Hermanas Šulcas atsako į Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos moksleivių klausimyną

Gimė Klaipėdos vokiečio liuterono ir katalikės žemaitės Elžbietos Mockutės šeimoje. Šeimai traukiantis nuo artėjančios Raudonosios armijos, tėvas žuvo apšaudymo metu. Našlė mama apsigyveno Vakarų Vokietijoje, Liuneburge. H. Šulcas mokėsi Vasario 16-osios gimnazijoje, baigė Saleziečių berniukų gimnaziją Italijoje. Studijavo pedagogiką ir filosofiją saleziečių įstaigose, Romoje įsigijo teologijos licenciatą ir 1968 m. ten buvo įšventintas į kunigus. 1969–1971 m. Vasario 16-osios gimnazijos kapelionas, bendrabučio vedėjas ir sporto mokytojas.

Saleziečiams perėmus lietuvių parapiją Brazilijoje, 1972–1975 m. San Paule dirbo su jaunimu.

Nuotrauka iš asmeninio kun. Hermano Šulco archyvo

Nuo 1978 m.– misionierius Ruandoje, Musha kaime, esančiame už 60 km nuo sostinės Kigalio. Įsteigė Jaunimo sodybą ir mokyklą, kurioje mokė vaikus gyvenimo įgūdžių bei amatų. Vienu metu sodyboje gyveno iki 120 vaikų. Gabesnieji siekė mokslų aukštesnėse mokyklose.

1994 m. prasidėjo Ruandos genocidas. Per 100 dienų Ruandoje buvo išžudyta iki milijono gyventojų. Buvo išžudyta ir dauguma Jaunimo sodybos vaikų. Mečetėmis ir peiliais buvo išskersti vaikai, kuriuos H. Šulcas Nepriklausomybės pradžioje buvo atsivežęs ir į Lietuvą. Visoje sodyboje iš 120 vaikų gyvi liko tik 12. Pats kunigas jų likimo išvengė, nes į sodybą nespėjo grįžti iš sostinės. Tačiau buvo persekiojamas, jį išgelbėjo Jungtinių Tautų kariškiai, priėmę į tanką.

Kuriam laikui turėjęs palikti Ruandą, gyveno Vokietijoje. Po dviejų mėnesių, kovoms tebevykstant, grįžęs į Ruandą rinko iš savanos išbadėjusius vaikus. Surinkęs buvusius savo padėjėjus per 4 metus atstatė Jaunimo sodybą našlaičiams vaikams. Sodyboje dabar nuolat gyvena apie 200 našlaičių vaikų ir jaunimo nuo 2 iki 22 metų. Įsteigė amatų mokyklą, o 2002 m. ir gimnaziją, kurioje mokosi iki 400 vaikų iš aplinkinių vietovių, netgi – sostinės senatorių bei diplomatų vaikai.

Atgavus 60 ha gimtinės žemės Kėkštuose, įsteigė Jaunimo sodybą Kėkštų ir kitų kaimų bei Kalotės sąvartyno vaikams. Į Kėkštuose vasaromis rengiamas tarptautines vaikų ir jaunimo stovyklas suvažiuoja vaikai ir jaunimas iš Lenkijos, Vokietijos, Ruandos.

Šulcas laisvai kalba devyniomis kalbomis: vokiečių, lietuvių, italų, anglų, portugalų, prancūzų, lotynų, graikų ir kinjaruanda kalba. 2008 m. jam suteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžius.

Kaip atradote savo pašaukimą? Ar daug ieškojote, klydote, abejojote?

Vasario 16-osios gimnazijoj mes buvom apie 20 mokinių, tų vadinamųjų vokietukų, kurie nemokėjome lietuvių kalbos. Buvo mergaičių ir berniukų bendrabučiai,  mergaičių bendrabučio vedėja, o kita – berniukų. Mes visi buvome toli nuo savo namų. Ir visą bendrabutį ta vedėja pereidavo vienąkart per dieną tik patikrinti, ar mes ten esame. Tas pastatas – buvusios kareivinės, jų platūs koridoriai. Ir kai atšlubuodama ateidavo vedėja, mes girdėdavome ir griebdavomės sąsiuvinių, apsimesdavome, kad mokomės. Kai ji pamato, kad mokomės, išeina, o mes toliau dūkstame.

Kai man buvo 12–13 metų,  norėjau ką nors nuveikti svarbaus, bet nebuvo žmogaus, su kuriuo galėčiau pasišnekėti apie tai. Gal nenorėjau – nežinau. Tada rūkiau kaip kiti. Pinigų neturėjom, jų užsidirbdavome tašydami plytas sugriautame oro uoste, kur cementas buvo labai sunkus. Kaip reikėjo dirbti, kad vieną plytą turėtum, už kurią gaudavom pusę ar du feningus. Žodžiu, reikėjo dirbt savaitę, kad pakelį cigarečių galėtum nusipirkti. O man jos net nebuvo skanios – galva sukosi, norėjau vemti, bet kiti rūkė, ir aš taip dariau.

Visos pamokos buvo lietuvių kalba. Ir tai buvo labai sunku, nes reikėjo eit į visas pamokas, nors kalbos nemokėjom. O po pietų, kai kiti žaisdavo, mums būdavo dar papildomos lietuvių kalbos pamokos, kad greičiau išmoktume kalbą. Baisu! 12–13 metų vaikui juk reikia išsidūkti, o čia visą rytą reikia tupėti klasėj. Su bizūnu dažnai duodavo, jei tik truputį išdykaudavom. Vieną sykį nenorėdamas vos neuždegiau bendrabučio. Toks dalykas sprogo visai arti pastato.

Turėjau vieną draugę mergaitę. Eidavau pas ją į mergaičių bendrabutį persirengęs  jos drabužiais. Ateina bendrabučio vedėja ir visi kaip visada sako: ,,Laba diena, ponia mokytoja.‘‘ O ji man: ,,Akeleryte, nemoki pasveikinti mokytojos.‘‘ Aš apsisuku ir ji surėkia: ,,Šulcai!!!‘‘ Bausmė už tai buvo vieną savaitę kas dieną skusti po kibirą bulvių.

Pašaukimas ryškėti pradėjo tam tikru metu. Su Tamara draugavome. Aš jai tokius laiškiukus su širdute ir I love you rašydavau. Gražiai taip draugavome, pasibučiuodavom. Aš buvau vaikas. Kartą buvo laisva diena, ir tais laikais nebūdavo juk televizorių, neturėjom pinigų, nei pramogų, tai su Tamara ėjom tada už rankučių susikibę pasivaikščioti per laukus. Atsisėdom ten, atsigulėm, aš žiūriu į jos akis, dangus atsispindi, pabučiuoju, po to vėl grįžtam į bendrabutį. Kiti berniukai, mano draugai, pakomentavo, kad mes pasismaginom su seksu. Aš buvau visiškai vaikas. Aš net apie tai negalvojau. Man buvo Tamara graži mergaitė – mylėjau. Vieną sykį rudenį išbėgom, pasibučiavom su Tamara, ir ji sako: ,,Hermanai, kai būsim dideli – apsivesim.“ Aš ją nustūmiau ir net nenorėjau  matyti. Kodėl – nežinau. Man buvo trylika metų.

Po to man grasino, kad siųs į pataisos namus, nes buvau labai išdykęs ir blogai mokiausi. Mama atvyko ir sakė, kad mokyčiausi. Bet manęs kažkaip niekas nemotyvavo, neužčiuopė gyslelės. Kadangi mamos nenorėjau skaudinti, tai truputį stengiausi.

Kai grįžau rudenį, trūko mano draugų, su kuriais išdykaudavom. Viso būrio – kokių 8 ar 9. Bet vieno brolis liko. Jis man papasakojo, kad buvo atvažiavęs kunigas iš Italijos. Taigi, jie yra ten. Praėjo kiek laiko, ir man vienas parašė, kad ten, Italijoj, labai smagu: ūkininkai kviečia vynuogiauti. Jums šiais laikas vynuogės neatrodo įdomios, bet tais laikais aš buvau jas matęs tik sykį nupaišytas, taigi – nieko nežinojau. Taip pat rašė, kad ten futbolą su jais kunigai žaidžia, iškylas rengia ir ten nereikia daug mokytis. Tada supratau, kad man reikia pakliūti į tą mokyklą.

Čia prasidėjo pašaukimo kelias! Dėl ko važiavau? Kad mažiau mokyčiausi ir dėl nieko daugiau. Galvojau, kad vis tiek mane išmes iš čia. Išsiunčiau tiems italams laišką, po mėnesio gavau atsakymą. Kunigas leido man atvažiuoti, bet prieš tai dar reikėjo mano mokyklos kapeliono rekomendacijos. Kapelionas buvo įdomus žmogus, mirė prieš dvejus metus. Jis buvo psichologas. Mes tais laikas nežinojom, kad jis toks yra. Buvo jaunas kunigėlis. Parašė knygą ,,Kunigo meilė‘‘. Labai populiari dabar ši knyga, joje iš psichologinės pusės nagrinėjama, kas yra celibatas ir panašiai. Tai aš nuėjau pas jį. Jis sakė, kad žino, jog aš iš Italijos tėvų saleziečių  gavau laišką. Jis sakė, kad ten irgi yra buvęs, ten mokėsi. Man tik seilės varva, greičiau duotų tą rekomendaciją. Bet jis tik pasakė, kad manęs niekada nėra matęs Mišiose. Aš negalėjau jam pasakyti, kad jis buvo nuobodus, be to, aš dar gerai lietuvių kalbos nemokėjau. Neturėjau, ką jam atsakyti. Jis išsitraukė kelias monetas iš kišenės ir pasakė: ,,Šulcai, nuvalyk mano dviratį.‘‘ Tada jis man pasirodė simpatiškas, kad nekalba vien apie Dievą, bet ir apie dviratį. Kankino mane su šventomis Mišiomis visus metus, kol davė rekomendaciją. Man tai buvo kančia. Aš nieko ten nesuprasdavau, man buvo nuobodu.

Taigi, nuvažiavau į Italiją. Mano draugai ten irgi eidavo į Mišias. Net kasryt. Pastebėjau, kad visi maniškiai eina prie komunijos. Jie labai pasikeitė per vienus metus. Po kiek laiko sako, kad aš buvau jų vadas, ir reikia kažkaip suorganizuoti susitikimą su šalia gyvenančiomis gražiomis italaitėmis. Man tuo momentu buvo keista, kad jie eina prie komunijos, bet apgaudinėja kunigus. Sudėtingas dalykas. Komunija juk reikia tikėti ir turėti švarią sąžinę.

Kai išvažiavau iš Vokietijos, tai mane mama lydėjo ankstų rytą iki traukinio. Dar tais laikais buvo garvežiai, dūmai eidavo. Prieš einant stoties link mes atsiklaupėme ir paprašėme, kad laimintų mano kelionę. Mama atsiklaupė prie Marijos ir pradėjo verkti. Aš irgi apsiverkiau. Norėjau būti su visais. Graudus atsisveikinimas. Po mėnesio gavau laišką iš mamos. Ten, Italijoj, dalindavo mums tuos laiškus visad vienas žmogus. Jis mane pasišaukė ir klausė, nuo ko buvo laiškas, kurį gavau. Atsakiau, kad tai nuo mamos. O jis man sakė, kad nenori būti smalsus, ką ten ji man rašė, bet jis manantis, jog mama mane čia pasiuntė, kad kuo nors užaugęs tapčiau. Matyt, skaitydamas tą laišką buvau apsiverkęs. Mažas buvau, kokių 14 metų.

O Italijoj viskas įdomu, nauja. Turėdavom daug dirbti, statyti vasarvietę. Bet buvo daug iškylų, pavyzdžiui, į ledynus. Kunigai visad lydėdavo. Žaisdavom futbolą. Mūsų niekada nepalikdavo vienų – visada kunigai maišydavosi. Tokia Bosko pedagogika, kad jei turi jaunimo, visada turi būti su jais arba bent jau žinoti, ką jie daro. Man viskas nauja, o kai truputį liūdesys užeidavo, prisimindavau, jog mama nori, kad kažkas iš manęs būtų. Aš sau pažadėjau, kad darysiu, ką kunigai sako.

Labai sunki buvo pradžia, nes reikėjo italų išmokti, dėstė dar ir lotynų, ir graikų. O aš neturėjau jokios sistemos, kaip mokytis. Tiesiog nebežinojau, kaip tai daryti. Ten, prie Turino miesto, būdavo mažiukai miegamieji kambariai  ir vadinamoji studijų salė, kur stovėdavo mūsų suoliukai su sąsiuviniais ir visad vienas kunigas prižiūrėdavo, kaip mes mokomės. Jeigu matydavo, kad žiopsai, jis visada ateidavo ir klausdavo, ką dabar mokinies. Per pertrauką tikrindavo sąsiuvinius, ką mes padarydavom. Jau tada man patikdavo, kad kas nors tikrina, ir aš pajutau, jog irgi moku mokytis.

1954 m. man buvo septyniolika. Pastebėjau, kad buvo toks kunigas, kuris vyresniuosius berniukus dažnai pasikviesdavo pokalbių. Vieni norėjo stoti į  jaunokyną, kiti – į seminariją. Pirmąkart galvojau tapti kunigu, kai buvau vaikiukas klapčiukas. Iš įdomumo. O dabar galvojau, kodėl manęs nešaukia, maniau, kad būtų įdomu su juo pasikalbėti. Vieną dieną pasišaukė ir, kadangi po metų jau turėjau baigti šitą mokyklą, klausė, ar aš žinau, ką po to darysiu. Aš galvojau, kad gal grįšiu į Vasario 16-osios gimnaziją, nes čia buvo tik šešių klasių progimnazija. O jis manęs tada paklausė, ar aš norėčiau tapti kunigu. Aš nedrįsau apie save taip galvoti. Buvau toks išdykęs, man sakė, jog mane siųs į pataisos namus. Man būtų patikę būt kunigu, bet nedrįsau taip galvoti. Labai džiaugiuosi, kad jis manęs to paklausė. Širdyje juk glūdėjo toks noras.

Po to buvo krizė. Pasimaišė tada vienas mano draugas iš Vokietijos gimnazijos. Jis buvo evangelikas, po to tapo kataliku. Jis tapęs kataliku vienąkart iš tos Vasario 16-osios gimnazijos pėsčiomis nuėjo į Romą. Kai atėjo į Italiją, man rodė savo pavargusias kojas. Pasakojo, kad jam sunku, nes visi juokiasi iš jo. Bet pats kaltas, nes tikrai buvo labai keistas. Kažkoks fanatikas truputėlį. Jis man sakė, jog būtų labai gerai, jei jį ten gimnazijoj palaikyčiau. Tada prasidėjo krizė. Pasiilgau Tamaros, kurią mylėjau kaip vaikas. Galvojau, kad būtų įdomu dabar ją pamatyti. Maniau, kad gal važiuosiu, jį lydėsiu, bet neturėjau pinigų. O mane tas kunigas skatino stoti į jaunokyną ar seminariją. Aš gėdijausi jam pasakyti, jog pradedu kiek kitaip galvoti. Gundė mane tas draugas. Tada aš išsiunčiau telegramą savo broliui, kad atsiųstų pinigų, nes noriu važiuoti atgal į Vokietiją mokytis. Sakiau, kad jeigu brolis atsiųs pinigų, važiuosiu su juo į Vasario 16-osios gimnaziją. O brolis man atrašė: ,,Durniau tu, kur esi, ten ir mokinkis.‘‘ Tas draugas išvažiavo.

Gal čia buvo Dievo balsas. Tada įstojau į jaunokyną. Atėjo antra krizė.

Mano brolis buvo ketveriais metais už mane vyresnis. Mes bėgom iš Klaipėdos. 1945 m., buvome šiaurinėje Lenkijoje, tuometinėje Vokietijoje. Rusijos armijos apsupty, tarp apkasų, tada tėvelis žuvo. Paskui  ilgai mama sielvartavo. Pasiliko 30 metų moteris našlė su dviem vaikais ir nieko neturėjo. Brolis tada turėjo dirbti ir gyventi pas vieną katalikų ūkininką, kurio brolis buvo klebonas. Tai šitie ūkininkai katalikai laikė brolį kažkur palėpėj, jis miegojo ten tarp žiurkių, šieno, kur pūsdavo stiprus šiaurinis vėjas. Turėdavo atsikelt labai anksti, padėti ūkininkui karves išvesti, tada eiti 8 kilometrus į mokyklą. Kai grįždavo 14 val., gaudavo šaltų liekanų pavalgyti. Jis visada būdavo alkanas. Kai būdavo ruošiamas ėdalas kiaulėms, jis eidavo iš ten ko nusigriebti. Ūkininkas, tai pamatęs, paimdavo šluotą, iš žilvičių padarytą, ir mušdavo jį sakydamas: ,,Prakeiktas tremtiny, neliesk kiaulių bulvių ir eik dirbti.“ Sekmadienį matydavo šituos žmones pirmose eilėse prie komunijos. Gali tik įsivaizduot, kas jo širdy dėjosi. Jį laikė kaip šunį, o čia, parapijoj, tie patys žmonės buvo gerbiami katalikai.

Prieš stodamas į jaunokyną, parašiau broliui ir mamai, kad ruošiuosi tapti vienuoliu. Mama išsigando: juk jos sūnus yra normalus vaikas, mergaites myli, tai kodėl toks jaunas nori į tą vienuolyną stoti. Man tada buvo tik 17 metų. Brolis irgi nesuprato, kodėl aš, pabuvęs 3 metus ten, pas tuos kunigus, noriu būt kaip jie. Sakė persigalvot, kitaip – jei įstosiu, neturės su kuo šnekėtis. Labai piktai man jie atsakė, bet aš buvau tvirtai apsisprendęs.

Tais laikais mes turėjom visada nešioti sutanas. Aš įstojau į jaunokyną rugpjūčio mėnesį. Tada labai karšta Italijoj, karščiau negu Ruandoj. Ruandoj naktį vėsu, o ten – tvanku. Mes turėjome sutanas nešioti visas dienas. Net per žaidimus. Futbolo aikštė buvo pilna žemės, kildavo dulkės, o mes – su sutanom. Turėjom tik dvi tokias: vieną – paprastoms dienoms, o antrą – sekmadieniams. Visi smirdėdavo prakaitu. Aš tada širdyje džiaugiausi savo apsisprendimu, bet man labai nepatiko tokia išorė. Man reikėdavo vandens. Svajojau kur nors maudytis. O vasarą galėdavau tik vieną kartą per savaitę į dušą nueit, o žiemą – kas antrą savaitę. Magistrui, kuris buvo iš Lombardijos, tai pasakiau, ir jis mane suprato. Sakė, kad atvažiavęs irgi verkė, kaip sunku jam buvo čia pritapti. Jis man leisdavo slaptai nusivilkti sutaną ir išsidūkti, slaptai nueiti į šaltą dušą.

Kiek laiko taip praėjo, ir man vienąkart pasakė, kad atvažiavo svečias. Tai buvo mano brolis. Atvažiavo motociklu ir su palapine. Jis išsiskyrė su savo mylimąja, paliko viską ir dabar norėjo keliauti vienus metus per Afriką. Daug apie save jis nešnekėjo, o aš jam po 3 dienų pasakiau, kad gal padariau klaidą į jaunokyną stodamas, nes negaliu priprasti prie tokio gyvenimo stiliaus, nežinau, ar išlaikysiu taip visą laiką. Jis man atsakė, kad koks aš vyras, jei rašinėjau prieš tai, jog čia mano apsisprendimas, o dabar noriu vėl išbėgt. Jis taip užgavo mano savigarbą, išdidumą, kad aš jam liepiau tylėt ir niekada to neprimint, nors tuo momentu man buvo sunku.

Praėjo pusė metų, aš sakiau magistrui, kad noriu sekti Kristumi, bet prie tokio gyvenimo man vis dar sunku buvo priprasti. Jis sakė, kad apsispręsčiau: arba išeičiau, arba likčiau. Jei esi pasiruošęs sekti Kristumi, tai turi daryti tai per bet kokias kančias. Bet čia tokia keista kančia buvo… Tada atsimenu, kad verkiau kaip mažas vaikas, bet nutariau sukąsti dantis ir tęsti iki pat kunigystės.

Kas yra Jūsų autoritetai? Ką laikote savo mokytojais? Kodėl?

Kunigas vedėjas Italijoj, kuris klausė, ar noriu tapti kunigu. Jo pavyzdys labai didelę įtaką padarė.

Taip pat  – vedėjas kun. Juozas Zerauskas. Ryte būdavo laikas peržiūrėti pamokas, po to – Mišios, pusryčiai ir laikas apvalyti visą įstaigą. Mes, berniukai, ir miegamuosius, ir klases, ir kiemus, ir išvietes – viską valydavome, nebūdavo žmonių, kurie atliktų šiuos darbus. Aš buvau įpareigotas šluoti vieną Viduramžių laikų saloną, ten valiau grindis su šlapiom pjuvenom – šluoji jas, šluoji ir po to labai gražiai blizga. Keista technika. Aš po to pasidariau specialistas valyti išvietes. Man ir dabar tai labai svarbu. Kadangi daug keliauju ir tenka miegoti pas žmones jų namuose, jei išvietė nesmirda – tai gerai. Taigi, po vakarinės maldos visad būdavo labanakt žodelis. Pasakydavo ką nors apie dieną ar panašiai. Kunigas tada kalbėdavo apie  idealizmą, entuziazmą ir sąžiningumą: kaip svarbu būti visiems švariems. Išvietės turi būti baltos kaip lėkštės. Mūsų valymą net vertindavo taškais, aš gaudavau visada daugiausiai…

Aš šluoju ir susitinka tie du kunigai su sutanomis. Sako: ,,Kunige Antanai, šiandien tavo vardinės.‘‘ Ir pasisveikina, abudu taip švelniai liečia vienas kitam žandą. Aš taip žiūriu ir galvoju, kaip įdomu, kad du vyrai yra abudu baigę aukštus mokslus ir vienas kitam jie nori gero ir gyvena čia vien dėl mūsų. Man šitas momentas buvo celibato pradžia. Celibatas reiškia būti laisvam, atiduoti save kitiems. Kartais yra tokie keisti momentai, kaip tos lėkštės ir išvietės ar kaip du kunigai pasisveikina šv. Antano dieną… bet tas mokyklos vadovas buvo tikras autoritetas ir pavyzdys.

Kas Jus įkvepia? Kokios knygos, muzika, filmai ir/ar kita?

Aš mėgstu gražius filmus, bet toj vasarvietėj, kur mums reikėjo sunkiai fiziškai dirbti, aš kai ko išmokau. Kai buvome vaikai, iškeliaudavom į kalnus kartu su kunigais. Mums ten patikdavo: kalnai, ledynai, bet kopti į viršų iš ryto 5–6 val. su kuprinėm… taip kokias septynias valandas. Atsimenu, ypač berniukai iš JAV ar Anglijos labai keikdavo kunigus, kad reikėdavo eit taip sunkiai.

Aišku, kai jau pasiekdavom sniegynus, būdavo smagu. Kalnai – valios ugdymas, t.y.  sugebėjimas eiti, eiti ištisas valandas. Kunigai gražių pavyzdžių pateikdavo. Sakydavo, kad nors mes ant jų pykstame, norime būt laisvi, bet turime atidžiau pažvelgti į kalnų upelius. Jie teka teka, o po to pasiskleidžia tarp akmenų ir dingsta, o kitur pastato elektrines, turbinas, kur suteka vanduo ir yra gaminama elektra. Sakydavo, kad toks yra gyvenimas: laisvė turi būti diriguojama, ji turi turėti tikslą, nes kitaip bus palaida bala.

Taigi, mane labiausiai įkvepia gamta. Aš dabar kasmet atvykstu į Europą, ir spalio mėnesį visuomet būnu 10 dienų toj vietoj, šalia Šveicarijos sienos, kur mokiausi. Ten, Italijoj, pas mano draugus, guli kuprinė, rūbai ir kalnų batai ir keliauju. Jie būgštauja dėl manęs, nes aš mėgstu keliauti vienas, noriu ramybės. Italijoj sako: ,,Geriau vienam negu su bloga kompanija.“ Ten nėra bloga  kompanija ir gal kiek pavojinga vienam keliauti, bet tai mane labai įkvepia. Paskutinį kartą buvau ten per savo gimtadienį, spalio 29 d. Oras buvo bjaurus: šalo, stiprus vėjas pūtė, snigo… Bet kokios gražios buvo aukštos eglės, ledynai – neturėjau žodžių maldai. Apie 1 val. pasiekiau savo tikslą, pasidėjau kuprinę, ant sniego padėjau gabalą duonos, truputį vyno ir laikiau Mišias. Be ceremonijų, skambučių ar knygų. Tokios Mišios man duoda labai daug. Dievas man davė tokį gražų skudurėlį – baltą sniegą, – ant kurio galėjau padėti ostiją.

Knygas skaitau, bet  nedaug. Italijoj mane labai įkvėpė jų literatūra. Labiausiai sužavėjo Dantė Aligjeri. Taip pat įsiminė grynos filosofijos studijos. Iki šios dienos labai svarbus man Aristotelis. Jis galvojo, jog aš esu, mano žmona, namas, vanduo, bet visa tai iš kur? Viskas turi savo priežastį. Vienas ir vienas yra du. Niekas ir niekas yra niekas. Modernieji mokslai taip nesako. Jie sako, kad pirma yra niekas, o po to yra kas nors (Big Bang). Man patiko Aristotelis, nes jis priėjo prie išvados, kad turi būti kažkas, kas davė egzistenciją, kas turi savyje egzistenciją. Causa incausata. Man tai labai svarbu, be to, manau, kad nedaug kas turi laiko šiais laikais pamąstyti, kas yra egzistencija.

Ką galvojate apie mus, šiuolaikinį jaunimą?

Jūs turite labai daug galimybių. Tai yra labai gerai. Aš dirbdavau Amerikoj su lietuvių kilmės jaunimu stovyklose, tad žinau, jog yra tikrai labai šaunių jaunuolių, kurie ieško prasmės. Iš kitos pusės, stebiuosi, kad, esant tokioms galimybėms, yra jaunimo, kuris nežino, ką daryt. Pavyzdžiui, man asmeniškai nesuprantama diskoteka. Vienąkart, penktadienį, nakvojau pas vienus draugus, jų dukra tą vakarą išėjo su draugais į klubą. Aš jos šeštadienį ryte prie pusryčių stalo klausiau, kaip jai sekėsi, o ji tik sėdėjo be jokio entuziazmo. Aš nesuprantu, kodėl kiekvieną penktadienį ji eina į tokį dalyką, kuris neduoda jokio impulso įdomiems dalykams. Neįsivaizduoju, kad gali būti nuobodus gyvenimas, kai aplinkui yra tiek galimybių.

Kaip informacinės technologijos keičia mūsų visuomenę? Ar naudojatės socialiniais tinklais?

Priklausomai, kas yra visuomenė. Visuomenė sudėta iš individų. Aš mėgstu žiūrėti gerus filmus. Bet tik pradedu ką žiūrėti – visuomet ta reklama. Negaliu prie to priprasti. Afrikoj aš vakarais išeinu į lauką ir žiūriu į dangų. Daugiau nieko nereikia. Tada dirba vaizduotė – ir visata, ir Aristotelis, ir kalnai… Mes matematiškai nežinome, kas yra universumas, juk nežinome tikslaus žvaigždžių kiekio. Yra žvaigždžių, kurių šviesa dar tik pasieks mūsų planetą. Prie tokio dangaus galiu medituoti tyloj be žodžių. Causa incausata. Nedrįstu ištart Dievo vardo.             Kalbant apie internetą, manau, kad tai yra labai patogu, bet pats neturiu laiko facebook‘ui ar pan. Kadangi mano gyvenimas yra ir čia, Lietuvoj, ir Afrikoj, man nebelieka laiko dar dalintis ir sekti visas naujienas.

Kodėl svarbu išlaikyti tautinę tapatybę? Ką Jums reiškia ištikimybė Lietuvai?

Labai liūdna, kad tiek daug išvažiuoja iš Lietuvos. Baigia gerus mokslus ir išvažiuoja. Jei dar pardavinės Lietuva savo žemę bet kam, tai tikrai gali įvykti kažkas blogo. Matome, kad praktiškai bankai irgi nėra lietuvių rankose.  Manęs klausia, kas aš esu. Mažas būdamas kalbėjau tik vokiškai. Mama – žemaitė katalikė, o tėvelis – vokietis liuteronas. Man buvo tik 4 metai, kai jis žuvo. Mano mama su tokia pagarba ir meile kalbėdavo apie savo vyrą, mano tėvelį, nors ir paprasta moteris buvo – tik 2 metus mokėsi mokykloje. Ji mokėjo gražiai suderinti, melsdavosi lietuviškai. Man, nemokėjusiam lietuvių kalbos, frazė ,,amžinąjį atilsį duok mirusiems, Viešpatie‘‘ tikrai labai keistai skambėjo. Mama man perdavė savo pavyzdžiu ir savo tautišką tapatybę, ir religiją. Esu sutikęs kitokių žmonių, pavyzdžiui, vienąkart Čikagoj lietuvių kaimyną vokietį, kuris buvo emigravęs prieš 20 metų, kuris jau nemokėjo kalbėti vokiškai. Ką čia ir kalbėti. Mano manymu, žmonės, kurie gerbia savo tapatybę, yra gerbiami. Kodėl tu turi paneigti savo tautybę, tapatybę, savo praeitį? Afrikiečiams nuolatos kartoju, kad nesigėdytų savo kultūros, nes jie turi labai aukštą kultūrą, kuri jau nėra išlikusi Europoje.

Kokie dalykai Jums svarbiausi bendraujant su kitu žmogumi?

Būti tokiam, koks esi, nevaidinti, t. y. tikrumas.

Kokie yra Jūsų ryškiausi vaikystės ir mokyklos metų atsiminimai?

Ką jau pasakojau ir tai, kad Vasario 16-osios gimnazijoj buvo šalta. Mes per savaitę gaudavom vieną kibirą anglių. Kambaryje – mūsų 5–6 berniukai. Mes degindavome parketą, kad šilčiau būtų. Vakarais neturėdavom ką veikt, visuomet būdavo truputį šalta, taigi rūkymas buvo vienintelis įdomumas. Kas antrą mėnesį būdavo šokių vakaras. Šokt nemokėjau ir Tamaros jau man nereikėjo, bet mokytojai leisdavo rengti tą šokių vakarą su sąlyga, kad vaikai parodys nors pusvalanžio trukmės programą (ar su gitarom kas groja, ar kokį vaidinimą). Truputis kultūros, o po to – šokiai. 21 val. mes, mažiukai iki aštuntos klasės, būdavome išspirti gimnazistų, kurie po karo būdavo kartais net gerokai per dvidešimt, ir turėdavom eit miegot. Ką ten miegoti – šaltas kambarys. Dar skautai būdavo, tai būdavo įdomu, nes stovyklas organizuodavo ir panašiai. O šiaip tai labai nuobodu.

Ar tikite pasirinkimo laisve? Ar matote gamtoje harmoniją, grožį, ar tik  atsitiktinumų grandinę?

Laisvas žmogus negali tapti vergu, nors ir yra užrakintas kalėjime. Taip Platonas rašė. Šv. Paulius sakė, kad, nors žino, jog jam tuoj nukirs galvą, tačiau yra laisvas. Aš žinau, kuo aš tikiu. Laisvė tikrai yra. Rusas, parašęs apie GULAG‘ą, panašiai šnekėjo ir po to, emigravęs į Kanadą, panašiai rašė, kad, nors sėdėjo kalėjime, bet jautėsi visiškai laisvas. Tiksliai žinojau, kas yra mano gyvenime vertybės. Kristus irgi buvo laisvas, nors ir prikaltas prie kryžiaus. Tikiu, ką man brolis sakė: tobulesnio dalyko už gamtą nėra.

Ar tikite likimu, Apvaizda? Ar yra tekę kreiptis pagalbos į Išganytoją?

Kas yra nelaisvas, tas tiki likimu, o aš tikiu Apvaizda. Sunku suvokti, kai kurie teologai net nusižudė mąstydami, kaip galėjo Dievas sukurti žmogų, žinodamas, kad tas žmogus bus Hitleris ar Judas, ar savižudis. Bet taip gali klausti tik žmogus, kuris mano, jog Dievas mąsto kaip žmogus. Tu žinai, kad jis bus žudikas, kodėl tu jį sutveri? Mes nežinom net matematiškai, kur universumas prasideda ir baigiasi. Dievas, Kristus, nuolatos pabrėžė, kad sutvėrė laisvą žmogų. Jis negali nerimtai imti to: sutverti laisvą žmogų ir po to panaikint jo laisvę. Jis sutvėrė laisvą būtybę ir leidžia jam būti laisvam iki paskutinės akimirkos. Kalbant apie Apvaizdą, manau, jog kiekvienas žmogus meldžiasi skirtingai. Mano malda yra be žodžių (ypač didingoj gamtoj). Malda yra duoti vietos Dievui mano gyvenime. Aš prašau, kad mano laisvei Dievas padėtų, kad Jis veiktų mano gyvenime net smulkiausiose detalėse.

Parengė Gintė Gylytė