2013 04 08

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Dainius Vinciūnas. Kodėl vis dėlto „ne“ – dar kartą apie genderizmą

Prieš porą metų nuskambėjusi „genderizmo“ tema vėl sugrįžo, šį kartą naujame kontekste – kartu su Europos Tarybos konvencija „Dėl smurto prieš moteris ir šeiminio smurto prevencijos bei kovos su juo“ (toliau – konvencija).

Nuomonių girdėti pačių įvairiausių. Su tradicinėmis nuomonėmis „už“ ir „prieš“ konvenciją kaip ir viskas aišku, tačiau yra ir trečioji pozicija – tai labai svarbi konvencija, kurią būtina pasirašyti, o jeigu kažkokios ideologinės nuostatos ateityje nepasiteisins, jas vėliau galima pataisyti.

Perskaičius visą konvenciją iš tiesų gali kilti abejonių – ar tikrai neieškoma „sliekų ant asfalto“. Daug aktualių smurto prevencijos normų, o „lytinė tapatybė“ („gender identity“), „socialinė lytis“ („gender“), paminėta lyg tarp kitko dviejose vietose (1), t.y. „n–tajame“ plane. Taigi, lyg ir būtų noras užmerkti akis į „nereikšmingas ideologines“ smulkmenas ir palikti tai vėlesnėms diskusijoms ir aiškinimuisi jau po konvencijos patvirtinimo. Juk pagrindinis tikslas ir mintis netgi labai svarbi ir niekas neišdrįs prieštarauti, jog nereikia kovoti prieš smurtą šeimoje ar smurtą prieš moteris.

Tikriausiai pagrindinis klausimas būtų, su kuriuo sutiktų ir trečiosios nuomonės šalininkai, – kodėl su tokiais aktualiais klausimais gretinama nieko bendro neturinti „socialinė lytis“ ir „lytinė tapatybė“? Deja, kad ir kaip būtų gaila, aukso vidurio čia nėra – įtvirtinta ratifikuotoje konvencijoje tokia nuostata tampa Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalimi (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 str.) – su išlygomis (išimtimis) tvirtinti konvencijos nėra galimybės. Tai reiškia, kad praktiškai nelieka kliūčių pradėti „socialinės lyties“ eksperimentus praktikoje – tiesiogiai taikyti tokias abejotinas konvencijos nuostatas.

Šioje vietoje diskusija galėtų pasisukti pasirinkimo laisvės tema. Na ir kas? – užduotų klausimą oponentai. Juk tai paties žmogaus apsisprendimo reikalas. Dar pridurtų, kad Dievas ir tas neatėmė iš žmogaus laisvės rinktis tarp jo ir velnio.

Dar kartą atsiverskime Lietuvos Respublikos Konstituciją, kurios 28 straipsnis nustato, kad, „įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių“, t.y. nė viena asmens teisė nėra absoliuti, asmuo gali disponuoti savo teise tiek, kiek nepažeidžia kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų.

Deja, gana aiški ir ne tik Lietuvos teisės doktrinoje žinoma bei pripažinta teisinė nuostata realiame gyvenime įgyja išties kontroversiškas formas. Kadangi žmogus – socialinė būtybė, jo teisės ir laisvės neišvengiamai anksčiau ar vėliau susiduria su kitų žmonių teisėmis ir laisvėmis. Šiuo atveju „socialinės lyties“ keitimas neišvengiamai palies ir aplinkinius – kokios to pasekmės yra puikiai iliustravęs dr. G. Vaitoška užsienio valstybių praktika (2).

Situacija labai panaši į Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos pirmininko T. Šalkausko pateiktą pavyzdį (3): Ispanijoje iš pradžių įteisinta vienos lyties asmenų santuoka, vėliau suteikta teisė tokioms šeimoms įsivaikinti vaiką, dar vėliau gimimo liudijimuose panaikinti įrašai „tėvas“ ir „motina“ (juk diskriminacija, jei vaikas turi tik dvi mamas ar du tėčius), pagaliau diskriminacija įžvelgta ir dėl to, kad darželiuose apskritai tradicinių šeimų vaikai kalba apie tėtį ir mamą, tad valstybiniu lygiu buvo nurodyta nevartoti sąvokų „tėvas“ ir „mama“ siekiant neužgauti tokių vaikų, o vartoti žodį „gimdytojai“. Absurdas? Deja, realybė.

Taigi, nejučia atskirų individų teisių ir laisvių gynimas skatina ginti jau tradicinės šeimos institutą. Kas tokiu atveju gina tradicinę šeimą? Tokios šeimos vaiko teisę, pavyzdžiui, mokymo įstaigos persirengimo kambariuose ar duše nematyti „naujųjų moterų ir vyrų“ su buvusios lyties atributais ar teisę ne tik siaurame šeimos rate, bet ir viešai vadinti mamą – mama, o tėtį – tėčiu?

Žvelgiant iš krikščioniškos perspektyvos situaciją būtų galima pakomentuoti ir taip:

Dievas sukūrė žmogų kaip vyrą ir moterį (šeimą), taigi, šėtoniškas planas paprastas – sugriauk ir diskredituok šeimą, sunaikinsi ir žmogų. Prisiminkime, Liuciferis (lot. „nešantis šviesą), kažkada buvęs vienu iškiliausiu Dievo angelu, nesugebėjo priimti savo kaip kūrinio tarnystės Dievui, nesugebėjo susitaikyti, kad ne jis, angelas (gryna dvasia), yra sukurtas pagal Dievo paveikslą, o žmogus. Iš čia ir neapykanta visai Dievo kūrinijai.

Velnias nieko naujo nesukuria (kartojasi), tačiau labai noriai stengiasi imituoti, mėgdžioti Dievą ir maskuotis taip klaidindamas žmones.

Šį kartą po kovotojo su smurtu kauke bandydamas įpiršti žmogaus „visagalybės“ mintį (eilinį rojaus obuolį) ir pasalūniškai klausdamas – ar tikrai teisingai pasielgė Dievas, įkalindamas tave moters ar vyro kūne?

Beje, grįžtant prie konvencijos temos, trečias kelias, ko gero, yra – smurto šeimoje prieš moteris prevenciją galima reglamentuoti ir tai sėkmingai daroma priimant nacionalinius teisės aktus (4). Manau, ta linkme įstatymų leidėjai puikiai gali dirbti ir toliau.

(1) Konvencijos 3 str. c dalis, 4 str. 3 punktas.

(2) Žr. G. Vaitoškos straipsnį „Ar norėtumėte pamatyti, kaip jos atrodo nuogos?“ 

(3) Žr. interviu su T. Šalkausku „Šeima – tai valstybės pamatas, ne tik gražios sienos“

(4) Lietuvos Respublikos Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas (2011-05-26 redakcija, Nr. XI-1425); Lietuvos policijos Generalinio komisaro 2012-01-31 įsakymas Nr. 5-V-84 „Dėl policijos pareigūnų reagavimo į pranešimus apie smurtą artimoje aplinkoje tvarkos aprašo patvirtinimo“; Lietuvos policijos Generalinio komisaro 2011-12-14 įsakymas Nr. 5-V-1115 „Dėl smurtautojo iškeldinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“; Lietuvos policijos Generalinio komisaro 2011-11-30 įsakymas Nr. 5-V-1061 „Dėl policijos pareigūnų kontrolės, kaip vykdomas teismo sprendimų skirtas įpareigojimas smurtautojui laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos, tvarkos aprašo patvirtinimo“; Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministro, Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministro 2011-12-19 įsakymas Nr. A1-534/V-1072/1V-931 „Dėl specializuotos pagalbos centrų programos centrų patvirtinimo“.