skirta materialiems santykiams pagrįsti, įtvirtinti ir užmaskuoti. Todėl Hegelį, kuris taip mąstydamas, tarsi stovi ant galvos, reikia apversti ir pastatyti ant kojų. Kad žinotų, nabagas, iš kur idėjos atsiranda!

Kurių galų aš visa tai rašau? Ogi todėl, kad ir kaip keistai tai skambėtų, pirmąjį šių metų mėnesį Hegelis ir jo kritikai (taip taip, nesiraukykite – Marxas) kaip reta aktualūs. Netikite?

Nagi, pabandykim prisiminti, kokie svarbiausi, ar bent labiausiai apkalbėti, šiemet nutikę įvykiai. Gatvėse nenutiko nieko ypatingo: nei katastrofų, nei mitingų. Iš violetinio judėjimo vos keli trypčiotojai apykreiviai liko, pastriksėjo prie Prezidentūros, ir tiek, nei kas susidomėjo, nei ką (net priešingai, ne taip seniai jų sąraše į Seimą veržęsis akademikas šį mėnesį pro piketuotojus spūdino apsimesdamas, kad jų nemato – iškalbinga smulkmena, ar ne?).

Viskas, ką veikiausiai prisiminsite, vyko ne kur kitur, o internete, toje, priminsiu, įsikūnijusioje hegeliškoje Dvasioje, na, ar bent jau iš jos pasklido į platesnius vandenis.

Žmonijos požiūris į internetą yra hegelinis ne tik paieškos-„savižinos“ klausimu. Jis hegelinis iš esmės. Interneto aušroje buvo tikima, kad štai nuo materijos atsiskyrė virtuali realybė, kurioje viskas vyks pagal kiek kitus dėsnius, nei materialiajame pasaulyje. Čia galios absoliuti laisvė, čia bus galima kaitalioti vaidmenis ir tapatybes, čia viskas bus geriau, gražiau, ir apskritai labiau nei materialioje tikrovėje. Naujos pramogos, darbai ir tapatybės, ir tai, kad jei tavęs nėra čia, tavęs nėra apskritai. Nes jei tu žiūri televizorių, užuot gaudęs pasaulį (socialiniais) tinklais ir tinklaraščiais, tai nieko apie tave negalima pasakyti. Pasaulis modernėja tik veikiamas interneto, kuo daugiau pastarojo, tuo daugiau pažangos…

Tai visai nenuostabu, kad šiemet internetas akivaizdžiai formavo sąmones. Mat neabejotinai didžiausio Lietuvos gyventojų susidomėjimo ir kalbų (tiek virtualioje tikrovėje, tiek anapus jos) susilaukė įvairiausi ponai, kurie užtvindė internetą spaudos ženklais, nukreiptais prieš politikus (nieko naujo), prieš visus likusius (nieko naujo), o labiausiai vienas prieš kitą (gal irgi būtų nieko naujo, bet…). Labiausiai aptarinėjamos naujienos buvo keletas internetinių konfliktų – nieko sau, žmonės ką, nebeturi apie ką šnekėti?! Maža to, apie tuos jų laidytus spaudos ženklus buvo kalbama ne tik gyvai, bet ir televizoriuje, o tai irgi, sutikite, nutinka ne taip jau ir dažnai.

Žodžiu, šiemet atrodo, kad virtualybė diktuoja tikrovės sąlygas, kas turi balsą ten, tas išties turi balsą visur, kad Hegelis teisus, ir kad idėjos išsakomos idealioje (virtualioje) realybėje lemia viską. Žodžiu, nuo tezės / antitezės judame sintezės link.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Bet šitoje vietoje prieš Hegelio triumfo žygį išdygsta Marxas (bent trumpam pamirškite viską, ką apie jį manotės žiną, o jei negalite – susinervinkite ir išjungę kompiuterį eikite išgerti mėtų arbatos), manantis, kad danguje (tuosyk, virtualybėje) yra taip, kaip žemėje (tai yra, ten, kur gyvenate jūs ir aš). Kad visi tie internetiniai pseudoįvykiai, kuriuose vienas ponas garsiai negerbia kito pono (nes tarsi nėra už ką), o pirmojo negerbia dar kokie penki, kurie ir tarpusavyje vienas kito negerbia, yra sukurti (ar susikūrę) iš tokio pasaulio, kuriame mes kasdien gyvename. O jame pirkėjas negerbia pardavėjo, jų abiejų negerbia parduotuvės savininkas, viršininkas negerbia pavaldinio (ir atvirkščiai), kaimynas nieko gero nemano apie kaimyną, o vairuotojas – apie pėstįjį (ir atvirkščiai). Jame nesidomėti aplinkiniais ir nesirgti svetimomis ligomis yra protingas ir pagirtinas elgesys. Ir nėra ko nei stebėtis, nei žavėtis, jei virtualybė yra tokia, kokia ji yra. Nei čia pažanga, nei čia regresas, mat viskas, kas vyksta virtualybėje, vyksta būtent tam, kad jūsų kasdienybėje nusistovėję santykiai būtų sankcionuoti ir kuo toliau, tuo menkiau atrodytų jums nenormalūs…

Nesutinkat, piktinatės, manotės esą geresni? Galbūt tai tiesa, bet gerai pagalvokite, na, ne apie mėnesį, apie savaitę, ar bent dieną: argi tavyje nebuvo nė truputėlio blogerio?