Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Tikri ir tariami autoritetai

Evgenios Levin nuotrauka

„Artuma“ 2013 m.  balandis

Kad ir kaip stengtųsi, šiuolaikinis žmogus be autoritetų vargu ar išgyventų. Mat nepaliaujamai smarkėjantis mūsų gyvenimas darosi vis platesnis. Pastarąjį dešimtmetį kone kiekvienai šeimai turbūt prireikė automobilių serviso darbuotojo, kompiuterių specialisto, asmeninio finansinio konsultanto banke ir pan. paslaugų. Kai kurie jau neįsivaizduoja gyvenimo be asmeninių trenerių, dizainerių, psichologų, užsienio kalbos mokytojų, kelionių organizatorių. Vis daugėja sričių, kuriose mums reikalinga ekspertų, specialistų, autoritetų pagalba. Todėl pasvarstykime, ką mes laikome specialistu, autoritetu, o ką – nelabai ir kodėl.


Mums nuolat prireikia specialistų pagalbos. Be autoritetingo kurios nors srities eksperto neišsiversi, susidurdamas su rimta sveikatos, teisės ar kitos srities problema Jei kreipiamės į pirmą pasitaikiusį – gali pasisekti, o gali ir labai nepasisekti. Deja, nemažai specialistų prisidengia tariamu autoritetu, nors iš tikrųjų nėra autoritetingi. Kai galiausiai tai suprantame, kartais vėlu ką nors pakeisti, nes svarbūs sprendimai jau būna priimti. Savo psichologinės pagalbos praktikoje esu susidūrusi su labai skaudžiais atvejais teisinėje (nekompetentingo teisininko patartas žmogus priėmė sprendimus, dėl kurių patyrė didelių finansinių nuostolių), sveikatos (juk neretai pasitaiko, kad žmogus gydomas ne nuo tos ligos) ar dvasinio gyvenimo srityse. Taigi, patirtis sako, kad vien tik žmogaus profesija, išsilavinimas ar socialinis statusas dar negarantuoja kartais labai reikalingos kokybiškos profesionalios pagalbos. Kodėl?

Melagingas autoritetas

Toks žmogus gali tik atrodyti autoritetas, bet iš esmės juo nebūti. Kiekvienas specialistas turi prieš mus išankstinį pranašumą – jis toje srityje dirba (vadinasi, kaip manome, yra patyręs) ir turi tos srities išsilavinimą (vadinasi, kaip manome, turi tos srities žinių). Mes į jį kreipiamės kaip į tam tikrą autoritetą, nors konkrečiu atveju gali būti, kad jis toks nėra. Kas mus suklaidina? Pirmiausia tai mūsų lūkesčiai, t. y. manymas, kad jei žmogus dirba tam tikroje vietoje (poliklinikoje, teisme, banke, parapijoje), vadinasi, yra kompetentingas. Deja, žmogaus išsilavinimas ir įgyta profesija neužtikrina jo kompetencijos, nes pasaulis nepaprastai greitai keičiasi, nauji mokslo atradimai kone kasdien papildo žmonijos žinių aruodą. Kasdienis žmonių gyvenimas taip pat keičiasi kaskart ateinant naujoms technologijoms. Tas, kuris pasitenkina studijuojant įgytomis žiniomis, tik teoriškai yra specialistas. Toks žmogus tik simuliuoja profesinę kompetenciją, prisidengdamas įgytu diplomu ir seniai suteiktais moksliniais laipsniais bei vardais.

Kartais žmogui užtenka tik pasakyti savo profesiją, ir naujas pažįstamas keičiasi tiesiog akyse. Vienas kolega psichologas laikosi taisyklės – prisistatydamas naujoje kompanijoje visada stengiasi bent pradžioje nuslėpti savo profesiją. Mat vos tik sužinojęs, kad bendrauja su psichologijos profesoriumi, galimai įdomus pašnekovas virsta įsitempusiu ir užsidariusiu žmogumi – jį pradeda slėgti įsivaizduojamas autoritetas, nes mano, kad psichologas mato jį kiaurai, kad jis yra labai protingas ir t. t. Bet psichologas kitų žmonių tikrai nemato kiaurai, o protingų tarp psichologų ne daugiau, nei kurioje nors kitoje profesijoje. Klaidina ir žmogaus darbo vieta. Pavyzdžiui, mes esam linkę manyti, kad jei odontologijos klinika yra prestižinėje vietoje, prabangiai ir moderniai įrengta, ten teikiamos ir kokybiškos paslaugos. Neseniai viena mano klientė kreipėsi į privačioje klinikoje dirbančią specialistę. Tačiau prieš tai pacientė pati pasidomėjo internete apie naujausius ją kankinusios ligos gydymo metodus ir norėjo juos aptarti su specialiste. Koks buvo tos moters nustebimas ir nusivylimas, pamačius, kad „specialistės“ žinios pasenusios. Dažnai autoritetą padeda simuliuoti itin kokybiška specialisto apranga, papildyta brangiais aksesuarais. Žiūrint į tokį žmogų, mums atrodo, kad jo išorė yra sėkmingos profesinės veiklos rezultatas. Bet demonstruojamas finansinis pajėgumas gali būti kilęs iš kitų šaltinių (paveldėto turto, sutuoktinio sėkmingo verslo…).

Dažnai simuliuojantieji autoritetą kitų atžvilgiu laikosi pernelyg oriai ir pabrėžtinai šaltai. Jie stengiasi sudaryti aukštos klasės specialisto įspūdį, savo kalboje vartodami sunkiai suprantamus profesinius terminus, tarptautinius žodžius bei žargoną. Tokių „ekspertų“ šiandien pilna televizijos laidose, mūsų valstybę valdo nemažai ne tos srities specialistų, geriausiu atveju – tai būna prieš kelis dešimtmečius įgiję specialisto diplomą ir pastaruosius dvidešimt metų nedirbę pagal specialybę, dažniausiai partijų atstovai, kurie gerai moka užsienio kalbą (tai bent kriterijus!).

Aišku, apmaudu, kad gyvename diletantizmo klestėjimo laikais, tačiau tikrų srities specialistų, tikrų autoritetų poreikis išlieka. Blogiausia, kai žmogus, susidūręs su prastu specialistu, skuba apibendrinti: ai, visi dabar tokie, tik žiūri, kaip pinigą paimti, o darbo nepadaro. Taip, tariami autoritetai kitus žmones naudoja kaip pasipelnymo šaltinį, formaliai atlikdami profesines pareigas arba jas tik imituodami. Laimei, yra tikrų specialistų, todėl prireikus mes dažniausiai ieškome „gero gydytojo“, „gero teisininko“, „gero psichologo“ ar „gero kunigo“ ir pan. Reikia įdėti daug pastangų jų ieškant, bet rezultatas visada atsiperka. Tad kaip mes randame tuos tikruosius savo srities autoritetus?

Tikras autoritetas

Tai pirmiausia yra specialistas, turintis pakankamai aukštą profesinę kompetenciją. Paprastai mes klausiame nuomonės tų, kurie jau būna pasinaudoję to specialisto paslaugomis, arba tų, kurių nuomone pasitikime. Pavyzdžiui, jei geras, mano nuomone, mūsų šeimos gydytojas rekomenduoja kreiptis į akių ligų specialistą, tai aš būtinai paprašysiu jo patarimo ir rekomendacijos. Tai pirmas žingsnis. Susitikus su specialistu, reikėtų bandyti įvertinti jo žinias, orientaciją rūpimu klausimu. Todėl kiekvienas prieš kreipdamasis turėtume pasiruošti, t. y. nepatingėti susirinkti prieinamą internete informaciją apie mus dominančią problemą. Tai padėtų tiksliau įvertinti specialisto dalykinę kompetenciją ir nepasiduoti jau minėtų išorinių veiksnių įtakai. Juk gerai atrodantis specialistas gerai įrengtoje privačioje klinikoje gali būti tikrai puikus specialistas. Tačiau to nepakanka. Svarbu, kad aš juo patikėčiau, kad pripažinčiau jį tos srities kompetentingu žinovu. Reikėtų atkreipti dėmesį į specialisto laikyseną, kalbos manierą, bendravimo stilių. Jei kyla abejonių, geriau pasikliauti savo nuojauta ir ieškoti labiau savo lūkesčius atitinkančio profesionalo. Juk egzistuoja žmonių psichologinis suderinamumas. Vieniems reikia, kad specialistas būtų savimi pasitikintis, pabrėžtinai šaltas, mandagus ir sausai dalykiškas. Kiti laukia iš jo žmogiškos šilumos, supratimo ir lygiaverčio bendravimo. Aišku, bendravimo ypatybės nekompensuoja profesinės kompetencijos, bet yra svarbios ir jų nevalia ignoruoti.

Tačiau be puikių savo srities žinių, be tinkamo, mūsų supratimu, bendravimo, mes iš specialisto laukiame svarbiausio – rūpinimosi mumis. Kai žmonės giria vieną ar kitą specialistą, dažniausiai pabrėžia labai svarbų dalyką sakydami, kad „jam rūpi besikreipiantis žmogus“, „jam rūpi tai, ką daro“, „dirba iš širdies“. Tokių žmonių kiekvienoje profesijoje nedaug, bet jų yra. Tik tokiais žmonėmis tikime net ir tuomet, kai, jų padedami, nepasiekiame norimo rezultato, bet savo širdyje liekame ramūs, nes žinome, kad šis specialistas padarė visa, kas tik įmanoma geriausia. Tačiau pasaulis laikosi ne tik ant jų.

Kertinis gyvenimo autoritetas

Kiekvienas suaugęs žmogus, atsigręžęs į praeitį ir atidžiai pažvelgęs į nueitą gyvenimo kelią, ras vieną ar kelis žmones, suvaidinusius jame nepaprastai svarbų pozityvų vaidmenį. Apie tokius žmones paprastai sakome, kad jei ne jie – nežinia, kaip būtų pasisukęs mūsų gyvenimas. Dažnai juos vadiname savo tikraisiais Mokytojais – susitikus su jais, mūsų gyvenimas keičiasi. Mes pasijuntame tvirti priimdami svarbiausius gyvenimo sprendimus, abejonės išnyksta ir paaiškėja tai, kas buvo neaišku. Kartais tie žmonės net neįtaria, kokį lemtingą vaidmenį jiems teko suvaidinti kito gyvenime. Aš nekalbu apie perskaitytą knygą ar matytą kino filmą, kurie kartais palieka tokį stiprų įspūdį ir padeda permąstyti gyvenimą. Tačiau niekas neprilygsta tam, kaip vienas žmogus kartais gali paveikti kito gyvenimą – savo gyvenimo liudijimu, laiku ištartais žodžiais. Tai ypač pasakytina apie dvasinę sritį. Visais laikais buvo piligriminių vietų, vienuolynų, kunigų, kurie traukė žmones. Ko jie ten vykdavo ir vyksta? Ne, ne tik dėl to, kad madinga, ar bent ne visi dėl to. Vyksta genami dvasinio alkio ir autoritetingos paramos dvasiniame kelyje troškimo. Mes nepaliaujamai ieškome tų, kurie mums padėtų labiau panirti į dvasinio gyvenimo gelmę, labiau ją pažinti ir pamilti.

Tikras žmogaus gyvenimas be dvasinės kelionės ir be vedlio joje neįmanomas. O tokių dvasinio gyvenimo autoritetų ir vedlių žmonės stokojo tikriausiai visais laikais. Ne išimtis ir šiandiena.