2013 05 11

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Raminta Važgėlaitė. Viršgarsiniai ritmai Vilniuje

Neseniai mano ausis pasiekė žinia – tai, apie ką seniai svajojo world muzikos gerbėjai išsipildys Vilniaus erdvėje. Du pasaulinio garso superperkusininkai – Zohar Fresco iš Izraelio ir Suresh Vaidyanathan iš Indijos – savo mušamųjų ritmais panardins sostinę į ekstazę. Drąsu, baugu ir kelia nerimą? Galbūt. Galbūt žadina smalsumą vaiko, atsidūrusio chemijos laboratorijoje: o kas bus, jei šitai suliesime į vieną indą, ir dar pridėsime vakarų reagento? Apie šių meistrų susitikimą jau seniai svajota tiek džiazo, tiek world, tiek klasikinės muzikos mėgėjų susibūrimuose, tačiau niekas pasaulyje to dar nesiryžo įgyvendinti, ir tai sakau be jokios patetikos. Mes pirmieji, lietuviai iš šiaurės, atversime savo koncertų erdves tolimųjų ir artimųjų rytų ritmų audrai.

Man ši žinia iš karto priminė tai, ką sakė žymus indų poetas, kompozitorius ir visuomenės veikėjas Rabindranatas Tagorė: „Dieną pasaulis primena europietišką muziką – jos disonansai visada pinasi su konsonansais, kaip to reikalauja didieji harmonijos dėsniai. Nakties pasaulis panašus į indų muziką – su jos švaria, laisva melodija, tokia jaudinančia ir liūdna.“ O ką galima pasakyti apie muzikinį ritualą, vyksiantį vakaro prieblandoje ir jo žynius?

Pirmasis mušamųjų dvikovos dalyvis – vienas iškiliausių šių dienų rėmo būgno virtuozų Izraelio atlikėjas ir kompozitorius Zohar Fresco nuolat stebina klausytojus: jo scenos partnerių gretose nuo Vidurinės Azijos tradicinės muzikos bei turkų ir arabų klasikinės muzikos atlikėjų iki tokių moderniosios muzikos grandų kaip Philipas Glassas. Metų metus studijuodamas pas iškiliausius rėmo būgno mokytojus visoje Vidurio Azijoje, gilindamasis į Pietų Indijos klasikinės muzikos subtilybes bei džiazo ritmus Fresco ištobulino ypatingą, itin technišką muzikavimo stilių. Fresco prakalbintų mušamųjų nesumaišysi su niekieno kito. Jo pirštų magijos paliestos naujomis spalvomis sužėri sudėtingiausios džiazo kompozicijos, o Nirvanos koveris suskamba taip, kad net pats Kurtas Cobainas galėtų pavydėti. Fresco kuriama muzika prisodrinta ne tik žydiškų, turkiškų, arabiškų atspalvių, bet ir devinto dešimtmečio muzikinės Izraelio revoliucijos spalvų, revoliucijos, į vieną fussion bangą suliejusios rytų ir vakarų muzikines tradicijas. Šį lydinį galime išgirsti žydiškai arabiškoje akustinėje Zohar Frsesco grupėje „Bustan Abraham“, laikomoje vienu geriausių šio žanro kolektyvų, taip pat džiazo trio „Możdżer Danielsson Fresco“. Pastarajame drauge su lenkų pianistu Leszeku Możdżeru ir švedų kontrabosininku Larsu Danielssonu perkusijos maestro drąsiai eksperimentavo kurdami netikėčiausias muzikines kompozicijas ir taip pelnė net dviejų albumų platininius apdovanojimus. Duoklę tradicinei žydų ir turkų muzikai Fresco atidavė grupėje „Ziryab“. Paskutiniu metu daugiausia bendrų projektų įvairiose šalyse atlikėjas įgyvendina su žinoma Izraelio dainininke Ahinoam Nini „Noa“, o neseniai pasirodė bendras darbas su armėnų udo (arabiškos „liutnios“) atlikėju Ara Dinkjianu – albumas „Armenian in America“.

Į dvikovą su Artimųjų Rytų ritmais stoja ne mažiau unikali antroji muzikinė tradicija. Indijos muzika – seniausia žmonijai žinoma gyvoji muzikos tradicija, amžiams bėgant nenutrūkusi ir pasiekusi mūsų laikus. Ji pasižymi stulbinančia muzikos formų, stilių ir žanrų įvairove. Šįsyk tūkstantmetę tradiciją atstovauja Pietų Indijos klasikinės muzikos atlikėjas, perkusinių instrumentų meistras Suresh Vaidyanathan, klausytoją nustebinsiantis ne tik ypatinga muzikinės estetikos pajauta, bet ir meistriška atlikimo technika.

Sureshas ypatingas instrumentalistas, grojantis muzikiniu moliniu ąsočiu gatamu (sanskritu ghaam „puodas“). Tai vienas seniausių perkusinių Pietų Indijos instrumentų ir vienas unikaliausių instrumentų pasaulyje apskritai. Gatamas – tikras iššūkis atlikėjui, retas jį įvaldo be priekaištų ir tik Sureshui pavyko pasiekti tokių aukštumų. Dėl ypatingai techniško ir tikslaus sudėtingiausių ritmų valdymo bei estetiškai agresyvios muzikavimo manieros vedančių muzikologų Sureshas ne kartą vadintas „perkusijos Pelé“ (pagal legendinį brazilų futbolininką, vieną geriausių visų laikų futbolininkų Edison Arantes do Nascimento, labiau žinomą kaip Pelé), o Indijoje jis vienbalsiai pripažįstamas gatamo atlikėju numero uno.

Klausytojus atlikėjas tiesiog apstulbina ritmų greičiu ir technikos precizika. Dinamiška, maloniai skambu, kartais agresyvu ir veržlu – taip muzikos mylėtojai apibūdina Suresho atliekamą muziką. Grodamas drauge su kitais perkusininkais Sureshas neįtikėtinai greitai pajuntama bendra nuotaika, ją dar labiau paryškindamas. Tačiau tuo pačiu jis pateikia ir originalias savo paties idėjas, darniai įsiliejančias į bendrą kompoziciją. Tokie pasirodymai ilgai išlieka klausytojų širdyse.

Dar vienas skiriamasis Suresho bruožas – sugebėjimas derinti ištikimybę tūkstantmetei tradicijai ir naujovių, originalių sprendimų siekį. Veikiausiai tai leido atlikėjui sėkmingai pasirodyti su daugybe džiazo pasaulio įžymybių, tokių kaip George Harrison, kelerius metus vadovauti džiazo orkestrui.

Koncerte perkusininkams talkins du aukščiausios klasės melodistai. Vienas jų – dinamiškasis italų akardeonistas, pianistas ir kompozitorius Antonello Messina, žymaus Renesanso dailininko bendravardis, muzikinės kovos metu, panašu, tikrai neliks perkusininkų šešėlyje. Šiuo metu aktyviai su Zohar Fresco koncertuojantis muzikantas pasižymi ypatingu lankstumu ir talentu įvairiose srityse: be muzikos Messina – ir žinomas dailininkas bei skulptorius.

Baigęs Palermo Menų licėjų, vėliau Menų akademiją, dėl meilės tapybai, piešimui ir istorijai visgi nesugebėjo pamiršti savo muzikinių talentų, tad šiuo metu užsiima abejomis veiklomis – tapymu ir muzikavimu, ir abiejose srityse yra lydimas sėkmės. Koncertų ir kelionių po Italiją bei svečias šalis įspūdžius Messina įlieja ne tik į muziką – grįžęs susikaupusias patirtis patiki dažams, moliui, kreidai, iš kurių gimsta tapybos ir skulptūros darbų serijos. Pasirodo ir įvairiausių laikų žinomų meno kūrinių reprodukcijos. Tiek originalūs darbai, tiek reprodukcijos 2000 m. jau buvo eksponuotos Jacobo K. Javitso Centre Niujorke, o 2011 m. surengta personalinė tapybos parodą Japonijoje.

Kaip muzikantas Messina jau yra pasirodęs daugiau nei keturiasdešimtyje muzikinių ir teatrinių projektų („Stadttheater“ Berne, „MaagHalle“ Ciūriche), trumpametražių filmų, taip pat muzikinių klipų. 2006 m. jis išleido pirmąjį albumą „Aziyz“. Su Paulu McCandlessu dalyvauja „Scala Nobile“ projekte, o paskutiniu metu aktyviai koncertuoja su Zohar Fresco.

Ketvirtasis muzikinės kovos dalyvis – vėlgi Indijos muzikinės tradicijos atstovas, fleitistas Mysore A Chandan Kumar. Apie Pietų Indijos fleitos muzikos kaitą, muzikinį lūžį kalbama nuo devinto praėjusio amžiaus dešimtmečio. Kaip tik tuo metu savo muzikinę veiklą pradėjo ir Chandan Kumaras, legendinio indų smuikininko Mysore T. Chowdiah (1895–1967) vaikaitis. Šiandien Chandan Kumaras laikomas vienu daugiausiai žadančių Pietų Indijos muzikantų – jis buvo pirmas Pietų Indijos muzikantas, koncertavęs šiuo metu bene svarbiausiame Europoje Indijos klasikinės muzikos festivalyje Darbar Festival (Didžioji Britanija).

„Kumaras studijuoja paskutiniame ekonomikos magistrantūros kurse, gyvena senoviniame name, kuriame gyveno ir jo senelis. Tėvai mielai papasakoja istoriją, kaip Kumaras „atrado“ fleitą. Jis buvo dešimties, kai išgirdo mūsų seną draugą grojant fleita, – šis nutikimas tapo Kumaro įkvėpimu ir paspirtimi imtis muzikos mokslo“, taip apie fleitistą 1999 m. rašė vienas didžiausių Indijos dienraščių The Hindu.

Atlikėjui būdingas savitas muzikinis stilius, tampantis jo išskirtinumo ženklu: stiprūs ir ryžtingi fleitos garsai, jaudinantys melodijos viražai ir kaskart ryškėjantis originalios interpretacijos ir improvizacijos siekis. Galbūt dėl to dažnai jo koncertai vadinami „dainuojančio fleitininko pasirodymu“ – klausantis Chandan Kumaro atliekamos muzikos rodosi, tarytum fleita taria žodžius, frazes ar net išdainuoja ištisus posmus.

Taigi mūsų laukia spalvingas keturių atlikėjų pasirodymas, jungiantis įvairias muzikines tradicijas ir grojimo stilius. Sandūra, ieškanti dialogo tarp dviejų perkusinių instrumentų atliekamos ritminės dalies, priešinanti ir jungianti dienos ir nakties pasaulius, kaip kad sakytų Rabindranatas Tagorė. Tai neabejotinai bus įdomi patirtis tiek šios muzikinės kovos stebėtojams, tiek ir patiems dalyviams. Kas būtų, jeigu būtų? O Vilniaus scenos prieblandoje tai tikrai nutiks.

Koncertas vyks: 2013 m. gegužės 31 d., 19:00 Vilniaus mažajame teatre, Gedimino pr. 22.

Bilietais prekiauja: www.bilietai.lt