Laiškas bičiuliams

Rašytojas Kazys Saja. Agnės Grinevičiūtės nuotrauka

Daugelis jau esam gyvenę laisvėj ir nelaisvėj, per savo amžių patyrę visokios velniavos. Pasidžiaukime, kad viską ištvėrėm, dabar vaizduotėje susėskime prie stalo ir pamąstykime: kuriuos savo ar visos tautos gyvavimo metus ryškiausiai prisimenam ir esame gražiai įprasminę. Juk ne tuos, kai mūsų lietuviški ratai ramiai sau dardėjo per lygumas, arklys ir mes patys buvome sotūs ir daugmaž viskuo patenkinti...

Švęsdami Vasario 16-ąją, o netrukus – ir Kovo 11-ąją prisimenam lemtingus tautos vingius, akmenuotus, pavojingus skardžius ir priešų tankus. Dabar kitokios bėdos. Mūsų keleliai taip ir liko vingiuoti. Nusileidi nuo vienos golgotos, mūsų Žirgas netrukus turi įveikti kitą, dar statesnę. Toks jau tas mūsų istorijos reljefas.

Neskubėkim to savo pavargusio Žirgo pliekti botagu ar sodriai nusikeikti. Jeigu jau prasižiojom, verčiau uždainuokim – gal kas nors pritars.

Šiaip ar taip, mes važiuojam, o kartais galvotrūkčiais lekiam per savo tėvų žemę, kur krauju ir prakaitu per amžius buvo laistyta Viltis. Tautos Viltis, kad mes tą žemę sugebėsime branginti ir čia būdami bent jau protarpiais pasijusime laimingi.