2013 02 07

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Bertrand Vergely. Gėjų santuokos – pavojingas žingsnis chaoso link

Bertrand`as Vergely – prancūzų filosofas, teologas, daugelio filosofinių ir teologinių knygų bei straipsnių autorius, filosofijos dėstytojas Politinių mokslų institute, Paryžiuje, ir ortodoksų teologiniame institute, Saint-Serge. Jis yra vienas iš Prancūzijos intelektualų, įsitraukusių į ginčą dėl gėjų santuokų įteisinimo. Siūlome jo dešimt tezių.

Dešimt pastebėjimų gėjų santuokos klausimu.

1. Pirmiausia svarbu atskirti homoseksualumo klausimą nuo gėjų santuokos klausimo.

Homoseksualumas priklauso privačiai sričiai ir kiekvieno asmeninei istorijai. Taip yra, kad visuomenėje kai kurių žmonių meilė nukreipta į tos pačios lyties partnerius. Kodėl? Mes to nežinome ir tikriausiai niekada nesužinosime, tiek yra galimų priežasčių. Tačiau realybė tokia – homoseksualumas egzistuoja, ir visuomenė turi tai pripažinti ir gerbti, apsaugodama homoseksualių porų, kaip ir kiekvieno piliečio, privatų gyvenimą.

2. Tačiau gėjų santuoka nėra vien asmeninis homoseksualių žmonių reikalas, nes įteisinta gėjų santuoka pakeistų negrįžtamai šeimos, giminystės ir paveldo supratimą.

3. Santuokos visais laikais buvo neatsiejamos nuo giminės pratęsimo. Gyvybė gimsta susijungus vyrui ir moteriai. Šią, natūralią vyro ir moters sąjungą visuomenė ir siekė apginti, juridiškai įteisindama santuokos instituciją.

4. Šiandien santuokos, giminystės, paveldimumo sąvokų supratimas pasikeitęs. Pradėti gyvybę nebėra vienintelis santuokos tikslas. Jausmai santuokoje pradėti vertinti labiau nei vien giminės pratęsimas. Taip pat ir vieniši žmonės, nevaisingos poros dažnai trokšta vaikų, tada joms padeda dirbtinis apvaisinimas bei įvaikinimas.

5. Kyla klausimas, svarbus visų seksualinių orientacijų poroms: ar vienintele santuokos priežastimi turi būti tarpusavio jausmai ir vaiko, nepaisant to, kokiu būdu jis įžengtų į poros gyvenimą, troškimas?

Noriu atkreipti dėmesį – jei į šį klausimą atsakysime teigiamai, iškils daugybė naujų svarbių klausimų. Pavyzdžiui, ar turėtume legalizuoti incestinius santykius? Jei jausmai yra svarbiausi, o gamtinė duotybė nėra esminis veiksnys, tai nėra jokio pagrindo drausti kraujomaišos. Mylinčiam tėvui derėtų suteikti teisę kurti šeimą su dukra, seseriai – su broliu. Problema ta, kad kai viskas bus paskandinta bendroje, gamtinių duotybių nepaisančioje meilėje, iškils ne tik identiteto, bet ir sudėtinga psichologinė problema. Mes visi tapsime psichologinio hedonizmo vergais. Tėvas, tapdamas seksualiniu partneriu, jau nebeturės ankstesnio socialinio tėvo vaidmens ir autoriteto. Kas tada ugdys ir auklės vaikus? Šeimos paprasčiausiai neliks.

Kraujomaišos draudimo nepaisymas iškelia, mano įsitikinimu, pavojų socialiniam žmogaus pašaukimui. Žmonijos istorijoje svarbi varomoji jėga visais laikais buvo tai, kad žmogus palieka savo tėvus ir kuria naujas sąjungas, kaip dviejų kitoniškumų susitikimo ir vienas kito praturtinimo vietą. Kitoniškumas, skirtybės šeimoje turi labai svarbų vaidmenį, kuris silpnėja, pereinant prie išskirtinai emocinio šeimos supratimo. Gėjų santuokų įteisinimas – tai radikalus žingsnis, kuris kaip šeimą įvardija santykius, pagrįstus tik jausmais ir teisėmis. Tokia „šeima“, mano įsitikinimu, nebegali atlikti to psichologinio ir socialinio tapatumo suteikimo vaidmens, kuris šeimai tenka žmonijos istorijoje.

6. Esu įsitikinęs, kad tapatumo klausimas, kalbant apie gėjų santykių įteisinimą, yra esminis. Ar įmanoma, siekiant lygybės, dėl noro panaikinti diskriminaciją, suvienodinti visas poras?

Tačiau dėl objektyvių skirtumų negalime heteroseksualų ir homoseksualų sulyginti. Vyras ir moteris nėra tas pat, kas du vyrai ar dvi moterys. Heteroseksualios poros nėra tokios pat kaip homoseksualios, kaip ir homoseksualios nėra tokios pat kaip heteroseksualios. Jas sulyginti, vadinasi, neigti realius skirtumus, sukeliant didžiulę sumaištį tarp lyties ir praktikos.

Heteroseksualūs santykiai kartu yra ir žmonijos egzistavimo būdas, išlikimo garantas. Homoseksualumas yra praktika, o ne būdas. Įrodymas, – norint tapti homoseksualu reikia pirmiausia būti arba vyru, arba moterimi. Jeigu ateityje dėl lygybės specifinė homoseksualų praktika ims diktuoti savo taisykles heteroseksualumo žanrui, iškils lytinių skirtumų niveliavimo pavojus. Procesas taps diktatoriškas. Idant homoseksualai galėtų naudotis savo teisėmis į lygybę, žmonija bus priversta panaikinti skirtumą tarp vyro ir moters, uždrausti matyti heteroseksualiuose santykiuose žmonijos tęstinumo pagrindą, nes tai būtų homoseksualų diskriminacija. Taip užgims nauja žmonija, kurios pagrindas bus ne skirtumai, o vienodumas. Kadangi pačios gyvybės esmė yra skirtumai, o vienodumas lygus mirčiai, vadinasi, mes savanoriškai pasirinksime žmonijos gaire mirties principą.

7. Lygybės klausimas aštriai iškyla kalbant apie vaikus. Reikia priminti, nes, atrodo, tai užmiršta, – homoseksaulai negali turėti vaikų. Gal tai ir skaudu, bet taip jau yra – nei du vyrai, nei dvi moterys negali pratęsti gyvybės. Gimties procese dalyvauja tik vyras ir moteris.

Homoseksualai reikalauja teisės turėti vaiką. Lyg jie būtų užmiršę, kad ne įstatymas jiems draudžia turėti vaikų, bet pati gamta. Šis reikalavimas remiasi heteroseksualių porų teise įsivaikinti arba pradėti gyvybę dirbtinio apvaisinimo būdu.

Be abejo, heteroseksualios poros turi teisę įsivaikinti arba pradėti gyvybę dirbtiniu būdu. Tačiau turime pažymėti, jog vaikas, įvaikintas heteroseksulios poros, nėra tas pat, kas vaikas, įvaikintas homosesksualios poros. Pirmuoju atveju pora stengiasi tik išpildyti savo paskirtį, išspręsti sterilumo problemą, o antruoju atveju bandoma peržengti neįmanomą. Simbolika nėra ta pati, siekis peržengti neįmanomą įstatymu mus nukelia į prometėjišką fantazijos pasaulį, toli nuo pačios žmogiškos realybės.

Iki šiol visuomenės racionalumas rėmėsi ribos prielaida ir iš to plaukiančiu suvokimu, jog ne viskas įmanoma. Ne viską įmanoma įteisinti, ne viską įmanoma sukurti. Požiūris, jog ne viskas įteisinama, mus apdraudžia nuo Įstatymo diktatūros, o tai, kad ne viskas sukuriama, –  nuo mokslo diktatūros.

8. Įteisinus gėjų santuoką ir galimybę homoseksualioms poroms įsivaikinti ir dirbtinai apsivaisinti bus visiškai kitaip. Suvokimas, jog nėra nieko neįmanomo, nustums į šalį ribos prielaidą. Nejaučiant ribos, niekas mūsų neapsaugos nuo Įstatymo diktatūros ir įsitikinimo, jog viską įmanoma įteisinti. Niekas mūsų neapsaugo nuo mokslo diktatūros ir nuo įsitikinimo, jog viską įmanoma sukurti. Užuot klausę gamtos, kuri, pasak Montaigne`o, yra švelnus kelrodis, mes paklusime mokslo ir įnorių diktatui. Biologinių ribų egzistavimas tarnauja kaip apsauga nuo žmogaus diktato žmogui. Jei mes atmetame, kad egzistuoja koks nors Autoritetas, nustatantis mums ribas, mes pasmerkiame save begalinio nihilizmo diktatui.

9. Turime pabrėžti skirtumą tarp vaiko, kurį pradedame natūraliai, ir vaiko, kurį užsakome pradėti. Pora, kuri pradeda vaiką, jį priima kaip asmenį. Trečias gimsta iš dviejų meilės. Vaikas netampa nei preke, nei derybų objektu. Kai užsakome vaiko gimimą, tuomet vaikas tampa objektu, preke, kurią galima išsiderėti. Įrodymas – išnuomojama surogatinė motina ar tėvas apvaisintojas.

Tai, kad neegzistuoja teisė turėti vaikų, yra pamatinė vaiko, kaip asmens, apsauga. Jei įteisinsime gėjų santuokas su teise į dirbtinį apvaisinimą, mes kartu panaikinsime vaiko teisę būti traktuojamam kaip asmeniui ir niekaip kitaip.

Reikės išspręsti ir praktinę šio klausimo pusę. Pirmiausia – išlaidas. Idant homoseksuali pora galėtų turėti vaiką, reikės išnuomoti surogatinę motiną. Tai nėra labai pigu – tarp 80 000 ir 100 000 eurų. Gėjų poros, besiremdamos teise į vaiką, visiškai teisėtai reikalaus, kad šią paslaugą apmokėtų socialinis draudimas. Ar valstybė bus pajėgi išlaikyti tokį išlaidų antplūdį, kai šalies biudžetas ir taip jau skylėtas? Kas už tai mokės ir kaip?

Be to, valstybė turės pasirūpinti surogatinėmis motinomis, jų surasti, sukurti struktūrą, specialias įstaigas. Idant teisė į vaiką būtų įgyvendinta, valstybė turės tam tikra prasme prekiauti motinų gimdomis. Ir tai nebus labai paprasta. Kai pora bus nepatenkinta išnešiotu kūdikiu ar surogatine motina ir nesutiks įsivaikinti jiems nepatikusio kūdikio, ką tada darysime? Priversime porą jį įsivaikinti? Įsteigsime neįvaikintų vaikų namus? Mokėsime surogatinei motinai, kad ji pasiliktų vaiką? O kas mokės psichiatrui, kuris tą vaiką, visaip mėtomą ir vėtomą, gydys?

10. Teisė į vaiką iškelia ir vaiko ugdymo problemą. Viena yra turėti tėvą ir motiną, kita – turėti du tėvus arba dvi motinas. Priversti vaiką gimti homoseksualioje šeimoje reiškia uždrausti vaikui žinoti, ką reiškia turėti tėvą ir motiną. Ar mes turime teisę atimti iš vaiko šią teisę? Jeigu taip, vadinasi, dėl homoseksualių porų teisės į lygybę aukosime vaikus – atimsime iš jų galimybę būti tokiems kaip visi vaikai. 

Žinoma, vaikų namų auklėtiniai neturi nei tėvo, nei motinos. Tačiau tai yra nelaimingo atsitiktinumo, o ne įstatymo išdava. Su gėjų teise į vaiką našlaičiai bus ne nelaimingo atsitiktinumo, o sąmoningo įstatymo aukos. Valstybė juos privers neturėti arba motinos, arba tėvo.

Prie nepasitenkinimo tokia situacija, kuris anksčiau ar vėliau pasireikš, prisidės dar viena problema. Gėjų poros vaikas turės teisę ne į savo kilmę, bet į kilmės neturėjimą. Tėvo arba motinos vieta bus tuščia. O tai nėra paprasta priimti. Žinant, jog dėl šeimyninių sutrikimų vaikai dažnai jaučiasi kalti, norime to ar ne, padarysime juos kenčiančius.

Pabaigai

Gėjų santuokos propaguotojai mato šios santuokos įteisinime didžiulį demokratinį pasiekimą. Jie galvoja, jog viskas bus gerai. Tačiau gerai nebus. Vien dėl to, kad už viską reikės atsiskaityti.

Negalvokime, jog nebus jokių pasekmių, jeigu gimtinius santykius įvardysime tik kaip vieną iš seksualių praktikos rūšių. Negalvokim, kad vaikai, iš kurių buvo atimta kilmė, į tai nereaguos. Negalvokime, jog tėvo ir motinos terminų atsisakymas suteiks mūsų visuomenei daugiau pusiausvyros.

Įsivaizduojame, jog išspręsime problemas, įvesdami gėjų santuokos įstatymą. Tačiau taip nėra – mes sukursime problemų. Dvidešimtasis amžius pajuto, ką reiškia totalitarizmas ir bandymas sukurti naują žmogų, remiantis jo rase ar socialine klase. Nejaugi vėl mus sugundys noras gaminti naujus žmones? Ne viską galima įteisinti, ne viską galima sukurti. Yra gamtiniai šeimos principai, – nelieskime jų. Nevaidinkime visagalių burtininkų. Daugelis turime homoseksualių draugų, kuriuos mėgstame, gerbiame ir mylime. Mes pažįstame aukštos moralės homoseksualių žmonių ir neabejojame, kad jie sugebėtų auginti, auklėti vaikus. Mes neabejojame, kad kai kuriose homoseksualiose porose vaikas būtų laimingesnis nei kai kuriose heteroseksualiose šeimose. Tačiau tai nėra pagrindas įteisinti gėjų santuoką ir dirbtinį jų apvaisinimą bei įsivaikinimą, – tai didelė klaida.

Viena yra įstatymas, principo apibendrinimas, visai kita – ypatingi atvejai. Kuriame įstatymą remdamiesi ne ypatingais atvejais, bet žiūrėdami visumos ir visų iš jos kylančių pasekmių. Gėjų santuoka kartu su galimybe įsivaikinti ir dirbtinai apsivaisinti slepia per daug pavojingų visuomenei ir žmonijai dalykų, kad galėtų tapti viską sulyginančiu įstatymu.

Prancūzijoje šiuo metu visą valdžią parlamente turi kairieji. Jie gali balsų dauguma priimti gėjų santuokos įstatymą. Jie gali pasirinkti pirmiausia būti kairiaisiais nei žmonėmis. Jie gali garbingai likti žmonėmis, bet ne kairiaisiais, žinodami, jog tarnaudami žmonijai jie bus tikri, kad tarnauja ir savo pačių interesams, tačiau tarnaudami partijai neaišku, ar tarnaus žmonėms.

Gėjų santuoka, kuri mums siūlo masiškai panirti visuotinėje, vadinamojoje meilėje, mus, kaip žmones, paskandins. Tai neprotinga. Neprotinga panaikinti skirtumus tarp moters ir vyro, gimties santykius traktuojant tik kaip vieną iš seksualinių santykių rūšių. Neprotinga atmesti priešybes viską sutapatinant. Neprotinga norėti vaiko bet kokia kaina, nesvarbu – įsivaikinant, dirbtinai apvaisinant ar išnuomojant kitos moters pilvą. Neprotinga panaikinti tėvo ir motinos sąvokas. Neprotinga kurpti šeimą naudojant teisminį ir medicininį montažą. Žodžiai turi prasmę, jeigu jie atspindi realybę. Tačiau jeigu jie reiškia tik tai, ką mes nusprendžiame, kad jie reikš, tada jie praranda savo paskirtį ir vietoj aiškumo tik sukelia chaosą. Nesusipratimų karaliavimas, jų diktatūra, o su ja ir mus skandinantis dvasios bei veiksmų chaotiškumas – ar ne nuo to jau dabar kenčiame? Nejaugi dar pridėsime, kad grimztume gilyn?

Vertė I.C.