Filmas „Uolų medus“: per dvi valandas – dviejų tūkstantmečių giesmės istorija

„Jei turėtumėte tikėjimą, kaip garstyčios grūdelį, jūs tartumėte šitam kalnui: “Persikelk iš čia į tenai“, ir jis persikeltų. Jums nebūtų nieko negalimo”. Mt 17,20-21

Filmo „Uolų medus (Ps 80,17). Sakralinės muzikos takais“ gimimas – gyvas šv. Rašto žodžių liudijimas. Šio projekto vadovei, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro vyresniajai mokslinei redaktorei Birutei Žalalienei, kunigui, filmo scenarijaus autoriui ir atlikėjui dr.Viliui Sikorskui ir vaizdo režisieriui Robertui Zamariui teko perkelti ne po vieną kalną ir ne sykį.

Kūrėjai turėjo stiprų tikėjimą idėja, tačiau nė menkiausios patirties kuriant filmus. „Jei būčiau numanęs, kokie iššūkiai lauks, ko gero, niekada nebūčiau išdrįsęs pradėti šio darbo. Ponia Birutė mane suvedžiojo…“, – kalbėjo kunigas V. Sikorskas.

Praėjo dveji metai, pareikalavę daug jėgų ir laiko, kol filmo kūrėjai galiausiai galėjo patys paragauti ir visuomenę pavaišinti „uolų medumi“. Ketvirtadienio vakarą VDU Katalikų teologijos fakulteto Didžioji aula vos talpino į filmo pristatymą susirinkusius kauniečius. „Taip gausiai susirinkote. Tikrai nesitikėjau. Tai man didžiulė staigmena“, – su dėkingumu ir pagarba kalbėjo kunigas V. Sikorskas.

Filmo „Uolų medus“ kūrėjai pasakojimui apie krikščionių liturginės muzikos istoriją kaip drobę pasirinko Lietuvos kraštovaizdžio ir bažnytinės liturgijos vaizdus, ant kurių lengvais ir neįkyriais potėpiais – giesme ir žodžiu – gula dokumentiniai faktai.

Filmas per nepilnas dvi valandas supažindina mus su liturginės muzikos istorija: nuo ištakų iki šiandienos. Džiugu, kad kuriant filmą nebuvo apsiribota vien Katalikų Bažnyčios tradicija ir žiūrovas turi galimybę susipažinti, kaip XXI a. pradžioje gieda stačiatikiai ar evangelikai liuteronai.

Kunigas V. Sikorskas. Nuotraukos autorė Irutė Jaruševičiūtė

Filmo atsiradimas, visų pirma reikšmingas kaip edukacinė priemonė. Kūrėjai tikisi, kad juo, kaip mokomąja priemone, galės sėkmingai naudotis ne tik katechetai, bet ir įvairių konfesijų tikintieji bei visi besidomintys sakralinės muzikos istorija.

Kai nūdienos bažnyčiose ant rankų pirštų galima suskaičiuoti šv. Mišias, kurių metu giedamas grigališkasis choralas, o vargonų muziką greičiau tapatiname su bažnytinės muzikos koncertais nei su šv. Mišių liturgijos dalimi, norisi pasidžiaugti, kad filmas „Uolų medus“ – itin ir savalaikis ženklas, verčiantis atkreipiantis dėmesį į nederamai užmirštą muzikinį paveldą.

Būtų mažų mažiausiai neišmintinga jį praganyti, paliekant dūlėti popieriniuose giesmynuose. Norėtųsi, kad šalia nuoširdaus dvasingumo bažnytinėje giesmėje lygia greta stotų kokybė ir profesionalumas, besiremiantis senuoju sakralios muzikos lobynu.

Filmo pristatymo vakaras buvo išskirtinai turtingas tiek dalyviais, tiek įvairiapuse bei įvairiaforme informacija. Susirinkusiems kalbėjusi B. Žalalienė prisiminė filmo gimimo priešistorę, pasakojo kūrybinio proceso detales. Savo muzikine patirtimi dalinosi brolis tėvas kapucinas Tomas Pilchas, o stačiatikių kunigas Vitalijus Mockus pristatė liturgijos šventimo apeigas.

Vakare dalyvavę Vilniaus stačiatikių Šventosios Dvasios vienuolyno diakonas Viktoras Miniotas kartu su jo vadovaujamu vyrų ansambliu „Skitos“ privertė pamiršti laiką. Smilkalais persigėrusių vienuolių drabužių dvelksmas ir nuostabios giesmių dermės sugrąžino taip Gavėnios laike trokštamą ramybę. Vakarą užbaigė Kauno Petrašiūnų Šv. Vincento Pauliečio parapijos jaunimas šlovinimo giesmėmis.

Filmo pristatymas virto prasmingų pasidalinimų, muzikos ir maldos aperityvu, žadinančiu alkį kuo greičiau peržiūrėti filmą. Ir ne tik. Neabejoju, kad tie, kurie ketvirtadienio vakarą praleido universiteto auloje, išėjo nešini net tik filmo „Uolų medus“ DVD, bet ir užgimusiu troškimu likusį Gavėnios laiką nuveikti nors kažką mažo didžiai Dievo garbei.

Parengė Edita Grudzinskaitė