„Dažažmogių“ istorijos apie „Rožės spalvą“

Aistės Gabrielės Černiūtės „Moteris rožė“

Gegužės 15 d. tapybos studijoje „Galerija RA“ (Pranciškonų 8, Vilnius) duris atvers Aistės Gabrielės Černiūtės tapybos paroda „Rožės spalva“.

Tapybos studijoje-galerijoje Ra eksponuojama tapytojos Aistės Gabrielės Černiūtės personalinė paroda „Rožės spalva“. Šios menininkės braižui atstovaujantys, jį charakterizuojantys tapybos darbai vadinami (pasak pačios autorės) „dažažmogiais“. Tai tarp koloristinės tapybos ir nedidelių mastelių skulptūros esantys objektai, pasižymintys spalvinių dermių paieškomis ir veikimu trijų matavimų erdvėje. Paprastai tariant – tai tapyba, kurioje svarbu yra ir spalva, ir tūrinės apimtys. Rezultato siekiama ir formos, ir pasakojamuoju lygmenimis. Dėl pastarosios ypatybės A.Černiūtės tapyba yra artima teatrui ir lyrinei prozai.

Šį kartą „dažažmogiai“ pasakoja istorijas apie „Rožės spalvą“. Pasakojimai, susiję su moters (galbūt pačios autorės) vidiniais išgyvenimais ir jausmais. Žiūrovas taip pat prisimintų asociacijas su Umberto Eco Rožės vardu… Rožės spalvų istorijų atveju moterys (sukurtos spalvingų dažų ir skulptūrinių formų būdu) bendrauja su gėlėmis, yra veikiamos jų arba pačios yra rožės.

Kokia (kokios) yra rožės spalva (spalvos) pasak tapytojos ir jos „dažažmogių“? Rožiškai raudona, kvepianti, pilna gyvybės ir meilės, taip pat ir kupina išdavystės, išsiskyrimo ir mirties – nes juk nėra rožių be spyglių.

A. G. Černiūtė įkūnija moters vidinį pasaulį, jos jausmus ir lūkesčius, jos dramas ir melodramas, jos tragedijas ir (rečiau) gyvenimiškas komedijas. Rožės spalvų nutviekstas moters gyvenimas pasižymi liūdnomis ar bent jau lyrinėmis nuotaikomis, baigiasi mažorine gama ir viltimi.