2013 05 13

bernardinai.lt

dešiniosios minties centras

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Donatas Puslys. Apie stereotipų ir mitų iškreiptą kaimynų suvokimą

Profesoriaus Krzysztofo Buchowskio knyga „Litvomanai ir polonizuotojai“ padeda geriau suvokti tiek lenkus, tiek save pačius.

„Mokytojau, kodėl turime mokytis apie jau mirusius žmones? Jie juk mus seniai paliko, tad geriau skirkime dėmesį gyviesiems“, – tokią pastabą esu ne kartą girdėjęs iš savo mokinukų. Sėdėdamas mokyklos suole, ir pats dažnai keldavau šį klausimą, bandydavau suvokti, ką gi reiškia pasakymas, kad nežinantieji istorijos visada lieka vaikais.

Veikiausiai nesuklysiu teigdamas, kad ne tik mokiniams, tačiau ir visai šiandienei visuomenei, paskendusiai informacijos sraute, yra būdingas tam tikras istorinis trumparegiškumas. Gyvename šiandiena, koncentruojamės tik į ją. Tačiau būtent tas trumparegiškumas, kad ir kaip būtų keista, dažnai neleidžia mums ir suvokti dabarties tendencijų. Istorijos neišmanymas neleidžia mums susivokti savyje pačiuose, neleidžia suprasti ir mūsų santykių su pasauliu, o ypač su kaimynais. Tad šiuo atveju Balstogės universiteto profesoriaus Krzysztofo Buchowskio knyga „Litvomanai ir polonizuotojai“ yra labai svarbus leidinys, padedantis mums geriau perprasti lietuvių ir lenkų tarpusavio santykius, kurie dažnai buvo paremti išankstinėmis nuostatomis, įvairiausiais mitais. Nors knygoje apsiribojama mitų, abipusių nuostatų ir stereotipų analize XX amžiaus pirmojoje pusėje, tačiau akivaizdu, kad nemaža dalis tų stereotipų yra tiek atsparūs laiko tėkmei, jog pasiekė ir mūsų dienas. Verta pripažinti, kad apie svečią šalį dažnai kalbame ne remdamiesi savo pačių pažinimu, tačiau būtent vadovaudamiesi mums perduotomis išankstinėmis nuostatomis, kurios kaip ir okulisto blogai parinkti akiniai dažnai tiesiog iškreipia vaizdą ir neleidžia įžvelgti tikrojo paveikslo. Tad yra tiesiog būtina apmąstyti tas išankstines nuostatas, suvokti jų kilmę arba, galima sakyti, jas dekonstruoti.

Būtent tuo ir užsiima prof. K. Buchowskis. Turiu silpnybę kiekvieną knygą pradėti skaityti nuo iliustracijų peržvalgos. Tad išimties nedariau ir šį kartą. Nemažoje dalyje knygų iliustracijos būna papildoma, tačiau didelės pridėtinės vertės nesuteikianti medžiaga. To negalima pasakyti apie šią K. Buchowskio knygą. Iliustracijos čia yra itin svarbios kaip medžiaga, kūrusi ir palaikiusi tuos abipusius lietuvių ir lenkų stereotipus. Matome čia ir Adomo Mickevičiaus kūriniui „Ponas Tadas“ skirtas iliustracijas, matome nuotraukų, įamžinusių tiek svarbiausias to laikmečio asmenybes, tiek kertinius įvykius, tokius kaip Liūdesio ir vilties dienos minėjimas kaime, į Kauno karo muziejaus Priešų salę susirinkusios Vilniaus vadavimo sąjungos suvažiavimą ar Lietuvos kariuomenės įžengimą į Vilnių 1939 metais. Regime ir periodinėje žiniasklaidoje spausdintas karikatūras, kurių tikslas akivaizdus – pašiepti ir įgelti oponentui, masėms suprantama kalba įpiršti tam tikrą požiūrį, nuomonę ar emocinį nusiteikimą.

Džiugina platus, tačiau kartu ir nepaviršutiniškas autoriaus žvilgsnis, apimantis tiek aukščiausių abiejų valstybių vyrų pasisakymus, tiek grožinę literatūrą, ypač lenkų atveju skatinusią susikurti romantizuotą kiek laukinės Lietuvos vaizdą, tiek periodinę spaudą, kuri diena iš dienos kryptingai piršo tam tikras klišes, o neretu atveju tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje tarnavo kaip paprasčiausias valstybinės propagandos įrankis masių mobilizacijai. Kartu tai ir subalansuotas ir kritiškas žvilgsnis, negailintis griežtų pastabų abiems – tiek lietuviškajam, tiek lenkiškajam – istoriniam diskursui.

Lenkiškasis diskursas tvirtino nuostatą, kad Lietuvos ir Lenkijos istorija yra žengimas brolystės link. Lietuviai gyveno tamsoje su savo pagoniškaisiais dievais, kol lenkai jiems neatnešė krikščionybės, o kartu ir kultūros. Trumpai tariant, Lenkija vedė Lietuvą į Vakarus, vedė į šviesą. Toks paternalistinis požiūris, anot K. Buchowskio, nuo 1569 metų, kai buvo pasirašyta Liublino unija, bendrą istoriją priešė kaip sėkmės, galios ir tautų brolybės aukso amžių. Galiausiai lenkai turėjo susidarę labai romantizuotą ir nuo konkrečios tikrovės atitrūkusį Lietuvos vaizdą, kurį smarkiai formavo ir grožinė literatūra – A. Mickevičiaus, Henriko Sinkiewicziaus ir Marios Rodziewiczownos kūriniai. Boleslovas Prusas XX amžiaus pačioje pradžioje netgi teigė, kad išsilavinusiems lenkams nė nereikia apsilankyti Lietuvoje, kad ją pažintų. „Jis ją pažįsta nuo vaikystės, netgi dar anksčiau, nuo kažkokių laikų prieš savo būtį“, – rašė B. Prusas. Susiformavęs požiūris buvo itin nepaslankus, nesugebantis suvokti sparčių visuomenėje vykstančių pokyčių, o šiuo atveju konkrečiai lietuvių tautinio pavasario.

Šis savo ruožtu turėjo visiškai kitokį bendros istorijos suvokimą. Ta pati Liublino unija mūsų tautinio pavasario šaukliams reiškė ne brolystės, o nutautėjimo pradžią, gyvybinių tautos interesų išdavystę, palaipsnį baudžiavos įsigalėjimą, savo elito praradimą. „prie Lietuvos įsčių/ Lenkų dėlė, kuri jos kraują čiulpia,/ Tikėjimą ir kalbą, tėvų papročius – / Viską čiulpia ir iščiulps iki galo“ – šis Jozefo Ignaco Kraszewskio eilėraštis taikliai atspindi modernųjį lietuviškąjį požiūrį į Abiejų Tautų Respubliką (ATR). Lietuvių kuriamas tautinis mitas lenkus vaizdavo ne kaip brolius, o veikiau kaip kolektyvinį priešą. Antilenkiškumas, kaip teigia K. Buchowskis, tampa paradoksalia lietuvių sąmonės varomąja jėga. Lietuviais imta suvokti ne visus buvusios LDK gyventojus, o tik tuos, kurie kalba lietuviškai. Naujoji Lietuva jau reiškė ne daugiatautį, daugiakultūrį projektą, o išimtinai vienos etninės grupės įsitvirtinimą tam tikroje teritorijoje.

Natūralu, kad tokie skirtingi požiūriai kurstė nesutarimus. Tautinės Lietuvos vizijai atstovaujantieji imti vadinti litvomanais, taip pabrėžiant, kad juos kankina manija, apsėdimas. Ir apsėdusi juos esą yra viena idėja, kuri remiasi istorinėmis klastotėmis ir šmeižtais. „Kurier Warzawski“ Zygmuntas Glogeris rašė, kad „Litvomanu tampa tik aklas šovinistas, ardantis visuomeninę santaiką, dėl tariamos tautinės idėjos kurstantis vaidus ir neapykantą, iš principo subjaurindamas visa, kas lenkiška.“ Litvomanai buvo vadinami išdavikais, nepakaltinamais, ligoniais, kuriuos būtina izoliuoti nuo sveikos visuomenės ir gydyti. Kiti už litvomanų nugarų visų pirma įžvelgė rusus, o po to ir vokiečius. Esą šios dvi valstybės manipuliuoja litvomanais norėdamas suskaldyti ir taip susilpninti Lenkiją. Dar kiti manė, kad litvomanija apsikrėtė tik nedidelė visuomenės dalis, o paprasti eiliniai žmonės ir toliau dega broliška meile lenkams ir Abiejų Tautų Respublikai. Aiškinimų būta daug, tačiau didžioji dalis jų visiškai nesuvokė visuomenėje vykstančių sparčių permainų.

Savo ruožtu lietuviai į lenkų kaltinimus atšaudavo teigdami, kad į kitas tautas Lenkija žvelgia tik kaip į etnografinę medžiagą, polonizacijos žaliavą. Lenkai buvo kaltinami nesuprantantys mažos tautos troškimų. Buvo aiškinama, kad etnografinėse Lietuvos ribose tikrų lenkų yra itin maža, o daugumą sudaro polonizuoti lietuviai, kuriuos būtina atgauti. Mykolas Biržiška aiškino, jog tautiškumas yra įgimta ir nekintanti savybė, kad tai nėra požiūrio ar pasirinkimo klausimas. Tačiau, kaip pabrėžia prof. K. Buchowskis, lietuviai garsiai šaukdami apie asmens teisę į tapatybę, patys ją išduodavo priėmę tezę apie sulenkėjusius lietuvius, kuriuos būtina atgauti.

Su dviguba jėga tautiniai mitai suvešėjo po Pirmojo pasaulinio karo, kai susikūrė nepriklausomos Lietuvos ir Lenkijos valstybės. Viso to varomoji jėga, akivaizdu, buvo Vilniaus klausimas. K. Buchowskis skiria daug dėmesio tarpukario mitams ir stereotipams analizuoti. Jo analizė išeina iš įprastinių rėmų, vaizduojančių lietuvių ir lenkų konfliktą tik išimtinai kaip dviejų nacionalizmų susidūrimą arba tik kaip senalietuvių ir naujalietuvių konfliktą. Jo akiratyje atsiduria platus požiūrių spektras – pradedant nacionalistais ir baigiant krajovcais. Knygoje piešiama plati to meto idėjų panorama galiausiai atveda prie išvados, kad tiek vienoje, tiek kitoje valstybėje viršenybę vis dėlto paėmė nacionalistinės nuotaikos, kurioms vyraujant nuosaikesni ir balsai buvo menkai girdimi. K.Buchowskis teigia, kad abiejų ginčo šalių nacionalistai smerkė kompromiso šalininkus ir vadino juos renegatais. „Ir lietuviai, ir lenkai vis labiau linko į aiškius sprendimus dėl tautinės „liaudies“ priklausomybės. Vis dažniau buvo pasisakoma, kad negalima nepriklausyti kuriai nors tautybei arba vienu metu būti ir lenku ir lietuviu“, – rašo K. Buchowskis. Nuosaikesniems kliūdavo iš abiejų pusių radikalų. Štai Janas Obstas Mykolą Riomerį, kalbėjusį apie tai, kad jam artimiausia yra Lietuvos lenko tautybė, išvadino silpnos širdies ir silpnos galvos žmogumi. Savo ruožtu lietuvišką ir lenkišką tapatybę mėginantis derinti Juozas Albinas Herbačiauskas Mykolo Biržiškos buvo išvadintas pusiau skustu, pusiau luptu, dievotu laisvamaniu.

Tarpukariu lietuvių dėmesį prikaustė išimtinai Vilniaus klausimas, piršęs vienintelę mintį apie mirtiną Lenkijos grėsmę jaunai Lietuvos valstybei ir skatinęs eiti obuoliauti net su tokiu velniu kaip Sovietų Sąjunga. Daug energijos ir kūrybinio potencialo buvo skirta Vilniaus mitui kurti ir puoselėti. Nesantaiką su lenkais kėlė ne tik Vilniaus klausimas, nutiesęs tarp abiejų valstybių akliną sieną, tačiau ir žemės reforma, kurią lenkai įsivaizdavo esant nukreiptą prieš lenkakalbius dvarininkus. Lietuvos vykdoma mažumų politika, anot Piotro Lossowskio, nepadarė nieko, kad pritrauktų ar bent neutralizuotų vietinius lenkus. Priešingai, Lietuvos idealas buvo priverstinė relituanizacija, kurią lydėjo nuolatinis įtarumas lenkų mažumos atžvilgiu.

„Ne mes kalti, kad kas antras lenkų namas – tai širšių lizdas, o kas trečias – legionierių šeima, su ginklu rankoje žengianti per savo šalį, ne mes kalti, kad kiekvienas, absoliučiai kiekvienas lenkų dvaras – tai piktos valios, sabotažo, neapykantos, pykčio, apkalbų skruzdėlynas“ – dar 1920 metais žurnalisto Andriaus Rondomanskio išsakyti žodžiai iliustruoja tarpukario Lietuvos požiūrį į lenkus. Tarpukariu Lenkija karikatūrose vaizduojama kaip egzistencinis pavojus Lietuvai – slibinas, pabaisa, tykanti užgrobti šalį. Vaizduojama ir kaip konfederate pasipuošusi kiaulė, užgrobusi Vilnių, kurio mitas, anot K. Buchowskio, tapo integralia lietuviškojo nacionalizmo dalimi. „Ei, pasauli, mes be Vilniaus nenurimsim! Bočių kaulai, brolių širdys kraujo šauks… Vilniaus sostą mes žaibų liepsna išpirksim… Geležinis vilkas panery sukauks“ – šios Petro Vaičiūno eilės tapo mito, mobilizavusio visus lietuvius, simboliu. Lenkijos niekšiškumą dažniausiai simbolizuodavo maršalas Jozefas Pilsudskis ir Vilniaus okupacijai vadovavęs Liucjanas Zeligowskis.

Tuo tarpu lenkų pusė ir toliau į Lietuvą dažniausiai žvelgė kaip natūralią savo dominavimo erdvę. Buvo puoselėjamos iliuzijos apie tai, kad atsilikusi ir maža Lietuva anksčiau ar vėliau susipras ir grįš vyresniajam broliui į glėbį. Lenkijos politiniam elitui buvo sunku suvokti, kad Lietuva nuo šiol pati gali vykdyti savarankišką politiką. J. Pilsudskis apie lietuvių politikus kalbėjo kaip apie kvailius arba parsidavėlius, kitur lietuvių pozicija buvo traktuojama kaip užsispyrusio mažo vaiko, nesubrendėlio. Vieni reiškė viltį, kad supratimas, jog Lietuva turi grįžti į Lenkijos globą, ateis savaime, kiti savo ruožtu nevengė agituoti ir už būtinybę imtis griežtesnių priemonių ir taip pamokyti nepaklusnią ir esą sveiko proto balso neklausančią Lietuvą. Tačiau apie jokį lygiavertį dialogą nė negalima kalbėti.

Vilniaus klausimas lenkams buvo nesvarstytinas. Karikatūrose vėl atgimsta lietuvių kaip neišauklėtų, necivilizuotų laukinių įvaizdis. Pykstama ir dėl lietuvių nedėkingumo už visas lenkų jiems neva padarytas geradarystes. Neretai būdavo pridedama, kad lietuviai šoka pagal Sovietų Sąjungos ar Vokietijos dūdelę. Itin svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad, kaip rašo K. Buchowskis, 1919 ir 1922 metais Lenkijoje Seimo rinkimus laimėjo tos grupuotės, kurios dėl vadinamųjų rytinių pakraščių pasisakė už inkorporaciją. Vadinasi, apgaulinga manyti, kad tik Lietuva žengė nacionalizmo keliu, tuo tarpu Lenkija tarsi išmintingesnė sesė vis dar svajojo apie uniją ar daugiakultūrės su Lenkija unija susietos Lietuvos atkūrimą. Taip, svajotojų buvo, tačiau viršų ėmė tie, kurie tiek į Vilnių, tiek į kitas rytines žemes visų pirma žvelgė per lenkiškojo nacionalizmo akinius, t.y. kaip etniškai lenkiškas žemes. Nacionalistinėmis nuotaikomis, anot K. Buchowskio, labiausiai pasižymėjo būtent pakraščių gyventojai, kuriems visos kalbos apie federaciją paprasčiausiai buvo atmestinos, siekta tik besąlygiško miesto inkorporavimo į Lenkiją.

Profesorius teigia, kad visos spekuliacijos „Didžiosios Lietuvos“ atnaujinimo tema veikiau tebuvo tik taktinis manevras. Tad federalistai ar unijos šalininkai konflikte dėl Vilniaus buvo silpnoji pusė, o dominavo abiejų šalių nacionalistai. Mitai ir stereotipai, gyvavę tarpukariu, niekur nedingo ir prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Juos dar sustiprino į lietuvių rankas pagaliau patekęs Vilnius. Lietuvių politiką atgautame krašte skatino antilenkiškos nuotaikos, o lenkai lygiai taip pat neslėpė savo nusiteikimo prieš lietuvius. „Lenkų liaudies neapykantalietuviams ir Lietuvai yra tokia įnirtinga, jog kartais atrodo, kad ji didesnė nei vokiečiams ar sovietams“ ,– rašė M.Riomeris. Suprantama, kad tokios pozicijos užkirto visus kelius abiejų tautų suartėjimui ar susivienijimui bendro priešo akivaizdoje. Vėliau, siekdami efektyviau valdyti užimtas teritorijas, lenkų ir lietuvių sąmonėje įsišaknijusiais mitais noriai naudojosi ir „skaldyk, valdyk“ politiką pasitelkę okupantai. Galiausiai visi tie stereotipai buvo įšaldyti sovietinės sistemos, kuri, nors oficialiai ir skelbė tautų brolystę, tačiau panaudojo juos saviems tikslams.

Turime pripažinti, kad nesame laisvi nuo abipusių mitų ir šiandien. Dėl to K. Buchowskio knyga tampa tik dar aktualesnė, norintiems susivokti šioje išankstinių nuostatų, stereotipų raizgalynėje. Plačiu ir giliu žvilgsniu, gausybės šaltinių analize pasižyminti knyga „Litvomanai ir polonizuotojai“ tokiu atveju yra tiesiog privalomas skaitinys ne tik istorikams, tačiau ir plačiajai visuomenei, kuriai rūpi kurti geresnius abiejų tautų santykius. O tam, kad kurtum visų pirma reikia suprasti ir susivokti. K. Buchowskio darbas daug byloja tiek apie lenkus, tiek apie mus pačius. Be to, K. Buchowskio knyga yra itin svarbi, kad neaplenkia ir tų, kurie apie tarpusavio santykius bandė kalbėti ne šaukdami, ne siekdami kurstyti ir sutvirtinti jau egzistuojančius mitus ir stereotipus. Surandame šioje knygoje nuorodų ne tik į jau minėtų J. A. Herbačiausko, M. Riomerio darbus, tačiau ir Jerzio Giedroyco mintis, kurios vėliau tapo ne tik pasikeitusios Lenkijos užsienio politikos provaizdžiu, tačiau neprarado aktualumo ir šiandien.

Mėnraštis „Tribūna“ 2013 m. Nr. 11

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.