Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Sušalęs laikas Oskaro Milašiaus ad diem dictum

Agnė Šemberaitė. Oskarui Milašiui (Literatų gatvė, Vilnius)
Agnė Šemberaitė. Oskarui Milašiui (Literatų gatvė, Vilnius)

Poeto vakaras. Prancūzijos institute

Užgesinantis poezijos žibintus pragmatiškas atominių elektrinių amžius turėjo palikti rūkstančius prozos kaminus, kurie greičiau ir pigiau gamintų šilumą kūnui. Jame apsigyvenusi dvasia vis dažniau pavadinama emocijomis ir sakoma, kad jų nereikia.

Ar taip nutiko?

Gali būti, kad vyksta panaši kaita, tačiau vienas vakaras akivaizdžiai paneigė nuostatą, jog poezija yra nesuvokiančių globalaus pasaulio ritmo asmenų užsiėmimas ir reikalinga tik ją rašantiems ar liūdintiems dėl visuotinio nepripažinimo poetams. Metų pradžioje Vilniuje, Prancūzų institute, į Oskaro Milašiaus poezijos vakarą atėjo tiek poetų ir ne poetų, kad teko palikti atviras duris, nes stovintieji koridoriuje nerodė ženklų, jog išeis. Juos atviliojo knyga, leidyklos „Homo liber“ išleistos, priešistorę turinčios O. Milašiaus „Sutemų dainos“. Kaune sovietmečiu savilaidos būdu buvo išleisti lietuvių kilmės prancūziškai kūrusio poeto ir diplomato O. Milašiaus trys poezijos tomai. „Sutemų dainas“ sudaro savilaidos tritomio pirmajame tome „Poezija“ publikuoti kūriniai, išversti vieno geriausių O. Milašiaus poezijos vertėjų Vaclovo Šiugždinio (1911-1988).

Nespalvotu Paryžiaus Fontenblo taku einančio operatoriaus nepamatysi, ekrane lieka tai, ką matė jis: daug antkapių ir vienas – O. Milašiaus, paslėpęs ir nutildęs poetą, kurio kūryboje pasilikę tebegyvena praeities vaiduokliai, kalnas, sodas, namas ir kiek graudus, romantiškas ilgesys vaikystės šaliai.

Henriko Šablevičiaus dokumentinio filmo „Žingsniai alėjos gale. O. V. L. Milašius“ ištraukų žiūrėjimu prasidėjusiame vakare dalyvavo knygos redaktorius Petras Kimbrys, pogrindžio leidinių „Lietuvos ateitis“, „Pastogė“ redaktorius, Kovo 11-osios Akto signataras Algirdas Patackas, Vilniaus universiteto Prancūzų filologijos katedros vedėja doc. dr. Genovaitė Dručkutė, „Homo liber“ leidyklos direktorius dr. Vilius Gužauskis, Prancūzijos ambasados Lietuvoje atašė lingvistikos klausimams Lucas Aubry, aktorius Giedrius Arbačiauskas, muzikantė Agnė Arbačiauskienė, violončele grojusi J. S. Bachą ir priminusi: jos senelis V. Šiugždinis sakydavęs, jog O. Milašiaus poezija yra kaip muzika. O jai J. S. Bachas – kaip poezija.

„Vilties“ kambarys. Tvirtovės gatvėje

Anuomet O. Milašius nebuvo įtrauktas į mokyklos programą. 1981-aisiais „Vaga“ išleido jo „Poeziją“, kairiame puslapyje – eilės prancūzų kalba, dešiniame – lietuvių. Vertimas buvo pavadintas „poezijos tekstus proza vertė Valdas Petrauskas“. Pasilikau kairiame puslapyje, pažindama kitokį pasaulį, į kurį sugrįždavau po pamokų.

Tie metai ir dauguma žmonių tada buvo suvaržyti, atsargūs it kiaušiniai kartono dėkle. Gyveno panašiai kaip vėžliai, iškišę galvas ir galūnes, bet širdį paslėpę po storu kiautu. Niekam nieko nesakyk – trys žodžiai, kurių šventai laikiausi. Ir štai kartą per prancūzų kalbos pamoką jauna juodaplaukė mokytoja atsistojo prie lango ir pradėjo kalbėti atvirai ir neatsargiai. Ji pasakojo keisčiausią kada nors mokykloje girdėtą istoriją, kurios nebuvo vadovėlyje.

…Paryžius, ruduo, šlapdriba, į namo laiptinę įeina dvi moterys. Viename bute, kuriame gyvena poetas O. Milašius, pasigirsta pašnekesys, juokas, ginčas. Po to tyla. Namų sargas žino, jog prieš dvejus metus virš poeto esančiame bute gyveno dvi moterys, tačiau jos žuvo autoavarijos metu. Sutemsta, iš laiptinės niekas neišeina. Namo sargas barškina raktus, atrakina tuščio buto, kuriame gyveno moterys, duris. Ant stalo puodeliuose garuoja nebaigta gerti arbata… Jis regėdavo tai, ko nematome, jis galėdavo diskutuoti su žmonėmis iš Ano pasaulio, jo mistika virsdavo tikrove, jis buvo pranašas, nors ne visi juo tikėjo. Taip sakė praeities mokytoja, o šios profesijos žmonėmis buvau linkusi pasitikėti. Ji paskolino man ką tik išėjusią O. Milašiaus poezijos knygą sakydama: „Kol žiema, gali turėti, ateis pavasaris – atiduosi.“

Skaitydavau ją naktį, kai apsnigtos gatvės nurimdavo. Pro atitrauktas užuolaidas į kambarį sklisdavo geltona žibintų šviesa, pasiekdama pačiame kambario kampe esantį didelį seną veidrodį nudilusiais kraštais, kurie suliedavo vaizdą, ir kartais jame išvysdavau apšviestus siluetus. „Tavajam kambary, toli nuo viso triukšmo, negyvam kambaryje, / Žiema svajoja milžiniškų veidrodžių tuštumoje, kurioj gyvenimas tavasis… / Ak! Tu šį vakarą jau sužinosi pagaliau, kokia skurdi tavoji siela;“ (…) „Tokiam liūdnajam tavo kambary, kur veidrodžiam taip šalta, / Pražydo ramios lempos praeities spalvom.“

„Vilties“ metafizika prikeldavo iš miego, kartodavau eilėraščio eilutes žvelgdama į kambario atvaizdą sušalusiame veidrodyje. Gerdavau arbatą ir matydavau jame praeities šešėlius, kalbėdavau su tais, kurių neturėjau teisės įvardyti, su mylimaisiais, kurie buvo žmonės, bet juos pavertė vaiduokliais, galėjau paklausti ir papasakoti veidrodžio šešėliams, kas buvo uždrausta, bet labai norėjosi iškalbėti. Naktys su „Viltimi“ buvo sielos gyvenimas, mistinis susitikimas su Amžinybėje esančiais artimaisiais, neturėjusiais ramybės, neturėjusiais antkapio. Jaučiausi ne viena, turėjau prancūziškai rašiusio poeto, vadinto solitaire (pranc. „vienišas“), ,,Viltį“ namuose, kurių sienoje buvo įmūrytos prieškario Lietuvos nuotraukos ir man pavykdavo jų atvaizdus regėti veidrodyje.

Žiema ir gelsva šviesa, kokios Vilniuje nesu mačiusi, blyškiai šviečia tik ten, kur senas veidrodis ir į mokyklą veda alėja, pavadinta Tvirtovės. Man patiko augti Tvirtovės gatvėje, tvirtovė saugo. Prancūziškai ji vadintųsi Bastilija. Į ją mažai ką įsileisdavau. Paskutinę mokyklinę žiemą iki pavasario ten gyvenau su O. Milašiaus poezija. Nežinojau, kad savilaidos būdu yra išleisti trys jo kūrybos tomai, o Kaune susirenka gerbėjai, skaito eiles, kad jie buvo nuvykę į Čerėją ir, kaip pasakojo A. Patackas, sutikę Ani, kurios žemiškas vardas Ksenija. Ji buvo akla, šimto trejų metų ir vis dar atsiminė dvaro parko ponaitį.

O. Milašius ir apie jį kalbėjusi mokytoja apsaugojo nuo slydimo paviršiumi, atvėrė gilumą, iš kurios nebenorėjau išeiti. Gali būti, kad tai dažnai nutinka skaitantiesiems šio lietuvių kilmės prancūzų poeto kūrybą.

Kūryba ir pranašystės. Pasaulyje

Tai nutiko ir Lucui Aubry, dabartiniam Prancūzijos ambasados Lietuvoje atašė lingvistikos klausimams. Būdamas šešiolikos metų egzamino metu nagrinėjo O. Milašiaus eilėraštį ir pajuto, kad įvyko kažkas svarbaus jam pačiam. „Po egzamino išėjau pakeistas. Tai mistinio jautrumo ir jausmų perdavėjas. Tai Lietuvos kultūros perdavėjas Prancūzijos kultūrai.“

Pasidengusi šydu, miglota, šnabždanti vaikystės šalis. Tokią O. Milašiaus Lietuvą pažinusieji susieti nematomomis gijomis. Lietuvių tyrinėtojams O. Milašius yra ypatinga, mitinė, legendinė figūra. Doc. dr. G. Dručkutė sako, jog taip, kaip mes suvokiame O. Milašių, jo niekuomet neskaitys ir nesuvoks prancūzai: „Mums Milašius yra kaip atskaitos taškas. Milašius man asocijuojasi su savasties problematika. Tai nėra sustingęs dydis, tai kintanti, klausianti, bandanti prisitaikyti prie besikeičiančio laiko tapatybė. Milašius leidžia nepasiklysti tapatybės vingiuose.“ A. Patackas poeto santykį su Lietuva nusako kaip reminiscenciją su rojumi ir mini jo žodžius apie Lietuvą – „šalis šita nežino prabangos liūdnos subręsti“.

Dvylikametis berniukas Oskaras, išvykęs iš Čerėjos, buvusių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių, į Paryžių, suaugęs žmonijos istorijoje pasiliko kaip unikalus dviejų kultūrų sandūrų poetas ir diplomatas, gyvenęs didelėje valstybėje, bet pasirinkęs dirbti ir atstovauti mažai, sukūręs metafizinę poemą „Ars Magna“, kurioje reliatyvumo teorijos atspindys regimas dar prieš ją atrandant Albertui Einsteinui, ir iškeliavęs į dausas ankstyvą pavasarį, besirūpindamas paukščiais, ir tuo vienu, skraidžiusiu namuose, nenorėjusiu sugrįžti į narvelį.

Jo diplomatinių kalbų skambesio atstovaujant Lietuvai Prancūzijoje iki šiol niekam nepavyko pakartoti. Jose nėra kanceliarinių frazių ir aštraus, žeidžiančio sielą proto demonstracijų – kalbama lietuviui, išlaikiusiam visus įgimtus jausmus, pažįstančiam „vandens lelijų kvapą, plėkstančių miškų garsus, skrendančiam per šalį, kur kiekvienas atminimas turi blausią spalvą“.

O. Milašiaus pranašystės prieškaryje daug kam sukeldavo šypseną, tačiau ji pradingo ir susimetė į skausmo suglaustas lūpas, kai įvyko tai, kas tuomet atrodė neįtikėtina. 1933 m. gegužės 17-ąją apsilankęs pas diplomatą Petrą Klimą susijaudinęs O. Milašius pranešė apie katastrofą, greitai ištiksinčią Lietuvą, vėliau jam išdrįso pasakyti, kad šis nukentės, nors nežus. Jo egzegezės neįtikino P. Klimo, vėliau tai padarė tikrovė.

Juo reikėjo tikėti. Kartą, 1919 m. birželį, atvykęs į Lietuvą pravirko, ginklu sveikinamas karininkų garbės sargybos. „Nežinau, ką apie mane pagalvojo lietuvių karininkai, tokie korektiški ir diskretiški, kurie matė mane verkiant atvykus į Kauną“, – sakė sugrįžęs į Paryžių2. Negalėčiau tvirtinti, kad patyriau analogišką atvejį, tačiau ašarų kilmė buvo ta pati. Dvidešimto amžiaus pabaigoje stovėjau prie savo mokyklos durų Tvirtovės gatvėje, o į ją rudens saulėje virpant liepų lapams, sveikinamas mokinukų žingsniavo Prancūzijos ambasadorius Lietuvoje Philippas de Suremainas! Tose keliose minutėse prabėgo dvi epochos, šimtai vaizdų: nuo pirmos klasės su spalvingais prancūzų kalbos vadovėliais, vienuoliktos O. Milašiaus eilėraščiais iki Laisvės paskelbimo dienos. Tai buvo panašu į jo pranašystės – iš karų košmaro Lietuvai pavyks išeiti didingai ir tapti Šiaurės Atėnais – išsipildymą.

Žiemos mistika. Lietuvoje, 2013-ieji

Žiema nesitraukė, sinoptikai pavadino tai anomalija, ką tik išrinktas popiežius Pranciškus sveikino pasaulį Prisikėlimo šventės proga. Jo iškeltos rankos buvo panašios į dailininkės Gražinos Didelytės iliustraciją ant „Sutemų dainų“ viršelio – viena ištisine linija nupieštas žmogaus siluetas su dviem paukščiais ant išskleistų rankų, lyg jis pats ruoštųsi skrydžiui.

Vakarais žvelgiau į veidrodį, jis nerasojo, šaltyje daug geriau nei anuomet atspindėjo gyvus veidus. Vaiduoklių nebuvo, jau dvidešimt trejus metus jie turi antkapius, per Vėlines režimo tarnai netardo artimųjų, kam neša gėles. Nes ir jų jau nebėra. Tai, kas ne šios žemės, joje nepasilieka. Čia amžina tik paslaptis, kurią atskleidęs galėtum atsakyti į klausimą – ką turi bendra tiek daug nepažįstamųjų, ateinančių į vakarą su O. Milašiaus poezija ir asmenybe iš nespalvoto Fotenblo, pritraukusia disidentus ir režimo šalininkus, kuriuos skyrė vertybių laiptai, bet siejo meniška sielų prigimtis? Jie atidavė poetui savo laiką, vertė jo eilėraščius, rašė apie jį knygas ir, nors išpažino skirtingas vertybes, nesiginčijo dėl O. Milašiaus poezijos vertės. Joje apsigyvenusi mūza visais laikais, esant bet kokiai santvarkai, kviečia į mistinį susitikimą su tais, kurių nematai. Jie palies tavo petį, kai pavargsi, nusivilsi, nutarsi gyventi kaip visi ar užsivoši vėžlio kiautą. Ji padės atsiversti ir patikėti, kad ir tavo gyvenime ateis nurodyta diena, kai sužinosi, iš kokio laiko, erdvės ir materijos sukurtas viešpatauja judėjimas, kas yra kūryba, o kas – tik jos imitacija.


Ad diem dictum –Nurodytą dieną (lot.).

2 Laimonas Tapinas. Oskaras Milašius, arba Septynios vientavės Paryžiuje. ,,Dajalita“, Kaunas, 1999 m.