2013 05 08

bernardinai.lt

Neliberaliai

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Tomas Taškauskas. Draugystės evangelizacija

„Gal norėtum šį sekmadienį ateiti į Mišias?“ – jei išdrįsite paklausti, šie žodžiai gali visiškai pakeisti jūsų pažįstamų ir draugų gyvenimus.

Šiandien kalbėti apie Dievą yra tiesiog nepopuliaru. Vienas pažįstamas kartą pasakojo anekdotinę istoriją. Latvijoje dirbantis tikybos mokytojas išdalino vaikams anoniminę anketą su dviem klausimais: „ar tiki Dievą?“ ir „ar kalbi apie tikėjimą su savo draugais?“. Rezultatai parodė, kad dauguma mokinių yra tikintys, bet apie savo tikėjimą nesikalba su kitais. Ir tai nėra vienetinis atvejis. Pats irgi ne sykį jaučiau baimę kalbėti su draugais ar pažįstamais apie Dievą – lyg taip elgdamasis daryčiau kažką blogo, nemoralaus… Viena vertus, tai suprantama – ne veltui išmintingi žmonės pataria nesiginčyti dėl politikos ir religijos. Kita vertus, kodėl būtent kalbėjimas apie tikėjimą tampa tokiu dideliu tabu?

Situacija kiek aiškesnė žinant platesnį kontekstą – Popiežiškosios kultūros tarybos parengtame dokumente „Kur tavo Dievas?“ pažymima, kad šių dienų pasaulyje agresyvią laikyseną Bažnyčios atžvilgiu, nors ji visiškai ir neišnyko, pakeitė reliatyvizmo kultūra, praktinis ateizmas ir abejingumas. Kitaip sakant, dažnas šiuolaikinis žmogus be didesnių paaiškinimų tiesiog nusigręžia nuo religinės praktikos ir bet kokio rėmimosi tikėjimu, ima gyventi taip, „tarsi Dievo nebūtų“. Mūsų, tikinčiųjų, atsakas turėtų būti paprastas – gyventi su Dievu ir kviesti taip gyventi kitus, ypač – arčiausiai esančiuosius. Dažniausiai kuo artimesnis yra žmogus, kuo geresni mes draugai, tuo labiau jis įsiklauso į mūsų pasiūlymus.

Pats jau nepamenu, kiek sykių mano teta ir dėdė kvietė ateiti į Mišias. Buvau vienuoliktoje klasėje, laikiau save dvasingu netikinčiuoju, kuriam nereikalinga Bažnyčia. Juk su Dievu ir gamtoje galima pabendrauti! Ir išvis, aš geriau žinau, ko man reikia… Tačiau patyręs skaudų išsiskyrimą ir puolęs į neviltį, prisiminiau būtent šį kvietimą. Ir atsivertimas įvyko (neabejoju, kad prie to prisidėjo ir nuolatinė mano giminaičių malda). Dabar suprantu, kad švelniai įkyrėdami savo kvietimais, teta ir dėdė elgėsi kaip tikri draugai. Juk tikras draugas yra tas, kuris nori tau gero. Ir nebijo duoti konkretų patarimą, ką daryti, kad gyventum geriau.

Šiandien dažnai kalbama, kad Vakarų pasauliui, taigi ir Lietuvai, reikalinga naujoji evangelizacija. Jos poreikį komentuodamas vis dar švenčiamus Tikėjimo metus išryškino ir neseniai naujuoju Vilniaus arkivyskupu tapęs JE G. Grušas. Tą patį poreikį atliepia ir 2011 m. gyventojų surašymo duomenys – gyvename šalyje, kur net 77,3 proc. save laiko katalikais, bet dauguma tik retsykiais ateina į bažnyčią.

Eilinį kartą tai, kas atrodo kaip Bažnyčios pralaimėjimas, tampa puikia proga jos pergalei. O mums, tikintiesiems, tai galimybė dalintis savo tikėjimu – pakviesti nepraktikuojantį šeimos narį arba draugą į Mišias, kasdienėje maldoje prašyti galimybės dalintis su kitais savo tikėjimu, aptarti su pažįstamais kokią nors aktualią Bažnyčios mokymo temą (ypač tam paranki knyga „Katalikų balsas“), daugiau melstis už savo artimųjų atsivertimą, pasiūlyti nueiti išpažinties ir t. t.

Drąsos. Per mūsų nuolankumą ir paprastumą Dievas gali nuveikti didelių dalykų.