Žodžiai paprastumui: pokalbis su kun. Mindaugu Kučinsku

L. Japertaitės nuotrauka

Kartais, kai darydavosi ilgu, pakakdavo sutikti žmogų su nuoširdžiu šypsniu ir pasisveikinus, nerimo kirminui krebždant, laukti – atsakys ar ne. Tikrumas, kurio vieną apraiškų pavadinsiu nuoširdų žvilgsnį į pasaulį, konstruktų persunktame postmodernistiniame būvyje lieka ieškomybe, viltimi, kartais – tik utopija. Sutikau jauną, gyvenimu užsidegusį kunigą – gruodį jam sueis 33-eji. Šiandien Mindaugas Kučinskas jau metus klebonas mažoje Truskavos parapijoje. Mūsų dialogas prasidėjo nuo „kas Jūs?“ ir kalbėjomės apie jautriausius tikrumui.

Kaip save apibūdinčiau? Pirmiausia esu Kristaus kunigas. Svečių šalių aplankęs esu ne per daugiausiai: visas kaimynines šalis, Vokietiją, Prancūziją, Ispaniją, Italiją, Šventąją Žemę. Juk buvo įvairių tikslų: Pasaulinės jaunimo dienos, brangių žmonių lankymas, poilsis, ekskursijos, piligriminės kelionės, dvasinis tobulėjimas.

Metus teko praleisti Prancūzijoje, Notre Dame de Vie institute. Tai buvo dvasinė formacija – nuostabus laikas, skirtas maldai, tylai, karmelitų raštų skaitymui. Ten sugrįžtu dvasiškai atsigauti – reguliariai kiekvienais metais trims savaitėms. Tai karmelitiško dvasingumo institutas, kuris remiasi dviem kolonomis – kontempliacija ir apaštalavimu. Įkūrėjas Tėvas Marija Eugenijus sako, kad narių misija yra panaši į radiatorių – jie, radiatoriai, nelabai matosi kambaryje, bet šildo aplinką. Tad įkūrėjas sakydavo savo nariams – būkite pasaulyje kaip radiatoriai, nelabai kiškitės, bet savo buvimu šildykite aplinką. Viskas prasidėjo nuo to, kad šio instituto nariai vesdavo katechetinius seminarus Lietuvoje. Keletą kartų juose dalyvavau, o paskui nariai pakvietė apsilankyti pas juos – nuvykau pailsėti. Skaičiau įkūrėjo išleistą knygą – Tėvo Marija Eugenijaus „Dvasios dvelksmas“. Ta knyga mane paveikė.

Dalis Jūsų kasdienybės tenka jaunimui. Tapęs kunigu subūrėte parapijų jaunimą Panevėžyje, dabar Truskavoje. Ko reikia šiandienos jaunimui, su kuriuo bendraujate?

Šiandieninis jaunimas toks pat kaip ir visais laikais: ieškantis, truputį maištaujantis, tačiau jautrus tikriems dalykams, paprastumui. Sunku juos apibūdinti, gal ir neįmanoma, o gal net ir neteisinga vienu braižu apibūdinti visus, juk kiekvienas toks skirtingas. Ar iniciatyvus? Žinoma, juk jame yra Šv. Dvasia, o Ji nuolatos veržiasi. Klausimas: ar leidžia jaunas žmogus Jai išsiveržti? Vieniems Ji lengviau išsiveržia, kitiems reikia laiko, kad nugalėtų baimes, kompleksus. Jaunimui reikia tiesos apie save, apie pasaulį, apie Dievą. Tik bendruomenė gali padėti pažinti save. Tokią bendruomenę turime – tai Bažnyčia. Bendruomenėje save randame kitame. Jaunimui reikia tikrų draugų. Jie nori būti mylimi ir mylėti, to niekas neįgyvendins pats vienas, reikia kitų. Ir tam nuostabiausia vieta yra Kristaus įkurtoje bendruomenėje, kurios pagrindinis įsakymas – meilės įsakymas. Kokios paskatos būti bendruomenėje veikia labiausiai? Tavo paties tikras gyvenimas, tavo paties veržimasis į gyvenimą. Tikru gyvenimu vadinu bendrystę su Jėzumi. Jei turi tikrą, draugišką ryšį su Jėzumi – tai užkrečiama, nes spinduliuoji džiaugsmu. O kas nenori būti džiugus? Iš šio džiaugsmo kyla visos iniciatyvos, nes tai verčia eiti link kito, dalytis ir kitą padaryti laimingą.

Bet vertinamas ne tik džiugesys, galbūt svarbiausias yra geras humoro jausmas. Ir ne tik jaunimui. Be jo šiandien – niekur?

Humoro jausmas, jei jis yra, gali padėti tik spontaniškai. Jei specialiai jį vartotum, būtum klounas. Bet aš labiau išskirčiau džiaugsmą – svarbu, kad jis būtų. Būna įvairių akimirkų – ne visuomet eini per kasdienybę šypsodamasis ir pakylėtas, bet giliai visada rusena džiaugsmas. Pritariu popiežiaus Benedikto XVI minčiai, kuria jis visuomet skatina jaunimą ir sako, kad krikščionis negali būti liūdnas. To paslaptis – nuolatinis buvimas su Jėzumi. Aišku, ne visuomet tą prisimeni, bet kai įsisąmonini – su Juo negali būti liūdna. Motina Teresė sako, kad džiaugsmas yra tinklas, kuriuo galima pagauti daug sielų. Tas jausmas turi eiti iš vidaus, nes jei nutarsiu, kad būtent dabar reikia džiaugtis, džiaugsmas bus netikras, jis gali įžeisti kitą.

Keliavote po Europą su Lietuvos jaunimu, susitikote su užsienio jaunuoliais. Ar jie skirtingi?

Nemėgstu lyginti užsienio jaunimo su Lietuvos – kad galėčiau lyginti, turiu labai gerai pažinti tiek vienos pusės jaunimą, tiek kitos, o tokio pažinimo neturiu. Jie visi turi savotiško žavesio, visi turi širdį. Tos etiketės „Jie tokie, anie kitokie“ labai trukdo nuoširdžiai prisiartinti prie žmogaus. Kad ir ėjimas prie mūsiškių manant, kad jis ar ji turi sovietmečio pasaulėžiūros likučių, tad gali viską sugadinti. O jei tų likučių nėra?

L. Japertaitės nuotrauka

Kalbame apie veiklą su jaunimu, tačiau kokia ji dar, be jaunimo Mišių?

Kasmet vyksta Kairos rekolekcijos, rengiu ir spontaniškas rekolekcijas. Labai mėgstame su jaunimu išvykas – neseniai surengėme vieną truputį ilgesnę – išvykome iš Truskavos trims dienoms. Važiavome į Palendrių šv. Benedikto vienuolyną ir, norėdami pasidžiaugti vasara, aplankėme Šventąją. Dienos išvykas rengiame dažniau. Asmeniškai man patinka žaisti krepšinį, tai su vaikinukais pažaidžiame aištelėje Truskavoje. Jei vyksta koncertai, apsilankau su jaunimu, nors dažniausiai tenka susitikti krikščioniškuose renginiuose. Džiugina, kad nemažai Truskavos jaunimo atsiliepia į kvietimą būti veiklia bendruomene. Kadangi esu parapijos klebonas, tai pirmiausia reikia pasirūpinti arčiausiai esančiomis avelėmis. Minėtoje išvykoje vietinių jaunuolių buvo apie penkiolika. Tai mane stebina – Truskavos miestelį pažinojau ir anksčiau, bet žinojau kaip visiškai mažą, ir vietinių žmonių gatvėse nematydavau. Pradėjęs klebonauti susipažinau su nuostabiais žmonėmis.

Kokiomis dar jaunimo iniciatyvomis džiaugiatės?

Žaviuosi visomis idėjomis, kurios nukreiptos nuo egoizmo ir atgręžtos į kitą asmenį. Tuoj sueis metai, kaip susikūrė maldos grupė „Totus Tuus Maria“. Žavi jaunimo įsipareigojimas melstis kiekvieną dieną ne tik už save, bet ir už visus žmones, kad jie grįžtų pas Jėzų. Pernai prieš Pasaulines jaunimo dienas Madride dar buvau Panevėžio šv. Petro ir Povilo bažnyčios vikaras. Su šios parapijos jaunimu toms Jaunimo dienoms ruošėmės visus metus. Susitikdavome kartą per savaitę – paskaitėlių pasiklausyti, pabendrauti, dalyvauti šv. Mišiose. Vėliau išvykome į Madridą ir grįždami svarstėme, ką daryti toliau. Jaunimas jau žinojo, kad mane iškels į Truskavą. Jie norėjo bendrauti toliau, bet susitikti kartą per savaitę būtų neįmanoma – daugelis iš jų studentai, o ir aš pats gyvensiu už Panevėžio. Nusprendėme susitikti kartą per mėnesį. Susitikdavome paskaitoms, bendrai melstis. Nuvažiavome ir į Palendrius pabūti tyloje, maldoje.

Vienuoliukams papasakojau, ką mes veikėme, kalbėjau apie mūsų kelionę į Madridą. Vienas vienuolis pasiūlė: „Kurkite maldos grupelę. Kad jaunimas įsipareigotų sukalbėti vieną ‚Tėve mūsų‘ ir dešimt ‚Sveika Marija‘“. Tai panašu į Gyvąjį Rožinį, bet nereikia turėti galvoje konkretaus Rožinio slėpinio. Taigi grįžome iš Palendrių ir kito susitikimo metu pasiūliau priimti rimtesnį įsipareigojimą. Mane nudžiugino, kad jaunimas pritarė – tai prieštarauja nuomonei, kad jaunuoliai bijo įsipareigojimų. Nieko panašaus! Mūsų, įsipareigojusių, yra dvidešimt penki. Tai rimtas žingsnis – kalbėti maldas kiekvieną dieną. Tas gąsdina, bet ką reiškia kiekvieną dieną? Tai – šiandien. Kai galvoji apie rytojų, apie dešimt ar dvidešimt metų, tik tada atrodo daug. Maldos grupei pavadinimą leidau sugalvoti pačiam jaunimui – jie jau buvo susipažinę su Jono Pauliaus II gyvenimu, tad pasirinko jo šūkį – Visas Tavo (lot. Totus Tuus. Aut. past.)

Ar buvimas kunigu padeda geriau suprasti savą jaunimą? Gal kaip tik – tai didesnis iššūkis…

Nevadinu jų savo, jie Kristaus. Kunigui nedera savintis juos ir didžiuotis prieš kitus: štai kiek subūriau. Taip pat ir laukti nuolatinio atsako. Kai keliauju su jais, po kiekvieno etapo, mokausi dovanoti juos Jėzui ir toliau lydėti savo malda. Ir augina juos Dievas, aš geriausiu atveju pasitarnauju kaip laistytuvas, kuris kartais ir sugedęs, bet Dievas su savo įrankiais susitvarko.

Tikiu, kad vien kunigo buvimas duoda daug, bet ne tai, kad tu esi nuostabus, ne. Tai, kad Jėzus nuostabus ir leidžia tau nešioti Jo patepimą (kunigas per šventimus buvo pateptas šventuoju aliejumi, pateptas Kristumi), tau tereikia tikėti kunigystės sakramentu ir kažkas keičiasi, kaip ir su kitais sakramentais – Atgailos, Eucharistijos. Jie keičia tikrovę. Tad kartais, eidamas pas jaunimą, nežinai ką pasakyti, ką daryti, tiesiog eini ir neši Jėzų, ir viskas. Spalio trisdešimtą sueis aštuoneri metai nuo mano kunigystės pradžios. Trejus metus dirbau Katedroje vikaru, Vyskupo Kazimiero Paltaroko gimnazijoje kapelionu, dvejus metus Šv. Petro ir Povilo parapijoje, ir štai šiandien esu klebonas.

Ar paauglystėje pats aktyviai dalyvavote jaunimo veikloje, galbūt panašus pavyzdys nulėmė ir pasirinkimą tapti kunigu?

Jaunimo veikla paauglystėje buvo labai vangi – gal nelabai to ir ieškojau. Tik patarnaudavau šv. Mišioms Panevėžyje, dar su procesijų dalyviais vykdavome į ekskursijas. Pašaukimą tapti kunigu pajutau, kai man buvo devyneri metai – kai gimė brolis. Jis gimė sekmadienį skambant varpams. Girdėjau kaip mama kalbasi su močiute: „Va, gimė sekmadienį, skambant varpams, tikriausiai bus kunigas.“ Močiutė atsakiusi: „Jeigu kas bus kunigas, tai Mindaugas.“ Man tie žodžiai nuskambėjo mintyse ir pagalvojau – kodėl gi ne? Po to su šia mintimi augau, brendau. Močiutė iš tiesų turėjo pranašišką žvilgsnį. Kristus užbėgo už akių visoms meilėms ir baigęs vidurinę mokyklą jau žinojau, ko noriu, tad stojau į Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminariją. Didžiulis džiaugsmas būti kunigu, jis neapleidžia ir iki šiandienos.

Susitinkate ir ateitininkišką jaunimą. Galbūt turite jam pastabų?

Turiu ne kritikos, o palinkėjimą – tegul šūkis „Visa atnaujinti Kristuje“ tampa vis labiau gyvenimu. Linkiu džiugios draugystės su Jėzumi.

Ačiū už pokalbį!

Parengė Vita Kuodytė