2013 03 17

Tautvydas Bajarkevičius

Kamanė

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

„Buvau taip parašytas“

„Pro A. A. prizmę. Su Alfonsu Andriuškevičiumi kalbasi Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė“. Vilnius: Modernaus meno centras, 2013 m. – 336 p.

Metų pradžioje pasirodė dvyliktoji gyvojo dailės kritikos klasiko, taip pat ir eseisto, vertėjo, poeto Alfonso Andriuškevičiaus knyga „Pro A.A. prizmę”. Tiesa, dalis jos autorystės priklauso jaunesniosios kartos menotyrininkei Jolantai Marcišauskytei–Jurašienei, mat knyga yra pokalbio formos: A.A. (Alfonsas Andriuškevičius) atsakinėja į Jolantos pateikiamus klausimus. Knygos pristatymo metu ji pajuokavo, kad jeigu klausimus būtų uždavinėjęs kas nors kitas, knyga vis tiek būtų išėjusi panaši, nes Alfonsas gerai žinojęs, ką norįs pasakyti. Žinoma, tai perdėtas kuklumas, nes tarp klausimų nemažai būta ir tokių, kurie pasukdavo pokalbio giją viena ar kita linkme, išryškindavo vieną ar kitą akcentą, neretai atsakinėtoją pastūmėdami gilyn į vieną ar kitą temą, istoriją, pasakojimą, versdami diskutuoti, tikslinti, analizuoti ar kitaip reaguoti. Tačiau knygos struktūra – jos skyriai ir temos – iš tiesų daugiausia sugalvota ir pasiūlyta paties pasakotojo.

Pastaraisiais metais Alfonsas Andriuškevičius buvo pasitraukęs nuo aktyvaus dalyvavimo dailės gyvenime ir pasišventęs literatūrai. Tad, kaip pats prisipažino, šiai knygai, kuri skirta jo ir dailės tarpusavio santykių istorijai papasakoti, turėjo būti ilgai kurstomas. Kartu su būsimąja pašnekove tą darė ir knygos iniciatorė Modernaus meno centro direktorė Danguolė Butkienė. Ir joms pavyko… Sukurstytas Alfonsas Andriuškevičius sukūrė intriguojantį, informatyvų, gyvą, žaismingą, įžvalgų liudijimą apie dailės (ir ne tik) gyvenimą 7–9 dešimtmečio Lietuvoje, taip pat užčiuopdamas ir vėlesnius, iki pat dabarties nusitęsiančius laikus. Tą liudijimą patiriame „pro A.A. prizmę” – labiausiai pasakotojo mėgstama biografiška, subjektyvia, asmeniška maniera.

„Esu ekstazių žmogus“, – ne kartą yra prisipažinęs Alfonsas Andriuškevičius. Tačiau užvis labiausiai jis mėgsta sakytis „esąs taip parašytas“. It būtų grynų gryniausias tekstas, parašytas, žinoma, ne jo paties. Tad nenuostabu, kad tekstuose, kurie vis dėlto parašyti ar pasakyti paties A.A., šis ekstatiškas komponentas juste juntamas: tekstai įtraukia, užburia, flirtuoja, šmaikštauja, paradoksaliai šokiruoja, juose niekada nestinga intrigos. Kartais atrodo, kad ne tik A.A. tekstams reikalinga juos maitinanti tikrovė, bet ir pati tikrovė, idant taptų tokia, kokia veriasi prieš skaitytojo akis, šaukiasi ją perkeičiančio ir sukuriančio teksto. Ir čia ypač svarbus vienoje iš A.A. esė aprašytas talentas „pasigaminti iš jos [tikrovės] šiek tiek įdomumo”. Ir, atrodo, kad, būdamas taip parašytas, šiuo talentu A.A. apsčiai naudojasi, įdomumo prigamindamas su pertekliumi.

Žvelgdamas pro savąją prizmę, Alfonsas Andriuškevičius nevengia būti itin dienoraštiškas ir lengva ranka skaitytojui patiki ryškiausius savo atsiminimus. Tai ypač juntama pirmajame skyriuje „Apie pažintis, draugystes, charakterius”. Šičia mums nupasakojamos pirmosios pažinties su būsimais geriausiais bičiuliais akimirkos, čia sužinome apie Alfonso „mirtinus draugus”, kaimynus, apie slidinėjimą ir badmintoną, apie šaudymą iš lanko ir nuotykius poledinėje žūklėje, taip pat – kas vakarėliuose labiausiai mėgdavo šokti, o kas – santūriai stebėti. Jo nupasakotus bičiulių dailininkų charakterius galima palyginti su portretais, nupieštais keletu aštrių, charakteringų štrichų. Tik A.A. štrichai – tai istorijos ir situacijos, dažniausiai – kone anekdotiškos. Nors kitame kontekste, kalbėdamas apie savo paskaitas ir jų metu pateikiamas istorijas, jis kratosi anekdoto pasakotojo vaidmens ir pabrėžia, kad tas istorijas pasitelkiąs idėjoms ir temoms iliustruoti. Tačiau šiuo atveju, pačioje kasdieniškų prisiminimų šerdyje, nuotykiai – efektingai ir stilingai perteikti (norisi netgi sakyti „manieringai”, tačiau turint omenyje būtent A.A. manierą)  – pilasi it iš gausybės rago.

Nepaisant dienoraštiško knygos pobūdžio, jos pristatymo metu pasigirdo vertinimų, sugretinančių ją su jau panašų laikotarpį apimančiu Elonos Lubytės dailėtyros veikalu „Tylusis modernizmas”. Netgi turint omenyje ryškų šių knygų žanrų skirtumą, tokius vertinimus galima laikyti gana pagrįstais dėl keleto priežasčių. Pirmiausia, panašaus pobūdžio veikalų, taip išsamiai aptariančių ne tik to meto dailės estetiką, bet ir jos socialinį bei kultūrinį kontekstą, daugiau, ko gero, nelabai ir rasime. Antra, Alfonso Andriuškevičiaus, kaip pasakotojo ir laikotarpio liudytojo, autoritetu netenka abejoti. Tad tuose skyriuose, kuriuose jis kalba apie dailininkų dirbtuves, simpoziumus, plenerus, parodas, kritiką („savą ir svetimą”), jis kalba ne tik kaip tiesioginis įvykių liudininkas, bet ir kaip viena įtakingiausių dailės kritikos figūrų, kaip knygų „Lietuvių dailė: 1975–1995” ir „Lietuvių dailė: 1996–2005” autorius,  taip pat „72 lietuvių dailininkai – apie dailę” sudarytojas, ekstravagantiškos sąvokos „seminonkonformistinė dailė” autorius, kaip ilgametę dėstytojo, dailės istorijos ir teorijos žinovo patirtį turintis pasakotojas. Kita vertus, kaip tik dėl pokalbio žanro atsiranda ir tam tikras autentiško santykio su skaitytoju aspektas – leidiesi vedamas pasakotojo ir imi juo pasitikėti visai ne dėl ką tik minėtų autoritetingųjų priežasčių, o dėl to, kad imi jausti grynąjį „teksto malonumą”, kuriam atsirasti šiuo atveju padeda ne tik jau minėtasis stilingumas, bet ir sąžiningumas faktinės tiesos atžvilgiu, atviras „oficialiųjų versijų” demaskavimas pasitelkiant sąmojį ir ironiją, analitiški ir nevienareikšmiai atsakymai į klausimus, už kurių slypi ne taip paprastai išlukštenamos problemos.

Pasakojimas, per savąją patirtį perteikiantis net kelių kartų dailininkų gyvenimo realijas, neabejotinai yra glaudžiai susijęs ir su to meto socialiniu kontekstu. Apie jį, gerokai peržengiantį vien dailės pasaulio ribas, sužinome skaitydami apie retas Alfonso Andriuškevičiaus sovietmečio laikotarpio išvykas į užsienį, apie patirtis kuriant televizijos laidą, apie prieš respublikines parodas taikytas atrankos procedūras ir cenzūrą, apie kafkišką įvairiose situacijose pasikartojantį nežinios ir netikrumo jausmą, apie tai, kaip buvo gaunamos dirbtuvės, apie iš užsienio atsiųstus ir ypač vertintus bei tarpusavyje besidalintus meno istorijos ir meno kritikos šaltinius, apie oficialiosios valdžios požiūrį į oficialiuosius reikalavimus skeptiškai vertinusius dailininkus ir kt. Kartai, kuriai sovietmetis jau yra labiau istorinė tikrovė nei asmeninė patirtis, šie pasakojimai gali pasirodyti ypač intriguojantys ir atveriantys nemažai atradimų.

Prieš keletą metų Alfonsas Andriuškevičius Vilniaus šiuolaikinio meno centro skaityklai patikėjo keletą lentynų užpildžiusią dailės kritikos ir teorijos literatūrą, taip palikdamas lobį tiems, kuriems jo autoritetas yra svarbus. Tą lentyną jis pamini ir knygoje „Pro A.A. prizmę”, aptardamas svarbiausius jį veikusius autorius, dailės istorijos ir dailės teorijos literatūrą. Čia galime rasti trumpą jo, kaip dailėtyrininko, minties raidos istoriją, keletą reikšmingiausių autorių, keletą jam ypač svarbių idėjų, jo požiūrį į vienus ar kitus dailės kritikos aspektus, aptariamų laikotarpių dailės kritikos kontekstą.

Reiškinys, žinomas Alfonso Andriuškevičiaus dailės kritikos mokyklos vardu, susiformavo ne tik dėl jo, kaip kritiko, tekstų, bet ir dėl jo pedagoginės veiklos. Jai knygoje taip pat skiriama nemažai dėmesio. Įdomu tai, kad jo dėstymas Vilniaus dailės akademijoje jau apima nepriklausomybės laikotarpį, susijusį su esminiais gyvensenos pokyčiais, naujovėmis mene ir meno edukacijoje – tad apie asmeninį santykį su visais šiais procesais kaip tik čia ir turime progą sužinoti. Kaip ir apie jo pomėgį dėstyti ir įvairias atsakomybes, kurias jam tekdavo prisiimti kaip Dailės istorijos ir teorijos katedros vedėjui. Kadangi Alfonso Andriuškevičiaus pašnekovė yra ir buvusi jo studentė, šioje knygos dalyje jie noriai grįžta į dar visai netolimą praeitį – šįkart bendrą jiems abiem – ir aptaria A.A. dėstymo metodus.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Knyga gausiai iliustruota. Joje publikuojami vaizdai iš asmeninių Alfonso Andriuškevičiaus fotoarchyvų, kuriuose matome jį patį ir jo bičiulius kasdieniškose situacijose,  taip pat meno kūrinių, atvirukų, parodų anonsų ir plakatų, ranka rašytų tekstų reprodukcijos. Tai dar labiau sustiprina pokalbio autentiškumą – kartais jautiesi it vartytum prisiminimų albumą. Reikšmingą knygos dalį sudaro priedai – anksčiau vienur ar kitur jau publikuoti tekstai: keletas Alfonso Andriuškevičiaus recenzijų, jo žymusis tekstas apie seminonkonformistinę dailę, interviu su Kristina Stančiene apie jo dėstymą Vilniaus vaikų (dabar – Justino Vienožinskio) dailės mokyklos vakariniame (suaugusiųjų) skyriuje, dailėtyrininkės Linaros Dovydaitytės tekstas „Alfonso Andriuškevičiaus kritika: 1975–2005” ir Alfonso Andriuškevičiaus esė „Laikinieji dariniai”. Be abejo, visa ši „papildoma” medžiaga gerokai praturtina pokalbio kontekstą.

Alfonsas Andriuškevičius mėgsta atsakinėti į klausimus. Kaip pasakojama knygoje, tuo galėjo įsitikinti jo studentai, per paskutinę paskaitą turėdavę užduoti jam klausimą. Simpatijas klausimams jis demonstravo ne kartą –  pristatinėdamas savo eseistikos, poezijos ir vertimų knygą „Vėlyvieji tekstai” bei pakviestas į Nacionalinę dailės galeriją pakalbėti apie XX a. lietuvių dailę jis vis sakėsi pats nepradėsiąs kalbėti, o lauksiąs klausimų iš auditorijos. Jo eseistikoje neretai aptiksime vidinių monologų, kurių metu iš esmės atsakoma į vieną ar kitą klausimą. Tad neverta abejoti, kad knygoje „Pro A.A. prizmę”, pašnekovės padedamas, Alfonsas Andriuškevičius atsiskleidžia savo mėgstamame amplua. Ši autobiografiška knyga yra neįkainojamas turtas vertinantiems jo nuopelnus dailės gyvenimui ir besižavintiems jo asmenybe.