2013 03 13

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

11 min.

Susitikimas su nacionalistais. Diskusija Tolerancijos centre

Kovo 7 dieną Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre buvo pristatytas dokumentinis Jono Ohmano filmas „Susitikimas su nacionalistais“ (15 min,), kuriame rodoma, kaip centro vadovas Markas Zingeris veda nacionalistinių Lietuvos organizacijų atstovams ekskursiją po centrą ir vėliau su jais diskutuoja nacionalizmo tema.

Po filmo vyko pokalbis-diskusija apie stiprėjančias radikaliojo nacionalizmo nuotaikas Lietuvoje, kuriame dalyvavo Markas Zingeris, žurnalistai Ginas Dabašinskas ir Tomas Dapkus, filmo režisierius Jonas Ohmanas, kultūrologė Violeta Davoliūtė, politikas Alvydas Medalinskas ir vienintelis iš nacionalistinių organizacijų vadovų – Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos lyderis Julius Panka.

Markas Zingeris. Pirmasis klausimas Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos lyderiui Juliui Pankai. Visų pirma, ačiū, kad atvykote. Jūsų organizacijos pavadinime įrašytas žodis „Lietuvių…“, o ne „Lietuvos“. Kodėl?

Julius Panka. Organizacija įsikūrė 2001 metais, vienas iš jos sumanytojų ir steigėjų – Marius Kundrotas, galbūt jo ir reikėtų paklausti, kodėl buvo sugalvotas toks pavadinimas. Pats jai vadovauju nuo 2008-ųjų. Mūsų organizacija akcentuoja tautiškumą, tautines vertybes. Jai svarbiausia yra tauta ir tik paskui – valstybė. Kitaip tariant, tauta kuria valstybę, o ne valstybė kuria tautą. Iš ten ir pavadinimas.

Markas Zingeris. Tauta suprantama ne kaip kaip kultūrinė ir politinė, o etninė bendrija?

Julius Panka. Tai filosofinis klausimas. Daug juo diskutuojame. Šiais laikais sąvokos yra labai painiojamos. Nenoriu pasirodyti demagogas, nors tai ką dabar pasakysiu, gali nuskambėti demagogiškai: vienoje diskusijoje lietuvis yra lietuvių tautos (etninės) atstovas, kitoje – lietuvis yra tas, kuris gyvena Lietuvoje ir yra jos pilietis. Gaila, kad savo kalboje neturime termino „lietuvietis“, galbūt ji atspindėtų ir visus Lietuvos piliečius. Taigi kas yra lietuvis, priklauso nuo konteksto, bet ne ta prasme kaip įprasta demogogams: šį kartą pasakysiu taip, kitą kartą – kitaip. Iš tikrųjų šis žodis yra daugiareikšmis.

Markas Zingeris. Alvydai Medalinskai, klausimas jums. Ar jums pakaktų, jei šiose eisenos, apie kurias dabar diskutuojame, pakeistų savo prezentacijos būdą? Pakeistų savo plakatus ir taptų labiau politkorektiškos, mažiau konfliktiškos bei išaugtų į rimtą politinę jėgą?

Alvydas Medalinskas. Filme, kurį ką tik matėme, pateikiamas vaizdas ir komentarai – labai dramatiški. Įdomu, ar jis yra sumanytas kaip kokio nors didesnio projekto dalis (kuris tęsis ir jam išpildyti reikės ieškoti dar daugiau dramatiškumo) ar tai tiesiog savų žmonių entuziastingas darbas.

Peržiūrėjęs filmą, pasijutau kaip sovietiniais laikais. Sovietų Sąjungoje Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai, tarp kurių buvau iš aš, buvome kaltinami esantys buržuaziniai nacionalistai. Komunistų partijos atstovai mus sodinosi prie stalo ir klausinėjo, girdi, ar tai, kai mes sakome esantys už Lietuvą ir už lietuviškumą, reiškia, kad mes dabar imsime engti kitas tautas: rusus, lenkus, žydus ir kitus. Mes atsakydavome, – „ne“, Sąjūdžio šūkis yra „Už jūsų ir mūsų laisvę“. Norėčiau pabrėžti štai ką, nuo to, kad eisenose grupelė žmonių šaukia „Juden raus“ (tą vienareikšmiškai smerkiu), tautiškumas netampa radikaliu nacionalizmu, kaip buvo pritemptai parodyta šiame filme (rodytos riaušės Paryžiuje – reng.). Paryžius gal ir dega, ten galbūt ir vyksta rimti nacionaliniai konfliktai, Lietuvoje nieko panašaus nėra.

Tautiškumas yra lygiai tokia pati ideologija (ar pažiūrų visuma), kaip ir bet kuri kita ideologija. Jeigu ji neprieštarauja Konstitucijai, žmonės išpažįstantys tautiškumo vertybes, neturėtų būti statomi kaip žvėrys zoologijos sode, kad juos filmuotų, žiūrėtų, stebėtų. Man tautiškumas neatsiejamas nuo pagarbos kitoms tautoms ir jų vertybėms. Jokia kita valstybė, pavyzdžiui, nepasirūpins lietuvių kalba ar kultūra kaip tik Lietuva. Ar tai nacionalizmas? Manau, kad tai ne nacionalizmas, o tautiškumas, savo tautos išlaikymas. Patriotinis auklėjimas, meilės valstybei puoselėjimas, yra privalomi dalykai, ypač mažai tautai. Prisiminkime Sąjūdžio metus ir Tautinės mokyklos koncepciją, galbūt tuomet reikėtų kritikuoti ir jos kūrėją Meilę Lukšienę, kurios metais paskelbti 2013-ieji Lietuvoje? Štai čia matau kertinę klaidą, atsakinėjant į klausimą, kas yra tautiškumas Lietuvoje.

Nepritariu tam, kad kai kurie jauni žmonės iš Tautinio jaunimo sąjungos ar kt. užsiriša juostelę, su, jų manymu, ten pavaizduotu saulės kryžiumi – baltišku ženklu, nors visas pasaulis ten matys ne ką kitą, o svastiką. Ją visi nufilmuos ir parodys. Tokiu atveju šie žmonės nepagalvoja ką daro. Ir privačiai, ir viešai raginu atsisakyti skinų dalyvavimo eitynėse galimybės.

Nors reikia žinoti ir štai ką, Lietuvos įstatymai neleidžia policijai ateiti į demonstraciją ir paimti kai kuriuos asmenis iš žygiuojančių gretų. Jie prisijungia ir eina kartu. Tokie žmonės ateina į mitingą, mosuoja savo vėliava, juos nufilmuoja ir sako, žiūrėkit, kas čia tokie susirinko. Kalbu ne apie politkorektiškumą, o apie pažiūras, tautiškumą kaip ideologiją, kuri yra ir turi teisę egzistuoti lygia kaip konservatyvizmas, liberalizmas ir socialdemokratija. Juk dėl to, kad kadaise siautė inkvizicija, niekas nesmerkia krikšioniškosios demokratijos. Arba dėl to, kad bolševikai įvykdė persversmą, niekas nesmerkia socializmo. Kodėl tautiškumą iškart sieti su nacionalsocializmu? Tautiškumas turi daugybę kitų aspektų, jų tarpe – ir labai gražių.

Ir paskutinis dalykas. Filme – labai pritempta pabaiga (retoriškai klausta apie pavojų iškilsiantį tuomet, jei kraštutiniai radikalai, ateitų į valdžią – reng.). Lietuvos valstybė prieš šiuos Seimo rinkimus priėmė tokius įstatymus, pagal kurios nė viena kita politinė jėga, nebent sukeltų milžinišką šurmulį kaip „Drąsos kelias“, negali pakliūti į Seimą. Negali, nes Lietuvos valstybė uždraudė, kad partijas, kurios nėra parlamente, kas nors finansuotų. Tie, kurie neturi pinigų, negali pakliūti į spaudą ir televiziją, išskyrus vieną ar du kartus, kuriuos televizija garantuoja. Filmo autoriai galėjo tai pasakyti. Aš nuoširdžiai tikiu, kad tautiškumo – bet ne kraštutinio nacionalizmo idėjos – svarbios ir reikalingos Lietuvai.

Markas Zingeris. Galiu atsakyti. Šis filmas buvo kurtas vietinėmis jėgomis ir neturėjo jokio finansavimo iš šalies. Prie filmo buvo dirbama labai entuziastingai, jį kūrė žmonės, kuriems panašūs renginiai, kai aiškiai neatsiribojama nuo neonacizmo ir kai demonstracijose dalyvauja rytų Vokietijos vokiečiai, mūsų žiniomis besirenkantys Leipcigo neonacių baruose ir kitur, mums kelia nerimą. Nereikėtų suplakti sąvokų ir perkelti akcentų į Sąjūdį. Sąjūdis yra Sąjūdis. O tautiškumas gali būti išverstas labai įvairiai. Bet kuris demogogas gali paimti kokią nors sąvoką, paskelbti ją savo monopoliu, užsirašydamas sau ant kaktos: „aš – patriotas“. Ar pakliūsime ant šio pigaus kabliuko? Pasižiūrėkime kas yra žmoguje, koks jo išsilavinimas, su kuo jis susijęs, kaip jis įsivaizduoja ateities Lietuvą. Svarbiausia – koks bendras vardiklis, siejantis jį su visais kitais Lietuvos žmonėmis, kad ta Lietuva būtų vienijama pozityviam darbui. Svarbus ir objektyvus, faktiškas istorijos pagrindas. Nacionalizmas – įvairiose stadijose atnešė Europoje daug nelaimių. Inteligentija turi teisę būti tuo susirūpinusi ir nebūti naivi. Norėčiau užduoti klausimą žurnalistui Tomui Dapkui. Alfoje.lt šios eitynės buvo vadinamos „patriotinėmis eitynėmis“, tuo tarpu kelios valandos prieš tai vyko kitos eitynės, mano žiniomis, gausesnės, kuriose dalyvavo jaunimas iš įvairių krikščioniškų organizacijų, ateitininkų ir pan. Iš žiniasklaidos šios eitynės veik išnyko, visas akcentas buvo ties eitynėmis, vadintomis „patriotinėmis“. Kaip tai gali atsitikti, kad žiniasklaida mato vienus ir nemato kitų?

Tomas Dapkus. Suprantu Tautinio jaunimo norą pademonstruoti savo meilę Lietuvai, tačiau kai kurie simboliai, naudojami eitynėse apie kurias čia kalbame protingesnį ir jautresnį žmogų (reikia atsiminti, kad Lietuvos valstybė kurta ne vien tautiniu, bet platesniu pagrindu) iš tiesų gali užgauti, nors teisiškai prie jų ir nebūtų galima prisikabinti. Mano akimis, kai kurie iš šių simbolių nelabai ką bendro turi su lietuvių tauta, tai kažkas tarpinio tarp nacių Vokietijos ir baltų simbolikos. Neatmestinas ir provokatorių dalyvavimas eitynėse. Iš pačio Juliaus Pankos esu girdėjęs, kad eisenoje yra žmonių, kurie akcentuoja savo lietuvybę, tačiau sako, kad Klaipėdos kraštą reikia atiduoti Vokietijai. Tai išgirdęs, suglumsti… Yra tose eitynėse ir daug kraštutinimų, ir ekstermizmo, ir meilės… Būtų galima tuos dalykus subalansuoti, kad nei kraštutiniai kairieji nei atskiri Rusijos oligarchų apmokami veikėjai, negalėtų badyti į mus pirštais. Kodėl Lietuva Kovo 11-ąją pasaulyje turi nuskambėti kaip ekstremistinė valstybė?

Markas Zingeris. Ginai, ar Tave patenkina kaip žiniasklaida nušviečia šiuos įvykius. Ką apskritai galėtum apie juos pasakyti?

Ginas Dabašinskas. Žmones, šiurkščiai kalbant, galima būtų suskirstyti į dvi kategorijas. Vieniems šūkis „Lietuva-lietuviams“ nėra problema, kitiems – yra. Tie, kuriems tai nėra problema – socialine prasme aktyvūs ir dažnai įsitraukia į socialinius veiksmus. Mano neteisingu, bet privačiu vertinimu, socialiniai veiksmai ir politinė veikla naikina sąmoningumą, tačiau išgauna energiją. Nematau reiškinių Lietuvoje, kuriuose sąmoningumas ir energija eitų greta. Kuo žmogus sąmoningesnis, tuo jis pasyvesnis, meditatyvesnis, uždaresnis. Jis nežiūri televizoriaus, pasitraukia į platoniškas erdves, dingsta iš socialinių tinklų. Nedariau specialių tyrimų, tačiau man taip atrodo.

Yra ir kita kategorija žmonių. Jai priklausantys žmonės visur dalyvauja, bendrauja, bendraudami bando išsiaiškinti kas jie tokie, kas su jais, kas prieš juos. Tai nėra blogai, tačiau sąmoningumo, mano galva, čia mažėja. Tokiu atveju šūkiai „Lietuva-lietuviams“ – nėra problema. Man, deja, galbūt ar ačiū Dievui – tai yra problema.

Keistai jausčiausi eidamas su ta savo problema, įrašyta vėliavoje. Tačiau kitiems, nieko panašaus. Ir aš klausiu savęs žiūrėdamas į juos, ką jie daro? Jeigu kalbėtume apie tautiškumą, etniškumą, man atrodo, kad ta bendrija, kurią matome pravėrę savo langus, yra ne kas kita, o – Tarybų Lietuva. Tai yra nauja tautinė grupė, neturinti jokių tamprių ir artimų ryšių, jokių mentaliteto sąsąjų su tarpukario Lietuva (išskyrus keletą nykstančių salelių Kaune), jau nekalbant apie LDK ir Vytautą Didįjį. Visa tai tik rekonstrukcijos, kurios maitinamos visiškai kitaip, nei istorine, nepertraukiama tradicija.

Kai žmonės išeina su tam tikrais plakatais į viešumą, aš matau du dalykus: šie žmonės yra nešami socialinio veiksmo ir (galbūt) vykdo sąmoningą paieškos darbą. Jie klausia savęs, kas jie tokie, iš kur jie ir kur jie eina. Klausia todėl, kad jų istorija atsiradusi labai neseniai. Tokio psichosocialinio tipo kaip Vincas Kudirka Lietuvoje nebeliko, Vytautas Landsbergis, irgi tarpukario tipas, taip pat atmiršta. Ateina visa kiti žmonės. Kol kas dominuoja Tarybų Lietuvoje susiformavę. Nauja karta atsiranda, tačiau kol kas ją „suvalgo“ Tarybų Lietuvos mentalitetas.

Matau Lietuvoje didelę kovą tarp socialinio vyksmų nešamų žmonių ir atskirų sąmoningų žmonių mėginimų suvokti, kas jie tokie. Aš, deja ar ačiū Dievui, prie pastarųjų. Dėl to stengiuosi tokiuose veiksmuose nedalyvauti. Ar jie mane gąsdina? Nemėgstu aš tų didelių judėjimų, man jie visi panašūs. Mano vėliavoje įrašytas Platonas, o ne „kažkam – kažkas“.

Markas Zingeris. Dabar norėčiau paprašyti pasisakyti mūsų viešnios istorikės Violetos Davoliūtės.

Violeta Davoliūtė. Kad nekalbėtume vien monologais, norėčiau paklausti greta manęs sėdinčio, Juliaus Pankos. Man atrodo svarbus ir įdomus noro demonstruoti tapatybę (mes esam lietuviai!) aspektas. Demonstracija labai teatrališka, labai dramatiška, daug vėliavų, daug simbolių. Kolega Ginas paminėjo sovietų laikus. Išties sovietai stengdavosi (tai ne paralelė, tik netolima istorija) įprasminti visas viešas miesto erdves, kad jose vyktų kuo daugiau eitynių, o eitynėse būtų kuo daugiau lozungų, transparantų, kad piliečiai viešai pareikštų vėl ir vėl kas jie yra iš tikrųjų. Visa tai buvo labai prasminga, gilu ir drąsu Sąjūdžio laikais, kai gyvenome okupacijos, kolonizacijos sąlygomis, kai reikėjo pareikšti kas mes esame iš tikrųjų, kad čia mūsų žemė, kad mes norime būti nepriklausomi. Kiekvienas žmogus dalyvavęs tose akcijose yra sektinas pavyzdys. Bet dabar mes visi gyvename nepriklausomoje valstybėje, savo teritorijoje, visi esame lietuviai, kalbame savo kalba. Ar išties dabar tokia didelė grėsmė lietuviškumui? Juk dabar tiek daug kitokių galimybių reikšti savo tautiškumą. Iš kur toks didelis poreikis jį demonstruoti? Ar jei mes su jumis, Juliau, apsivyniosime tautinėmis vėliavomis, tapsime nuo lietuviškesni, patriotiškesni? Prieš ką demonstruojame. Prieš tuos, kurie mažiau patriotiškesni? Bet kas pasakys, kad jūs didesnis Lietuvos patriotas už mane?

Julius Panka. Pagrindinis mūsų skirtumas nuo sovietmečio, tai dalyvavimo savanoriškumas. Į mūsų eisenas žmonės kviečiami ir dalyvauja laisva valia. Nėra jokio spaudimo ar raginimo. Ką mes matome Vilniaus savivaldybės veiksmuose. Kai žmonės prievartaujami, kai šešių laipsnių šaltyje, bus šaldomi vaikų kolektyvai. Man yra liūdna, kad jie varomi švęsti prievarta. Kalbant apie dainas. Kas dalyvavo ar matė Vasario 16-osios eitynes Kaune, 80 proc. sudarė liaudies patriotinės dainos, dainuotos Sąjūdžio laikais, 20 proc. buvo šūkiai. Kažin kodėl šūkiai akcentuojami, o dainos – ne. Kalbant apie jaunimą. Nuo 1990-ųjų esu skautų organizacijos narys. Skautų įkūrėjas Robertas Baden-Powellas kažkada gatvėje pamatė valkataujančius vaikus ir tai jį paskatino įkurti skautų organizaciją. Liūdna buvo matyti švenčių dienomis matyti jaunimą sėdint baruose ir gurkšnojant alų. Daug maloniau matyti juos su trispalvėmis, žygiuojančius ir švenčiančius. Atvirai tariant, visiems buvo atsibodę tie valstybiniai šventimai, tos kalbančios galvos televizijoje, Operos ir baleto teatre vykstantys iškilmingi vakarai, kuriuose susirinka vadinamasis elitas. Mes pabandėme švęsti „iš apačios“. Nereikia mūsų demonizuoti. Žmonės ateina savanoriškai, yra linksmi ir šventiškai nusiteikę. Matau tame pozityvius dalykus. Mes taip pat kviečiame dalyvauti visas tautines mažumas, jų atstovų tikrai dalyvauja kiekvienoje eisenoje. Pats turiu ne vieną draugą iš tautinių mažumų, kurie eina kartu.

Markas Zingeris. Šių metų Vasario 16-osios eitynėse Kaune, kurios, žinoma, buvo žymiai korektiškesnės nei ankstesnės, kvietėte dalyvauti ir Viktorą Diawarą, kurio tėvas kilę iš Malio. Tuo tarpu jose buvo nešamami užrašai tokie kaip: „Broliai mes esame balti“. Jungtinėse Valstijose tokį plakatą neštų tik Ku-kluks-klanas. Kaip čia yra?

Julius Panka. Labai džiaugiuosi, kad tokiose diskusijose kaip ši pavyksta atrasti tiesą. Nuraminsiu poną Marką, kad tokio plakato kaip „Broliai esame balti“ niekada nėra buvę. Nereikia priepiešti to, ko nebuvo. Tai yra dainos žodžiai iš grupės „Skylė“ albumo „Broliai“. Beje, labai graži daina. Paklauskite Rūtos Meilutytės šeimos, kuri dalyvavo eitynėse arba kun. Roberto Grigo, ar jie matė tuos plakatus? Ar jūs pasinaudojote Kaco ir Zuroffo informacija?

Markas Zingeris. Taip buvo rašoma Lietuvos žiniasklaidoje.

Julius Panka. Mes turbūt skaitome skirtingą žiniasklaidą. Tai melas.

Markas Zingeris. Jeigu melas, tai melas. Tuomet viskas tvarkoje. Dabar norėčiau kreiptis į režisiečių Joną Ohmaną, kuris noriai ėmėsi šio filmo. Jonai, kas paskatino jus imtis šios darbo ir kodėl jums kelia susirūpinimą radikalusis nacionalizmas? Kokia situacija jūsų gimtoje šalyje, Švedijoje ir čia, Lietuvoje.

Jonas Ohmanas. Apie kontekstą. Kas domisi mano veikla, žino, kad visada esu už Lietuvą, už Lietuvos piliečius. Kad čia visiems būtų gera gyventi. Pats čia gyvenu jau ilgai, esu matęs ir šilto, ir šalto. Pagrindinė motyvacija, kodėl ši tema man yra svarbi – dvejopa: man be galo įdomu gilintis į Lietuvos problematiką, sėdėti, tyrinėti, kurti dalykus apie Lietuvą, lietuvius ir jų praeitį, ypač XX amžių. Tai labai daug pasako apie šalį ir jos žmones. Kodėl šitoks filmas? Matau šalį, matau jos žmones, kurie kovoja su savimi. Kovoja jau 20 metų ir tas labai ryškiai matosi. Didžiausia problema Lietuvoje, mano akimis, tai korupcija. Ne tik finansinė. Kartais tai gerai, kartais – nelabai. Kita problema – globalizacija, su savo iššūkiais ir galimybėmis. Visame šiame kontekste kyla pagrindinis klausimas, kas mes esame ir kur mes norime eiti. Sąvokos bėgant laikui keičiasi. 1989-1990 sakyti „Lietuva – lietuviams“ reiškė viena, tuomet buvau už šį šūkį, šiandien jis skamba visiškai kitaip. Kalbant apie partijas, ir Švedijoje, ir Danijoje, ir Suomijoje yra tendencingai pasisakančių partijų, nacionalistinių partijų, kurios patenka į valdžią. Matome žmonės, kurie prieš 15 metų žygiuodavo gatvėmis ir rėkdavo šūkius baisesnius nei Lietuvoje, kurie šiandien, užsirišę kaklaraiščius, sėdi parlamente. Man tai kelia nerimą. Anksčiau, prieš porą metų, gruodžio 17 dieną, Neringoje, partijos steigiamajane suvažiavime, Juliui Pankai esu sakęs, kad jie žaidžia su ugnimi. Kita vertus, labai svarbu suprasti, ką reiškia būti lietuviu, ką reiškia čia gyventi. Kokia buvo mūsų praeitis? Kas joje slypi?

Klausimas iš salės Juliui Pankai. Kalbama, kad jūsų organizacijai neigiamą atspalvį suteikia provokatoriai iš šalies. Kodėl jūs viešai ir aiškiai neatsiribojate nuo nacizmo ir rasizmo? Jeigu toks žingsnis būtų žengtas, įsitikintume, kad provokatoriai iš tiesų egzistuoja. Dabar vis kyla abejonių, kad nacizmas jums simpatiškas.

Julius Panka. Atsiribota yra ne kartą. Ir nuo nazimo, ir nuo bolševizmo, ir anarchizmo, ir nuo kitų absurdiškų ideologijų. Ar galima dar labiau atsiriboti, negu organizuojant eitynes Paneriuose? Jau ketverius metu gegužės 17 dieną organizuojame eitynes Paneriuose, kurių metu pagerbiame nacių nužudytus žmones. Pagerbiame 86 Vietinės rinktinės karius ir pagerbiame ten sušaudytą Jagomastų šeimą. Kiekvienais metais žygiuojame ir dainuojame patriotines dainas, dedame gėlės, minime. Prieš metus Alfai.lt daviau išsamų interviu, kuriame labai aiškiai atsiribojau (buvo surašyta ir peticija) nuo jau minėtų dalykų. Galiu atsiriboti ir dar sykį, tačiau nežinau ar tai padės.

Irenos Veisaitės klausimas Alvydui Medalinskui (iš salės). Sakėte, kad tautiškumas yra ideologija. Jei paklausčiau jūsų ar savęs, ar mes bent kiek nusipelnėm ar nuo mūsų bent kiek priklauso, kad gimėme žydais, lietuviais, lenkais ir pan, atsakyčiau, kad absoliučiai – ne. Tai joks nuopelnas ar vertė. Taip buvo lemta Dievo. Jei iš to daroma ideologija, iš karto kyla rasizmo idėja. Nekaltinu jūsų (Juliaus Pankos) rasizmu, tik bandau suprasti. Jei mes iškeliame tautiškumą kaip ideologiją, kaip galime išvengti rasistinės teorijos? Tai neįmanoma. Prijausdama jūsų siekiams, ponas Juliau, ir jūsų norui, matyti jaunimą patriotiškai nusiteikusį, o ne aludėse sėdintį, tolerantišką, tikiuosi, kad Paneriuose pagerbiate ir ten nužudytus žydus (galbūt ir pagerbiate, jei pagerbiate, garbė jums). Dar noriu klausti, kaip mes galime įtilpti į jūsų rėmus? Ritos Miliūtės laidoje LRT „Teise žinoti“ dalyvavę Viktoras Diawara ir Rafailas Karpis, kurie neabejotinai yra Lietuvos žmonės, Lietuvos patriotai sakė negalintįs dalyvauti jūsų eisenose dėl tam tikro nacionalistinio „kvapelio“, asociacijų kylančių iš jūsų skanduojamų lozungų.

Alvydas Medalinskas. Kad tautiškumas yra ideologija pasakiau ne aš. Tiesiog taip jau įvyko, kad šis reiškinys suvokiamas būtent taip. XIX amžiuje vyko Tautų pavasaris, tautiškumo ideologija buvo populiari ir XX amžiaus pradžioje, kai griuvo imperijos ir kūrėsi naujos valstybės. Vienoje tautoje ši ideologija įgavo labai ekstremalią formą, dirbtinai susiejus ją su rasių teorija. Gilindamiesi į tautiškumo esmę, nieko panašaus nerastume. Naciai tiesiog pasinaudojo gražiomis idėjomis. Tačiau nuo to tautiškumas, kaip tam tikra pasaulėžiūra, kaip idėjų visumą, niekur nedingo ir nepasikeitė. Tiesa, reikėtų dar akcentuoti, kad nacionalizmo ideologijoje yra du požiūriai į tautą: kaip į politinį vienetą (tauta kyla iš pilietybės) ir kaip kultūrinį vienetą (kylanti iš etniškumo). Aš pats prijaučiu pastarajam, nors kitas taip pat yra legitimus ir mes žinome daug kitų tautų žmonių, kurie jautėsi ir jaučiasi esą lietuviai, nors yra (buvo) kitos tautybės. Tai visiškai normalu… Kalbant apie konkrečius šūkius, jei šūkis „Lietuva – lietuviams“ žeidžia kitų tautybių žmones, aš jo atsisakyčiau. Dėl skinų, tai jiems reikėtų parodyt duris, ne kartą tai sakiau. To absoliučiai niekas nesupranta. Kaip ir bandyti jaunatviškai įtikinti, kad svastika – tai senoviškas baltų ženklas, nors Europoje jis reiškia viena – karo baisumus ir žudynes. Beje, norėčiau priminti, kad vėliavos buvo nešiojamos ir Sąjūdžio metais. Taigali būti jaunų žmonių reakcija į suniveliavimą, kurį jie mato šiandienos pasaulyje.

Markas Zingeris. Dar kartą įsitikinu, kad tautiškumo sąvoka gali būti naudojama labai plačiai. Diskusijoje būtina atskleisti apie kokį tautiškumą, politinį ar kultūrinį, kalbama. Kitaip sąvokos gali būti naudojamos  kaip taktinis manevras. Dėl požiūrių į tautą. Jei apsiribosime tik vienu tautiškumu, etniniu, nukirsime ryšį su daugeliu praeities ir dabarties žmonių, kuriems Lietuva buvo svarbi ir kurie galėtų atnešti mūsų šaliai daug naudos: pradedant Chaimu Soutine, baigiant Leonardu Cohenu.

Violeta Davoliūtė. Vis tiek dar norėčiau paklausti Juliaus. Netiesiogiai paminėjote, kad eitynėmis daliai lietuvių, tų kurie sėdi ir baruose ir pan. siekiate pademonstruoti savo tapatybę. Ar jūs iš tikrųjų tikite, kad tokios eisenos padės jiems tapti geresniais lietuviams, sutvirtins tą jų tapatybę? Ar nereikėtų tokių demonstracinių tapatybių paversti į konkrečius veiksmus? Pavyzdžiui, galėtų visas tas tūkstantis eiti į vaikų globos namus, kurių Lietuvoje daug. Tada kita šūkio dalis: „Lietuviai – Lietuvai“ įgautų konkrečią prasmę. Per tą darbą būtų pabrėžta, kad šie lietuviai, žmonės, kuriems reikalinga pagalba, yra brangūs Lietuvai.

Julius Panka. Realiai taip ir vyksta. Po kiekvienų eitynių mūsų skyriuose kaista telefonai dėl norinčių prisijungti prie mūsų organizacijos. Kiekvienas skyrius vykdo socialinius projektus. Vilniaus skyrius dirba su Vaikų globos namais, Kauno skyrius – su Vaikų dienos centru, Klaipėdos skyrius – su Senelių socialiniu centru. Mes tai darome. Tai kasdienė mūsų organizacijos duona.

Markas Zingeris. Ačiū diskutavusiems, ačiū klausiusiems.

Artimiausiu metu tekstą papildysime Marko Zingerio ir Jono Ohmano filmu „Susitikimas su nacionalistais“ (2012).