2013 04 20

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Henrikas Gudavičius. Laiškai iš kaimo. Gervės virš apsnigto Cecervinės raisto

Kovo 20-oji

Žemės diena. O Kibyšių bendrovės laukuose – vėjo erozija. Smarkus šiaurys jau senokai apnuogino kalvelių viršūnes, dabar sausą smėlį vėjas lengvai pakelia ir neša iki kelininkų pastatytų apsauginių užtvarų prie Leipalingio – Merkinės plento. Kaip gerai dabar matyti, kad Kibyšių arimuose, kurie tęsiasi nuo Rūsingės iki Voverių kaimo, reikalingi apsauginiai želdiniai. Jie ne tiktai įsibėgėjusį vėją sustabdytų, bet ir paukščius per javapjūtę priglaustų.

Kovo 26-oji

Šį rytą buvo net 14 laipsnių šalčio. Krūčius – vėl po ledu. Atslinko šaltas Skandinavijos anticiklonas, ir atrodo, kad prieš dešimtį dienų pavasario buvo daugiau nei dabar. Meteorologai jau kalba aiškiai: šis pavasaris – tai ryški anomalija. O Romas iš Musteikos pasakoja matęs Šiaurės pašvaistę. Ir dar viena keista žinia: Rimas Leknickas iš Panaros matė tris lūšis netoli Cecervinės, taigi laukuose. Visi žino, kad šie taurūs žvėrys gyvena didelėse giriose, į laukus neišeina, bet reikia tikėti tokia keistenybe, nes Rimas Leknickas sako, kad važiavo jie trise, ir visi labai stebėjosi: tai tikrai buvo lūšys.

Balandžio 2-oji

Naktį vėl snigo. Dabar jau yra 17 centimetrų naujo sniego. Balta balta visur. Krūčius vietomis pasislėpė ir po ledu, ir po sniegu. Pernykštės jonpaparčių sporofitinės viršūnės ryškiai ruduoja balto sniego fone, o čia pat vos girdimai alma upelis. Gi pernai tokiu metu Krūčiaus pakrantėse jau žaliavo švieži šventagaršvių ūgliai.

Stirnos vaikšto sunkiai, nes mažos jų kanopėlės įsmenga per sniego storymę iki pat žemės.        

Broniaus Šablevičiaus naujosios knygos viršelis

Dar negirdėjome vieversio. Bet Bronius Šablevičius rašo, kad beateinantį pavasarį pirmiausia praneša ne vieversiai, o lututės. Tas vienas sakinys naujoje universalaus gamtininko knygoje, atrodo, lengvai atskiria dvi pasaulėjautas: yra laukų žmonės ir yra miško žmonės. Vieniems labai svarbu vieversys, kitiems – pelėdos. Nejučia prisimenu profesoriaus Petro Vasinausko dienoraštį „Kelionė arkliu po Lietuvą 1975 metais“: iš Utenos keliaudamas Švenčionėlių link profesorius turėjo pervažiuoti Labanoro sengirę, ir ji pasirodė tokia didelė – lauki nesulauki, kad pasirodys laukai. Didelė giria žemdirbį slegia. O nesunku įsivaizduoti, kaip jaučiasi didžiausioje sengirėje per visą naktį užsibūnantis ornitologas, išgirdęs labai retų paukščių balsus. Tą būseną vėlgi geriausiai yra apibūdinęs Bronius Šablevičius: gyvenimas tada pasidaro tau ne tiktai įdomus, bet ir sudėtingas. Todėl, kad privalai savo akimis pamatyti, kiek toje gūžtoje užaugo jauniklių, kiek jų iš drevės, iš lizdo ar inkilo išlėkė į laisvę. Taip ir apie lututę šis gamtininkas, rodos, sužinojo viską. Knyga apie pelėdą lututę, kurią šiemet išleido leidykla „Lututė“, labai gražiai iliustruota. Unikalios nuotraukos ne tik estetiškos, bet ir iškalbingos: dar net ir neperskaičius viso įdomaus teksto (154 puslapių), jau vien iš nuotraukų galima įsidėmėti, kaip auga lututės vaikai, kur jie gyvena ir nuo ko slapstosi. Šią monografiją galės skaityti visi, ne tiktai gamtininkai.

Algirdo Česnulevičiaus, gyvenančio Aušrinės kaime, prie Cecervinės raisto, originalūs inkilai varnėnams, 2010

Brolių Černiauskų nuotrauka

Teisūs yra tie psichologai, kurie sako, kad žmogaus ir gyvūno elgesyje yra labai daug bendrų dėsnių. Jaučiame tai ir visose Broniaus Šablevičiaus knygose. Kai pasirodė šio ornitologo knygelė apie erelį žuvininką, visi stebėjosi, kiek daug čia universalių tiesų, o kai sulaukėme knygos apie vabalus, taip pat nustebome, kad ir apie nelabai estetiškus maitvabalius, blakes ar minkštus trumpasparnius irgi galima parašyti taip įdomiai: „… tiesiog atkeli lazdele sudžiūvusią karvės „blyno“ plutą, o ten – nustebęs ir sutrikęs į tave spokso geltonkailis vabalas. Atsikvošėjęs nuo netikėtos saulės šviesos, jis bėga slėptis. Puikusis „vabalas žvėriukas“ tokiose slėptuvėse gyvena, veisiasi, čia randa mėšlavabalių lervučių, nuo jų ir tunka. Šis vabalas demonstruoja vieną iš svarbiausių lanksčios egzistencijos principų: gyventi galima visur, net ir mėšle, ir išlikti laimingam, gražiam, nešioti auksinius kailinius“. (B.Šablevičius.Vabalai.Lututė, 2011, p. 28).

Į tokias egzistencinės svarbos situacijas gamtininkas papuola ne pirmaisiais savo profesinės veiklos metais. (Knygos „Lututė“ autorius šitaip pataria jauniesiems gamtos entuziastams: „… reikia įprasti vienam vaikščioti girių glūdumoje pernakt, nebijoti tamsoje slankiojančių vilkų ar beformių miško dvasių. Būtina turėti savyje bent vieną arklio jėgą – reikės daug eiti, stipriai šalti, brautis per tankmes ir išvartas, laipioti į medžius ir nugalėti cunaminio miego bangas“.) Toli reikia eiti, jei nori ne tik pamatyti, ne tik suprasti, bet ir pajausti, ką miške galima ir ko negalima daryti. Akivaizdu, kad, naktį susikūręs sengirėje laužą, nieko nepamatysi ir neišgirsi. Bet yra ir subtilesnių pamokų. Ar galima skaičiuoti naktinių paukščių balsus važiuojant automobiliu? Ar visada pateisinamas paukščių viliojimas į diktofoną įrašytais balsais? Ar galima pasitikėti automatinio sekimo mechanizmais? Ar?.. Šitokių klausimų prieš pusę amžiaus dar nebuvo. Leonidas Kaplanovas Usūrijos taigoje eidavo tigro pėdsakais, nešdamasis kuprinėje tiktai degtukus ir kirvį. Maitinosi tuo, ką palikdavo tigras, nes antrą kartą prie savo laimikio šis žvėris negrįždavo. Savaitėmis nepareidavo į savo stovyklą tas atkaklusis Leonidas Kaplanovas, todėl visi jo stebėjimai ir šiandien tebėra klasikiniai. Tokių autentiškų įspūdžių negalėtų perduoti jokia šiandienė technika. Dar devynioliktajame amžiuje Rudolfas Šteineris sukūrė vadinamąją antroposofijos teoriją: žmogus viską turi atrasti pats, viską pamatyti, pajausti, paliesti ir apmąstyti. Tai yra įmanoma. Net ir mistinius reiškinius gamtoje žmogus pats vienas gali išsiaiškinti.

Rudolfo Šteinerio raštai šiandien mažai kam žinomi, bet ir miškininkų praktikuojamas Dauervaldas, ir pedagogų puoselėjamas Valdorfas, ir netgi sugrįžimas prie natūrinio ūkio bei lėto maisto virtuvės tarsi iš naujo radosi ir randasi paveikti Rudolfo Šteinerio darbų. Laikas, be abejo, koreguoja pačias įdomiausias teorijas. Atsiradusi nauja, tikrai neprasta miško technika susiaurino Dauervaldo šalininkų valdas, ekstensyvios daržininkystės entuziastų irgi nėra labai daug, o Valdorfo mokykla Vilniuje gyvuoja gal tik viena. Bet visa tai yra. Gamtininkai dar aiškiau regi jiems skirtą antroposofijos teorijos aspektą: viską tyrinėk pats, nesvarbu, kad tavo ataskaita ar knyga bus plonesnė, daug svarbiau, jog tavo nuostaba bus tikra, nė kiek nesumeluota… Gal todėl mes ir žinome daug gamtininkų, kurie jokių mokslinių laipsnių nesiekdami vis dėlto yra neginčijami autoritetai… Patikimai, toli ir giliai vedanti šita ilgai lauktoji gamtos mokslų daktaro Broniaus Šablevičiaus knyga ,,Lututė“. Nuo pirmojo lututės lizdo suradimo Ažvinčių girioje iki šios monografijos pasirodymo praėjo net 33 metai. O dar ir tas lutukas Lutis, knygos autorių kankinęs palėpės kambarėlyje net dešimt mėnesių, į laisvę paleistas 1982-ųjų pavasarį! To lutuko herojiška istorija visoje knygoje turbūt įdomiausia. Juk net ir žodis – visiškai naujas, žodynuose nerandamas. Bet geras žodis: jei pelėda yra lututė, jos mylimasis galbūt lututis, tai jos vaikas – lutukas. Ir vienas toks ypatingas, vienintelis lietuvių ornitologo namuose užaugintas paukštelis – Lutis. Paprasta ir aišku. O tokio paprastumo naudą pajus ir kalbininkai, kai reikės kada nors lietuviškai pasiaiškinti naujo žodžio kilmę.

Balandžio 8-oji

Gandras Merkinėje per šv. Velykas 2013

Brolių Černiauskų nuotrauka

Vidurnaktį visą valandą ant seno kaštono šakos tupėjo naminė pelėda (Strix aluco). Šunelis Kiemis Bluskis užkimo belodamas. Gal jam ir sprandą įskaudo, nes reikėjo galvą užvertus žiūrėti į tą keistą padarą. O tas padaras tupi neapsakomai abejingai, ir nė garso, ir net mano prožektoriaus šviesos nebijo. Gal tai pati deivė Atėnė kokią svarbią žinią iš tolimos Antikos atsiuntė į Šalinių vienkiemį?

Naktį dažnai galima išgirsti pelėdą, ūbaujančią Aušrinės eglyne, bet šitaip visai šalia namo tupi ji pirmą kartą. Tupi ir tyli. O Kiemis Bluskis loja nelabai piktai, jam gal tiktai neaišku, kodėl toks trumpakojis ir pasipūtęs sparnuotis nė kiek į jo smagų lojimą nereaguoja.

Prasidėjusios nakties keistenybės tęsiasi ir dieną. Vilkiautinyje, prie Julės Kalpokienės pirkios, stirkso lizde visas apsnigtas gandras. Tik raudonas snapas išduoda, kad čia taip keistai po ilgos kelionės dar lyg užsisapnavęs vėluojančio pavasario laukia iš toli sugrįžęs dzūkų žemės paukštis. O Kibyšiuose, ant kelininkų įkasto kuolo, tupi vienas vienužis varnėnas. Tupi ir tarsi miega. O virš snieguotų laukų, jau netoli Kibyšių sengirės, smarkiai banguodama lekia pempė ir sveikinasi – gyvi, gyvi! Jau ir džiugiau darosi dviračio pedalus minti.

Kai vakarop sugrįžtu iš Merkinės, išgirstu ir gerves. Jos šaukia sklandydamos virš apsnigtų Cecervinės balų. Sugrįžusieji paukščiai praneša pavasarį, bet visi čia daugiau ar mažiau dar kenčia šaltį ir badą. Kenčia, nes jau nepasitrauks atgal į šiltesnius kraštus.

Balandžio 13-oji

Krūčius 2013 m. balandžiui įpusėjus primena viduržiemį

Brolių Černiauskų nuotrauka

Sniego prie Krūčiaus dar labai daug. Negreitai pasirodys plukės, vištapienės, pipirlapės ir žibuoklės. Tik blindės žirginiai gal nelabai pavėluos sugeltonuoti. Žiūriu į didelius blindžių „kačiukus“, baltuojančius aname Krūčiaus šlaite, ir staiga: cilp-calp, cilp-calp, cilp-calp. Pilkoji pečialinda! O juk ir pernai ir užpernai pirmoji šios pečialindos giesmė pasigirdo tada, kai skleidėsi  prie Krūčiaus baltųjų plukių žiedai. Štai dabar ir darosi aišku, kad nevėluoja tie paukščiai, kuriems svarbiausia yra ne šiluma, bet šviesa. O augalai ryškiai vėluoja.

Anksti rytą sodyboje mane nustebino net keturi nauji paukščiai, atsiradę labai staiga: kikilis, kielė, liepsnelė ir varnėnas. Ir visi jie atrodė labai darbštūs, labai skubantys, nes kieme jau daug plotelių be sniego. Čia, prie Krūčiaus, dar gana ramu, bet pilkoji pečialinda štai jau žadina ir skubina visus. Žadinti reikia, nes ir snieguolės dar slepiasi po sniegu. Jos turėtų žydėti šalia žaliuojančio virgininio kadagio, bet vėjas būtent čia prinešė daugiausiai sniego. Tiktai to kadagio viršūnė ir matosi. Bet kiek tolėliau, ant aukšto gelsvų žolių kupsto, jau matyti juoduojančių skruzdėlių knibždėjimas, jau išlindo iš savo požeminių galerijų ir šildosi. Vaizdas gana keistas: aplink baltuoja sniegas, o tie maži požemių ,,žvėreliai“ itin supratingai šildosi ant saulėto kupsto. Prieš pusvalandį atkreipęs dėmesį į tas jau atkutusias darbštuoliukes, prisiminiau, kad gerai būna, jei pavasarį  skruzdėlę suspėji pamatyti anksčiau nei varlę. Mat varlė ne tokia greita, apie tai ir šitokia patarlė sukurta: „Pailso lyg šuva varlę vijęs.“ Pirmąjį gandrą irgi geriau pamatyti skrendantį, o ne tupintį. Seniau kaimo vaikai, būdavo, ir šaukia, ir bėga, ir kūliais vartosi su parskrendančiu gandru besisveikindami. Bernams irgi smagu: gandras „parneša“ pusvakarius. Dar senesnis žemaitiškas paprotys – skraidinti į dangų iš slėptuvės išlindusią rupūžę. Vienas pusbernis deda rupūžę ant lentos, kuri įtaisyta ant kelmo kaip sūpynės, o antras piemuo strykt ant kito lentos galo – ir patenkinta rupūžė skrenda aukštyn!.. Šitoks buvo judėjimas normalų pavasarį normaliame kaime.