2013 03 05

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Genderizmo ideologijos laiko bomba. Pokalbis su Assuntina Moresi

Šių metų sausio pabaigoje Trieste vyko diskusija apie Bažnyčios socialinį mokymą, kurioje daugiausia dėmesio sutelkta temai apie žmogaus prigimties sąvoką šių laikų socialiniame ir politiniame diskurse. Viena pagrindinių pranešėjų buvo profesorė Assuntina Morresi iš Perudžos universiteto, kuri taip pat priklauso Nacionaliniam bioetikos komitetui bei yra viena iš katalikiško leidinio „Avvenire“ autorių. Po pranešimo ji davė interviu Prancūzijos žurnalistams, kurį perteikiame ir Lietuvos skaitytojams.

Vis dažniau girdime kalbant apie „genderizmo ideologiją“ – kas tai yra?

Trumpai tariant, tai ideologija, teigianti, jog ne įgimta lytis sąlygoja  buvimą vyru ar moterimi, greičiau tai – asmens pasirinkimas, taip pat veikiamas aplinkos, kurioje asmuo gyvena. Taigi žmogus negimsta vyru ar moterimi, tačiau juo ar ja tampa veikiausiai sąmoningai tai pasirinkdamas, ir tai nėra neatšaukiama.

Van Thuano stebėsenos instituto ataskaitoje teigiama, kad genderizmas – itin destruktyvi „laiko bomba“. Ar sutinkate su šia radikalia prognoze?

Deja, taip. Be to, naujosios pagalbinio apvaisinimo technologijos, nors ir akivaizdžiai neturinčios nieko bendra su genderizmo ideologija, padeda ją įgyvendinti, kadangi įgalina kurti šeimas ir tėvystės sistemas, kurios nėra natūralios ir pagrįstos santykiu tarp vyro ir moters. Pavyzdžiui, jos įgalina vadinamąją  „daugtėvystę“, kai esama keleto biologinių tėvų (iki keturių), skirtingą nei socialinė tėvystė (vieno tėvo ir vienos motinos). Tad  tėvo ir motinos sąjunga tampa vis mažiau reikšminga kaip esminis komponentas, o svarbiausi tampa individų siekiai ir norai.

Taigi taip darosi lengviau simuliuoti „nėštumą“ homoseksualiose porose arba „vaizduoti“, kad vaikų susilaukti gali vienos moterys, ir tai yra ne kas kita kaip saviapgaule paremtas ėjimas genderizmo ideologijos nurodyta kryptimi, kai žmonės „renkasi“, kas jie nori būti, ir objektyvūs lyties ypatumai tampa antraeiliai.

Ar spaudimas teisiškai pripažinti tos pačios lyties poras  yra  vienas genderizmo ideologijos įgyvendinimo etapų? Jei taip, kiek jis svarbus?

Sakyčiau, tai automatiškas rezultatas: jei žmogus pats pasirenka būti vyru ar moterimi, toliau viskas vyksta savo ruožtu ir pasekmės šeimai yra neišvengiamos. Deja, be technologijų pagalbos pati genderizmo teorija tokių pasekmių negalėtų sukelti.

Straipsnyje, publikuotame leidinyje „Vita Nuova“,  vyskupas Crepaldis kalbėjo apie „genderistinį persekiojimą“, kaskart vis labiau slegiantį tuos, kurie prieštarauja šiai mąstymo krypčiai. Ar manote, kad toks susirūpinimas yra realistiškas?

Mes jau matome, kaip sunku tampa vertinti tai, kas susiję su homoseksualiu pasauliu. Galimybė būti apkaltintam homofobija tyko už kiekvieno kampo, o įstatymai, nukreipti prieš homofobiją, pernelyg dažnai padaro neįmanomą bet kokį moralinį homoseksualaus elgesio ar veiksmų vertinimą. O ką kalbėti apie vis didėjančias kliūtis viešai vertinti faktus ir nuomones, kliūtis tėvams auklėti savo vaikus – turiu omenyje krypingą genderizmo ideologijos brukimą  daugelyje  mokyklų,  kur mums tampa sunku likti nuošalyje – argi tai negali būti suvokiama kaip kaskart vis labiau įsigalinčio režimo ženklai?

Kaip manote, ar įmanoma katalikams ir netikintiesems bendradarbiauti šiais klausimais?

Žinoma, ir tai jau įvyko. Pavyzdžiui, 2007-ųjų Šeimos diena Italijoje. Taip pat mes neseniai išvydome kitą pavyzdį hiperpasaulietinėje Prancūzijoje, kai prieš keletą savaičių protesto eitynėse prieš gėjų santuokas dalyvavo taip pat ir homoseksualų organizacijos.

Tačiau patys katalikai neatrodo gerai suprantantys šios problemos esminį pavojų, nepaisant dažnų Šventojo Tėvo kreipmųsi (paskutinis – adresuotas Romos kurijai 2012-ųjų gruodžio 21-ąją). Ką galėtumėte apie tai pasakyti?

Nekintami dėsniai (jei žmonės giliau juos suvoktų, būtų įmanoma geriau suprasti, kas vyksta aplink mus) dažnai klaidingai suprantami, kaip esą atitrūkę nuo realybės, tarsi „gyvybė“, „šeima“ ir „ugdymo laisvė“ būtų kodai, kuriuos katalikai naudoja tam, kad, pradėję apie ką nors kalbėti, būtų demaskuoti, ir tada būtų galima „persijungti“ į „realų gyvenimą“. Žmonėms nepavyksta suprasti, jog pastarieji dėsniai kuria struktūrą, kurioje planuojama ekonomika, gerovės sistema ir įgyvendinama šeimai palanki politika. Pataruoju atveju esama didžiausios painiavos: kaip galima manyti, kad šeima, paremta santuoka, gali būti išsaugota vien rūpinantis mokesčių mažinimu? Ar kada nors sumažėjo skyrybų skaičius vien todėl, kad šeimos nariams buvo padidintos išmokos? Kaip Prancūzija gali būti laikoma  šeimos politikos modeliu, jei daugiau nei pusė šalies vaikų yra gimę ne santuokoje?

Ar bus įmanoma tautai būti susietai ir vieningai, kai daugiau nei pusė jos jaunų žmonių užaugo neturėdami gyvenimo tvirtoje šeimoje patirties? Galime rasti daugybę panašių iliustracijų. Taigi mes, katalikai, turime labai daug ką nuveikti, bet  pirmiausia viską pradėti iš naujo nuo Bažnyčios mokymo bei suprasti jo sąsajas ir išvadas šiais sudėtingais laikais, kuriais dabar gyvename. 

Parengė Jurga Žiugždienė