Fotovi(t)ražai: žodžių ir vaizdų harmonija

Tiesa, „Raktai“ pirmajam leidiniui suteikė galimybę pasipuošti originaliu viršeliu su baltoje erdvėje sidabru švytinčiu raktaskylės įspaudu. Paėmęs šventiškai pakilią knygą jautiesi taip, tarsi tuoj atrakinsi dangų, o ne žmonių gyvenimais sumūrytus miestus.

Dizainerė Deimantė Litvinaitė griozdišką pavadinimą paslėpė tituliniame puslapyje, o antrąją knygą maketavęs Tomas Mrazauskas kaip tik viršelyje žaidžia raidžių gausa, dar įkomponuodamas ir angliškąjį vertimą. Jo stilistika tvirtai suręsta, tik abejotinas geltonos spalvos naudojimas. Gal, sakau, tą Kybartų nuotrauką reikėjo atspausti artimesnę originalui – šviesiai pilką? Bet pasaulinius dizaino standartus gerai išmanantis ir kiekvienam savo leidiniui taikantis išskirtinio naujumo reikalavimus T. Mrazauskas lengvai apgintų savąjį variantą. Nežinau, kaip šiųmetės knygų mugės margumyne žiūrėjosi „Raktai“, bet žinau, kaip maloniai akį džiugina aukštai išstypusi žydinti saulėgrąža…

Miestų dvitomis sugriauna fotoalbumų tradiciją su vienu ar keliais įvadiniais straipsniais ir nuotraukų monolitu. Plačiai išsišakoję tekstai netgi bando nustelbti vaizdinių gyvybingumą. Nejučia pradedi ieškoti paveikumo koeficiento, bet greitai įsitikini, kad G. Česonis visiškai pateisino svarbiausią siekį – fotografijomis neiliustruoti rašinių, bet juos papildyti ar pratęsti savitai pamatytų / pajaustų siužetų kalba.

Pirmoje knygoje miestovaizdžiai ir žodžiai tvarkingai keliavo greta. Patogu – skaitai, peržvelgi miestelio kasdienybę ir netgi abipusę įkrovą pajauti. Antrojoje, matyt, taupydami brangesnį albuminį popierių, leidėjai nuotraukas sukėlė į tris atskiras salas, į kurias iš prastesnės kokybės tekstinio žemyno nuolat tenka „plaukioti“ norint pasitikrinti nuotaikų vibracijas. Galima ir pasiklysti, kai šalia Troškūnų atkeliavę trys krūvon sujungti miesteliai (Perloja, Varėna, Marcinkonys) tarpusavyje nebesutaria, kur kieno tvora pasibaigia…

Vanda Juknaitė, Giedra Radvilavičiūtė, Undinė Radzevičiūtė, Aušra Kaziliūnaitė, Agnė Biliūnaitė, Gintaras Grajauskas, Kęstutis Navakas, Viktoras Rudžianskas, Ričardas Šileika, Marijus Šidlauskas, Liudvikas Jakimavičius – prozos bachai, poezijos paganiniai ir dar būrelis žurnalistų abiejuose albumuose sugrojo įspūdingą žodinį concerto grosso, į kurį darniai įsiliejo jautriai niuansuota G. Česonio melodija. Žodžių ir vaizdų dvasinė harmonija kuria meninės pusiausvyros jauseną, sustabdo dvejones, kuris vaizduotojas čia svarbesnis. Pasirodo, ir fotografija gali prabilti eseistine tarme.

Savitai stiprus G. Česonio autorinis braižas, bėgantis nuo tradicinio atvirukinio vietovaizdžio ir subtiliai medituojantis savo dvasines pajautas, savotiškai suvienodina miestų portretus. Nustembi, kad didysis Vilnius suvaidino save su mažųjų miestelių scenografija. Be įprastinių didybės simbolių, tarsi į sostinę būtų užklydusi kokia Ukmergė…

Atmintinai fotografo išmoktas gimtasis Kaunas – pabrėžtinai gamtiškas, jaukiais medžių vešlumais uždangstęs savo senoviškų statinių palikimą. Gal kaip tik čia ryškiausiai realizuota autoriaus romantinė vizija, kad gyvendamas mūruose nuolat ilgiesi gamtos.

„Mano miestui. Asmeniškai“ – taip eseistinę išpažintį apie Kaune pragyvento keturiasdešimtmečio „archeologinius klodus“ pavadino K. Navakas. „Buvau aštuonerių, kai mane išrovė iš gimtosios lysvės ir pergabeno čia į „neverland“, kuri po seno Radvilų parko tylos atrodė visiška civilizacijos kloaka, laidais prisirišusi prie geltonų čekiškų troleibusų. Tuomet mane pergabenti buvo lengviau nei „saliono“ fikusą, tačiau, jei iniciatoriai būtų paklausę mano nuomonės, būčiau pasakęs kaip vienai vaikystės poniai: eikit jūs gaidžio uodegon.“

Šit koks lyriškai dramatiškas gyvenimo pradžios inkliuzas. Bet dabar Kaunas jau Kęstučio kūrybinės pilnatvės sostinė. Ir ne laikinoji.

Žiauriai įžeisiu bičiulį Petrą Repšį kategoriškai sakydamas, kad man pats nykiausias Lietuvos miestas – Šiauliai. Petras, studentaudamas dailėje, nuomojamame kambarėlyje Markučiuose, prie lovos ant tinkuotos sienos buvo nutapęs savo gimtąją brangenybę ir danguje virš vandentiekio bokšto užrašęs: „Šiauliai – gražiausias miests Europoj“. Tarsi amžinas sapnas, iš kurio jis tikriausiai dar nepabudo.

G. Česonis Šiaulius nufotografavo dvejopai: pagal P. Repšio pakylėjimus ir pagal mano nekorektišką akibrokštą. Tvarkingos aikštės erdvėje į dangų šauna baltastygė kolona su Stanislovo Kuzmos „Šauliu“. Petras teisus – tokio skulptoriaus Europoj nesurasi. Dabar manasis variantas: tarp betonine tvora apjuostų dviejų vienodų penkiaaukščių dėžių įkomponuotas iš tolo smarkiai sumenkęs vienas iš miesto simbolių – vandentiekio bokštas. Pilka stalkeriška nykuma, o persikėlus albume spausdinamo šiauliečio Vigmanto Butkaus teksto atplaišą – „nususęs siluetas“.

Žiūrinėdamas abu albumus kartkartėmis užkliūvi už tų „nusususių siluetų“. Kyla įtarimas, kad autorius tendencingai nusisuka nuo išvaizdesnio siužeto ir patraukia moderniosios fotografijos takeliu: gražu, kas ne visai gražu. O čia jau tinka įvairiausi pasiteisinimai, kad dvasinė informacija buvo svarbesnė už vizualiąją, kad nuotaikų ir nuojautų dominavimas – aukščiausia fotografo siekiamybė… Modernieji menotyrininkai šitą autorinį solo dar svaresniais išvedžiojimais daugiabalsiu choru švysteli į avangardo aukštybes.

Bet grįžkime į žemiškesnę fotografavimo kasdienybę. Tegu G. Česonis pakalba ne vaizdais, o žodžiais.

– Atvažiuoji į miestelį, žiūri – kratinys, neturi vientiso veido, tik pavienės detalės. Vaikštai, pasikalbi su žmonėmis, nebeskubėdamas pasėdi, pasižvalgai. Ieškai rakto…

Rašytojai čia gimė, gyveno, o aš tik dabar tą miestą sutikau. Negaliu taip matyti, išgyventi kaip jie. Per trumpą laiką reikia sugebėti prisitaikyti prie miesto ritmo.

Daugelį vietovių pravažiuodamas nurašydavau, o artimiau pabendravęs nustebau, kiek grožybių ten užslaptinta. Čia kalbu apie Radviliškį, Veisiejus, Troškūnus, Rokiškį, Šilutę. Čekiškę, Vilkiją… Ypač netikėtas Visaginas, miestas, kuris man neegzistavo. Dirbtinai sukurtas, savitą energiją turintis, bet praradęs pagrindinę savo misiją. Be atominės elektrinės – tarsi drugelis su vienu sparnu.

Svarbus tavo santykis su miestu, gyvenančiu savo gyvenimą, į kurį tave įsileidžia arba ne. Daugelį vietovių tiesiog pamilau. Pajutau, kaip man trūko to kišeninio snaudžiančio miesteliuko. Ne Paryžiaus, Berlyno, o tarkim – Biržų.

Biržai buvo sudėtingi. Nuvažiavau 200 km ir jaučiu, kad negaliu fotografuoti. Smagiai pasivaikščiojau, pasibuvau, pabėgau nuo Kauno kasdienybės. Tik antrą sykį atvažiavęs prisijaukinau miestą. Rūkas buvo toks tirštas, kad net atidaromos mašinos durelės į jį atsiremdavo. Susapnuoti Biržai – taip sau pavadinau tą fotografavimą. Tekste A. Kaziliūnaitė irgi sapnų gatvėmis klaidžioja. („Jeigu persivalgysi susapnuoto savo paauglystės miesto, gali netekti prisiminimų apie jį.“)

Antrąkart aplankytuose miestuose susitvarkyti su medžiaga lengviau, bet netenki atradimo šviežumo jausmo, tampi racionalesnis.

Pats laikas nutraukti fotografo monologą ir įterpti čia labai tinkantį jaunosios anykštėnės A. Biliūnaitės įžvalgų išgyvenimą: „…norint iš tikrųjų nutapyti konkretaus miesto portretą, reikia jį įsimylėti, permiegoti su juo ir ne vienerius metus stebėti jį bundantį, pykstantį, švenčiantį, tinginiaujantį, alkstantį, besišypsantį, sapnuojantį. Grįžti, kad pajėgtum aprėpti jo mažumą.“

Tebūnie leista ties numylėtaisiais Anykščiais bent vienu sakiniu prasiveržti apžvalgininko asmeniškumams. Kai čia visur tebegyvena tavo paties paauglystė, visi visučiausi Agnės žodžiai saldžiai ištirpsta tarsi anie mano burnos atmintyje tebesaugomi senosios pieninės ledai, kuriuos irgi nuskenavo didmeistriškai žodžio dėlionėmis žongliruojanti A. Biliūnaitė, nė kiek nenuvildama savo garsiojo giminaičio. Abejojate? Tada dar vienas fragmentukas: „…nes mūras daro miestelį miestu. O fotografas iš didmiesčio ieško miestelyje kaimo: medinių „bakūžių“, ariamos žemelės… Čia, matyt, kaip du skirtingi keleiviai – nueinantis ir ateinantis. Vienas ieško kelio pradžios, kitas – pabaigos.“

Puikių miestietiškų sentencijų – neaprėpiama daugybė. Štai kad ir M. Šidlauskas: „Į Šilutę atsiremia mano nugyvento gyvenimo ašis, iš čia kyla mano pasaulio vertikalė (…) Dideliame mieste galima daug pamatyti, mažame – daug išgirsti.“

,,Mielas miestelis Perloja, ten mus „perloja“ kiekvieno kiemo šunys, o baltas kaip šaldytuvas Vytautas Didysai kalaviju rodo kelią į Varėną“, – čia jau K. Navako išvinguriavimai. Tik pagalvokit – Vytautas ir šaldytuvas…

V. Rudžianskas džiaugiasi, kad Vilkijoje esąs tik atvykėlis: „Manęs neveikia gimtinės sentimentai, prieraišumas, gyvenimo ritmas ir miesteliui įprastos bendravimo taisyklės, noras varioką pateikti kaip auksinį.“ Žiaurus realistas tas mūsų vyriausiasis. Pasirodo, mane, lengvatikį, ne tik K. Navakas, bet ir daugelis kitų rašytojų už tą suklastotąjį auksinį nupirko. Gaila, kad Viktoras neišplėtojo jam skaudančios gimtosios Čekiškės prisiminimų, užtat ten sėkmingai pasidarbavo G. Česonis. Vienoje nuotraukoje net sukūrė apgaulingą viziją, tarsi senoviškame miestelio jaukume jis nufotografavo trimetį rudžianskiuką, tokį dailiai zebriškai megztiniuotą, su guminukais, ant didžiojo pradžios vieškelio svarstantį, į kurį gyvenimą pasukti. Prie šitokio imlaus paveikslo dabartinis reiklusis poetas galėtų sušvelnėti ir bent jau skaudančiomis eilėmis atsidusti. Bet ne, auksinis už varioką – ne jo biznis.

Ginkdie, nepalikime užmaršties nebūtyje dideliausio darbštuolio, visokiausių nuogirdų, pamatymų, sugalvojimų bei unikalių geležėlių rankiotojo ir savaip žodelaičius sukraipančio R. Šileikos. Skaitydamas jo žaižaruojantį beigi kibirkščiuojantį rašinį, liūdnai pagalvoju apie greta slenkantį angliškąjį vertimą. Argi galima be nuostolių išversti šitokį žodeliautoją, nuolat padaužiškai bandantį norminį žodį parversti bent ant šono: „Aplink – vien prarasties ir nerūpesčio ženklai. (…) Iki paskutinio kaulelio druskamilčiais persigeria visi prošal praskrendantys paukštaičiai, visi prabidzenantys šuneliokai, visos prakiūtinančios kačiukėlės.“

Net albumo įvadą rašiusi Margarita Matulytė prisipažįsta, kad „Ričardas Šileika išmuša mane iš vėžių (…), lengvai pats įsmunka ir tokias patiklias pakeleives kaip aš paskui save įtraukia. Tarsi koks buračėlis su švilpyne keliaujantis po Lietuvą, įkyriai kalbinantis vietinius ir užrašantis visa, ką nugirdo apie jų gyvenimą.“

Nepasiduokime kruopštuko R. Šileikos hipnozei ir paskubėkime užbaigti miesteliokišką (akivaizdus R. Š. užkratas) kelionę. O pabaiga šviesuoliškai optimistinė: G. Česonis ir ateityje planuoja „užsirašinėti“ sutiktų miestelių gyvenimus. Džiaugėsi, kokie žavūs dar nenufotografuoti Žasliai, aš jam garantavau, kad labai jauki ir fotogeniška mano gimtoji Akmenė. Drauge dar ilgai vardijome nesutiktus miestus. Tad palinkėkime, kad kelias nedulkėtų…

P. S. Tik vėliau supratau, kodėl žodeliautoją R. Šileiką tos geležėlės taip traukia – matyt, nelabasis jo griešnoje dūšioje magnetą įmontavo…