Romualdas Rakauskas. Fotovi(t)ražai: Pažemintojo išaukštinimas

Romualdas Požerskis – epinių užmojų fotografas. Jau pirmuoju ciklu „Pergalės ir pralaimėjimai“ (1974-1976) nustebino akivaizdžia menine branda ir kruopščiu ilgalaikiu įsigilinimu į pasirinktos temos plėtojimą. Visi vėlesnieji jo darbai, papildę lietuviškosios fotografijos klasiką, taip pat buvo atkakliai tobulinami dešimtmečiais: „Atlaidai“ (1974-1994), „Atminties sodai“ (1977-2004), „Paskutinieji namai“ (1983-1990), „Lietuvos senamiesčiai“ (1974-1982)…

Naujausias R. Požerskio fotoalbumas „Mažasis Alfonsas“ (Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius. Kaunas, 2012) tarsi daugiavaizdė fotoapysaka (netgi su intriguojančia erotine egzotika) apibendrina ir įamžina beveik dvidešimt paskutiniųjų mažiausio Lietuvos ūkininko Alfonso Mickaus gyvenimo metų, o mums, žiūrintiesiems, atskleidžia netikėtą / nematytą / nepatirtą mažojo elfo kasdienišku paprastumu išdidintą gyvenimą.

Poetine paslaptimi paženklintą elfą skolinuosi ne tik iš vaikystėje įsirašiusių skandinaviškų pasakų su keistais, magiškomis galiomis apdovanotais mažaisiais žmogeliukais, bet ir iš Janinos Lapinskaitės dokumentinio filmo „Iš elfų gyvenimo“, kuriame reikšmingas vaidmuo teko ir su dažnais R. Požerskio fotografavimais jau apsipratusiam Alfonsui.

Kasdienėje kalboje dažniau vartojamas angliškasis liliputas. Taip oficialiai įvardijami ir viešumui skirti renginiai: Belfaste nuolat vyksta pasaulio liliputų sportinės žaidynės, o plačiai išgarsėjęs Ukrainos liliputų cirkas ne per seniausiai gastroliavo Lietuvoje ir atskleidė nevienareikšmį mūsų „normalios“ visuomenės požiūrį. Daugelis „dorybingųjų“ nepriima tokio išskirtinumo, nukrypimo nuo sąmonėje užsibrėžtų taisyklių. Gamtos ar likimo nuskriaustuosius jie norėtų laikyti užslaptintame užribyje, o visus pramoginius renginius vertina kaip makabrišką pasityčiojimą iš žmogaus negalios. Nors mažųjų mūsų brolių savojo gyvenimo įprasminimo siekis, rodos, kaip tik turėtų kelti ne apgailėtiną užuojautą, o pasidžiaugimą stipriavale asmenybe.

Romualdo Požerskio fotografija

Tikėtina, kad ir R. Požerskio albumas bus įvairiai teisiamas. Jau girdėjau keleto skeptikų priekaištus, kad nesąžininga ir netgi šventvagiška iš žmogaus nelaimės kauptis meninį kapitalą. Štai taip – moralas be jokių išlygų. Bet šiuolaikinis menas, paneigdamas visokius tabu, sukūrė nuostabių šedevrų, kardinaliai pakeitusių, rodos, nepajudinamus visuomenės požiūrius. Tad, nesigilindami į visada atsirandančių skrupulingų estetų ir apsidraudėlių sterilias abejones, pažvelkime, kaip, fotografų terminologija, „padarytas daiktas“.

O jis sumeistrautas kruopščiai ir atsakingai. Alfonso istorija pavaizduota įžvalgiai, su meile. Fotografijose bandau pajausti skaudantį jo gyvenimą, tarsi piktas užkeikimas visur lydėjusį vaiko sindromą. Ieškau veide užsirašiusios nevilties, neapykantos, tėvų nemeilės, dviejų brolių abejingų užgauliojimų, bet visur matau ramia išmintimi šviečiantį žvilgsnį ir stebiuosi negandų užgrūdintos dvasios stiprybe.

Keliaudamas albumo puslapiais netgi pamiršti tą didžiąją nelaimę – vaikystėje sustojusį augimą, kai jis išsigando ant krūtinės išskėstais sparnais šokusio gaidžio. Tikriausiai dažnai užsukdavę kaimynai irgi išbraukdavo tuos ūgio apribojimus. Sovietmečiu kolūkyje dirbęs buhalteriu, sandėlininku, Alfonsas užsitarnavo pagarbą ir savotišką šviesuolio autoritetą. Nepriklausomybės metais jis vienintelis visame kaime prenumeravo spaudą, domėjosi pasauliu.

Aplinkiniai dažniausiai kreipdavosi ūkiškų patarimų. Alfonsas netgi buvo tapęs neoficialiu veterinaru, o R. Požerskio fotografijose matome, su kokia gausia savo gyvulių šeimyna jis sėkmingai tvarkėsi. Aišku, sunkiesiems, ne pagal jo jėgas darbams samdydavo „didžiuosius“ vyrus. O prie atlyginimo neišvengiamas tradicinis priedas – išgėrimas – jo visai neslėgė. Pasėdėdavo, pabendraudavo, keletą taurelių ištuštinęs ir pralinksmėjęs visada laiku sustabdydavo ugninius žirgus. Užtat kaimui be tikslo girtuokliaujant Alfonsas galėjo jaustis dvasinis didžiavyris, laimingasis, suvokęs žmogui duodamo vienkartinio gyvenimo prasmę. Gal ir dėl to jam buvo paskirta graži žemiškojo buvimo atkarpa – 81-eri metai.

Nepamirštamas ir unikalus Alfonso patriotinis didžiadvasiškumas, kai, užgriuvus Kruvinojo sausio įvykiams, net nedvejodamas važiavo į Vilnių ir prie Seimo rūmų saugojo mūsų Laisvę. Gaila, bet tada jis dar nepakliuvo į ten fotografavusio R. Požerskio objektyvą…

Albume matome, kaip Alfonsas neatskiriamai sutapęs su kaimo gyvenimu, su savo augintiniais gyvuliais. Tai geriausi ir supratingiausi jo draugai. Bendraudamas su jais, matyt, pajausdavo savo žmogiškojo orumo pilnatvę. Džiugina ir sodrus R. Požerskio realizmas, atskleidžiantis abipusį bendrumą ir pasitikėjimą. Tiesa, toje gyvūnijos įvairovėje nematome tik lemtingojo gaidžio…

Nufotografuota per 4000 vaizdinių, o albume – tik šimtas. Dar keliomis dešimtimis sumažinus, būtų išvengta panašių situacijų pasikartojimo, pajūrio ir Kryžių kalno temų ištęstumo. Liktų švariai išgryninta rinktinė, kokią Romualdas ir eksponuoja parodinėse erdvėse.

Jau laikas grįžti prie rašinio pradžioje suintrigavusios erotinės egzotikos, kuria R. Požerskis sugalvojo nustebinti Alfonsą ir kaimišką albumo monotoniją paįvairinti jaunatvišku gyvybingumu. Nežinia, kiek džiugesio Alfonsui suteikė nuoga grakštuolė, nes greta buvo galingesnė konkurentė – jūra, kurią jis pamatė pirmą sykį ir buvo sukrėstas jos bekraštės didybės. Fotografijose, matant Alfonso abejingumą, akivaizdu, kad nuoga panelė jam nebuvo didelė naujiena. Tuo labiau kad sutikdamas būti tokiu fotografo sugalvoto spektaklio vaidintoju, jis, matyt, pasiruošė visokiems išbandymams.

Pats perėjęs nuogybių fotografavimo užkaborius, puikiai žinau visus to režisavimo subtilumus. Gal todėl man meniškai paveikesnė fotografija ne su pajūriu energingai bėgančia undine ir į bangų mūšą užsižiūrėjusiu sėdinčiu Alfonsu, o kur pakrante jį už rankos vedasi jau apsirengusi panelė. Šitame idiliškai jaukiame vaizdinyje gyvos energijos yra gerokai daugiau negu dirbtinai supriešinus statiką ir judesį. Fotogeniškai vėjo prigludintas sijonas tam reikšmingai talkina. Mes, fotografai, dažnai siekiame įvairiais efektais nustebinti, o dažniausiai paprastumas veikia įtaigiau.

Alfonsas ir Romualdas Požerskis, 2000 m.

Dar vieną netikėtumą buvo sugalvojęs R. Požerskis: užsakė vietiniam kaimo meistriukui padaryti kryžių ir nuvežus pastatyti jį Kryžių kalne, kurio Alfonsas taip pat nebuvo matęs. Bet kryždirbys vis užgerdavo, per trejus metus jo taip ir nesumeistravo.

– Atvažiuodavom, o meistras girtas pats kryžium prie daržinės guli, – pasakojo fotografas.

Drastiška idėja – mažasis Alfonsas tarsi Kristus į kalną neša savo kryžių. Nežinia, kokį šurmulį būtų sukėlęs toks plakatiškas kadras, bet Romualdas gina savo neįgyvendintą sumanymą:

– Menas – tai žaidimas. Literatūra, teatras, visa kūryba – vien žaidimas. Būdamas rimtas būsi neįdomus ir nuobodus.

Vertėtų pasiginčyti su tokiu populizmu, bet čia jau ne šito rašinio tema. O koks baigiamasis akcentas?

R. Požerskis savo talento energija tarsi burtininkas, tik vietoje stebuklingos lazdelės – fotoaparatu, mažąjį Alfonso gyvenimą padarė didelį ir mūsų fotografijos atminties diske įrašė dar vieną reikšmingą kūrinį.

P. S. Kauno fotografijos galerijoje vasario 5 d. bus pristatoma fotoparoda ir albumas „Mažasis Alfonsas“.