Aktorius Kostas Smoriginas: „Kiekvieną kartą aš dainuoju skirtingai“

Šių metų balandžio 22 dieną aktoriui ir muzikantui Kostui Smoriginui sukanka 60 metų. Ta proga menininkas su savo gerbėjais susitinka scenoje, balandžio 21 d. kviečia į net du naujojo albumo pristatymo koncertus.

„Bernardinai.lt“ uždavė keletą klausimų, susijusių su naujuoju albumu ir kitais, gyvenimiškais dalykais.

Kaip atsirado Jūsų naujasis albumas, lyg ir teko matyti afišas apie ankstesnįjį albumo pristatymą?

Na, oficialaus mano albumo pristatymo nebuvo. Aš tik gastroliuodamas Amerikoje atlikau keletą dainų, kurias galiu pats, be kitų pagalbos, savo gitara pagroti. O naujajame albume yra dainos, kurių nepavyksta padainuoti taip paprastai.

Tai – daugiau išplėstiniai kūriniai, kuriems reikia aranžuotės. Ir tik dabar, kai jau yra visi muzikantai, mes ryšimės ir padarysim tai, ko nebuvo. Kiekvieną kartą, dainuodamas naujas dainas, tikrinu jas. Dainos kelionė yra ilga: ji yra kaip mini spektaklis, kaip trumpas pasakojimas, turi pradžią ir pabaigą, prologą ir epilogą.

Žiūrovas tas dainas priima tik po kiek laiko ir jas pamėgsta. Bepigu dabar visiems reikalauti „Paukščių“ ar „Pavasario“ – jos atsirado prieš trisdešimt metų. Įsivaizduojate, kiek kartų jos jau dainuotos per koncertus? Žiūrovas be tų dainų manęs tarsi ir neįsivaizduoja, o naujos dainos priimamos atsargiau… Žmogus iš prigimties yra atsargus…

Todėl naujas dainas aš visada kuriu kaip vaidmenis – „Kvadrate“ ar „Dėdėje Vanioje“ – jos kada nors taps tokiomis pat dainomis, be kurių man bus neatleistina, jei koncerte jų nebus. Jų pageidavimu, aš tas dainas privalėsiu dainuoti. Jos turbūt taps tokios… Labai to tikiuosi ir iš savo patirties žinau, kad taip ir atsitiks, bet iš pradžių tarsi jas tikrinu – kokia maniera atlikti, kaip jas pasakoti – ar ironiškai, ar visiškai šaltai… Tai – nuolatinis ieškojimas. Dainavimas yra labai arti teatro, tai – spektaklis, mano specialybė… Tai nėra tik daina, tekstas ir žodžiai, dar yra ir atlikimas. Sutikite, kad kai dainą „Paukščiai“ atlieka choras, tai – viena daina, o kai dainuoju aš – tai jau kita daina. Kiekvieną kartą dainuoju kitaip, nes man neįdomu taip pat dainuoti.

Žinoma, nepadarysiu iš tos dainos polkos arba valso, bet dainuosiu kitaip. Taip ir su tuo albumu…

O kodėl pavadinote šį rinkinį „Albumu“?

Žinote, tas „Albumas“ iš tiesų panašus į albumą. Jame yra vinjetė: muzikantų nuotrauka – nedidelė sąsaja su Paskutine vakariene, bet nieko rimto – stalas, bandelės, vynas plastmasinėse stiklinėse. Centre sėdi žmogus, o šalia jį supantys aplinkiniai – tai muzikantai, kurie su manimi grojo. Tai primena vinjetes, kuriose vis daugiau išbrauktų veidų arba jau išėjusių, nes gana ilgas laiko tarpas. Tiek koncertų per tuos trisdešimt metų, tiek ir teatro… Ir gyvenimas mano gana spalvingas, jame daug vyksmo, santvarkų kaitos. Ir ta buvusioji – vis tiek susijusi su mano jaunyste, negaliu jos išsižadėti, užbraukti.

Albumas yra labai teatrinis. Paprastas klausytojas, nežinodamas mano teatrinės praeities, nuopelnų ar klaidų, jisai klausys kaip tiesiog dainos – kaip muzikos ir teksto. Ir tarsi supras, apie ką aš dainuoju. Apie „Kvadratą“, apie laisvę, apie kiną… Jau Šekspyras sakė, kad visi vaidiname. Su tuo negalima nesutikti, bet tu esi tarsi personažas tame gyvenime, keliauji iš taško A į tašką B, kol nukeliauji, ir tiek.

O žiūrovai, kurie matė „Kvadratą“, klausysis visai kitaip. Jie jau turės tarsi dvigubą pamušalą.

Kaip patį albumą kūrėte?

Jis gimė sunkiai, mes labai kruopščiai rinkome ir dainas, ir puikias aranžuotes padarė kompozitorius Audrius Balsys. Na, žinoma, viskas kiek per ilgai užtruko, net jau pavargau laukti, pagaliau jis išėjo…

Iš tikrųjų jis turėjo išeiti maždaug prieš metus. Na, bet išėjo, kaip išėjo. Pastaruoju metu supratom, kad ši data [Kosto Smorigino 60-metis – red. past.] ir yra ta data. Tarsi tokia sąskaita sau pačiam ir žiūrovui.

O tie žmonės, kurie su Jumis dirbo prie šio albumo – ar Jūs juos pats kvietėtės?

Tiek metų koncertuodamas susipažinau su daugybe žmonių. Tie žmonės, muzikantai, kurie supa mane, vis tiek esame vienos kartos, visi dalyvavome kuriant tą albumą – ir Bronius Vyšniauskas, ir Neda Malūnavičiūtė, ir Olegas Ditkovskis, ir kiti – jie visi žinomi Lietuvoje, bet ir man asmeniškai žinomi. Juos visus susitinku – tai koncertuose, tai kelionėse, tai atsitiktinai žvejyboje… Nėra taip, kad „mandras“ būdamas kviečiuosi solo gitaristą iš Amerikos ar panašiai. Pakanka šalia esančiųjų. Tai – solidūs muzikantai, kurie ne kartą įrodė, kad gali groti pasaulinio lygio muziką. O kai jie dar ir draugai, tai išvis puiku

Taip pat šiomis dienomis vaidinate Viačeslavo Gvozdkovo spektaklyje pagal Koko Mitani pjesę „Juoko akademija“. Esate minėjęs, kad Jums tinka cenzoriaus vaidmuo. Kodėl?

Dėl to, kad tai kelia daug asociacijų. Ne paslaptis, kad anksčiau daug ko mes negalėjome, teatre buvo Ezopo kalba, kurią visi suprato, bet tai buvo irgi iki tam tikros ribos, negalėjai gi tu ten garsiai rėkti: „Šalin Tarybų Lietuvą!“

Bet Ezopo kalbą žmonės suprasdavo, dėl to eidavo į teatrą, jie buvo smalsūs ir jausdavo tą bendrumą, nors tiesiogiai to nesakydavai. Tai būtų buvusi provokacija.

Taip pat visos pjesės pereidavo cenzūrą, Glavlitą, būdavo gana rimtai cenzūruojama iki kokių 1988 metų. Ir teatras įvairiausiai gudraudavo, statydavo kažkokią komjaunuolišką pjesę tam, kad po kiek laiko galėtų pastatyti kitą pjesę prisidengiant ana. Visko buvo, bet taip buvo. Tai – mūsų gyvenimas. Tarsi ir dėl to man buvo įdomu imtis šio vaidmens.

Bet iš tikrųjų tai spektaklis ne apie cenzorių ir ne apie cenzūrą. Cenzūra – tai kitas klausimas. Kalbama apie vidinę cenzūrą. Apie kūrybą. Tas žmogus, kuris neigia teatrą, neigia tuščiažodžiavimą, bergždžią bendravimą, kuris vadinasi komedijinis ar komedija – staiga tas žmogus supranta, kad ne viskas taip paprasta. Jam pasidaro įdomu, jis net pradeda dalyvauti toje kūryboje – tai yra pagrindinė spektaklio mintis. Ir kaip gražu, kad du žmonės, visai skirtingų pasaulių ir kartų bei ideologijų, staiga atranda bendrų taškų. Atrodo, mūsų politikai tik tuo ir turėtų užsiimti – ieškoti bendrų taškų. Žinoma, mes skiriamės spalvomis, vėliavomis, bet žmogiški dalykai, rūpesčiai yra bendri. Pjesė yra apie tai. Dėl to man labai įdomu, o ir pergyvenęs esu tai savo kailiu.

Pamenu, kaip vežiausi troleibusu Aleksandro Solženicyno knygą, aplenktą „Tiesos“ laikraščiu. Man atrodė, kad visi tai žino, laukiau baisiausių provokacijų. Per vieną naktį perskaičiau „Archipelagą Gulagą“. Kai atidaviau tą bagažą, man taip palengvėjo, bet aš jau žinojau, buvau skaitęs. Arba „Meistrą ir Margaritą“ – irgi slėpėmės, buvo daug kas išbraukta oficialiame leidime… Tai irgi yra mano praeitis, tai atsiminimai. Dėl to ta pjesė ir žmogiškai, ir bendražmogiškai įdomi, ji yra vertinga ir svarbi netgi šiais laikais.

O kuo šiais laikais ji svarbi?

Tai dar kita problema. Šiais laikais reikalinga cenzūra, kurios nėra, ta laisvė… Žinote, kai ateina potvynis, jis prineša labai daug visokių šiukšlių. Tą potvynį mes įsileidome, ir tos vakarietiškos šiukšlės – tiek daug tos plastmasės… Ir kai jaunas žmogus dar neturi tos vidinės cenzūros, nėra vertybių, ryškių, išsiskiriančių, tai tada tarsi labai lengva grožėtis kokiomis nors santvarkomis, o čia pat minti ant savų dalykų, kurių nepastebi. Va, tai yra baisu. Ir tai vyrauja. Tuo ne tik teatras, o visa valstybė turėtų susirūpinti…

Kalbant apie cenzūrą platesne prasme – ar yra dalykų, kurių dabar nebedarytumėte, nors būnant jaunam tai nekėlė jokių apmąstymų?

Esu iš tų žmonių, kuriems sunku su saiko jausmu. Pasitaikydavo ir palėbavimų, bet buvome jauni žmonės, studentai, jauni aktoriukai, tos kompanijos būdavo įdomios… Tarsi būdavo perlenkta lazda, ačiū Dievui, beveik niekada neteko į sceną taip išeiti, gal tik kokius tris kartus teko taip užlūžti.

Dabar jau yra patirties, tam tikra atsakomybė už tai, koks tu išeisi, už namus, už vaikus, ne vienas juk gyveni.

Aš visiškai žemiškas žmogus, – buvau karštakošis, kategoriškas, ir turbūt ne vieną ir ne du žmones įžeidžiau, bet paskiau sugebėjau atsiprašyti ir tie, kurie atleido, tapo draugais, o kurie neatleido, tai jų valia. Ne, nieko neišdaviau… Va, čia man baisiausi griekai – nieko neapskundžiau, nieko neparašiau, va, čia būtų baisiausi griekai. O kad leptelėjau žodį vieną kitą arba nusikeikiau, tai ką jau…

Esate kalbėjęs apie etapinius vaidmenis savo gyvenime…

Taip, buvo pirmas etapas – dalyvavimas nuostabiuose režisierės Dalios Tamulevičiūtės spektakliuose, kai žmonės naktim stovėdavo prie Jaunimo teatro, kad gautų į juos bilietus – „Škac, mirtie, visados škac“, „Nuogi karaliai“, paskiau buvo etapas su Eimuntu Nekrošiumi – „Kvadratas“, „Dėdė Vania“, „Nykštukas Nosis“, „Ilga kaip šimtmečiai diena“, „Meilė ir mirtis Veronoje“, dar vėliau – „Makbetas“. Su tais spektakliais mes apkeliavome visą pasaulį – nevaidinau tik Indijoje ir Kinijoje, nes ten tiesiog nėra mūsų teatro tradicijos.

O dabar yra kiek kitoks – brandos – etapas, kai grįžau į teatrą – labai rimtai tą vaidmenį sukūriau, o žiūrovui spręsti…

Taip, viskas eina etapais.

O patys tie teatro ir kino žmonės – tarkim, Nekrošius ar Vytautas Žalakevičius – esate ne vieną darbą su jais sukūrę, ar Jūs juos susirasdavote, ar jie Jus, ar tiesiog taip sutapdavo?..

Sutapdavo. Gyvenimas yra gana didelė sutapimų virtinė. Aktoriaus specialybė yra labai nedėkinga, nes esi visą laiką nuo ko nors priklausomas.

Su Žalakevičiumi esu sukūręs tris darbus, draugavome ir šeimomis iki jo mirties, kokius dvidešimt metų, kartais man jo labai pritrūksta. Su Nekrošiumi mes kursiokai, jis atėjo į teatrą, atsirado tam tikra grupė – padarė vieną spektaklį, antrą, paskui kažkoks branduolys susidarė, jis keitėsi: vieną dieną tu galėjai vaidinti karalių, kitą vaikščiojai vaidindamas kupranugario uodegą, ir tas yra teisinga – aš daug metų prabuvau jo kariuomenėje, jo pulkuose – buvau toks kareivis, kartais – generolas, kartais –eilinis, priklausė nuo vaidmenų – žinot, 30 metų kartu dirbti vis tiek kai ką reiškė. Taip neišvengiamai persiimi tam tikromis bendromis idėjomis. Nors dirbau ir su kitais režisieriais – Algimantu Puipa, Arūnu Žebriūnu, Gyčiu Lukšu – buvo pilna visko.

Dabar tenka ir su jaunesniais kūrėjais padirbėti. Esate minėjęs, kad jei galimybės leistų, ugdytumėte jaunąją kartą. Ką turėjote omeny?

Suvaidinęs tiek vaidmenų, pamatęs tiek pasaulio su teatru, negalėčiau pasakyti, kad atlyginimas leidžia gyventi. Teatrui ir apskritai kultūros finansavimui, deja, skiriamas per mažas dėmesys. Jeigu aš nekoncertuočiau, seniai būčiau bankrutavęs, tačiau radau savo nišą.

Pagal tą skaičių vaidmenų, kuriuos esu sukūręs, pasaulyje turbūt turėčiau labai normalų kapitalą. Čia taip nėra, galvoji, kaip gerai, kad po poros dienų koncertuosiu, nes uždirbsiu, galėsiu sumokėti už dujas, automobilio taisymą, kokių nors laiptų remontą – deja, yra taip.

Dabar aš turbūt daug mažiau dirbčiau, tiesiog nesidaužyčiau kaip žuvis į ledą, o turbūt ir paremčiau, ir palaikyčiau naujas idėjas bei naujus talentingus žmones tiek muzikoje, tiek teatre. Vis dėlto panašiau, kad tai liks svajonė, o man reikės dirbti iki pat paskutinės dienos.

Tačiau Jūs tarp visų darbų randate laiko pranciškonų organizuojamiems labdaros projektams?..

Man patinka pranciškonų pasaulietiškumas – ėjimas pas tą nelaimingą, paliktą, užmirštą žmogų. Todėl aš dalyvavau su jais ne vieną kartą – labdaros žygiuose, koncertuose. Kiek galiu, kiek leidžia laikas, niekada neatsisakau – turiu norą prisidėti prie tokio pasaulietiško dvasinio atgimimo, bandymo palaikyti tą žmogų, kuris yra išstumtas už ribos. Tai ir kalėjimai, ir senelių namai. Tai privaloma!

Nenoriu dalyvauti tose akcijose, kur telefonu renka pinigus, nes ten daug pompos. O čia kasmet daromas toks darbas, ir jame aš randu tiesą. Tai man patinka.

Minėjote „kareivio“ įvaizdį. Rimvydas Stankevičius, pagal kurio eiles dainuojate, irgi rašo: „esu velniškai geras Tavo kareivis, Viešpatie“. Kaip atrandate poetus savo gyvenime?

Stankevičiaus neįmanoma neatrasti – jis kuo toliau, tuo geresnis poetas tampa, ir visi jam atitenkantys pastaraisiais metais laurai yra pelnyti. Ir mano kolegos jo tekstus mėgsta, ir jis yra puikus žmogus. Poetas negali būti poetas neperėjęs pro pragaro lygius. Man tie visi mušti žmonės patinka, nes būtent tada gimsta poetas.

Na, Rimvydas, ačiūdie, vaikšto šia žeme, o kaip Jonas Strielkūnas, pavyzdžiui?

O Jono Strielkūno poezijoje aš atrandu kokį stulpelį. Tai tokia talpa ir taip lengvai parašyta… „Cigaretė naktį vaikšto / atsispindi vandenį / ir nė velnio jai neaišku, / kam tu žemėj gyveni.“ O juk galima partašyti 8 puslapius apie cigaretę, paskui pereiti prie nikotino žalos… (juokiasi) O šiuose žodžiuose yra viskas. Esu sukūręs daug dainų pagal jo eiles.

Kas keisčiausia – prieš dvidešimt metų skaitei eilėraštį, ir jis tau neužkliuvo, tiesiog geras tekstas, o dabar atsiverti ir galvoji: „Kaip aš galėjau jo nepastebėti!?“ Pavyzdžiui, šitam albumui gimė trys dainos pagal jo tekstus. O kiti tekstai Rimvydo Stankevičiaus…

Ten atskira istorija – mes susiginčijome spektaklio poveikio tema. Po kiek laiko gaunu pluoštą eilėraščių, kuriuose užkabinti praktiškai visi mano svarbesni vaidmenys. Labai taikliai parašyta . Va, iš „Dėdės Vanios“

Man per trumpos šio miesto gatvės / Aš per didelis jūsų miestui / Ir provincijos meilėms per didelis / Kur dvi širdys tesuplaka sviestą / Kur žibintai tedėvi skrybėles / Pistoletų duetams poškant / ir žiebiant šampano kamščiams / Aš baigiu šiam mieste užtrokšti / Man krūtinėj per ankšta, per ankšta / Man per trumpos šio miesto gatvės / Čia net širdys nespėja paklysti / Bučinys čia pabrėžia vienatvę / Bučinys čia kainuoja draugystę / Čia net maldos nesiekia stogo / Net ir paukščių čia tarmės vietinės / Čia gyventi nei gera, nei bloga / Čia net mirtys kažkokios pusėtinos.

Tai asocijuojasi su „Dėde Vania“, bet kartu ir su šia diena…

Suprantat, aš negalėjau neparašyti dainos… Iš to visas ciklas gimė. Taip ir atrandi – tai vieną, tai kitą.

Kostas Smoriginas „Tris dienas ir tris naktis“ (ž. Jono Strielkūno)

 

Klausinėjo Antanas Šimkus