Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2013 03 24

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Vytautas Poška: „Meninė kalba nėra blogesnė už lingvistinę“

Vytauto Poškos paroda „Takas“

Vytautas Poška – tapytojas, freskistas, sukūręs kilnojamą Vilniaus miesto simbolį – geležinį vilką, surengęs daugybę parodų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, o taip pat ir mokytojas, tikintis, kad drobėje pasaulis nėra pilkas: „Objektyviai mąstant gyvenimas turėtų būti pilkas. Bet čia drobė, čia paveikslai ir mintis skrieja gyvenimo taku, kuris galbūt realybėje nepasiekiamas.“ Menininkas dalinasi mintimis apie savo paveikslus, šiuolaikinį meną, „normalius žmones“ bei simbolius.

Kovo 7 dieną galerijoje „Šofar“ buvo atidaryta Jūsų tapybos paroda „Takas“. Kiek žinau, tai tikrai ne pirmoji personalinė paroda, kurią viešai pristatote. Įdomu būtų sužinoti, ką Jums reiškia naujų darbų pristatymas?  Ar niekada nėra kankinusi nemiga paskutinę naktį prieš „premjerą“?

Vytauto Poškos paroda „Takas“: „Pavasaris“, 2006

Aišku, kad yra baimė. Juk tu išeini į viešumą tarsi nuogas. Aišku, gal tai yra lengviau nei, pavyzdžiui, aktoriui. O taip pat kiekviena paroda, kiekvienas viešas pristatymas yra ir reklama. Gera arba bloga. Aišku, jei jau pristatai, tai kurių velnių tuomet bijoti? Jeigu tu pats išgyveni kažkokią tikrą emociją ir ją pasiseka išreikšti, tai matai, kad ir žiūrovui akys dega. Kitaip sakant, su kiekvienu kūriniu siunti tam tikrą žinutę. Tik reikia turėti, ką pasakyti. Buvo laikas, kai visai neturėjau – keli metai tylos. Ko gero, nėra gyvenimo be krizių – pakilimai, nuopoliai.

Kaip save apibūdintumėte? Žinome, kad esate surengęs daugiau nei dešimt personalinių bei grupinių parodų, nutapęs gausybę paveikslų, freskų, o Jūsų sukurtas kilnojamas geležinis Vilniaus simbolis – vilkas, jau yra pabuvojęs ne tik sostinės aikštėse, skveruose, bet ir geležinkelio bei autobusų stotyje. Kuri veikla Jums arčiausiai širdies: tapyba, freskos, skulptūra? Kodėl?

Vytauto Poškos paroda „Takas“: „Atspindžiai“, Lietuvos etnokosmologijos muziejus, Molėtų r., 1999

Tapyba. O freska yra mano specialybė. Baigiau 1995 metais. Teko padaryti vieną freską Molėtų observatorijoje. Labai įdomi technika. Išreikštas ženklas dėkingas šiai technikai.

Žvaigždžių, gražesnių nei jos yra, nenutapysi – reikia ieškoti simbolikos. Simbolinę išraišką radau Heraklio žvaigždyne.

Papasakokite apie savo kūrybinį kelią. Iš kur esate kilęs, kas paskatino užsiimti menu, kuri meno šaka buvo tarsi tramplynas į kitas meninės išraiškos formas?

Esu iš  Vilniaus. Dėl to, ko gero, ir darau kažką dėl Vilniaus. Šiek tiek buvau pabėgęs į Vokietiją, daug parodų ten surengiau, ten galimybės yra didesnės, bet grįžau į Vilnių. Ir, manau, kažką dėl jo jau padariau. Pries VDA buvo keturmetė Vienožinskio dailės mokykla. O šiaip augau dailininkų šeimoje. Mama dailininkė – tapytoja Gražina Vitartaitė. Mes dar juokiamės, kad pirmą paveikslą nutapiau būdamas trejų metų. Nupiešiau jį su pirštais, paveikslas vadinosi „Miškas dega“. Tiesiog formavo aplinka, toks mikropasaulis, kuriame gyveni, todėl ir viską priimi lyg taip ir turi būti. Stojimas į VDA buvo natūraliai iš viso to išplaukiantis. Net nebuvo kitokių minčių.

Šeima Jus formavo, o pats miestas Jums, kaip tikram vilniečiui, ką reiškia?

Vytauts Poška. Skulptūra „Geležinis vilkas“, ant Vilniaus geležinkelio stoties, 2010

Gal jau vyresniame amžiuje jo vaidmuo sustiprėjo. Kartais paima lengvas pyktis, kai matai, kaip laisvai ir nesuvaržytai žmonės elgiasi Vakaruose. Pavyzdžiui, Hamburge yra toks žmogutis su kibirais, prie kurio nuolat fotografuojasi žmonės, o paskui pažiūri, kaip žmonės niūriai ir šaltai elgiasi Lietuvoje. 

Minėjot, kad sunku su projektais, jų vystymu, nes reikia daugelio žmonių paramos, svarbu mokėti įtikinti ir parduoti savo idėją. O kaip yra su parodos rengimu?

Aišku, kad sunku, bet čia tu labiau priklausai nuo savęs. Susitari su galerija, o ten kažkokių ypatingai sudėtingų derinimų nereikia. Galbūt tik iš dalies, bet tu turi santykį su galerija, o ne visokiom komisijom, kurioms reikia mažiausiai penkiolikos štampų, leidimų ir parašų. Darau parodas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, ten, kur pakviečia. Kalbant apie naujausią parodą – surinkau savo darbus iš įvairių laikotarpių. Bandau pristatyti savo filosofiją, požiūrį į gyvenimą, man svarbiausius dalykus, dėl kurių kaifuoju.

O dėl ko dar kaifuojat?

O kaifuoji tu dėl to, kad ieškai simbolių. Pavyzdžiui, takas gali būti ir tavo gyvenimo kelias, o gyvenimo kely visko pasitaiko: ir ramybės, ir aistros. O kaip tai išreikšti spalvom? Tas ieškojimas tikrai veža. Nes tapyba – tai yra emocijos išraiška per spalvą ir formą. Tokia yra tapybos meninė kalba. O jeigu turi mintyse idėją, kuri labiau tinka knygai, tai ir rašyk knygą.

O ar gali meno kūrinys gyvuoti be simbolių?

Vytauto Poškos paroda „Takas“: „Raudona linija“, 2009

Manau, gali. Bet man tapyti tai tas pats, kas filosofinę knygą rašyti.

Štai meilė (dvi galvos, sujungtos raudonu siūlu). Šis paveikslas turi ir fotografinę idėją. Stovi moteris ir vyras, o tarp jų teka upelis. Yra daug idėjų, tik jas reikia išreikšti. Kartais išvažiuoju į Orvidų sodybą, ir būnu ten kokią savaitę.

Kokios idėjos gimdo paveikslus?

Emocijos gimdo paveiklus, o jos būna visokios. Esu normalus žmogus. Tiesą sakant, labai daug domėjausi, kas yra normalus žmogus.

Normalus žmogus sugeba atstatyti balansą. Jis būna ir piktas, ir džiaugsmingas. Jeigu tas „normalus“ žmogus sugeba emocijas suvaldyti, tuomet gerai, jeigu ne, galbūt reikėtų jau ir rimtesnės pagalbos. Noriu pasakyti, kad jeigu pernelyg užsiciklini ties tam tikra emocija, gali prasidėti ir depresija. Pavyzdžiui, įsimylėjai moterį, tai žinai, kad ir kūrinys pavyks.

Jausdamas meninę kalbą, kūrėjas gali visa tai išreikšti. Tokia kalba yra gal net paveikesnė už žodinę kalbą. Meninė kalba nėra blogesnė už lingvistinę.

Vytauto Poškos paroda „Takas“: „Popierinė svajonė“, 2006

Pavyzdžiui, tu jauti pavasarį ir jeigu bandai apipavidalinti tai žodžiais, gali tik subanalinti viską.

Kad ir paveikslas „Popierinė svajonė“. 

Gervės skrenda per ežerą ir gali vieną dieną suplyšti. Juk tai labai trapu – labai efemeriška. Žmogui nereikia daug žodžių, jis jaučia. Paveikslas turi būti taip padarytas, kad nereikėtų nieko aiškinti.

Idėjos yra iš gyvenimo ir norisi, kad tie išgyvenimai būtų tikri. Idėjos kyla ir iš sapnų, norisi pabėgti nuo realybės. Tiesiog panyri kaip į narkotiką. Tik tiek, kad mažiau kenkia. Kai tu panyri į tą būseną, tai tiesiog egoistiškai nesinori iš jos išeiti – randi ramybę.

O yra situacijų, kai nėra idėjų, bet „reikia“?

Tuomet turbūt prasidėtų spekuliacijos. Menininkas nusiperka butelį ir „ieško įkvėpimo“. Deja, gali ir nesurasti. Labai lengva taip ir užmigti. Man labai padeda konkrečios datos, štai žinai, kad kovo 7 dieną yra paroda ir mirk gyvenk turi iki tos dienos padaryti darbus.

Kartais būna, kad savaime atsiranda idėja. Arba ilgą laiką neišeina, nuolat trini ir trini, o paskui pagauni kamertoną – kažkokią detalę, kuri išėjo, o po to prie jos pritempi visa kita. Man taip buvo, kai dirbau Molėtų observatorijoje. O ten pernelyg ilgai dirbti negali, nes tinkas pradeda džiūti. Vieną dieną nudaužiau tris kvadratinius metrus lubų, o užsakovas ateina, susiėmęs už galvos. Paskui atvažiavo mano tinkuotojas, užtinkavo viską, o aš jau iki skausmo gerai žinojau, kaip viskas turi būti padaryta. Padariau per dvi dienas. Griauti ir statyti – yra normalus procesas.

Kaip kažkada sakydavo skulptorius Vytautas Šerys: „Menininkas stato savo gyvenimą, paskui sugriauna, o normalūs žmonės jį stato ir stato. Stato ant to, kas jau pastatyta.“

O ar gali taip būti, kad tapai ir žiūri, kad visai savęs nepažįsti?

Gali. 

Kalbino Agnė Vasiliauskaitė

Kurkime kartu!

Kodėl bernardinams yra svarbus skaitytojų ir rėmėjų indėlis?