Simono S. Montefiorės knyga apie Jeruzalę – miestą, keliantį žavesį ir siaubą

Kovo 25 dieną, pirmadienį, Lietuvos mokslų akademijos mažojoje salėje įvyko žymaus britų istoriko Simono Sebago Montefiorės knygos „Jeruzalė: Miesto biografija“ (leid. Tyto Alba) sutiktuvės.

Renginyje dalyvavo VU Filosofijos ir antropologijos katedros docentė Aušra Kristina Pažėraitė, VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas Šarūnas Liekis, vertėjas, literatūros kritikas Laimantas Jonušys, žurnalistas, ekonomikos ir politikos apžvalgininkas Arūnas Brazauskas. Renginį vedė leidyklos „Tyto alba“ vadovė Lolita Varanavičienė.

„Jeruzalė: miesto biografija“ – tai epinė 3000 metų tikėjimo, žudynių, fanatizmo ir bendrabūvio istorija. Knygoje atskleidžiama, kaip Jeruzalė iš mažo miestuko tapo Šventuoju miestu, pasaulio centru, o šiais laikais – raktu į taiką Artimuosiuose Rytuose“, rašoma knygos anotacijoje.

Knygos vertėjas, žinomas literatūros kritikas Laimantas Jonušys, paklaustas kuo svarbi galėtų būti ši knyga Lietuvos (ir ne tik jos) skaitytojams, kas joje pasakoma naujo, atkreipė dėmesį į pačios Jeruzalės reikšmę: „Jeruzalėje susikryžiavo didžiausių istorijos veikėjų ietys ir interesai. Ir Romos imperijos, ir antikinė Graikijos, ir Bizantijos imperijos. Vėliau prasidėjo Kryžiaus žygiai, susiformavo Osmanų imperija ir t.t.“.

Nors Jeruzalė nei politiniu, nei ekonominiu požiūriu niekada nebuvo labai reikšmingas miestas, simboline prasme ji buvo ypač svarbi. Laimantas Jonušys: „Montefiore iš dalies paneigia įprastą požiūrį (tokio visi buvome mokomi mokykloje), kad pagrindinė Kryžiaus žygių priežastis – žemės ir turtai. Būta ir to, žinoma, tačiau ne vien tik. Jei šis miestas nebūtų reikšmingas sakralia prasme, Kryžiaus žygių nebūtų buvę. Montefiore akcentuoja, kad būtent Jeruzalės sakralumas visais laikais buvo pagrindinė miesto patrauklumo priežastis. Nereikia pamiršti, Jeruzalė yra esminis miestas trims didžiausioms monoteistinėms religijoms: judaizmui, krikščionybei ir islamui“, – pasakojo vertėjas.

Istorikas Šarūnas Liekis, paklaustas apie profesionalios ir populiarios istoriografijos skirtį, išryškėjančią šioje „biografijoje“ pastebėjo, jog ši skirtis Lietuvoje daug ryškesnė nei Vakaruose: „Ten įprasta, kad profesionalus mokslininkas, turintis visus akademinio rašymo kredencialus, imasi populiarių darbų rašymo, t.y. pristato savo mokslinį darbą plačiajai publikai, nes storos mokslinės monografijos žmonės, nepriklausantys akademiniam pasauliui, paprasčiausiai neskaito. Tuo tarpu populiariai parašytos knygos, tokios kaip (pavyzdžiui) Normano Davieso veikalas apie Lenkijos ir Lietuvos istoriją, yra perkamos ir skaitomos“, – sakė jis.

Montefiore knyga, anot istoriko, yra gera tuo, kad imasi eilės mitų dekonstrukcijos: „Kad ir kalbant apie Jeruzalės šventyklos, tapusios neatsiejama simbolinio miestovaizdžio dalimi, auksinį kupolą. Iš knygos sužinome, kad jis buvo paauksuotas tik 1964 metais… Tai tik vienas pavyzdys kaip šimtmečiais kurti įvaizdžiai dažnai neatitinka realios gyvenimiškos istorijos. Ir nors knygoje yra nedidelių netikslumų – jie neišvengiami 600-700 psl. knygoje – jos vertę apsprendžia vienas svarbus kriterijus: ar kas nors ką nors yra geriau šia tema parašęs? Yra panašių knygų apie Romą ar Londoną, tačiau apie Jeruzalę – nebuvo. Montefiorės „Jeruzalė“ neabejotinai yra vaisinga pastanga intriguojančiai papasakoti miesto biografiją“, – sakė Šarūnas Liekis.

Aušra Kristina Pažėraitė pastebėjo, kad Montefiore, jos akimis, šioje knygoje pernelyg pasidavė istorikų cecho žavesiui ir neleido sau panaudoti daugiau vaizduotės, kad sukurtų biografiją, kuri galėtų būti ir mitas: „Gal dėl to, kad autorius siekė pateikti lyg ir faktografinę miesto biografiją, atsiribodamas nuo teologijų, kurios, savo ruožtu, ir yra tai, kas kūrė ir tebekuria šio miesto mitą, daro jį pasaulio centru, sakraliausiu miestu pasaulyje. O nuplėšus šias teologines skraistes, miesto istorija pasirodo kaip kruvina prievartų, išniekinimų, garbinimų, užkariavimų, griovimų istorija, kuri tik dar labiau didina liūdesį“, – sakė ji.

Tačiau Montefiorei, pasak religijotyrininkės, tikrai pavyko vienas dalykas – tai „atskleisti dvilypę Šventybės prigimtį, kaip ją XX a. pradžioje buvo įvardijęs religijotyros klasikas Rudolfas Otto – mysterium tremendum et fascinans: slėpinys, keliantis tuo pat metu ir nepaprastą žavesį ir siaubą“.

„Jeruzalė, kurioje ir aš pati ne kartą lankausi, tikrai turi šią savybę kelti ir žavesį, ir siaubą, pasidygėjimą: randi joje pernelyg kasdienius reiškinius, susiduri su tūkstančiais žmonių, kurie ją savinasi, kurie ją formuoja, kurie tave trikdo, aplinkybėmis, greitai išmušančiomis visus švenčiausius sentimentus, bet, kita vertus, persmelktoje nežaboto sakralumo geismo, aistros, taip, kad kartais jame sunku kvėpuoti, nes jauti tą aistrą persismelkiant iki pačių kaulų smegenų nedidelėje erdvėje. Montefiore meistriškai įvardija šias Jeruzalės realijas, kurios, atrodo, lyg būtų paimtos iš nerašytų piligrimų dienoraščių“, – pasakojo Aušra Kristina Pažėraitė.

Zigmas Vitkus