2013 05 29

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Artūras Lukaševičius. Kokia evangelizacija reikalinga šiandien?

„Katechezė bus visiškai neaktuali ir neįdomi tiems, kurie nepatyrė pirminio atsivertimo. Sekimas Kristumi nebus suprantamas tiems, kurie nėra su Juo susipažinę ir Jam atsidavę“, – teigia Kauno arkivyskupijos Katechetikos centro vadovas, VDU Katalikų teologijos fakulteto dėstytojas dr. Artūras Lukaševičius.

Anot autoriaus, viena svarbiausių sielovados problemų šiandienėje Lietuvoje yra tai, kad dažnai ignoruojame faktą, jog žmonėms nebus suprantamos ir aktualios Mišios ir visas liturginis Bažnyčios gyvenimas, jiems nebus įdomi ir aktuali didžioji dalis katalikiškų paskaitų ir kitų renginių tol, kol neįvyks asmeninis jų susitikimas su Jėzumi.

Vatikano II Susirinkimas pabrėžia, kad krikščioniškojo gyvenimo patyrimas, paprastai vykstantis realaus bendruomeninio gyvenimo kontekste, turi užtrukti gana ilgai, kad būtų padėti tinkami pamatai visą likusį gyvenimą truksiančiam nuolatinio atsivertimo procesui. Priešingu atveju kyla pavojus, kad mūsų pastangos perteikti krikščionybės turinį bus visiškai bevaisės, įspėja dr. A. Lukaševičius, pasiremdamas Vatikano II Susirinkimo dekretu „Dėl Bažnyčios misijų veiklos Ad gentes“.

Evangelizacijos etapai

Vatikano II Susirinkimo dekretas „Dėl Bažnyčios misijų veiklos Ad gentes“ pateikia pagrindinį visos evangelizacinės veiklos modelį. Šis modelis turėtų suteikti bendrą kryptį Bažnyčios pastoraciniam darbui. Dokumentas nurodo pastoracinio darbo etapus, kuriuos vykdo pastoracinis darbuotojas (misionierius, kunigas, katechetas) misijų kraštuose. Ad gentes yra pats bendriausias visos evangelizacinės veiklos modelis, taigi jis yra reikšmingas ir darbui naujosios evangelizacijos, tai yra Lietuvos, sąlygomis.

„Nors Bažnyčia ir turi išganymo priemonių pilnatvę, ji veikia laipsniškai“, rašoma dekrete, kuriame evangelizacijos proceso dinamika atskleidžiama per 4 etapus: 1) krikščioniškasis liudijimas ir artimo meilė, 2) Evangelijos skelbimas ir kvietimas atsiversti, 3) katechumenatas ir įsikrikščioninimas ir 4) krikščionių bendruomenės ugdymas sakramentais ir tarnystėmis.

Bažnyčia moko, kad tikėjimas yra dovana, skirta bręsti tikinčiųjų širdyse. Asmeninis atsidavimas Jėzui Kristui pradeda visą gyvenimą trunkantį nuolatinio atsivertimo procesą: kas įtiki, tas yra kaip ką tik pasaulio šviesą išvydęs kūdikis ir pamažu augs bei taps suaugusiu „pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką“.

Ad gentes modelis į žmogaus dvasinį gyvenimą žvelgia kaip į tikėjimo, arba atsivertimo, kelionę ir pačiais bendriausiais bruožais parodo šios kelionės etapus – nuo susidomėjimo krikščionybe iki brandaus įsitraukimo į bendruomenės sakramentinį gyvenimą. Kartu šis modelis parodo, kokią veiklą turi vykdyti pastoracinis darbuotojas, padėdamas žmogui atsivertimo kelionėje. Kadangi modelis Ad gentes yra paremtas žmogaus sąmoningu asmeniniu apsisprendimu atsigręžti į Dievą, šis modelis netinka vaikams. Vaiko tikėjimas remiasi ne tiek asmeniniu apsisprendimu, kiek tėvų ir kitų vaikui svarbių asmenų pavyzdžiu. Paauglystėje sparčiai vystosi gebėjimas daryti asmeninius apsisprendimus, todėl paauglių pastoracijai modelis Ad gentes su nedidelėmis adaptacijomis puikiai tinka.

Krikščioniškasis liudijimas tiesoje ir meilėje

Misija Ad gentes visų pirma apibrėžia Bažnyčios veiklą ten, kur apie Kristų, Evangeliją ir Bažnyčią žmonės dar nieko nežino. Taip yra misijų kraštuose – kai kuriuose regionuose Afrikoje, Okeanijoje ir pan. Ten nuvykę misionieriai kurį laiką jokio tiesioginio skelbimo nevykdo, o paprasčiausiai gyvena su vietiniais žmonėmis, susipažįsta su jų kultūra, jiems tarnauja. Šis laikotarpis gali tęstis neapibrėžtą laiką – nuo kelių savaičių iki keliasdešimties metų. Jis baigiasi tada, kai vietos žmonių sąmonėje subręsta klausimai – išsakyti arba ne: kodėl jūs mums padedate? Kodėl jūs mūsų neišnaudojate? Kodėl jūs džiaugsmingesni, negu kiti žmonės? Šie klausimai rodo susidomėjimą krikščionybe ir kartu atėjusį laiką žengti į kitą etapą – pateikti jiems atsakymą.

Lietuvoje praktiškai visi žmonės yra girdėję apie Kristų ir Bažnyčią, bet nemaža dalis katalikų savo priklausymą Bažnyčiai supranta kaip atsitiktinį, kultūriškai sąlygotą, gyvenimui realios įtakos neturintį dalyką. Tokiems žmonėms reikia pradėti nuo pat pradžių – tai yra reikalingas rimtas susidomėjimas krikščionybe. Tai, kad jo trūksta, rodytų tokie klausimai ir teiginiai, viena ar kita forma pasitaikantys tarp krikštytų katalikų: argi visos religijos nėra vienodai geros? Ar neužtenka būti geru žmogumi, kam dar ta religija? Argi išsilavinęs šiuolaikinis žmogus gali būti giliai ir nuoširdžiai tikintis katalikas? Ar įmanoma suderinti katalikišką tikėjimą su mokslo pasiekimais ir moderniu šiandieniu gyvenimu? Sutinku, kad Jėzus buvo geras ir išmintingas žmogus, bet netikiu, kad Jis buvo Dievas. Jeigu Dievas ir yra, tai Jis – tam tikra paslaptinga viską apimanti energija, o ne katalikų dogmose vaizduojama Trejybė ir pan.

Taip ir panašiai mąstantis katalikas dar nežino, kad katalikybė kalba apie jam asmeniškai labai aktualius ir gyvybiškai svarbius dalykus. Jam reikia padėti suvokti, kad krikščionybė nėra tik viena iš daugelio religijų ir pasaulėžiūrų, kurią reikia palaikyti kaip dalį mūsų lietuviškumo arba kaip visuomenės moralei naudingą dalyką.

Rimtas susidomėjimas krikščionybe gali įvykti labai įvairiai: per gerą knygą, filmą, pamokslą, per skaudų ar džiaugsmingą įvykį asmeniniame gyvenime, per religinį patyrimą ir t. t. Tačiau geriausiai šiame etape pasitarnauja gyvas krikščioniško gyvenimo liudijimas, ypač jo bendruomeninės formos. Šiame dvasinės kelionės etape žmogus tampa aktyviai ieškantis. Aktyvų ieškojimą rodo rimtai keliami klausimai: ar krikščionybė tikrai yra tiesa? Kaip aš galiu tai sužinoti? Ar krikščionių elgesys nėra tik apsimetinėjimas? Kuo krikščionybė geresnė už kitas religijas? Kaip suderinti tikėjimą ir protą, religiją ir mokslą? Rimtai tokius klausimus keliantis žmogus yra pasiruošęs išgirsti atsakymą – centrinę Evangelijos žinią.

Kerigma – centrinė Evangelijos žinia

Žodis kerigma yra kilęs iš graikų kalbos veiksmažodžio (kēryssō), kuris pažodžiui reiškia šaukti, skelbti, buvo vartojamas Naujajame Testamente apibūdinti pirminį krikščioniškosios žinios skelbimą (žr. Mt 3, 1; Lk 4, 18–19 ir Rm 10, 14)

Šio etapo tikslas – padėti žmogui užmegzti sąmoningą asmeninį ryšį su Jėzumi kaip Gelbėtoju ir Dievu. Bendrasis katechezės vadovas šį procesą paaiškina taip: „Tikėjimo paieška, veikiama ir sąlygojama Šventosios Dvasios ir kerigminio skelbimo, parengia atsivertimą, kuris, aišku, tampa „pirminiu“, tačiau jau rodo apsisprendimą sekti Jėzų Kristų.“ Šiuo etapu tikėjimo paieška, kurios sužadinimo buvo siekiama pirmajame etape, tarsi susitinka su kerigminiu skelbimu. Šio susitikimo siekinys yra pirminis atsivertimas, kuris apibūdinamas taip: „Atsiversti reiškia asmeniškai apsispręsti priimti išganingą Kristaus viešpatavimą ir tapti jo mokiniu.“

Jonas Paulius II taip apibūdina kerigmą: „Kerigma – pirmasis šiltas Dievo žodžio skelbimas, vieną dieną labai sujaudinęs žmogų ir paskatinęs tikėjimu atsiduoti Jėzui Kristui.“ Kerigmos turinys gali būti išreikštas labai įvairiomis formomis – plačiau ar siauriau, labiau ar mažiau poetiškai, naudojant vienokius ar kitokius pavyzdžius, bet jos branduolys yra aiškiai apibrėžtas: „Bažnyčia negali išvengti aiškaus Kristaus priesako ir palikti žmones be Gerosios Naujienos, kad jie yra Dievo mylimi bei išgelbėti.Skelbimo objektas yra nukryžiuotas, numiręs ir prisikėlęs Kristus: per jį įvykdomas visiškas ir autentiškas išlaisvinimas iš blogio, nuodėmės ir mirties; jame Dievas dovanoja „naują gyvenimą“ – dievišką ir amžiną. Štai ta Geroji Naujiena, kuri perkeičia žmogų bei žmonijos istoriją ir kurią žinoti turi teisę visi žmonės“ (Redemptoris missio 44).

Neformali kerigmos formuluotė galėtų būti tokia: Dievas tave myli, todėl Jo Sūnus Jėzus mirė už tave, kad tave išgelbėtų iš nuodėmės ir mirties. Po šio Gerosios Naujienos paskelbimo seka asmeninis kvietimas tai priimti: ar tiki tuo? Ar priimi tai? Vienas iš pačių aktualiausių pastoracinių poreikių Lietuvoje šiuo metu yra būtent kerigminis skelbimas. Beveik visuose Bažnyčios dokumentuose pateiktos nuorodos dėl jo yra tiesiogiai susijusios su mumis ir yra taikytinos Lietuvos situacijoje.

Kerigmos tikslas – asmeninio ryšio su Jėzumi kaip Dievu ir Gelbėtoju užmezgimas. Rimtai šitą žinią svarstančiam žmogui kyla svarbūs klausimai, pvz.: ką reiškia „Jėzus yra Dievo Sūnus“? Iš kur aš galiu žinoti, kad Jis yra Dievas? Ką apskritai reiškia „tikėti“? Kaip Jis galėjo mirti už mane asmeniškai, jei žemėje be manęs gyveno ir gyvena milijardai žmonių? Kaip Jo mirtis galėjo mane išgelbėti? Kodėl man apskritai reikalingas išgelbėjimas, juk aš nesu blogas žmogus? ir pan.

Atsakymus į šiuos klausimus pateikia vadinamoji kerigminė katechezė – kerigmoje esančių tikėjimo tiesų tolesnis aiškinimas. Šie atsakymai yra reikalingi tam, kad apsisprendimas tikėti būtų paremtas ne momento emocijomis, bet sąmoningas, sąžiningas ir gilus. Kerigminė katechezė, kaip pastoracinio darbo dalis, taip pat priklauso antrajam Ad gentes etapui. Priėmęs krikščioniškus atsakymus į šiuos klausimus, žmogus yra pasiruošęs pereiti į kitą – trečiąjį – etapą.

Tikėjimo pagrindus teikianti katechezė

Pirminis atsivertimas yra pamatas, kuriuo remiasi tolesnis krikščioniškas gyvenimas: „šiuo „fundamentaliu pasirinkimu“ grindžiamas visas Viešpaties mokinio gyvenimas“ (Bendrasis katechezės vadovas 56). Kadangi be šio pamato tikras krikščioniškas gyvenimas neįmanomas, pirmasis pastoracinio darbo rūpestis yra sudaryti sąlygas pirminiam atsivertimui. Jei pirminį atsivertimą patiria nekrikštytas žmogus, jis kviečiamas ruoštis priimti Įkrikščioninimo sakramentus – Krikštą, Sutvirtinimą ir Pirmąją Komuniją. Jeigu įtikėjo kūdikystėje krikštytas žmogus – jis sąmoningai priima jau turimą krikšto malonę ir toliau gyvena sakramentinį gyvenimą.

Trečiasis Ad gentes etapas yra skirtas tikėjimo pagrindus teikiančiai katechezei: „atsidavimas Jėzui Kristui gimdo tikinčiojo troškimą giliau jį pažinti ir tapti panašiam į jį. Katechezė padeda įgyti pirmąsias žinias apie tikėjimą ir pagrindines krikščioniškojo gyvenimo nuostatas“ (Bendrasis katechezės vadovas 56).

Dokumentas atkreipia dėmesį į tai, kad troškimas sekti Jėzumi (tai yra „giliau jį pažinti ir tapti panašiam į jį“) yra pirminio atsivertimo pasekmė. Katechezė toliau ugdo pirminį atsivertimą ir pradeda nuolatinio atsivertimo procesą. Jonas Paulius II taip apibūdina katechezės tikslus: „Katechezė, skirtingai nuo pirmojo atsivertimą žadinančio Evangelijos skelbimo, ypatinga tuo, kad siekia dviejų tikslų: subrandinti jau esamą tikėjimą ir išauklėti tikrą Kristaus mokinį, giliau ir sistemingiau jį supažindinant su mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus asmeniu ir mokymu“ (Catechesi Tradendae 19). Taigi katechezė seka po to, kai žmogus įtiki Jėzų ir atsiduoda Jam. Būtent tada ir iškyla klausimas – kas toliau?

„Jėzus yra Viešpats“ (1 Kor 12, 3), o kas iš to seka? Kaip tai veikia mano pasaulėžiūrą, mano bendravimą su Dievu, mano elgesį darbe, šeimoje ir t. t.? Į šiuos klausimus ir atsako katechezė – nuoseklus Bažnyčios tikėjimo, tai yra tikėjimo paveldo, pristatymas. Kita vertus, katechezė bus visiškai neaktuali ir neįdomi tiems, kurie nepatyrė pirminio atsivertimo. Sekimas Kristumi nebus suprantamas tiems, kurie nėra su Juo susipažinę ir Jam atsidavę. Dėl šios priežasties Jonas Paulius II pirminį atsivertimą nurodo kaip katechezės sėkmės sąlygą: „Tik turėdama išeities tašku atsivertimąkatechezė bus pajėgi vykdyti savo specifinę tikėjimo švietimo užduotį.“

Čia susiduriame su viena svarbiausių problemų šiandienėje pastoracijoje Lietuvoje: žmonėms nebus suprantamos ir aktualios šventosios Mišios ir visas liturginis Bažnyčios gyvenimas, jiems nebus įdomi ir aktuali didžioji dalis katalikiškų paskaitų ir kitų renginių tol, kol neįvyks asmeninis jų susitikimas su Jėzumi. Kalbėdamas apie liturgiją, Katalikų Bažnyčios katekizmas akcentuoja: „Pirmiau turi eiti evangelizavimas, įtikėjimas ir atsivertimas; tik tada ji [liturgija] gali duoti vaisių tikinčiųjų gyvenime.“ Šis principas galioja ir katechezei: be įtikėjimo ji negali duoti vaisių.

Bažnyčios misijų veikloje po įtikėjimo sekanti katechezė yra vykdoma pagal Krikšto katechumenato struktūrą. Ši struktūra išlieka pagrindinė ir kitose situacijose, taip pat ir naujosios evangelizacijos sąlygomis: „Kiekvienos katechezės modeliu yra suaugusiųjų Krikšto katechumenatas“ (Bendrasis katechezės vadovas 59). Katechezės tikslas yra „subrandinti jau esamą tikėjimą ir išauklėti tikrą Kristaus mokinį“ (Catechesi Tradendae  19). Mokinystė nėra vien tik intelektualinis tikėjimo tiesų išmokimas. Nors kognityvinis aspektas katechezėje yra labai svarbus, vis dėlto ji yra visapusiško formavimo laikotarpis (plg. Bendrasis katechezės vadovas 154–155). Krikščioniškojo gyvenimo patyrimas, paprastai vykstantis realaus bendruomeninio gyvenimo kontekste, turi užtrukti gana ilgai, kad būtų padėti tinkami pamatai visą likusį gyvenimą truksiančiam nuolatinio atsivertimo procesui.

Bendruomeninis sakramentinis gyvenimas

„Kas tikėjimu prigludo prie Jėzaus Kristaus ir savo tikėjimą stengiasi sutvirtinti, privalo gyventi vienybėje su tais, kurie žengia tuo pačiu keliu. Katechezė rizikuoja tapti sterili, jei tikinti ir krikščioniškai gyvenanti bendruomenė nepriima katechumeno tam tikroje savo katechezės stadijoje“ (Catechesi Tradendae  24). Ši Jono Pauliaus II pastaba skirta pirmiausia Krikšto katechumenatui ir pastoraciniam darbui su neofitais (tie, kurie neseniai priėmė krikštą). Pasiruošimas Įkrikščioninimo sakramentams ir jų šventimas vyksta bendruomenės aplinkoje. Krikšto katechumenatas yra visos katechezės pagrindinis modelis, todėl ši gairė yra svarbi ir visų kitų katechizuojamųjų pastoracijai. Įtikėjusiam žmogui reikalinga tokių pat įtikėjusių bendraminčių, bendrakeleivių grupelė, kurioje jie kartu galėtų mokytis sekti Kristumi.

Šiandien Lietuvoje sąvoka bendruomenė tampa madinga. Galima girdėti kalbant, pavyzdžiui, apie mokyklos bendruomenę, miestelio bendruomenę ar net Lietuvos žurnalistų bendruomenę. Tačiau išplėtus sąvokos prasmę iškyla pavojus, kad ji taps vis neaiškesnė ir vis mažiau pajėgi tiksliai perduoti mintį. Krikščioniškoje terminologijoje taip pat galima sutikti keletą prasminių šios sąvokos atspalvių. Pavyzdžiui, bendruomene yra vadinama visame pasaulyje išplitusi Visuotinė Bažnyčia: „Kristus, vienatinis tarpininkas, savo šventąją Bažnyčią – tikėjimo, vilties ir meilės bendruomenę – šioje žemėje įsteigė ir be perstojo palaiko kaip regimąją sąrangą, per kurią visiems skleidžia tiesą ir malonę. Ši dvasinė bendruomenė….“(LG).

Kita vertus, keleto aktyvesnių žmonių grupelė parapijoje taip pat vadinama bendruomene. Kuria prasme terminas bendruomenė yra vartojamas šiame skyriuje kalbant apie ketvirtąjį Ad gentes etapą? Atsivertimo kelionę keliaujančiam žmogui yra reikalinga ne formali, bet reali bendrakeleivių bendruomenė. Tai žmonės, kurie gerai pažįsta vieni kitus ir dvasinėje kelionėje vieni kitiems padeda. Dažnai tai yra nedidelė grupelė žmonių, kurie reguliariai renkasi kartu melstis, skaityti Šventąjį Raštą, kalbėtis apie savo gyvenimo su Dievu sėkmes ir nesėkmes. Paprasčiausia tokios bendruomenės forma yra maldos grupė. Bažnyčios dokumentai šioje srityje jau kelis dešimtmečius pabrėžia vadinamųjų bazinių bažnytinių bendruomenių naudingumą. Štai ką apie tai rašo Jonas Paulius II:

Jaunose Bažnyčiose sparčiai plintantis reiškinys yra bazinės bažnytinės bendruomenės (vadinamos ir kitaip), kurias skatina vyskupai ir jų konferencijos, kartais net laikydami jas pastoraciniu prioritetu. Jos pasiteisina kaip krikščioniškojo ugdymo ir misijinio spinduliavimo centrai. Kalbama apie grupes krikščionių, šeimomis ar kitokiu panašiu ribotu lygmeniu susiburiančius melstis, skaityti Šventąjį Raštą, katechizuoti ir bendruomeninio įsipareigojimo aspektu aptarti žmogiškas bei bažnytines problemas. Jos yra Bažnyčios gyvastingumo ženklas, ugdymo ir evangelizacijos priemonė, geras išeities taškas naujajai visuomenei, pagrįstai „meilės civilizacija“, statydinti.

Tokios bendruomenės decentralizuoja ir kartu vienija parapijos bendruomenę. Jos šaknijasi miesto ir kaimo aplinkose, tapdamos krikščioniškojo gyvenimo, dėmesingumo mažiausiesiems, įsipareigojimo keisti visuomenę raugu. Šiose grupėse krikščionis patiria bendruomeninę dvasią, leidžiančią jam pasijusti aktyviu bendruomenės nariu ir skatinančią prisidėti prie visų bendrų pastangų. Per tai bazinės bažnytinės bendruomenės yra evangelizacijos ir pirmą kartą vykdomo skelbimo priemonė ir naujų tarnybų šaltinis; gaivinamos Kristaus gailestingosios meilės jos taip pat rodo, kaip galima įveikti susiskaldymus, įvairias gentinio egoizmo ir rasizmo atmainas.

Bet kuri bendruomenė, norinti būti krikščioniška, turi remtis Kristumi ir gyventi Kristuje, klausydamasi Dievo žodžio, susitelkdama maldoje, kurios centras yra Eucharistija, puoselėdama bendrystę, pasireiškiančią širdies bei dvasios vienybe, ir dalydamasi turimu pagal savo narių poreikius (plg. Apd 2, 42–47). Kiekviena bendruomenė – tai yra priminęs Paulius VI – privalo gyventi susivienijusi su daline ir visuotine Bažnyčia, nuoširdžioje bendrystėje su ganytojais ir Magisteriumu, stengdamasi būti misijinė ir vengdama visokio uždarumo bei ideologinio išnaudojimo (83). Vyskupų sinodas yra pareiškęs: „Kadangi Bažnyčia yra bendrystė, naujosios ‘bazinės bažnytinės bendruomenės’, jei jos tikrai gyvena vienybėje su Bažnyčia, yra autentiška bendrystės išraiška ir dar gilesnės bendrystės kūrimo priemonė. Todėl jos yra didelės vilties Bažnyčios gyvenimo atžvilgiu pagrindas“ (RM 51; plg. EN 58, BKV 264–265).

Parapija – pirminė bendruomenė

Pagrindinė vietinės bendruomenės forma yra parapija. Kadangi parapijai paprastai priklauso nuo kelių iki keliolikos ar net keliasdešimties tūkstančių asmenų, būtina, kad joje veiktų įvairios mažesnės grupelės ir bendruomenės. Kalbėdamas apie jau minėtas bazines bažnytines bendruomenes, Bendrasis katechezės vadovas pateikia nuorodą, kuri tinka ir kitoms bendruomenės formoms: „maža bendruomenė yra tinkama vieta priglausti tuos, kurie jau baigė katechetinį parengimą“ (nr. 264). Kad tai vyktų, parapinio gyvenimo centre turėtų būti „bendruomenių bendruomenė“ – daugybė įvairių maldos grupių, judėjimų ir bendruomenių, į kurias žmonės renkasi pagal savo pomėgius, poreikius, amžių, išsilavinimą ir t. t. Visas šias grupeles vienija bendras ganytojas, tai yra klebonas, ir bendras dalyvavimas sekmadienio šv. Mišiose.

Ne visi parapijos nariai priklausys kokiai nors grupei, tačiau priklausantys veiks kaip „druska“. Tokių grupių Lietuvos parapijose atsiradimas yra laipsniškas, lėtas ir daug darbo reikalaujantis procesas. Tačiau ėjimas šiuo keliu yra būtinas. Visiems katalikams yra reikalingas krikščioniškos bendrystės patyrimas, kurį jie turėtų rasti parapijos grupėse.

Modelis Ad gentes yra praktiškas, nesudėtingas, gerai atitinkantis Lietuvoje esančią situaciją. Jį nesunkiai galima panaudoti kaip veiksmingą priemonę planuojant šiandienę pastoraciją Lietuvoje.