2013 02 28

Rosita Garškaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Medijos kaip mitai – šiandienos iššūkiai

EPA nuotrauka

Vasario 22 d. Vilniaus knygų mugės metu Rita Repšienė, Vytautas Rubavičius, Naglis Kardelis bei Stanislovas Juknevičius diskutavo tema „Medijų mitai ir mitai kaip medijos“. XXI amžiuje medijų tema ypač aktuali, universitetuose atsiranda tokios programos kaip politika ir medijos, kalbos ir medijos, veikia kūrybinių medijų institutai, medijų tyrimų centrai. Maža to – jos mūsų kasdienio gyvenimo dalis telefonų, televizorių, kitų įtaisų pavidalu. Kyla klausimas, koks yra jų tapatumas, kokius mitus apie jas turime ir ar gali būti, jog pačios medijos yra mitai.

„Negalime pasirinkti arba nepasirinkti medijų“


Anot filosofo V. Rubavičiaus, kasdienybėje naudojami įtaisai mums yra tapę artimesni net už pačius artimiausius žmones: juos liečiame, glostome, net nepastebime, kad itin meiliai elgiamės su savo išmaniaisiais telefonais. Tiesa, pasaulis visada buvo medijuojamas, tai nėra naujiena. Medijos – įrankiai, kurie neišvengiamai yra tarp mūsų ir pasaulio. Nauja šiais laikais tai, kad pasaulį užkariauja vis naujesnės technologijos, medijos yra integruotos, tai reiškia, jos sujungia žmogaus veiklos, pasaulio matymo funkcijas, kurios anksčiau buvo išskaidytos. „Negalime pasirinkti arba nepasirinkti medijų“, – sakė filosofas. Mes esame jų pasaulyje, ir jos pritaikė mus prie savo logikos. Problema ta, kad nepastebime prievartos aspekto, pasidaro sunku atsakyti į klausimą, kiek mes laisvi šiame pasaulyje. Įvairūs prietaisai keičia mūsų mąstymą, atmintį, apskritai visą suvokimą. Nors trokštame išsilaisvinti, pasak V. Rubavičiaus, iš tiesų esame pavergiami: tampame priklausomi nuo santykių bei gebėjimų prekinio pobūdžio, kuris itin reiškiasi socialiniuose tinkluose – o be jų jauni žmonės neįsivaizduoja nei savo vidinio, nei išorinio gyvenimo. Tai švelni prievarta, apžavų sistema, ir reikia iškelti klausimą, ar išlaikomas sąmoningas požiūris į save pačius medijuotame pasaulyje.

Filosofas Naglis Kardelis taip pat kalbėjo apie medijų neišvengiamumą. Neteisinga manyti, kad žmogus iki technologinio praregėjimo turėjo visiškai gryną požiūrį į pasaulį. Tyrinėjimai rodo, kad nemedijuoto patyrimo apskritai nėra. Išorinė tikrovė medijuojama percepcijoje: akys yra tarsi akiniai. Veidrodis yra pati seniausia medija – matomas apverstas vaizdas. Medijos lydi žmogų nuo pačių seniausių laikų, nuo rojaus būsenos. Žmogus to nereflektuoja, nepastebi, jų veikimas yra mitinis, magiškas savo prigimtimi. Žmogui nebūtina išmanyti, kaip medijos veikia – nedaugelis žino, kaip veikia televizorius. Anot N. Kardelio, grįžtama į kvazimitologinę būseną.

Modernieji medijų mitai…

Palyginti su klasikiniais mitais, kurie buvo, pavyzdžiui, Platonui, terpė pasirodyti filosofinei minčiai (kultūra kaip įtarpinimas tarp žmogaus ir gamtos), modernieji mitai pačias medijas paverčia mito objektu. Pasak N. Kardelio, šiandien daug kalbama, kad medijos gali suteikti tai, ko neturi jomis nesinaudojantis žmogus, kad medijos gali žmogaus egzistencijai suteikti visiškai naują matmenį. Jos tampa ne instrumentu, perteikiančiu žinią, o pačia žinia. Jos linksta atkreipti dėmesį į save, tai galingi prietaisai – padeda suvokti tikrovę, tačiau taip pat kuria ir antrinę tikrovę, kuri savo ruožtu irgi medijuojama.

Filosofas Stanislovas Juknevičius prisiminė Giambattista Vico išskirtus kultūros raidos etapus: dieviškąjį, kuriam būdingas vaizduotės vyravimas, herojiškąjį ir žmogiškąjį – racionalaus barbarizmo. Anot jo, medijos yra racionalaus barbarizmo įrankiai, kurie kuria įsivaizduojamas bendruomenes, pavyzdžiui, per socialinius tinklus. Klausimas, ar tai gerai, ar blogai, yra nevienareikšmis. Pagal Vico, komunikacijos priemonės silpnina vaizduotės raiškos galimybes. Antikoje vyravo žodžio kultūra, kuri yra palankiausia vaizduotei – įsivaizduojame to, ką girdime, turinį. Raštas tai šiek tiek susilpnina, skaitytojas pasiduoda rašytojo įtakai. Tuo tarpu žiūrint vaizduotė apskritai ilsisi, dirba tik jausmai. Taigi medijos silpnina vaizduotės vystymąsi.

Ritai Repšienei pasiūlius diskutuoti apie tai, kaip integruoti šiuolaikines medijas į mokymosi programas, kad jos nesilpnintų vaizduotės, o skatintų pozityvumą, V. Rubavičius atsakė, jog daug kas priklauso nuo ideologinio nusiteikimo ir požiūrio į pačias medijas. Anot jo, mitas yra pasakojimas apie individo ir bendruomenės sąveiką, santykius su aukštesniąja sąmoningumo sritimi, visi mitai teigia tą sąsają esant – pasaulis yra sąmoningas, nors esama skirtingų to būvių. Tuo tarpu medijų pasaulio mitologiškumas neigia pasaulio sąmoningumą. Modernus techno sapiens yra ateistas, jam Dievas nereikalingas, tuščią Dievo vietą bandoma užpildyti technologine visagalybe. Filosofas pritarė, kad senosios medijos, pavyzdžiui, raštas, kreipiasi į vaizduotę, kritinį mąstymą, tai yra savimonės lavinimas. Vaizdinis posūkis reiškia tai, kad šiuolaikinės medijos aplenkia kritinės sąmonės instancijas.

… ir iššūkiai

Kitas pastebėtas aspektas – medijos skirtos žmonėms kontroliuoti, jos yra priežiūros instrumentai. Anot V. Rubavičiaus, kontrolės gali būti vis daugiau ir daugiau, nes valdyti politiniais vaizdiniais yra daug lengviau nei įtikėjimais. Tuo tarpu N. Kardelis išreiškė mintį, jog technologinės medijos ne visada yra blogas dalykas, mat pačios ištrūksta iš kontroliuojančiųjų įtakos sferos – jos valdo ir tuos, kurie mano viską kontroliuojantys. Medijos yra autonomiškos, leidžia žmonėms stichiškai organizuotis, galima prisiminti, kaip socialiniai tinklai prisidėjo prie „Arabų pavasario“. Tai, anot filosofo, yra pozityvus medijų indėlis. Kita vertus, medijos vaizduotę pakeičia įvaizdžiu, kuriam būdinga inercija: jis jusliškai paveikus, sukelia emocinę reakciją, jį lengva vartoti, nes tai klišė, stereotipas. „Sensorinių vaizdų paveikumas nokautuoja vaizduotę ir protą“, – sakė N. Kardelis.

Jis priminė, jog medijos pagal apibrėžimą yra viduryje, tai, kas tarp objekto ir subjekto. Pats tekstas, kaip ir kalba, yra medija. Jei su Heideggeriu sakome, kad kalba yra būties namai, vadinasi, medija – irgi būties namai. Iššūkis XXI amžiaus žmogui yra turėti kūrybinį, o ne medijuotą santykį su jomis. Šiuolaikinės medijos nori, kad žmonės žiūrėtų ne į vaizdą už lango stiklo, bet į jas pačias – stiklą, kurio paskirtis iš tiesų yra būti nematomam. Anot N. Kardelio, reikėtų kelti uždavinį naudoti medijas kaip instrumentą, per jas žvelgti į tikrovę, kuri yra už jų.

Parengė Rosita Garškaitė

Svetainės lankytojų periodinė parama yra pagrindinis „Bernardinai.lt“ veiklos finansavimo šaltinis.

Šiandien ypač reikia Jūsų, mieli „Bernardinai.lt“ bičiuliai, pagalbos.

Taip, paremsiu