Šeimos politika – ką gali ir ko negali pačios šeimos?

Gegužės 15-oji – Tarptautinė šeimos diena, Jungtinių Tautų iniciatyva pradėta minėti prieš dvidešimt metų. Taigi šiemet – jubiliejinė. Šios dienos proga gegužės 13-ąją LR Seime vyko parlamentinės grupės „Už šeimą“ ir daugiau kaip 50 atstovų iš įvairių, šeimas vienijančių bei su šeimomis dirbančių nevyriausybinių organizacijų diskusija „Šeimos politika – ką gali ir ko negali pačios šeimos“.

D. Chmieliauskas. Evgenios Levin nuotrauka

Diskusijai vadovavo Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos atstovai Darius Chmieliauskas ir Jolanta Ramonienė. D. Chmieliauskas pabrėžė, kad tokios iniciatyvos atsiradimas ir darbo grupės Seime susibūrimas – tai pirmas žingsnis konstruktyviai bendradarbiauti naujos kadencijos Seime šeimos politikos klausimais.

Politikų požiūris į šeimos politiką

Diskusijoje dalyvavęs Seimo narys R. J. Dagys atkreipė dėmesį, jog problemas reikia spręsti, o ne vien kalbėtis apie jas. Ypač tai liečia klausimus, kurie susiję su požiūrio keitimu, vertybiniu supratimu, su išsiaiškinimu, ko mums iš tiesų reikia. Todėl labai svarbu išklausyti organizacijų lūkesčius, kad būtų galima reaguoti ir imtis atitinkamų veiksmų.

Sveikinimo laišką atsiuntė Seimo pirmininko pavaduotoja I. Degutienė, ji akcentavo, jog šiandien, pasauliui sparčiai keičiantis ir ieškant atsakymų į vis naujai iškylančius klausimus bei iššūkius, naujų išmėginimų tenka patirti ir šeimai. Mėginama iš naujo apibrėžti jos sąvoką, iš naujo atrasti ir suprasti, kas tai yra. I. Degutienė pabrėžė, jog moderniųjų laikų atradimai ir tradicinės šeimos vertybės ne prieštarauja vieni kitiems, o papildo, praturtina ir suteikia naujų galimybių.

Sveikindamas diskusijos dalyvius A. Kubilius atkreipė dėmesį, kad pernelyg didelis valstybės reguliavimas šeimos gyvenime taip pat nėra sveikintinas dalykas. „Mano įsitikinimu, šeimą silpnina ir perteklinis noras vis daugiau šeimos funkcijų perimti valstybei“, – teigė jis.

R. Bakšienė. Evgenios Levin nuotrauka

M. Zaščiurinskui buvo svarbu išgirsti dalyvių nuomonę apie praėjusius ketverius metus su šeimomis dirbančioms organizacijoms – kas buvo padaryta, kas nebuvo, kas buvo atlikta netinkamai, ką keisti, o ką – tęsti. R. Baškienė pasidalino nuomone, jog viešojoje erdvėje pernelyg afišuojamos rizikos šeimoms ir tik dejuojama, kaip Lietuvoje yra blogai, o juk turime pagrindo ir pasidžiaugti – turime darnių ir gražiai vaikus auginančių šeimų, kuriose svarbi atsakomybė, santuoka. R. Bakšienė, priminė, kad vis dar nėra Nacionainio susitarimo šiuo klausimu. Ir kad labiausiai šeimoms trūksta prieinamų paslaugų, kad šios galėtų turėti būstą, darbą ir gyventų orų gyvenimą. Žmonės išsiilgę kuo mažiau politikavimo, jiems trūksta nuoširdžios pagalbos. Tam reikalingas susitarimas ir susikalbėjimas, ėjimas viena kryptimi. Ir požiūris į šeimą turi kardinaliai keistis visų pirma pradedant savivaldybių vykdoma politika. Savo mintimis dalinosi ir kiti parlamentarai V. Aleknaitė-Abramikienė, G. Purvaneckienė, M. Adomėnas ir kt.

A. Dumbrava svarstė, kad Seimui reikėtų grįžti prie praėjusioje kadencijoje registruoto Konstitucijos pataisos projekto, kuriuo norėta patikslinti šeimos apibrėžimą. Priminsime, kad praėjusių metų birželį Seimas balsavo dėl Konstitucijos pataisos, kuria siūlyta įtvirtinti, kad šeima kyla iš santuokos, taip pat iš motinystės ir tėvystės. Per pirmąjį priėmimą už Konstitucijos pataisą balsavo 93 Seimo nariai, prieš buvo 16, 13 parlamentarų susilaikė. Pritrūko vieno balso, kad būtų galima priimti Konstitucijos pataisą.

Kokią šeimos politiką mato su šeimomis dirbančios organizacijos?

J. Ramonienė. Evgenios Levin nuotrauka

J. Ramonienė susirinkusiems priminė, jog  šios diskusijos esmė – kelti sunkius klausimus ir bandyti ieškoti atsakymų ar bent priėjimų prie jų: būtina klausti, ar šeimos politika Lietuvoje yra sėkminga? Ar tos pavienės priemonės ir padriki sprendimai jau yra šeimos politika? Ar politikų sprendimai savaime gali būti palankūs šeimai? Ar vien tik politikai formuoja šeimos politiką? Ar aktyvių šeimų veikla gali nulemti mūsų vaikų ateitį? Ko trūksta, kad šeimos politika taptų nuosekli ir ilgalaikė? Kas galėtų būti padaryta, kad būtų realiai siekiama šeimai palankios aplinkos, ir kas susirinkusioms organizacijoms yra svarbu, – kaip užtikrinti šeimas vienijančių ir su šeimomis dirbančių organizacijų įtraukimą į šeimos politikos klausimų sprendimą?

P. Gebrauskas (dešinėje) Evgenios Levin nuotrauka

„Į prevenciją reikia investuoti dabar“ – Paulius Gebrauskas

Lietuvos šeimų universiteto (LŠU) vadovas Paulius Gebrauskas kalbėjo apie šią organizaciją, kaip apie unikalų saviugdos projektą, kur tėvai, susiskirstę pagal šeimos amžiaus grupes, turi galimybę susitikti, diskutuoti ir dalintis tiek teigiama, tiek neigiama patirtimi, o ne tik klausytis abstrakčių paskaitų. LŠU laikosi pozicijos, jog valstybei labiau verta investuoti į prevenciją dabar, nei ateityje – į neigiamų pasekmių likvidavimą. Santykių kūrimas, šeimų tvirtinimas ir galimybė atrasti vienam kitą – pamatiniai kriterijai. Mokykla neišugdo žmogaus šeimai, nemoko, kaip derinti pareigas ir santykius, todėl LŠU visos šios problemos paliečiamos praktiškai, per kito žmogaus patirtį, taip įgyjant įgūdžių šias problemas spręsti kasdieniame gyvenime. Prevencinės, sutuoktinių turtinimo programos leidžia kur kas mažiau investuoti valstybei ir turėti daug daugiau naudos visoms pusėms.

D. Lukėnienė. Evgenios Levin nuotrauka

„Tai, ar šeima svarbi, matome iš to, kiek mūsų valstybė skiria šeimų palaikymo projektams“ – D. Lukėnienė

Lietuvos šeimos centro vadovė D. Lukėnienė pažėrė skaičių: organizacijoje yra 35 etatai ir 450 darbuotojų, kurie per metus dirba su 6000 moksleivių ir studentų, parengia 15 tūkst. sužadėtinių, o kur dar daugybė šeimų, su kuriomis bendradarbiaujama, savanorių… Esama daugybė programų, padedančių turtinti ir tobulinti šeimą – šių įgūdžių tenka mokytis visą gyvenimą ir svarbu suvokti, jog nebus tokios momento, kada būtų galima pasakyti, jog jau viską žinai, todėl į santykius investuoti būtina nuolat. Labai daug prisideda savanoriai, tačiau juos būtina palaikyti, sukurti tinkamas sąlygas. „Deja, bet tenka konstatuoti, kad tai, ar šeima svarbi, matome iš to, kiek mūsų Vyriausybė skiria šeimų palaikymo projektams. Ir jeigu tam skiriama daug mažesnė dalis nei kitoms sritims, tai rodo ir požiūrį į šeimą“, – sakė D. Lukėnienė. Taip pat buvo pasidalinta mintimis apie Jaunimo lytiškumo ugdymo programą, kurią ir įgyvendina šeimos centrai.

J. Ščiukaitė. Evgenios Levin nuotrauka

„Turime kalbėti apie lyties tapatybę ir svarbiausias vertybes“ – Jurgita Ščiukaitė

Šios programos koordinatorė Jurgita Ščiukaitė sakė: „Jauniems žmonėms neužtenka vien lytinio švietimo programos, būtina mokyti ugdyti valią, ugdyti charakterį, mokyti reaguoti į aplinkos itin audrinamą seksualumą. Turime daryti titanišką darbą – sustoti ir skirti pakankamai laiko jaunam žmogui, kalbėti apie savivertę, vertybes, apie tėvų šeimos įtaką, apie lytiškumą, apie jausmus ir bendravimą, lyties tapatybę. Rengimo šeimoms programoms turi būti skiriamas pakankamas dėmesys, reikalingas etatas mokykloje, kuris padėtų nuosekliai vykdyti lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai programas.

R. Paulavičienė. Evgenios Levin nuotrauka

„Dabar šeimos politika teoriškai pasakoja, kaip viskas bus gražu ir šviesu“, – R. Paulavičienė

„Turime pseudo šeimos politiką, kurią kas netingi tąso į visa puses. Dabar šeimos politika teoriškai rodo, kaip viskas bus gražu ir šviesu, teorinėse pasakose tai yra labai gražu, mokymuose – taip pat, o praktiškai veikia tik skurdo politika“, – sakė Aktyvių mamų sambūrio narė R. Paulavičienė. „Šeimos politikos mes neturime, išskyrus keletą programų, kurios dažniausiai finansuojamos Europos Sąjungos lėšomis“, – tvirtino aktyvių mamų atstovė. Anot jos, socialinė politika dabar dažnai prilyginama šeimos politikai, nors taip neturėtų būti. „Skurdo politikos jau užtenka Lietuvoje. Reikėtų atskirti požiūrį kalbant apie paramą per pašalpas ir kalbant apie skatinimą per išmokas bei neapmokestinamas pajamas, prieinamas paslaugas, kurių reikia šeimai“, – dėstė R. Paulavičienė. Jos tvirtinimu, dirbančioms šeimoms daug nereikia – kad būtų stabili išmokų sistema. „Šeimos nestabilioje politinėje aplinkoje nedrąsiai žiūri į šeimos gausinimą, vaikų gimimą, vis labiau stengiasi emigruoti į tas šalis, kur yra stabilu“, – teigė R. Paulavičienė. Ji ragino didinti neapmokestinamą pajamų dalį tėvams, nacionaliniu, o ne savivaldos lygiu imti spręsti darželių problemą.

Kauno arkivyskupijos šeimos centro atstovė pasidalino įžvalgomis apie šeimų savanorystės tradicijas Lietuvoje. Ypač svarbi ir reikšminga yra šių šeimų veikla ruošiant sutuoktinius šeimai ir santuokiniam gyvenimui. Taip ugdoma ir bendrystė tarp jaunų šeimų.

R. Žilionienė. Evgenios Levin nuotrauka

„Ar tikrai viskas, kas yra Europos Sąjungoje, tinka mums, lietuviams?“ – R. Žilionienė

Lietuvos tėvų forumo atstovė Ramunė Žilionienė teigė, kad nevyriausybininkai priversti milžiniškas pajėgas skirti kovai su, jos vertinimu, neprotingais valstybės sprendimais šeimos politikos srityje. „Pikta, kad, užuot valstybėje veikus suderintai sistemai, mes turime skirti dideles pajėgas prieš visokias intervencijas, kurios kelia didelę grėsmę šeimai. Valstybė turi ne skubos tvarka priimti sprendimus, o juos išdiskutuoti su visuomene“, – sakė psichologė R. Žilionienė. Ji kritikavo Vaiko teisų apsaugos pagrindų įstatymo projektą, taip pat ketinamą ratifikuoti Stambulo konvenciją, skirtą mažinti smurtą artimoje aplinkoje. „Ar tikrai tai, kas yra Europos Sąjungoje, tinka mums, lietuviams?“ – klausė Tėvų forumo atstovė. Ji tvirtino, jog tėvai dar nesubrendę kai kurioms politikų iniciatyvoms, kad juos pačius būtina nuosekliai mokyti, auklėti. „Ar galima bausti pirmoką, kad jis neišlaikė valstybinio egzamino?“ – sakė R. Žilionienė, komentuodama siūlomas bausmes tėvams už fizinį ir psichologinį smurtą prieš vaikus. „Tėvų forumas iš paskutinių jėgų stabdys nesąmones“, – pareiškė ji.

Opus šeimų tarybų klausimas

T. Šalkauskas. Evgenios Levin nuotrauka

Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos vadovas Tomas Šalkauskas pasiūlė prie Seimo įsteigti Nacionalinę šeimų tarybą, kad tai užtikrintų nevyriausybinių organizacijų veiklos tęstinumą ir būtų plačiu mastu atstovaujama tikriems šeimų poreikiams.

Vidas Abraitis – Nacionalinio susitarimo dėl šeimai palankios aplinkos kūrimo įgyvendinimo priežiūros tarybos pirmininkas – kalbėjo jog, tai, kad šeimos ir įvairios su šeimomis dirbančios organizacijos buriasi kartu, teikia daug vilties ir rodo, kad žmonės tas problemas ne tik įvardija, bet ir imasi iniciatyvos, kaip jas spręsti. Pasak V. Abraičio,  svarbu sukurti metodiką, kaip įvairios institucijos galėtų bendradarbiauti. Ir tam neužtenka vien geros valios, darbas yra sudėtingas ir milžiniškas. Nacionalinio susitarimo įgyvendinimą reikia atnaujinti ir pagalvoti apie teisės aktų įgyvendinimo būdus – tokį siūlymą teikia ši asociacija.

R. Jurkuvienė – Kauno šeimų tarybos pirmininkė – kalbėjo apie naują iniciatyvą Lietuvoje – šeimų tarybas, kurios susikūrė tam, kad suvienytų visas jėgas savivaldybėse dirbti su šeimomis bei teikti joms  paslaugas. Pasak R. Jurkuvienės, reikia keisti požiūrį, kada valstybėje pinigų atrandama tvarkyti neigiamas pasekmes, o prevencijai – ne. „Prevencija – tai nėra bukletukai, tai rimtas darbas su šeimomis. Ir labai daug ką šiame darbe gali padaryti pačios savivaldybės. Tam reikalinga dialogo kultūra“, – sakė R. Jurkuvienė.

Kodėl vis dar egzistuoja mitas, kad gausios šeimos – asocialios?

J. Pocienė. Evgenios Levin nuotrauka

„Gausi šeima turi tapti siekiamybe ir didžiausiu valstybės turtu“ – J. Pocienė

Gausių šeimų asociacija veikia jau daugiau kaip 20 metų. Jos atstovė teigė, kad ir Lietuvoje yra gera gyventi. Svarbiausia – stiprinti šeimos tarpusavio santykius, gerinti vaikų gyvenimą, o pagalbos gausioms šeimoms Lietuvoje trūksta. Taip pat svarbu keisti darbdavių požiūrį į gausios šeimos tėvus, kaip darbuotojus, gerinti paramos gausioms šeimoms prieinamumą. „Mums visiems reikia pasiraitoti rankoves ir pasiekti, kad šeima įgautų orumo, kad motinystė Lietuvoje būtų ori, kad būtų galima pasitikėti ne tik šiandiena, bet ir rytdiena. Deja, bet pašalpų sistema yra pernelyg įsigalėjusi, o išmokų – neveikia, – kalbėjo „Gausios šeimos“ atstovė. Pasak jos, tokios šeimos gali labai daug. Nors pagrindines problemas valstybė tikrai galėtų padėti spręsti – labiausiai, kaip žinoma, materialines, nes skurdas tarp gausių šeimų yra itin būdingas. Tą patį atlyginimą gaunantys tėvai turi išlaikyti gerokai daugiau vaikų. Atstovė paragino nustoti eksploatuoti temą, kad gausios šeimos vaikus gimdo dėl pašalpų ar nemoka naudotis kontraceptinėmis priemonėmis. „Gausios šeimos kaip tik priešingai – jaučia ypatingą pagarbą ir atsakomybę gyvybei nuo jos prasidėjimo momento. Jei valstybė pradėtų deklaruoti pastarąją idėją, situacija tikrai pradėtų keistis. Valstybė turi remti ne socialinės rizikos, o sveikas ir normalias gausias šeimas”, – tęsė ji.  Jai antrino ir Daugiavaikių šeimų asociacijos „Mes“ vadovė J. Pocienė: „Gausi šeima turi tapti siekiamybe ir didžiausiu valstybės turtu. Ji turi būti gerbiama ir rodoma, ja džiaugiamasi ir didžiuojamasi“. Pasak J. Pocienės, politikoje už kiekvieno įstatymo turi būti matomas žmogus, materialinės gerovės gausinimas ir vaikų neformaliojo ugdymo prieinamumo gerinimas.

Evgenios Levin nuotrauka

„Daugiau atsakomybės ir pareigų nevyriausybinėms organizacijoms“, – Informacijos ir paramos gausiai šeimai centras

Informacijos ir paramos gausiai šeimai centras Lietuvoje veikia daugiau nei 15 metų. Jo atstovė teigė, kad nevyriausybinėms organizacijoms reikia suteikti daugiau atsakomybės ir pareigų – tos organizacijos pačios savaime yra aktyvios. Tačiau jomis nepasitikima. Kodėl? Pasak atstovės, taip yra todėl kad nesama tikrumo dėl tokių organizacijų paslaugų tęstinumo. Tačiau situacija pagerėtų, jei valstybė daugiau prisidėtų prie šių organizacijų finansavimo.

Diskusijos metu buvo kalbama ir apie skaudžias sutuoktinių tarpusavio santykių problemas, skyrybas, vienišą motinystę, abortus, smurtą šeimoje, skyrybas (50 proc. šeimų Lietuvoje išsiskiria) ir siūloma, kaip konkrečiai šių problemų būtų galima išvengti ar sušvelninti jų pasekmes.

Šeimos politika žaidžia visi politikai, arba Keletas išvadų

I. E. Laumenskaitė. Evgenios Levin nuotrauka

„Reikia ne šeimos politikos, bet politikos šeimai“, – dr. Irena Eglė Laumenskaitė

Diskusijos pabaigoje dr. Irena Eglė Laumenskaitė, kaip stebėtoja iš šalies, ją apibendrino ir pateikė savo išvadas.

Viena svarbiausių – įstatymai turi būti orientuoti į pagalbą konkrečiam, realiam žmogui, o ne sistemoms ir ne abstraktiems reiškiniams. Pasak I. E. Laumenskaitės, reikia kalbėti ne tiek apie šeimos politiką, o apie politiką šeimai. Kitaip tariant,  nebus jokios realios pagalbos ir prevencijos, jei nepersiorientuosime iš žaidimo šeimos tema į realią politiką šeimai stiprinti. Pasak kalbėtojos, reikalingas esminis sąmoningas posūkis – socialinė politika negali būti prilyginta politika šeimai. Šia prasme reikalinga pusiausvyra. Kol kas yra dirbame su pasekmėmis, o ne teikiama pagalba, kad tų pasekmių nebūtų.

Pasak daktarės, svarbu skatinti visų lygmenų valdžios struktūrų bendradarbiavimą su šeimos organizacijomis. Tėvų švietimas ir vaikų rengimas šeimai turi būti susietas su šeimai palankių specialistų rengimu. Trūksta sąmoningumo ir pilietiškumo. Visuomenės požiūrį reikia keisti dalykiškai, o ne paskirai. Valstybė šeimos negali kontroliuoti neapibrėžtais principais – valstybė tiesiogiai kištis į šeimą neturėtų. Taip pat labai svarbu viešojoje erdvėje ir žiniasklaidoje mažinti smurto prieinamumą vaikams.

Parengė Jurgita Kajėnienė