Daiva Ausėnaitė. Reakcija į interviu su Vytautu Stonkumi

Vasario 25 d. www.bernardinai.lt publikuotas interviu su medicinos mokslų daktaru Vytautu Stonkumi. Jūsų dėmesiui projekto „Apie ŽIV – žurnalistams ir visuomenei“ autorės Daivos Ausėnaitės reakcija į interviu.

„Keletą metų kaip nevyriausybininkė dalyvauju ŽIV infekuotų žmonių judėjimuose, jų rengiamuose seminaruose, konferencijose ir kituose renginiuose. Tuose renginiuose pirmą kartą ir išgirdau, kad egzistuoja toks dalykas kaip AIDS disidentai – tai įvairių profesijų žmonės, neigiantys, jog ŽIV egzistuoja. Manęs labai dažnai kaip žurnalistės žmonės iš Rusijos, Ukrainos ar Baltarusijos klausdavo, ką daryti su AIDS disidentais – ar veltis su jais į diskusijas, ar pasirinkti orią nereagavimo poziciją. Tuomet sakiau, kad net neįsivaizduoju, nes nei mano šalyje, nei kitose Baltijos valstybėse, nei Vakarų Europos šalyse tokio reiškinio kaip AIDS disidentai nėra. Nuo šių metų vasario 25 dienos turėsiu sakyti, kad mūsų šalyje toks vienas yra – tai Vytautas Stonkus.

Visuomet klausdavau ŽIV infekuotų žmonių iš Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos, kokių tikslų vedami aktyviai visuomenėje reiškiasi AIDS disidentai. Sulaukiau tokio paaiškinimo – šiose šalyse itin daug ŽIV infekuotų žmonių, valstybės nepajėgios (o gal kartais ir nenori) aprūpinti visų ŽIV infekuotų reikiamais medikamentais, tyrimais, todėl jos palaiko (o gal net ir pačios inicijuoja) AIDS disidentų pasisakymus. Tokiu būdu, kai eilinį kartą ŽIV infekuoti asmenys išeina į gatves ir prašo vaistų sau ar ŽIV infekuotiems vaikams, valdininkai visuomet gali mestelėti – ko jus čia lendate? Negirdėjote, ponas X sakė, kad ŽIV iš viso nėra…

Tose konferencijose visuomet su dalele užuojautos žiūrėdavau į ŽIV infekuotų žmonių organizacijų atstovus iš šių trijų šalių. Galvodavau, kaip gerai, kad aš gyvenu Europoje, kad čia tikima Pasauline sveikatos organizacija, kad jos rekomendacijų yra paisoma, kad yra laikomasi ŽIV gydymo metodikų. Pati su dideliu entuziazmu seku vakcinos nuo ŽIV tyrimų eigą, spausdinu apie tai naujienas. Perskaičiusi Vytauto Stonkaus žodžius pajutau lyg visa Lietuva būtų žengusi didelį žingsnį į totalitarinių santvarkų pusę…

Tikrai nenoriu tikėti, kad šis ŽIV disidentas – tai valstybinės politikos dalis, nes šalyje daugėja ŽIV infekuotų žmonių, nuo metų pradžios paankstinta gydymo pradžia. Nenoriu manyti, jog valdžios institucijoms prireikė ŽIV disidento tam, kad anksčiau ar vėliau galėtų užčiaupti ŽIV infekuotus asmenis, kai jie pareikalaus įtraukti modernesnius vaistus į gydymo metodikas. Tikrai nenoriu tuo tikėti. Belieka manyti, kad ponas Vytautas tikrai galvoja taip, kaip parašyta tekste, ir, kaip pastaruoju metu populiaru sakyti, jis turi žodžio laisvę ir kas gali drausti jam kalbėti. Uždrausti, aišku, negalime, tačiau norime prašyti jausti atsakomybę už pasakytus žodžius. Nes tai, apie ką jis kalba, prisideda prie žmogaus teisių pažeidimo, prie nepalankaus požiūrio į ŽIV infekuotą asmenį formavimo. Ir čia Stonkaus žodžio laisvė baigiasi, nes prasideda kitų žmonių žodžio laisvė.

Nesu medikė, tačiau gerbiamo V. Stonkaus pasisakymuose daug medicininių netikslumų. Jis stebisi, kad tik kas trečias ŽIV infekuotas JAV suserga AIDS. Kaip medicinos mokslų daktarui stebėtis gal nereikėtų. Nuo užsikrėtimo pradžios ŽIV infekcija organizme be simptomų ir didelio poveikio imuninei sistemai, gali tūnoti apie dešimt metų. Nevartojant medikamentų (kurie trijose skirtingose viruso fazėse jį, vaizdžiai sakant, sulaiko) žmogaus imunodeficito virusų organizme daugėja, imunitetas silpsta ir žmogus pasiekia AIDS stadiją. Lietuvoje irgi yra mirusių nuo AIDS. Tiesiog tie žmonės nesigydė (ar gyveno laikais, kai dar nebuvo vaistų nuo ŽIV), per vėlai sužinojo apie savo ligą, infekcija nebuvo stabdoma, ir jie mirė.

Tikiuosi, kad į V. Stonkaus teiginius „AIDS ligą sukelia ŽIV virusas yra moksliškai neįrodyta hipotezė“ ar „daugelis dabar nuo ŽIV viruso naudojamų cheminių vaistų taip nualina organizmo imuninę sistemą, kad neretai patys ir sukelia AIDS“ dar sureaguos šalies medicininė bendruomenė. Apie diskriminuojančius ir netolerantiškus teiginius jų atžvilgiu pasisakys LGBT organizacijos. O ištrauktą iš konteksto ir laisvai interpretuotą repliką „trečdalis nustatytų ŽIV viruso nešiotojų negali paaiškinti užsikrėtimo šaltinio“ pakomentuos ULAC (pavadintas AIDS centru).

Norėtųsi pareplikuoti dėl didelių lėšų ir ŽIV vakcinos. Tikėtina, kad tais laikais, kai gerbiamas V. Stonkus studijavo mediciną, jam niekas negalėjo išsamiai papasakoti apie ŽIV virusą, nes jis dar buvo neatrastas, todėl jis dabar stebisi, kodėl niekaip nepavyksta sukurti vakcinos prieš šį virusą. Estijos ŽIV infekuotų žmonių surengtoje stovykloje (2012 m. rugsėjis) teko klausytis Vakarų Europos ir Cetrinės Azijos gydytojo infektologo, epidemiologo Damiro Bikmuchametovo paskaitos apie ŽIV ir hepatito C virusus. Po to aš supratau, kodėl kyla diskusijos apie virusų intelektą, apie unikalų (tik nežinia, kur esantį) jų protą, apie Kažką, kas juos valdo, ir pan. Stebėtinai gyvybingas, turintis neįtikėtiną prisitaikymą, reaguojantis į mažiausią klaidą ir vėl atgimstantis iš naujo, unikaliu metodu besidauginantis žmogaus imunodeficito virusas paklūsta tik trijų medikamentų kombinacijai. Nė vienas vaistas viruso nesunaikina. Medikamentai sugeba tik „užlaužti jam rankas“, „pastoti kelią“ ar „atimti dauginimosi žirklutes“. Jei žmogus nors kelias dienas nevartoja jam skirtų medikamentų, virusas atpažįsta žmogaus geriamus vaistus ir sugeba sukurti protingesnį savo variantą ir vėl pašėlusiu tempu daugintis.

Bet įdomiausia tai, kad hepatito C virusas yra dar protingesnis už ŽIV, ir vakcina prieš hepatitą C taip pat dar nesukurta. Hepatitas C kaip virusas atrastas netgi vėliau nei ŽIV. Ir sergamumas hepatitu C yra gerokai didesnis nei ŽIV. Palyginimui, ŽIV infekuotų Lietuvoje apie 2000, sergančiųjų hepatitu C galėtų būti per 5000 žmonių (prieš keletą metų šalies infektologų inicijuota statistika). Tačiau kažkodėl V. Stonkus nenukreipė savo žvilgsnio į hepatitą C ir nevadina šios ligos verslo afera.

Beje, ŽIV medikamentai nuo jų sukūrimo pradžios tapo pigesni šimtą kartų. Spekuliuoti medikamento kaina, manau, yra neetiška. Tai pats paprasčiausias būdas įžeisti sergantįjį. Kiekvieno lėtinę ligą turinčio žmogaus gydymas per metus kainuoja dešimtis tūkstančių. Ir tie, kurie kas kartą tą primena sergančiajam, manau, elgiasi labai nepagarbiai.

Gripo epidemijos metu žmonės nereceptiniams medikamentams išleidžia žymiai daugiau pinigų. Kodėl? Nes žmonės bijo virusų, todėl visais būdais stengiasi nuo jų apsisaugoti. Nenuostabu, kad visos virusinės ligos sulaukia mokslininkų dėmesio, vaistų sukūrimui yra išleidžiami didelės sumos.

Šiek tiek šypsnį keliantis ir sakinys: „Mūsų pareiga aiškinti žmonėms, kad jie nėra nei narkomanai, nei gėjai, jie neturi bijoti teigiamų ŽIV testų, jiems nereikia jokių vaistų nuo AIDS“. Mano skaičiavimais (remiantis tarptautine statistika), Lietuvoje iš kelių tūkstančių ŽIV infekuotų žmonių apie 800 galėtų būti tie, kurie – „nei narkomanai, nei gėjai“. Ar jiems, anot V. Stonkaus, reikėtų nevartoti vaistų? Tokių pranašų yra buvę ir Vokietijoje, ir JAV – jie buvo nubausti už nesigydymo nuo ŽIV propagavimą, nes tai baigėsi žmonių mirtimi. Žinau, kad tikėjimas ir maldos padeda sergantiesiems, tačiau kai kalbama apie virusus, maldos kaip medikamentas nepasiteisino.

Ką, gerbiamas V. Stonkau, reikės daryti, kai po jūsų žodžių žmonės nustos vartoti medikamentus, nustos juos duoti savo ŽIV infekuotiems vaikams, kai žmonės pradės mirti? Nežinau, ar suvokiate, kad tokia jūsų pozicija prisideda prie ir taip neigiamo požiūrio į ŽIV infekuotus asmenis. Ar žinote, kiek reikėjo įdėti pastangų, kad būrelis ŽIV infekuotų žmonių susėstų prie vieno stalo ir atvirai apie savo diagnozę pasikalbėtų? Praėjo jau beveik metai, bet tie žmonės dar savo diagnozės negali pasakyti darbe, savo draugams, o ką jau kalbėti apie viešą pasisakymą. Žmonės bijo. Bijo tokių kaip jūs. Kurie gali imti ir pareikšti, kad ŽIV nėra, kad tai „gėjų ir narkomanų“ liga, kad jie yra kažkokios korupcinė sistemos dalis ir t.t., ir pan.

Pamenu, po vienos tokios diskusijos prie manęs priėjo vienas ŽIV infekuotas iš Ukrainos ir pasakė: „Aš nesuprantu tos didžiosios politikos, nenoriu veltis į tas diskusijas, yra mano organizme ŽIV, ar nėra. Aš žinau, kad kasdien man darėsi vis blogiau, kai man buvo paskirtas gydymas, viskas ėmė keistis į gera. Aš turiu savo prisiminimus, aš turiu savo savijautą. Ir to man užtenka tikėti, kad vaistai man padeda gyventi, net jei mano kūne ir tūno labai protingas virusas“.

P. S. Europoje atsisakoma tokių stigmatizuojančių žodžių kaip „narkomanas“, „gėjus“, „prostitutė“. Raginčiau ir šio straipsnio autorių bei V. Stonkų demonstruoti didesnę pagarbą žmogui – vartokite žodžius, kuriuose neužkoduojama agresija, išankstinė neigiama nuostata ir pasmerkimas. Narkomanus reikėtų vadinti narkotikų vartotojais ar žmonėmis, turinčiais priklausomybę; gėjus – homoseksualais ar LGBT (tai platesnė sąvoka); prostitutes – sekso paslaugų teikėjomis ar bent jau sekso darbuotojomis.