Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2013 05 10

Irena Petraitienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.

Prel. A. Dambrauskas-Jakštas: „Be liuosybės negal būt jokio tobulinimos…“

Prel. A. Dambrauskas-A. Jakštas, antrasis (1926–1938) LKMA pirmininkas. Kard. V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

Šiemet 600-ąsias metines mininčios Kauno Šv. Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos šiaurinėje dalyje prieš 75-erius metus prigludo prel. Aleksandro Dambrausko-Adomo Jakšto (1860–1938) palaikai.

Viena iškiliausių XX a. pirmos pusės asmenybių, testamente atsisakiusi laidotuvių iškilmių, pasirinko šešėlio vietą ir įsirašydino:„Mes ne sava ugnimi žėruojam ir ne sau aplinkui šviesą liejam“. Didelę istorinę kultūrinę vertę turintis teologo, filosofo, matematiko, publicisto, poeto, kritiko, redaktoriaus, leidėjo kūrybinis palikimas buvo ir dar bus analizuojamas bei aktualinamas. Bet žinant, kad A. Dambrauskas-Jakštas mėgdavo pabrėžti:„Kaip Dievas didysis kūrėjas, taip žmogus mažas kūrėjėlis“, prasminga buvo prisiliesti prie pažangą kūrusių asmenybių tarpusavio ryšio ir bendradarbiavimo.

xxx

Kai Peterburgo universiteto Fizikos-matematikos fakultete vienus metus studijavęs 1881 m. į Žemaičių kunigų seminariją Kaune įstojo Aleksandras Dambrauskas, dar buvo gyvas 1875 m. amžinybėn išėjusio vyskupo Motiejais Valančiaus atminimas. Seminarijos rektorius prel. Jeronimas Račkauskas buvo maloniai nustebintas klieriko Dambrausko dėmesiu neseniai mirusiam kun. Ambroziejui Kašarauskiui (1821–1882), kurį vysk. Valančius labai gerbė ir netgi buvo pasirinkęs kelionės draugu į Romą 1862 m., kurios, deja, generalgubernatoriui Nazimovui prašant, atsisakė. Rektorius pritarė klieriko minčiai, jog iš Tomsko, kur tremtinys kunigas ir mokslininkas praleido paskutines dienas, jo rankraščiai būtų sugrąžinti į Žemaičių kunigų seminariją ir pasirašė Dambrausko parengtą laišką. Kadangi kun. J. Viksvai ir man buvo tuomet pavesta Seminarijos biblioteka tvarkyti, tatai ir tie rankraščiai pateko mano rankosna.“

Vysk. Valančius kun. A Kašarauskiui, be kita ko, Vilniaus Archeologijos komisijos bendradarbiui, Kauno Statistikos komiteto nariui, buvo pavedęs parengti botanikos vadovėlį, skirtą Varnių kunigų seminarijos parengiamajai mokyklai.Tačiau darbą sutrukdė 1863 m. prasidėjęs sukilimas ir, jį numalšinus, kun. Ambroziejaus tremtis į Sibirą. „Varomas ištrėmiman, jis tepasiėmė su savim tik brevijorių ir mikroskopą. Visą savo gražią biblioteką ir savo užrašus turėjo palikti. Kan. Tumas sakosi be ne tris tomus tų užrašų matęs Telšių ar Raseinių vienuolyno knygyne.“

1924 m. Kaune vienam Lietuvių katalikų mokslo akademijos posėdžiui prel. A. Jakštas-Dambrauskas parengė išsamų pranešimą apie kun. Kašarauskio kosmogoninę, traukos bei gravitacijos, šviesos, vėjų, krintančių žvaigždžių teorijas. Karštą prelegento žodį, siekiant pripažinti tikro mokslininko vardą, šaltu vandeniu perliejo oponentai. Lietuvos universiteto rektorius kun. Pranciškus Būčys ir prel. prof. Blažiejus Čėsniui pareiškė, jog Kašarauskis „padauginęs tik diletantų mokslavyrių a la Jauniaus bei Basanavičiaus skaičių“. A. Jakštas užsidegė ne tiek dėl kritikos, kiek dėl požiūrio į mokslo keliu ėjusį dvasininką, bet labiausiai dėl to „a la“. Supratęs, jog tai kalbininko K. Būgos terminas, kurį jis ne kartą vartojo, kalbėdamas apie kun. prof. K. Jauniaus lietuvių kalbos tyrinėjimus, negailėdamas pipirų ir pačiam Būgai, pasakė ginamąją kalbą. Ir pateikė pasiūlymą, kad universiteto Humanitarinis fakultetas kuriam nors studentui skirtų mokslinę temą „K. Jauniaus teorijos XIX amžiaus filologijos šviesoje“.

Beje, dar mokydamasis Žemaičių kunigų seminarijoje A. Dambrauskas labai žavėjosi kun. prof. Kazimiero Jauniaus rūpesčiu „pasiekti savo tyrinėjimuose kuo didžiausios moksliškos precizijos“. 1908 m. kovo 1 d. Kauno Šv. Kryžiaus bažnyčioje, išlydint iš Peterburgo parvežtą kun. Kazimiero Jauniaus karstą į kapus, kun. A. Dambrauskas-Jakštas pasakė turiningą pamokslą, pažymėjęs: „Tikras mokslas visada veda vienybėn, meilėn ir santaikon ir su Dievu ir su žmonėmis. Tokį meilės gaivinamą mokslą turėjo ir tokiam mokslui per visą savo gyvenimą tarnavo a. a. kun. Kazimieras Jaunius.“

Atremdamas oponentų kritiką dr. Basanavičiaus atžvilgiu, sakė, jog universiteto profesorių pareiga studentams „priminti apie jo mokslo veikaluose pozityvius dalykus, o ne diskredituoti seni mokslavyriai“. Ir pagaliau apgindamas pristatytąjį kun. Kašarauskį pažymėjo, kad jo būta tikro mokslininko, tik gyventa ir dirbta blogiausiomis sąlygomis. Jis darė, ką galėjo, ir ne jo kaltė, kad nepadarė daugiau ir tobuliau.„Tesie gėda rusų valdžiai, nekaltą žmogų Sibirijon nugrūdusiai – ir tesie garbė šiam doram tremtiniui, net ir ten mokslo darbą nepaliovusiam“.

Su tokiu pačiu užsidegimu jis visada siekdavo atlaikyti ir į vysk. Baranauską leidžiamas kritikos strėles, sakydamas, kad užsiimdamas matematika jis nei Dievui, nei Bažnyčiai, nei žmonėms nenusidėjo.„Todėl visiems Baranausko kaltintojams patarčiau velyk ištirti savo sąžinę ir suskaityti, kiek jie laiko savo gyvenime yr praleidę nieko neveikdami, arba prie žaliojo staliuko besėdėdami…“

Žemaičių kunigų seminarijoje klierikas Aleksandras Dambrauskas kun. prof. Antano Baranausko pavedimu sunumeravo ir sukatalogavo visą seminarijos biblioteką – 11 206 knygas. Matyt, tada būta atvirų pokalbių ir apie abiem rūpimą matematiką. Ši tema buvo gvildenama ir vienas kitam rašytuose laiškuose. 1891 m., kun. A. Dambrauskui būnant Ustiužnioje, vysk. A. Baranauskas, paklaustas, kodėl jis, „Anykščių šilelio“ autorius, domisi „pirminių“ skaičių ieškojimu, atsakė: „Užsiimu, kad netinginiaučiau, bet lavinčiau protą. Matematikos dirva yra laisva nuo politiško kurstymo insinuacijos. Taisyklės ir sutvarkymai skaičiuose traukte mane traukia savęsp, matau juose amžinų nesulaužomų tiesų spindulius.“ Sužinojęs, jog Amerikos lietuviai rūpinasi išleisti įvairių lietuviškų vadovėlių, kun. Aleksandras laiške savo buvusio profesoriaus klausia, ar jis negalėtų parengti lietuviškosios geometrijos terminologijos vadovėlio. Netrukus atskrieja vyskupo atsakymas, nurodant, kas šiuo klausimu jo daroma. Kun. Aleksandrą maloniai nustebina ir net sužavi kitas vysk. Baranausko laiškas, kuriame jis prisipažįsta, jog buvo ketinęs lotyniškai parašytą matematikos disertaciją nusiųsti popiežiui Leonui XIII jo vyskupiško jubiliejaus proga, bet netrukus „su džiaugsmu atkalbėjęs „Te Deum raudamus“, už tai, kad Dievas jį iš paklydimo išvedęs“.1907 m. minint penktąsias vysk. Baranausko mirties metines, kun. A. Jakštas-Dambrauskas savo redaguotos „Draugijos“ straipsnyje cituoja kito jo laiško pačiam labai svarbią, juos abu jungusią mintį: „Daugybė tikrų, bet nežinomų dalykų, žadina pagarbą Dangaus gyventojų protui ir nuostabą dėl Dievo išminties. Matematiški tyrinėjimai padeda suprasti, jog už matematiškąsias tiesas daug aukštesnės yra doros tiesos ir tikėjimo paslaptys.“

1929 m. gegužės 30 d. Universiteto didžiojoje salėje prel. A. Dambrauskas-Jakštas, priėmęs matematikos garbės daktaro diplomą, skaitė paskaitą apie matematiką J. M. Vronskį (1778–1853) ir akcentavo: „Jis pasiliks didis, nes šalia giliausio mokslo, turėjo ir giliausią tikėjimą, kaip tai matyti iš to, kad jo rankraščiai dažnai yra užbaigti krikščioniška keturių raidžių A.M.D.G. emblema, kas reiškia ad majorem Dei gloriam (didesnei Dievo garbei).“

xxx

1889-ųjų birželis. Pirmąsias kunigystės metines Aleksandras Dambrauskas pasitiko Ustiužnioje. „Spraunikas“ (valdininkas) negalėjo atistebėti, kad valdžia vien tik už kvietimą Panevėžio gimnazistus melstis savoj katalikų bažnyčioj, ne cerkvėje, kunigą iš Lietuvos smarkiai nubaudė – penkeriems metams ištrėmė į Rusijos atkampų miestelį. Padėjęs parašą, kad iš Ustiužnios niekur be žinios neišvažiuos ir sužinojęs, jog kas mėnesį gaus po 6 rublius „pasibijos“ (paramos), kun. Aleksandras nepažįstamame miestelyje susirūpinęs ėmė dairytis sau įmanomos pastogės. Ir staiga girdi dailia lietuviška kalba sakant: „Tegul bus pagarbintas… „Vincas Pietaris“, – prisistatė pasisveikinęs žmogus ir maloniai pakvietė kurį vakarą pasisvečiuoti.

Ir nuo pirmos pažinties užsimezgė glaudus ryšys. Be abejo, kun. Aleksandrui širdį paglostė žinia, jog suvalkietis Pietaris, kaip ir jis, iš pradžių studijavo matematiką, tik Maskvos universitete, bet, viską gerai apsvarstęs, perėjo į Medicinos fakultetą. Čia susipažino su kraštiečiu Jonu Basanavičium: „Visą laiką glaudžiai sėbravova. Jungiąs mus ryšys daugiausia buvo lietuvystė“, – pasakojo V. Pietaris, kažin ar pastebėjęs kun. Aleksandro akių liepsneles… 1884 m. J. Basanavičiaus redaguotoje „Aušroje“ klierikas Dambrauskas debiutavo kaip poetas eilėraščiu „Giesmė prasčiokėlio, nemokančio rašyti“. Kitus kūrinėlius ,spausdintus „Aušroje“, „Apžvalgoje“, „Tėvynės sarge“ „Lietuvių laikraštyje“ pasirašinėdavo prigijusiu Adomo Jakšto slapyvardžiu. Jiems, Žemaičių seminarijos klierikams ir Petrapilio dvasinės akademijos lietuviams alumnams, tarp kurių buvo ir Dambrauskas, aušrininkai buvo gyvas tautinio atgimimo pavyzdys. Todėl susitikimas su artimu Basanavičiaus draugu Pietariu čia, tremtyje, kun. Dambrauskui buvo lyg aukštai sužibusi aušrinė. Jis su malonumu klausydavo Pietario gyvų pasakojimų, kuriuos papuošdavo senoviniais, negirdėtais žodžiais. Todėl kartą naujam bičiuliui patarė viską fiksuoti plunksna: „Mokėdamas taip dailiai pasakoti, sugebėsi ir surašyti…“ Ir nuo tos susitarimo valandos prasidėjo jų literatūrinis bendradarbiavimas: kunigas perrašęs ir ištaisęs rašybą „Raugalų Raugalą“, „Spargučio žiedą“, „Vincą Zanavyką“, „Du žydu draugu“, siųsdavo „Apžvalgai“ , „Tėvynės sargui, kartais „Varpui“. Iš Lietuvos gavęs tuos leidinius, atnešdavo autoriui. Džiaugdavosi abu, kad toji laisvoji, rusų necenzūruojamoji lietuvių spauda stipriai veikia liaudį ir kelia jos tautinį susipratimą. Ir vėl abu braudavosi į tautos istorijos tankmę, ieškodami šaknų, tapatybės, norėdami pajusti lietuvių dvasią, charakterį. Šitaip kun. Aleksandras gydytoją Vincą Pietarį drąsino imtis istorinio romano…

Ilgais rudens vakarais leisdavosi į Pietario įvairių, net fantastinių projektų aptarinėjimą: „Kad lietuviai visai nežūtų, reikia jie visi iš Rusijos išvesti, kaip kitados Mozė buvo išvedęs žydus iš Egipto. Šią savo idėją Pietaris išdėjo taip karštai ir kategoriškai, kad aš nė nedrįsau ginčyti jos galimumo.“ Bet kur lietuvius vesti? Į Ceiloną? Ne. Madagaskaras irgi buvo atmestas. Po kiek laiko savo bičiuliui Pietaris pranešė, jog atrado Lietuvai naują žemę – Argentiną. Ten dideli neapgyvendinti plotai, klimatas panašus, javai sėjami, belieka tik geresniam pasižvalgymui delegatą lietuvį ten nusiųsti… Su atlaidžiu šypsniu prisiminęs visais atžvilgiais šviesaus žmogaus fantastinius projektus, A. Dambrauskas-Jakštas stebisi: „Mat, žmogus, gyvendamas sunkiausiose aplinkybėse, kol gyvas, niekados nenustoja vilties ir liūdną tikrenybę stengias pasaldinti bent išsvajotomis galimybėmis.“

Kun. Aleksandras labai žavėjosi gydytojo Vinco pasitikėjimu Dievo Apvaizda ir jo giliu teisingumo jausmu. Jo supratimu, artimo meilė reikalauja mylėti kiekvieną kitą Lietuvą, kiekvieną iš jų, kad ir nelabai gerą, branginti, todėl buvo „griežtas priešininkas visokių peštynių dėl partijų ar pasaulėžiūrų skirtumo“. „Be medicinos, visi kiti Pietario pamėgimai (literatūra, matematika, dailė) buvo drauge ir mano pamėgimai, taigi ir nenuostabu, kad linkom vienas į kitą. Šnekų niekados nepritrūkdavo. Turėdamas tokį draugą, nė nepajutau, kaip mano penkerių metų ištrėmimas pasibaigė.“

1894 m. gegužę iš tremties grįžęs kun. A. Dambrauskas kurį laiką dirbo Kaune vietinio kalėjimo kapelionu, Šv. Gertrūdos bažnyčios administratoriumi. 1898–1900 m. dėstė Žemaičių kunigų seminarijoje, vėliau apie dvejus metus buvo vyskupo M. Paliulionio sekretorius. Ir visą šį laikotarpį jautė iš Ustiužnios ataidinčius jautrios širdies dūžius: „Aš pirkinėdavau naujai pasirodžiusius lenkų veikalus apie Lietuvą ir, peržiūrėjęs, siuntinėdavau Pietariui.“ O Kauną pasiekdavo V. Pietario perskaitytų veikalų komentarai, kiekvieną klaidą ar netiesą apie Lietuvą jis išgyvendavo lyg ji būtų patį asmeniškai palietusi. Tačiau bičiulystę 1902 m. rugsėjį nutraukė V. Pietario mirtis. Šeima kun. A.Dambrauskui atsiuntė jo rankraščius, tarp kurių buvo užbaigtas pirmasis lietuvių istorinis romanas „Algimantas“: „Visa, ką apie senovės nepriklausomąją Lietuvą galėjo išsvajoti nukankinta širdis, visa tai surašė supančiota Pietario ranka, ir turime tatai „Algimantą“, turime prieš akis gyvus tryliktojo šimtmečio lietuvius. Ir kas svarbiausia – jie čia pasirodo ne giriniais barbarais, bet tauta, pasiekusia gan aukšto kultūros laipsnio…“

Diskusijų su V. Pietariu lietuvių tautos pašaukimo, tautos istorinio kelio klausimais aidas pasiekė tais pačiais 1902 m., A. Dambrausko-Jakšto brošiūrą-atsišaukimą „Į jaunąją Lietuvos didikų, dvasininkų ir bajorų kartą“, kurioje energingai kvietė juos dėtis į bendrą su lietuviais darbą savo bei atgimstančios savo tėvynės Lietuvos labui. Atsakymas į tai buvo „Niekados“. Lietuvos „lenkai“ prikaišiojo lietuviams separatizmą. Tada Jakštas parašė kitą brošiūrą „Vienybė ar separatizmas“, įrodinėdamas, kad ne lietuviai yra separatistai, bet sulenkėję bajorai, nes gi jie atskilo nuo savo tautos ir nuėjo tarnauti kitai tautai. Šitą polemiką su lenkais A. Jakštas vedė vėliau savo „Draugijoje“ iki pat Pirmojo didžiojo karo.

Vienas iš svarbiausių pasisakymų tuo klausimu yra išdėstytas jo ilgokame straipsnyje „Faktai ir principai“, pažymint: „Todėl vyriausias mūsų politikos tikslas privalo būti ne kova su lenkais, rusais ar kitais svetimtaučiais, bet ramus savos kultūros kėlimas, pasigaunant Dievo duotos mums tvėrimo galės… Taip mes greičiausiai atgaivinsime savąją tautą, įvesime ją kultūrinių Europos tautų ratan ir tuo būdu tikrai palengvinsime jai išpildymą istoriškojo jos pašaukimo — tarti žmonijai savo žodį, atvaidinti ant istoriškos scenos savąją, kaipo atskiros tautos, rolę.“

xxx

„…Buvau pas Tamstą vasarą, mačiau, kaip gyveni. Laiko turi daug, galėtumei ne vieną, bet po kelis veikalus parašyti, jei tik įvestum į savo gyvenimą šiokią tokią tvarką. Tiesa, dėl dirbimo ir šįmet dirbai: rašinėjai „Vilčiai“ politiškus straipsnius, važinėjai su paskaitomis, vedei net pieno statistiką… Viena tik užmiršai, ką esi prižadėjęs Šv. Kazimiero Draugijai. Dėl ko? Negaliu įspėti…“ Tokį griežtos tonacijos laišką 1912 m. pabaigoje kun. Dambrauskas-Jakštas parašė savo artimam bičiuliui kan. Juozui Tumui-Vaižgantui. 1906 m. grįžęs į Kauną, vadovavo Šv. Kazimiero draugijai, leidusiai devynių pavadinimų laikraščius ir žurnalus: „Nedėldienio skaitymas“, „Ateitis“, „Žemdirbys“, „Garnys“, „Žvaigždė“, „Rygos garsas“, „Vienybė“, „Ganytojas“. Solidžiausia tarp tų leidinių buvo paties A. Jakšto redaguota „Draugija“, kurią kun.S. Yla apibūdino kaip „pirmąjį europinio lygio, mėnesinį žurnalą“ Lietuvoje. Tai todėl, kad redaktoriui pavyko suburti aštriausios plunksnos brolius, tarp kurių buvo ir jo bičiulis kan. J. Tumas-Vaižgantas, kuris 1913 m. sausį į gautą kun. Aleksandro laišką atsakė: „Esu, žinoma, kaltas, ką ir besakyti. Bet baudžiamas smarkiau, neg Tamsta, kunige Aleksandrai, savo publicistišku talentu sugebi tai išreikšti. Kasdieną naktį kankinuos. Aš nei per valandą neužmirštu apsiimto darbo…“

1911 m. Vaižgantas ir kun. K. Olšauskas važinėjo po Amerikos lietuvių kolonijas, sakydami prakalbas ir rinkdami aukas Lietuvių švietimo draugijos „Saulės“ namams Kaune. Grįžęs Vaižgantas su paskaitomis apvažinėjo keliasdešimt miestelių, pasakodamas apie Ameriką ir ragindamas neemigruoti. Nors pats 1897 m., kun. A. Kaupo kalbinamas, buvo pasidavęs pagundai vykti į Ameriką, tačiau sulaikė būtent kun. A. Dambrauskas. Prisimindamas šį gyvenimo momentą, Vaižgantas rašė, jog ne vienas pažįstamas patarė Amerikoje pasiieškoti savųjų ir jiems padirbėti: „Vienas kun. Dambrauskas kitaip teatsakė. Žiūrėdamas į mano priepuolį, kaip į kovos etapą, jisai pabėgimą palaikė nešlove. Tasai, girdi, vadinas nugalėtojas, kurs paskutinis kovos lauke. Taigi reikią likti lig paskutiniosios. Aš nesiliauju kun. Aleksandrui dėkavojęs už gerą ir išmintingą patarimą.“

Žinoma, atlyžo „Draugijos“ redaktorius, nurimo ir broliškai patarė: „Carissime. Pasiteisinimai parodo, kad daugiau dirbi, negu gali. Eikvojime kūno ir dvasios jėgų reikia laikytis tam tikros ekonomijos. Atsiimu atgal savo aštresnius žodžius ir duodu Tamstai laiko iki pavasario, by tik pradėtas darbas būtų užbaigtas. Na, liki sveikas ir nepyk ant mūsų. Mes apsišarvosime kantrybe, o Tamsta stenkis suvaržyt bent kiek savo „širokoju naturu“[plačiąją prigimtį] ir nukreipti ją prie vieno darbo. Su tikra pagarba K.A.D.“

Iš tiesų literatūros darbininkas Adomas Jakštas gerbė rašytoją Vaižgantą ir žavėjosi jo talentu.

1918 m. iš Vilniaus gavęs Vaižganto „Pragiedrulių“ pirmą knygą su džiaugsmu bičiuliui pranešė: „Po Tamstos „Karo vaizdų“ mūsų literatūroj nieko gražesnio aš nesu skaitęs.“ „Draugijos“ dviejuose numeriuose parašė plačią recenziją, pripažindamas „Pragiedrulius“ gražesniais už visas eilėmis rašytas poemas. „Jei Tamstai pavyks šis veikalas taip puikiai užbaigti, kaip jis pradėta, tai juo Sveikas pasistatysi sau monumentum aere perennius.

1920 m. Vaižgantui atvykus į Kauną, tapus Vytautinės bažnyčios rektoriumi ir universiteto lietuvių literatūros dėstytoju, draugystė su „Draugijos“ redaktoriumi įgauna daugybę mirguliuojančių spalvų. Pasak J. Ambrazevičiaus, visai kitos dvasinės galios yra išplėtotos Jakšto, kitos Vaižganto, kitaip dėl to juodu santykiauja su įvairiomis gyvenimo sritimis, su religija, su menu, su visuomene, patys su savimi. Kada Jakštas dėl tautinio veikimo dvasinės vyriausybės akyse įsigijo blogą reputaciją, kada buvo apšauktas raudonu radikalu, šovinistu, tai Vaižgantas siūlė jam parašyti maldingo turinio knygelę, kad reabilituotųsi. Tada Jakštas jam atsakė: „… O ant galo kam man ta ištikimybės garbė valdžios akyse. Ir gyventi ir numirti lygiai gerai galima su ja kaip ir be jos.“

Į lietuvių literatūrą įsiliejus keturvėjininkų srovei, susispietusiai apie trumpalaikį „Keturių vėjų“ leidinį, pradėjus pulti senuosius literatus ir užgaulioti, A. Jakštas pareiškė tvirtą nuomonę: „… tai bjaurus piktšašis, darkąs šventą poezijos veido grožį. Kęsti toliau toji bjaurybė nebegalima.“ Dar stipresnė ugnis užsikūrė, kai doc. J. Tumas-Vaižgantas parašė palyginti palankią recenziją apie savo studento Salio Šemerio poezijos rinktinę „Granata krūtinėje“. V. Mykolaičio Putino redaguotame „Židinyje“ 1924 m. lapkričio 21 d. A. Jakštas rašo: „Vienas tik doc. Tumas, krikščionis katalikas, kunigas ir kanauninkas yra užsispyręs viską Šemeriui dovanoti ir, pro forma pabaręs, jį išteisinti ir apginti. Kai gerb. „Pragiedrulių“ autorius į „poezijos pranašus“ bruka mums studentėlį vaikėzą su neaiškiu moraliu veidu ir labai problematišku talentu, prieš tai laikome savo pareiga pakelti viešą ir griežtą protestą.“

O prabėgus savaitei, lapkričio 28 d., Vaižgantas gauna Jakšto laišką: „Gerbiamasai kun. Juozai, atsiprašau už susierzinime ištartus Tamstos adresu nemandagius žodžius… kritikos pareiga būti kietai, nežiūrėti asmenų ir neleisti, kad tiesa kieno nors, kad ir labai mylimo žmogaus, būtų žeidžiama. Tai ir buvo viena iš priežasčių, dėl kurios ir parašytas šis straipsnis.“ Vėl abu susitaikė, vėl per Rotušės aikštę potekine su taksiuku Kauku Vaižgantas skuba į Šv. Kazimiero draugiją Jakšto gatvėje, kur gyvena jo „brangus prietelius“. Vėl abu neria į kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo vandenis, kiekvienas plaukdamas savu stiliumi. Kai 1928 m. „Ryto“ redaktorius buvo pasodintas į kalėjimą, o leidėjas nubaustas 2000 litų, Jakštas kreipėsi į Vaižgantą, kad prašytų prezidento redaktorių paleisti, kad spaudai būtų duota laisvė, o atsakyti jai reikėtų prieš teismą. „Kai man Kauno gubernatoriai vienas po kito dėjo pinigines pabaudas už „Draugiją“, „Garnį“, „Vienybę“, kai Griazevas mane traukė teisman… aš tylėjau, nes baudė mane svetima, barbariška valdžia… Ne tam aš visą amžių dirbau plunksna, kad koks beraštis cenzoriukas braukytų mano straipsnius ir kvalifikuotų, kuris tinka spaudai, o kuris negalima praleisti. Ne tam mes visą amžių kovojom su rusais, kad būtume tūkstančiais litų baudžiami. Keturis kart administratyviškai rusų baustas, penktą kart teisman trauktas Tavo kolega A. Jakštas.“

Ir taip vienas kitą gerbdami ir mylėdami, toliau abudu žengė, tiesai ir tautai tarnaudami. Juodu, pasak J. Ambrazevičiaus, atrodė kaip tas Mykoliuko jaučių jungas, kuris įsirėžęs verčia velėną, o pro jų atlaužtas galvas trykšta rytmečio saulės spinduliai.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

 

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.