2013 04 21

bernardinai.lt

Kamanė

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Tautvydas Bajarkevičius. Klausymosi malonumai šių metų festivalyje „Jauna muzika“

Balandžio 2–7 d. Vilniuje vyko kasmetis šiuolaikinei muzikai skirtas festivalis „Jauna muzika“. Nuo pat jo egzistavimo pradžios, kai festivalio pavadinimas dar turėjo paantraštę „e-muzika“, didžioji jo dalis dedikuota elektroninei muzikai (ar muzikai, kuriai sukurti yra pasitelkiama ir elektronika). Ši tendencija su vienomis ar kitomis išimtimis išlieka iki šiol. Tiesa, prieš keletą metų paantraštei pakitus į kiek abstraktesnę – „Garsų galerija“ – tarsi atsirado ir papildoma prasmės konotacija, konceptualiai priartinanti šį koncertiniam muzikos žanrui skirtą festivalį prie įprastas šio žanro ribas peržengiančio garso meno konteksto. „Jauna muzika“ taip pat pristato ir gana platų šiuolaikinės akademinės muzikos spektrą – Kompozitorių sąjungos organizuojamam festivaliui tai visiškai natūralu. Skirtys tarp šių neva skirtingų kontekstų kuo toliau, tuo labiau tampa formalios ir vis mažiau juntamos, o ribos pamažu trinasi.

Festivalio programa tarsi turėjo savąją temą, kuria šiemet buvo pasirinktas tekstas (ir įvairios jo formos bei prasmės). Tačiau teminis aspektas nepasirodė visa apimantis ir svarbus kiekvienu atveju. Muzikoje jis dažnai ir nėra būtinas. Vis dėlto nemaža dalis festivalio metu skambėjusių kūrinių akivaizdžiai vienaip ar kitaip siejosi su bendra festivalio koncepcija. Didžioji dalis koncertų vyko naujojoje ŠMC kino salėje, lepinusioje stilingu interjeru, patogiais baldais su minkštais atlošais ir gera akustika, tačiau, kaip ir vėlyvas šių metų pavasaris, stebinusioje žiemiška vėsa. Nepaisant šio trūkumo ir šiek tiek riboto vietų skaičiaus, ši salė yra ideali erdvė tokio pobūdžio renginiams.

Šių metų „Jauna muzika“ prasidėjo festivalio kuratoriaus, kompozitoriaus Antano Jasenkos ir violončelininko Antono Lukoszevieze koncertu, kurio metu skambėjo kiekvieno iš jų sukurtos kompozicijos bei garso menininko Zbigniewo Karkowskio kūrinys. Visų trijų kompozicijų violončelės partijas atlikęs Antonas Lukoszevize yra Londone gyvenantis menininkas, palaikantis glaudžius ryšius su Lietuva, kurios publikai gali būti girdėtas iš kolaboracijų su kompozitoriumi Arturu Bumšteinu. Zbigniewas Karkowskis, Krokuvoje gimęs pasaulio pilietis (šiuo metu, anot skirtingų šaltinių, reziduojantis kažkur tarp Tokijo ir Santa Barbaros), yra gerai žinomas vardas tarptautinėje garso meno ir elektroninės muzikos scenoje – bene geriausiai iš visų šių metų festivalio vardų (neskaitant XX a. klasikos). Tad prieš festivalį atidarantį koncertą būta tiek šventinės nuotaikos, tiek ir intrigos. Lūkesčiai pasiteisino. Antano Jasenkos kūrinyje „Eurydice“ (2013) violončelei ir elektronikai iš daugiasluoksnės garso masės išsiskyrė detalios aukštų dažnių skaitmeninės tekstūros ir pratisi, ritmiškai atsikartojantys violončelės pasažai. Dar „masyvesnio“ garso įspūdį kėlė Zbigniewo Karkowskio kūrinys „Nerve Cell_0“ (2012) violončelei ir kompiuteriui, kuriame vienas ant kito gulė keletas violončelės įrašų sluoksnių, o Antonas Lukoszevieze scenoje ne tik įprastai griežė instrumentu, bet ir jį visaip brazdino, išgaudamas neartikuliuotus, „neinstrumentinius“ garsus. Paties Antono kompozicija „American Poets and Cello“ (2010) kūrė kur kas lyriškesnius violončelės ir balso poetikos sąskambius.

Antrasis festivalio koncertas buvo skirtas lietuvių autorių kūriniams (su viena išimtimi – svečio iš Austrijos Burkhardo Stanglio pasirodymu). Jeigu reikėtų rinkti kūrinį įsivaizduojamai šių metų „Jaunos muzikos“ festivalio Oskaro ar Auksinio liūto nominacijai, mano pasirinkimas būtų Arturo Bumšteino „Mano abėcėlė“ (2013). Tai 4-ių kanalų elektroakustinė kompozicija, sukurta iš autoriaus balso įrašų, apdorojant juos įvairiais audiomontažo metodais – karpant į fragmentus ir klijuojant į garso koliažą, išskaidant erdvėje, paaštrinant ar pridedant duslumo tembrams, manipuliuojant trukme ir pan. „Mano abėcėlė“ ekspresyvi ir itin jusliška, pirmiausia dirginanti kažkurį simpatinį klausos nervą, o tik paskui įjungianti kompozicinę vaizduotę. Ji puikiai sujungia keletą pastarųjų metų eksperimentinės elektroninės muzikos tendencijų – technologijomis pagrįstas improvizacijas balsu, dėmesį mikrodetalėms, šiurkščią, ekspresyvią ir „objektišką“ tembrų paletę. Kartu kompozicijoje esama ypatingo asmeniškumo ir kompozicinio unikalumo. Įdomu tai, kad kūrinys skambėjo pagal ankstyvosios elektronikos tradicijas – keturios kolonėlės iš visų pusių supo klausytojus, o scena tuo metu buvo tuščia. Dažnai atsitinka taip, kad kruopštaus elektroakustinio montažo neįmanoma „sugroti“ gyvai, tad pasirinkimas neimituoti gyvo atlikimo situacijos yra sąžiningas, nors visada rizikuoja susilaukti kritikos (perklausos, o ne atlikimo formą pasirinko ir Ramūnas Motiekaitis, kurio kūrinys skambėjo vėliau). Vakaro garsiniai malonumai šia puikia kompozicija, žinoma, nesibaigė. Mariaus Salyno kūrinyje „Mono Jeko“ (2013) generuotas dirbtinis balsas skaitė lyriškus Jono Meko eilėraščius, o tarp jų skambėjo klavišiniais ir elektronika išgaunami garsai, kurių funkcija, atrodo, buvo kur kas labiau siužetiška ir naratyvinė, o ne muzikali. Balansuodamas ant dviprasmiško kičo ribos, kūrinys vis dėlto gana įtaigiai kūrė paradoksą, kylantį iš nuoširdžios, gal net (sąmoningai) naivokos „kasdienybės lyrikos“ akistatos su metaliniu, nuožmiai sintetišku generuoto algoritmo šalčiu. Kompozitoriaus Vykinto Baltako kūrinys „ri“ (2007-2009) sopranui ir elektronikai, kurio soprano partiją atliko žymi vokalistė, viena ryškių festivalio viešnių Rita Balta, skambėjo kaip gyvo balso ir jo elektroakustinių „šešėlių“ (anot kūrinio aprašo) žaismas, kurio muzikalumą ypač praturtino tiek techniškas ir išraiškingas atlikimas, tiek subtili, erdvinius aspektus išnaudojanti elektroninė kompozicija. Ramūno Motiekaičio „Neprisibeldžiu į tave“ (2013) – minimalistinis, lakoniškas kūrinys, kurio kompozicijai pauzės galbūt dar svarbesnės už tarp jų ritmiškai pasikartojančius pavienių daiktų skleidžiamus perkusinės prigimties garsus. Kaip kažkada sakė architektas ir garso menininkas Darius Čiuta, pirmą kartą leisdamas man tuomet dar negirdėtų Sigur Ros’ų dainą: „Atrodo, kad tuoj sustos.“ Darių Čiutą prisiminiau neatsitiktinai, nes šis Ramūno Motiekaičio kūrinys kiek priminė jo praktikuojamą minimalistinę pauzių ir išretintų garsų estetiką. Festivalio svečias iš Austrijos Burkhardas Stanglis vakarą galėjo (o ir norėjo) užbaigti savo mėgstamu stiliumi – ramia, neįpareigojančia, laisvai „džiazuojančia“ improvizacija elektrine gitara (nors jis žinomas ir dėl įdomių elektroakustinių kompozicijų), bet tam kiek trukdė nebūtiną kūrinio koncepciją iliustravusi ne itin reikalinga įžanga, kuriai reikėjo ne itin pasiteisinusios videoprojekcijos, o ir pačios improvizacijos metu ne viskas ėjosi pakankamai sklandžiai. Bet, priešingai nuotaikoms, vyravusioms skambant kitiems kūriniams, viskas neatrodė taip reikšminga, kad galėtų tapti nesėkminga.

Trečiasis festivalio vakaras buvo dedikuotas žymiajam italų kompozitoriui, XX a. muzikos klasikui Luciano Berio. Koncertą inicijavo ir realizavo Lietuvos ansamblių tinklas, vadovaujamas jau minėto kompozitoriaus Vykinto Baltako. Pasak paties V. Baltako, vienas koncerto tikslų – gyvai atlikti Lietuvos scenose itin retai skambėjusią didžiojo XX a. kompozitoriaus kūrybą ir tokiu būdu suteikti klausytojams unikalią progą tokį koncertą išgirsti Vilniuje. Šio vakaro metu scena buvo tankiausiai užpildyta Lietuvos ansamblių tinklo atlikėjų instrumentais ir kolonėlėmis. Repertuaras, sudarytas iš įvairius laikotarpius apimančios Luciano Berio kūrybos, pasižymėjo kūrinius atliekančių instrumentų sudėčių įvairove, akustinį atlikimą papildė fonograma ir gyva elektronika, soprano partijas atliko Rita Balta, mecosoprano – Rita Mačiliūnaitė. Koncertą pradėjo Ritos Baltos atliekamas kūrinys „Sequenza III“ (1965) moters balsui, priminęs legendinį Luciano Berio ir soprano Cathy Berberian bendradarbiavimą. Kalbant apie subjektyvų įspūdį (nors jį patvirtino ir pašnekesys su kitais klausytojais), iš programoje nuskambėjusių kūrinių labiausiai įsiminė vėlyvieji – 1985-ųjų „Naturale“ (altui, mušamiesiems ir įrašytam balsui), kuris skambėjo it muzikinių aliuzijų į įvairias muzikos tradicijas vėrinys, ir 1999-ųjų „Altra voce“ (mecosopranui, altinei fleitai ir gyvai elektronikai), kurio kompozicijos ašis – itin įtaigi mecosoprano partija, atliekama Ritos Mačiliūnaitės.

Kitas unikalus ir daugiausia klausytojų pritraukęs festivalio koncertas įvyko Šv. Kazimiero bažnyčioje. Tai kompozitorių Lukrecijos Petkutės, Mykolo Natalevičiaus ir Tado Dailydos projektas Ambientorg. Jo idėja neįprasta – žymūs elektroninės muzikos kūriniai adaptuojami vargonams ir, tokiu būdu pakitę, skamba bažnyčių erdvėse. Pirmosios mintys apie Boards of Canada, Kraftwerkų ir Aphex Twin (!) opusų atlikimą tokiame kontekste gali lengvai šokiruoti. Tačiau idėja iš tiesų yra nuosaikesnė, nei galima būtų pagalvoti, mat adaptacijoms pasirenkami kūriniai, artimiausi ambient stilistikai (pasižyminčiai tęsiamais, erdvę užpildančiais garsais ir minimalistine kompozicija), „nejudinant“ šioms grupėms ir atlikėjams būdingų ritmiškų idm (angl. intelligent dance music), vėlyvojo krautroko ar juolab pašėlusio tempo drill’n’bass kūrinių. Tad prie šios kompanijos natūraliai prisitaiko ir ambient muzikos krikštatėvis Brianas Eno su savuoju repertuaru, kurį jau taip pat galima drąsiai vadinti „klasika“. Vakaro programą papildė ir pačių Ambientorg kūrėjų autorinės kompozicijos. Erdvi bažnyčios architektūra, užpildyta harmoningų minimalistinių melodijų ir nesudėtingų, bet sodrių akordų, artino šią patirtį tai, kuriai pirmiausia ir skirtas vargonų instrumentas bei jo įkurdinimo vieta – regis, per ją klausytoją gali ištikti ir kažkas sakralaus. Analogijų ieškantis protas (ne visada pageidautinas) man kone automatiškai sufleruoja Charlemange’ą Palestine’ą – bažnyčių erdves vargonais ir elektronika virpinantį garso menininką, pasižymintį kur kas šiurkštesniu, ne taip prijaukintu, tačiau ne mažiau paveikiu garsu. Tad jau vien šis pavyzdys rodo, kad Ambientorg projektas tarptautiniame kontekste nėra vienišas.

Tą patį vakarą ŠMC kino salėje koncertavusios audiovizualinės poezijos grupės AVaspo programą „post 3“ iš tiesų galima laikyti post- priešdėlį atitinkančia festivalio dalimi: iš karto po vargonų post tapo savotišku pop ir after’iu. Neseniai išleidusi naują albumą „Kraujuojantis okeanas“, grupė aktyviai koncertuoja ir, kaip visada, ieško naujų prisistatymo formų bei erdvių. „Alternatyvios popmuzikos“ (jei toks terminas turi prasmę) scenoje šis projektas neabejotinai įdomus ir sėkmingas, o kaip lengvo žanro audiovizualinės poezijos reiškinys įdomus dar ir tuo, kad su jo egzistavimu sietinas ir vokalistės, tekstų autorės ir projekto iniciatorės Gabrielės Labanauskaitės kuruojamas audiovizualinės poezijos festivalis „Tarp“, per keletą metų spėjęs suburti savąją auditoriją. AVaspo bendradarbiavimas su VJ Suckmafinger (Egle Eigirdaite), sukūrusia vizualinę programos dalį, pasirodė itin vykęs ir gana muzikaliai ekspresyviam (nors hedonistiniam klausymosi malonumui skirtam) pasirodymui suteikęs konceptualų ir stilistiškai adekvatų grafinį pavidalą.

Būtent šio vizualinio išraiškingumo galbūt šiek tiek pristigo islandų dueto Stereo Hypnosis pasirodyme. Duetą sudarančių tėvo ir sūnaus Óskaro ir Pano Thorarensenų programa „Morphic Ritual“ stilistiniu požiūriu pasižymėjo senomis geromis sintezatorių elektronikos tradicijomis ir truputį nostalgiško retro atspalviu. Klausantis lengvų, minimalistinių, pamažu besiplėtojančio ritmo hipnotiškai plukdančių kompozicijų, buvo galima atpažinti ankstyvojo krautroko (pavyzdžiui, grupės NEU!), Manuelio Göttschingo ar netgi paties Jeano Michelio Jarre’o įtakas. Autoriai projektą sieja su nuošaliais Islandijos kraštovaizdžiais, kurių apsuptyje jis buvo įrašytas – ir tai iš dalies paaiškina kosminę disko gaublio veidrodėliais apšviestą fantasy atmosferą, kuria įsivaizduojamai tviska toks skambesys.

Paskutinį festivalio programos renginį – elektroninių ir kompiuterinių kūrinių konkursą – „Jauna muzika“ rengė kartu su LMTA Muzikos inovacijų studijų centru. Jam savo kūrinius pateikti galėjo studentai ir dėstytojai. Renginys buvo kupinas atrakcijų ir balsavimo mechanizmu kažkuo priminė „Euroviziją“. Konkurso žiuri buvo visi koncerto klausęsi klausytojai bei interneto transliaciją stebinti auditorija. Buvo pristatyta keturiolikos anoniminių kūrinių programa. Jis pasižymėjo didele tiek kokybės, tiek stilistinės išraiškos, tiek ir atlikimo įvairove. Suskaičiavus balsus paaiškėjo, kad konkurso laimėtojas – Julius Aglinskas ir jo romantiško minimalizmo stilistikos kompozicija „Fragmentai“ dviem virtualioms klaviatūroms. Buvo galima balsuoti už du labiausiai patikusius kūrinius. Laimėtojui atidaviau savo antrąjį balsą (būčiau galbūt skyręs ir pirmąjį, bet šiame kūrinyje elektronikos buvo labai nedaug…), tad rezultatai nudžiugino. Konkurse netrūko žaismingos nuotaikos, tapusios puikiu festivalio uždarymo akcentu. O kartu džiugu matyti iki šiol gana retas nuoseklesnių elektroninės muzikos studijų apraiškas Lietuvos aukštosiose mokyklose.

Apibendrintai galima būtų teigti, kad šių metų „Jauna muzika“ buvo įdomi ir tuo požiūriu ypač nesiskyrė nuo ankstesniųjų. Žinoma, įdomumas, kaip ir dauguma kitų kriterijų, turi savo matą ir laipsnį. Jeigu klausymosi malonumų ieškančio festivalio fano skrybėlę pakeisčiau, pavyzdžiui, reiklaus vertintojo berete, galbūt pastebėčiau, kad festivalyje šiemet pastebimai sumažėjo tarptautinių eksperimentinės (elektroninės) muzikos tendencijų pristatymo, scenos epicentre esančių figūrų. Regis, jis tapo lokalesnis, labiau kamerinis, truputį labiau „nišinis“. Kita vertus, tokie ilgalaikiai reiškiniai, koks yra daug metų trunkantis kasmetis festivalis, pereina įvairius etapus ir įgauna skirtingus pavidalus. Tad šioje perspektyvoje šių metų „Jauna muzika“ neabejotinai turi savo veidą ir pasižymi savitu išskirtinumu, kurį liudija ir ką tik aprašyti festivalyje patirti muzikiniai nuotykiai.