Grandų susitikimas, arba Wernerio Herzogo ir „Popol Vuh“ kūrybinė draugystė

Praėjusiame šimtmetyje tokio pobūdžio ryšiai tapo sinteze ir būtent kino dėka įgavo milžinišką pagreitį. XX a. septintame–aštuntame dešimtmečiuose vykstant (o galbūt veikiau tęsiantis) didžiuliams perversmams muzikiniame pasaulyje, kai kurie režisieriai liko neabejingi naujoms srovėms. Tuo metu naujų grupių Pink Floyd, Grateful Dead, Kaleidoscope muziką panaudojo kultinis italų režisierius Michelangelo Antonioni juostoje „Zabriskie Point“.

Ankstyvosios ambient elektroninės muzikos autoriaus Edgaro Artemjevo kūryba yra Andrejaus Tarkovskio filmuose „Soliaris“ ir „Stalkeris“. Ypatinga buvo dar viena kūrybinė draugystė, trukusi beveik trisdešimt metų – tai vokiečių grupės Popul Vuh ir tos pačios šalies kino režisieriaus Wernerio Herzogo bendradarbiavimas, apie kurį ir norėčiau plačiau papasakoti.

Klasikinio roko klestėjimo laikais septintajame dešimtmetyje–aštuntojo pradžioje Vokietijoje negimė nė viena The Beatles ar The Rolling Stones populiarumą pasiekusi grupė, dėl kurios stadionuose būtų klykę tūkstančiai jaunuolių, o plakatai būtų kabėję kas antro paauglio kambaryje. Tačiau vyko ne mažiau įdomių dalykų. To meto Vokietijoje psichodelikos banga įgavo savitą ir stipriai avangardinį pavidalą, vėliau britų muzikos verslo atstovų pramintą „krautroku“. Žodžiu „kraut“ anglai pašiepiamai vadino vokiečius.

„Krautrokas“ dar radikaliau prisiėmė muzikinės sąmonės plėtimo idėją ir, stipriai paveiktas akademinės elektroninės muzikos vieno iš tėvų vokiečio Karlheinzo Stockhauseno kūrybos, neretai nueidavo dar toliau nei dauguma JAV ar Britanijos psichodelikos atstovų. Nors britai visą šią Vokietijos sceną priglaudė po vienu pavadinimu, „krautroko“ grupės gerokai skyrėsi viena nuo kitos. Amon Duul II, Ash Ra Tempel vystė panašią į ankstyvųjų Pink Floyd ar Grateful Dead liniją, atlikdamos neprognozuojamos trukmės, liūliuojančios nuotaikos ir transą sukeliančius kūrinius. Grupės Can, Faust gerokai labiau slydo disonansinių sąskambių ir „bjaurios“ muzikos link, būdamos artimesnės avangardui.

Guru Guru grojo free džiazo paveiktą psichodelinį bliuzroką. Šalia to plito ir ant kosminės elektroninės muzikos ribų balansuojanti kryptis. Neu! ar Kraftwerk pasižymėjo šalčiu ir ritmine monotonija, Tangerine Dream, Cluster ar Klausas Schulze linko į „kosminius plaukiojimus“, tapdamos ambient stiliaus pranašais. Grupė Popol Vuh, į kurią antroje septintojo dešimtmečio pusėje susibūrė jos siela ir variklis Florianas Fricke, Holger Trulzsch ir Frank Fiedler, artimiausia šiai krypčiai, nors visos paminėtos grupės unikalios ir sunkiai sudėliojamos į klasifikacines lentynas.

Prieš pradedant bendradarbiavimą su W. Herzogu Popol Vuh jau buvo išleidusi kelis albumus ir užsitarnavusi vienos įdomiausių jaunų Vokietijos grupių vardą. Jų ankstyvoji kūryba neatsiejama nuo techninių naujovių. Muzikantai buvo vieni pirmųjų, panaudoję tuomet naują išradimą – didžiulę galią turintį „Moog“ sintezatorių, kuris suteikė galimybių išgroti tai, ko nebegalėjo instrumentai: pavyzdžiui, neribotą laiką laikyti vieną ir tą pačią natą. Tapo realu kurti tokią muziką, kuri būtų tarsi už šios tikrovės ribų: nežemiška, sunkiai suvokiama, bet svaiginama, nepasiduodanti analitiniam muzikologiniam mąstymui, bet patiriama tiesiogiai.

Būtent tokiais žodžiais ir norisi apibūdinti 1970 m. ir 1971-aisiais pasirodžiusius Popol Vuh darbus „Affenstunde“ ir „In den Gärten Pharaos“. Nors albumai stilistika ir panašūs į tuo pačiu laikotarpiu pasirodžiusius Tangerine Dream kūrinius „Alpha Centauri“, „Zeit“ ar pirmuosius Cluster albumus, visgi Popol Vuh nuo pat pradžios parodė, jog turi savo su niekuo nesupainiojamą skambesį, kuris ir patraukė W. Herzogą. Šis, enciklopediškai tariant, vienas iš Naujojo Vokietijos Kino srovės atstovų, savo kaip režisieriaus kelią pradėjo septintojo dešimtmečio pirmojoje pusėje.

Tvirtai įveikęs pradedančiuosius užklumpančias finansines bei kitas problemas ir pradėjęs žibėti trumpametražio kino srityje, 1968 m. su filmu „Gyvenimo ženklai“ jis užtikrintai įplaukė į plačiuosius vandenis ir parodė, jog kino pasaulis susiduria ne tik su nauju veidu, bet ir su naujos kokybės kūryba. 1970 m. pasirodė dar vienas jo kūrinys – siaubo komedija „Net nykštukai pradeda maži“, tačiau režisieriaus ir grupės Popol Vuh draugystei, apie kurią noriu kalbėti, lemiami buvo 1971-ieji. Tais metais Herzogas susuko filmą „Fata Morgana“, kuris buvo savotiško formato, laviruojančio tarp dokumentikos, fantastikos ir mito.

Jame pasakojama majų mitologijos tekstu „Popol Vuh“ (pagal kurį grupė ir pasivadino) paremta pasaulio sukūrimo istorija. „Fata Morgana“ parodė, jog režisierius puikiai nujautė, kaip vaizdus sujungti su muzika. Filme suskambo vieną studijinį albumą teišleidusios bliuzroko grupės su Ericu Claptonu priešakyje Blind Faith muzika. Atsirado vietos ir menkai išgarsėjusiems, bet išties unikaliems avangardistams Third Ear Band ir švelnaus bei lyriško folko atlikėjo Leonardo Coheno kūrybai. „Fata Morgana“ tapo lemtingu momentu, po kurio Popol Vuh ir Herzogas nusprendė daryti ką nors bendro.

Popol Vuh buvo tipiškas hipių eros muzikinis bei idėjinis produktas. Grupės nariai tikėjo pasaulio keitimu per sąmonės plėtimą. O plėsti ją, manyta, jog galima per visas normas laužančią psichodelinę-kosminę muziką bei kitų religijų, filosofijų tyrinėjimus ir praktikas (iš pradžių tikėta, kad ir per narkotikus). Būtent kitos religijos, šiuo atveju majų tekstai „Popol Vuh“, tapo kryžkele, kur susitiko aptariama vokiečių grupė su savo muzika ir Werneris Hercogas su savuoju kinu.

1972 m. pasirodęs filmas „Agirė, Dievo rūstybė“ buvo pirmas stiprus bendros jų kūrybos vaisius. Labai palankiai kino specialistų įvertintas, filmas vaizduoja konkistadorų laikais Amazonės džiunglėse vykusią legendinio Eldorado miesto paiešką. Ekspedicijos vadas Agirė praranda tikrovės suvokimo jausmą, pražudo savo bendražygius ir iš esmės vienas bando grumtis su nedraugiškais vietos gyventojais ir ypač nuožmia gamta: kalnais, džiunglėmis, pelkėmis, nuodingais augalais ir gyvūnais. Tai baigiasi tragiškai.

Didinga, tačiau rūsti gamta, nepermaldaujama lemtis ir beviltiškas žmogaus bandymas šias savo būties sąlygas įveikti yra esminiai filmo momentai, kurie fantastiškai atskleisti tiek kameros darbu, tiek ir Popol Vuh muzika. Įvairiose scenose besikartojanti pagrindinė muzikinė tema, kurią „Moog“ sintezatoriumi atlieka F. Fricke, nuostabiai perteikia šiurpios didybės ir žmogaus beviltiškumo jos akivaizdoje nuotaiką. „Agirė, Dievo rūstybė“ tapo tobulu kino ir muzikos dialogo pavyzdžiu, kurį ir patiems kūrėjams buvo nelengva perspjauti. Jie to net nemėgino padaryti ir laisvai atsivėrė nematytiems kūrybiniams horizontams.

Po „Agirės, Dievo rūstybės“ Popol Vuh palengva ėmė keisti savo muzikinę kryptį, atsisakydama elektroninės muzikos kaip pamato ir pasinerdama į instrumentinius ieškojimus. Nors skambesys tapo skaidresnis, šviesesnis ir ne toks psichodelinis, tačiau, drįsčiau teigti, būtent tuomet tvirtai susiformavo ir atsiskleidė su niekuo nesupainiojamas grupės braižas. Jau 1972 m. albume „Hosianna Mantra“ dominuoja klasikinį muzikinį išsilavinimą turėjusio F. Frickės pianino melodijos, akustinė gitara, būgneliai ir abstraktus, veikiau dar vieną instrumentą primenantis pakviestos iš Pietų Korėjos vokalistės Djong Yun dainavimas.

Dar labiau išryškėjo meditacinė muzikos nuotaika ir tam tikras panašumas į Rytų religinę muziką, kurios Popol Vuh toli gražu nekopijavo. Tai veikiau buvo sakralios Rytų muzikos jausmo „pagavimas“ ir išreiškimas kitaip. Panašus pavyzdys galėtų būti džiazmenai Sun Ra, Pharaoh Sandersas ar Donas Cherry arba minimalistas Terry Riley: jo kūryba smarkiai įkvėpta „indiškumo“, tačiau jį išgirsti pavyksta ne iš karto. Taigi ir Popol Vuh ėjo panašiu keliu: įvairių kultūrų muzikoje ieškojo deimančiukų, jų nuolaužas savaip dėliojo ir pridėdami savo „aš“ kūrė naują muzikos pasaulį. Dėl viso to grupė neretai priskiriama prie world ir new age stilių pradininkų.

Tačiau Popol Vuh dar toli gražu nebuvo įgavusi vėliau šiems stiliams neretai būdingo konvejeriškumo ir paviršutiniško, vartotojiško kitų kultūrų elementų inkorporavimo į muziką. Paviršutiniška pozicija kitų kultūrų atžvilgiu pasitaikydavo ir ne vienos populiaresnės 7 dešimtmečio roko grupės muzikoje. Tačiau atsirasdavo ir tokių, kurios į Azijos, Afrikos, Pietų Amerikos ir kitų kraštų etninę muziką ir pačią kultūrų pasaulėžiūrą pasigilino daugiau.

Aišku, kyla klausimas, kiek išvis įmanomas kontrastiškas kitos kultūros supratimas ir empatija jai. Vis dėlto, jei ieškojimai bei bandymai suprasti padeda pažinti, pamilti pasaulį ir taip suvokti save pagimdo Kūrybą iš didžiosios raidės, tuomet tai jau savaime vertybė. Bet paviršutiniškas motyvų panaudojimas tolygus situacijai, kai vakarietiško greito maisto simbolis – mėsainis – yra papildomas indiškais ar bet kurios kitos tolimos šalies prieskoniais. Esmė nuo to, ar prieskoniai indiški, ar amerikietiški, nesikeičia; mėsainis išlieka tas pats, tikslas – kam nors parduoti, kitam – greitai prisikirsti.

Sudėtinga gyvenime vertingumą įvertinti matavimo prietaisais. Muzikoje lygiai taip pat. Vertės pajautimas ateina tik palyginant su kitais. Visgi Popol Vuh laikyčiau esančia tarp tų „giliau kabinančių“ bei „prafiltravusių“ save kitų kultūrų tyrinėjimuose ir tokiu būdu sukūrusių kažką visiškai savo. Labai tvirtai tai atsiskleidžia 1972–1976 m. pasirodžiusiuose albumuose: „Hossianna Mantra“, „Einsjäger und Siebenjäger“ ir „Letzte Tage – Letzte Nächte“. Naujai suskambusios grožio ir harmonijos paieškos rado vietą ne tik solinėse plokštelėse, bet ir kituose W. Herzogo filmuose.

Nors Popul Vuh ir nekūrė garso takelio 1974 m. pasirodžiusiam vienam įsimintiniausių Herzogo kūrinių „Kasparo Hauserio Enigma“, tačiau F. Fricke buvo pakviestas suvaidinti keistuolį pianistą, kuriam viskas, ko gyvenime reikia, yra muzika. Po poros metų kino mėgėjai išvydo filmą „Stiklinė širdis“, kuriame vėl suskambo Popol Vuh, ypač gerai derėjusi didingos gamtos vaizdavimo scenose. Ambicingas bei pavykęs buvo ir bendras sumanymas perinterpretuoti Drakulos istoriją 1979 m. kino sales pasiekusiame filme „Nosferatu, vampyras“.

F. Fricke puikiai išlaviravo tarp tamsių ir šviesių temų ir sėkmingai perteikė siaubo bei didvyriškos kovos su juo nuotaiką. Iš Transilvanijos kompanija vėl patraukė ten, nuo kur su „Agire, Dievo rūstybe“ pradėjo bendrą darbą – į Pietų Ameriką. Amazonės džiunglės buvo vieta, kur susukti du filmai, parodantys beprotiškų žmogaus užmojų susidūrimą su tikrove: 1982 m. pasirodęs „Fitzcarraldo“ ir po penkerių metų dienos šviesą išvydęs „Cobra Verde“.

Įdomu, kad šiose trijuose Pietų Amerikoje nufilmuotose juostose pagrindinį veikėją įkūnija tas pats aktorius – ilgametis W. Herzogo draugas (bet nuolatos konfrontavęs filmavimo aikštelėje) Klausas Kinskis, puikiai tikdavęs pusiau pamišusių personažų su nerealiais norais ir nežmoniška stiprybe juos įgyvendinant vaidybai. 1999 m. Herzogas parengė dokumentinį filmą „Mano geriausias draugas“, kuriame skambant Popol Vuh parodomas ilgametis sudėtingas režisieriaus ir Kinskio santykis. Juosta, pasirodžiusi praėjus 12 metų nuo ankstesnio bendro Herzogo ir Popol Vuh kūrinio, buvo paskutinis Herzogo ir grupės susitikimo momentas. 2001 m. mirus Florianui Frickei – grupės sielai ir stuburui – Popol Vuh veikla negrįžtamai nutrūko. O Werneriui Hercogui – jau septyniasdešimt. Jo kūryba vis dar stebina, domina ir žavi pasaulį .

Dabar jau retrospektyviai žvelgiant į bendrą kūrėjų darbą galima pajausti, kas juos taip siejo ir ką svarbaus jie norėjo pasakyti. Grėsminga, bet kerinti pasaulio didybė, jos nepažinumas ir pusiau aklos menko žmogaus pastangos pasigauti viso to esmę ir susikurti prasmę atsiskleidžia Herzogo ir Popol Vuh bendruose kūriniuose. Menininkai parodė, jog jaučia ir užuojautą, ir susižavėjimą tokiu žmogumi, nes jis turi kai ką ypač didingo. Filmo „Stiklinė širdis“ pabaigoje pasakoma, ką būtent – viltį…