2015 04 03

Rowan Williams

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

„Aš nepažįstu to žmogaus!“

Tautodailininko Algirdo Judicko drožtas kryžius. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Petras … tuomet ėmė prisiekinėti ir dievagotis: „Aš nepažįstu to žmogaus!“ (Mt 26, 74)

Metų metus jis buvo mano gyvenimo dalimi; klausiausi jo, valgiau prie jo stalo. Šiek tiek rizikavau su juo ir dėl jo, atsisakydamas kai kurių patogumų, saugumo. Leidausi, kad mano gyvenimą planuotų jis. Tačiau aš jo nepažįstu, niekuomet nepažinojau.

Kaip galėjau žinoti, kad viskas taip baigsis? Šalta aušra, žibintų šviesos ir iškreipti veidai, kurie gali nuleisti viską juokais, perduoti tave sargybai ar patys tave nulinčiuoti? Niekada nežinojau, kad raupsuotojo pagydymas ar pasidalinimas maistu su prostitute gali kainuoti tau gyvybę.

Aš nepažįstu to žmogaus.

Viena yra būti ten, kur tu gali duoti, dosniai dalinti ir net šiek tiek didžiuotis savo dosnumu, gana gerai galvoti apie save. O tada tas dosnumas, kurį žaidei, virsta kaltinimu, kurio negali atremti, viskas tampa rimta. Kaip galiu būti ištikimas pažadams, kurių niekuomet nesupratau? Kaip galiu sau atleisti, kad buvau toks kvailas šitaip įsipareigoti, kai net nesupratau, koks didžiulis tas įsipareigojimas? Kaip galiu atleisti jam, kad čia, žibintų šviesoje, per jį stoviu savo baimės ir bejėgiškumo akivaizdoje? Nepažįstu jo ir nenoriu pažinti; nenoriu matyti savęs tokio, kokį jis man atskleidžia – siekiančio patogumo ir netikro.

Aš nepažįstu to žmogaus.

Ir geriau jaučiuosi su Dievu. Žmogus kalbasi su manimi ne pasitelkdamas iškilmingus įsakymus, teisę ar didybę, tačiau rankos prisilietimu, kūdikio verksmu, mirtimi, tikėdamasis, kad aš išgirsiu ir atsiliepsiu į šiuos balsus, kuriems reikia mano pagalbos ir draugystės taip, tarsi jie būtų Dievo balsas. Žmogus sako: „sek paskui mane“, leiskis su manimi į kelionę, pilną išbandymų, kančių ir žmogiško dužlumo, kad per juos kalbėtų Dievas.

Noriu pažinti Dievą; noriu būti pakeltas virš netikrumo ir baimės, ramiai žvelgti tarsi jo žvilgsniu, savo trapumą palikęs nuošalyje. Nenoriu pažinti žmogaus, laikino ir ironiško, ašarų ir juoko, ateities, kuri dar turi išaušti, žingsnių, kurie turi būti žengti su pasitikėjimu net per gilius ir audringus vandenis. Parodyk mums Tėvą ir bus gana. Išvesk mus iš čia; kaip tikrasis svajonių didvyris perkelk mus į nutolusių kraštovaizdžių, magiškos kontrolės, išsprendžiamų problemų pasaulį. Nenoriu būti sugrąžintas į žemę, kur turiu rinktis, keliauti ir būti sužeistas.

Aš nepažįstu to žmogaus.

Stengiausi būti dosnus ir tolerantiškas tiems, kurių kai kurie vengia: prostitutėms, kolaborantams, žydams, juodaodžiams, homoseksualams, pacifistams, žmonėms, turintiems negalią, didžiajai žmonių daugumai, neturinčiai manosios laisvės. Elgiuosi su jais maloniai, smerkiu išankstinius nusistatymus ir diskriminaciją. Taigi netrikdykite manęs; nepamirškite, kad nesu vienas iš jų, ir negaliu būti laikomas atsakingas už jų „prasčiokišką“ kančią ar protestus. Turite prisiminti, jog jie neturėjo mūsų pranašumų, tad buvo priversti tapti kiek įkyrūs. Tačiau jūs ir aš galime nesutarti „civilizuotai“. Patikėkite manimi, iš tikrųjų esu vienas iš jūsų. Žibintų šviesa verčia mane prakaituoti.

Aš nepažįstu to žmogaus.

Nepažįstu savęs. Nežinau, ko noriu ar kur esu. Maniau, kad žinau, kur noriu eiti, o tik pažiūrėkit, kur tie takai nuvedė. Čia šią nedovanotiną valandą prieš aušrą žvelgiu į savo svajones, susispaudusias į vieną didžiulį troškimą – išlikti gyvas toks, koks esu, išlaikyti save. Verčiau gyvenčiau aš, o ne kas kitas. „Žmogus atiduos visa, ką turi, kad tik išgelbėtų savo gyvybę“.

Ir tai viskas? Ar aš apgaudinėjau save, manydamas, kad noriu kažko daugiau – tikrai norėjau būti dalimi tos meilės, kuri pakeistų pasaulį? Nežinau. Negaliu patikėti, kad tai buvo tik iliuzija. Galbūt norėjau to norėti; tačiau niekada nesuvokiau, kaip giliai troškau pabėgti, kaip aš laikysiuos įsikibęs savo gyvenimo, savo ego, šioje aušroje po žibintais ir besivaipančių veidų akivaizdoje. Jei nepažinsiu jo, nesuprasiu savęs. Aš nežinosiu, kas esu, kol nežinosiu, ar išdrįsiu būti su juo, ar ne.

Aš nepažįstu to žmogaus.

Aš niekada jo nepažinsiu. Jis visuomet didingesnis nei galėčiau apibūdinti ar galvoti, ir kai aš patikėsiu, jog supratau jį, jis atsigręš ir pažvelgs iš tokios tylos, kad aš suprasiu, jog vis dar nieko nežinau. Tiesa, jis žengia vienas į savo mirtį, nes mes neturime žinoti, ką jam reiškia susitaikyti ir pripažinti, jog didysis jo gyvenimo šaltinis, kurį jis vadina „Tėvu“, jį apleido. Aš nepažįstu jo; viskas, ką žinojau, tai stiprėjanti nuojauta, kad jo tyloje ir mirtyje visi vyrai ir moterys atras savo laisvę. Man nereikia jo pažinoti, perprasti, priskirti kategorijas ir teologizuoti, užtenka tik žinoti, jog jame atrasiu gyvenimą. Aš nepažįstu to žmogaus; aš noriu būti ten, kur jis; aš noriu ištrūkti; aš noriu jo meilės; noriu jo atleidimo. Aš noriu gyventi ir bijau, kai jis man sako, kad turiu išmokti būti žmogumi. Noriu, kad tie klausimai pagaliau baigtųsi.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Jis išėjo laukan ir graudžiai pravirko.

Erbarme dich, mein Gott…
Pasigailėk manęs, mano Dieve,
Išgirsk mano raudą,
pažvelk, kaip mano širdis ir akys
karčiai sielvartauja tavo akivaizdoje.
Pasigailėk manęs.

Ištrauka iš R. Williamso knygos „A Ray of Darkness“.

Vertė Dalia Žemaitytė