2013 06 02

Lina Žukauskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Lydia Davis: „Stiprų jausmą gali sukelti ir gėrėjimasis kalba“

Lydia Davis. Nuotraukos šaltinis www.telegraph.co.uk

Kas dvejus metus skiriama Bookerio premija šiemet atiteko trumposios prozos meistre tituluojamai amerikiečių rašytojai Lydiai Davis (g. 1947). Prozininkė yra vertinama už prasminį teksto erdvumą, dažnai kuriamą taupiomis vos kelių sakinių konstrukcijomis. Pasak komisijos pirmininko, sero Christopherio Rickso, paprastai istorijomis vadinami L. Davis tekstai iš tiesų sunkiai pasiduoda aiškioms apibrėžtims – jiems puikiai tinka ir miniatiūros, anekdoto, esė, parabolės ar pasakėčios drabužis. Premijos laimėtoja taip pat žinoma kaip puiki prancūzų klasikų – ypač Gustave’o Flaubert‘o ir MarcelioProusto – vertėja į anglų kalbą. Apie kūrybines dėliones, žmogiškus klausimus ir atsakymus rašytoją kalbina Sarah Manguso.

Esate sakiusi, kad pačioje pradžioje Beckettas giliai paveikė Jūsų kaip skaitytojos karjerą.

Beckettas mane suviliojo labai anksti ir išgąsdino savo taupiu stiliumi. Atlikdama rašymo pratimus, aktyviai studijavau jo sakinių jungimo būdą. Man patiko jo paprastumas, anglosaksiškas žodynas, intelektas, iššūkiai protui, humoras, sušvelninantis net rūsčiausią pranešimą, ir kalbinė savimonė.

Vienas iš mano baigtos mokyklos mokytojų nešiodavosi Becketto esė apie Proustą kaip talismaną. Ar Jūs įžvelgiate sąsajų tarp Prousto ir Becketto?

Su Proustu susidūriau palyginti vėlai, tiksliau tariant, prieš trisdešimt metų perskaičiau du trečdalius „Svano kelio“ prancūziškai, tačiau nesigilinau į jį taip, kaip gilinausi į Beckettą. Manau, dalis malonumo, kurį patyriau versdama Proustą, buvo stilius, neprimenantis ir niekada nepriminsiantis manojo – nepaisant to, toks, kurį įdomu išbandyti.

Neslepiate pagrindinių faktų apie savo asmeninį gyvenimą – dirbate vertėja, dėstote universitetuose, esate antrą kartą ištekėjusi, turite du sūnus, studijavote muziką, rašote knygas. Kas iš tikrųjų sieja L. Davis personažus ir L. Davis asmenybę?

Ir vėl atsiremsiu į austrą Peterį Altenbergą – daugelis jo trumpųjų istorijų yra apie jį arba asmenį, beveik identišką jam, tačiau mane pirmiausia domina pačios istorijos, jų vientisumas, išbaigtas ir nepriklausomas gyvenimas. Galų gale man nėra labai smalsu, iš kur jos atklydo, kaip buvo sukurtos, ar pagrindinis veikėjas yra Altenbergas. O gal turėčiau sakyti, kad smalsu, tačiau netrukdo skaityti jų kaip smulkiosios prozos kūrinių. Ganėtinai įdomu matyti, kaip jis atrinko fragmentus iš savo gyvenimo, kad sukurtų tokį stiprų, tobulą, keistą ir skausmingą pasaulį. Šiuose trumpuose kūriniuose yra tiek vientisumo ir domesio, kaip ir Russello Edsono tekstuose, kurie, ar bent jau daugelis jų, yra autobiografiški nebent emocine prasme.

Dar svarbu grįžti prie atrankos idėjos – ir tono, ir intencijos prasme. Tam tikrais aspektais – dėl biografinių faktų ar psichologinių bruožų – kai kurie mano apsakymų veikėjai gali panašėti į mane, tačiau kūryba yra visai kas kita.

Ar manote, kad meninė kūryba yra paremta atrankos procesu?

Savaime suprantama, kūryba yra kur kas daugiau. Turėjau galvoje tai, kad paimdamas faktus iš „tikro gyvenimo“ tu juos atrenki, taigi ir iškreipi. Tam tikra prasme medžiaga yra deformuojama arba, tiksliau tariant, paverčiama grožiniu kūriniu.

Benas Marcusas apie Jūsų tekstus sakė: „Empirinis mokslo metodas ar veikiau intuityvusis pasakojimo stilius yra geriausių Davis istorijų varomoji jėga.“ Man patinka matyti rašytojus ne tik kaip didžiules emocijų talpyklas, bet ir kaip mechaninius variklius.

Ką galėčiau pasakyti apie empirinio pasakojimo intuityvųjį stilių? Abu modeliai – emocijų talpyklos ir mechaniniai varikliai – nesivadovauja protu. Protas turi nuostabią savybę sugerti ir perimti mokslinius principus ir paveikti žmogaus psichologiją arba emocijas. Šiandien kaip tik mąsčiau apie mokslą perse, kadangi draugas aiškino skirtumą tarp konvekcijos ir kondukcijos, o tada kalbėjo apie terminę radiaciją. Viskas prasidėjo nuo butelio šampano, vėstančio praustuvėje, pilnoje vandens. Mokslo principai ir matematinės taisyklės labai patrauklios, nes yra tokios neišvengiamos ir harmoningos – abstrakčiąja prasme, beje.

Jei teisingai suprantu, teigiate, kad egzistuoja vedantis protas, galiausiai leidžiantis gimti menui – aktyvus minčių ir jausmų apdorojimas visada vyksta jo fone.

Vedantis protas – taip, tačiau norint, kad kas nors pavyktų, pačioje pradžioje turi būti stiprus jausmas. Savaime suprantama, jį gali sukelti ir gėrėjimasis kalba.

Jūsų tekstuose pasakotojai dažnai atrodo norintys pajausti pasaulį, tačiau kartais kyla įspūdis, kad, nepaisant visų pastangų, jie meldžia palikti bent šiek tiek paslapties.

Manau, kad mano pasakotojai tikrai neturi nieko prieš gyvenimą paslaptyje – tiesą sakant, jiems tai patinka. Tuo pat metu yra situacijų, kurias jie nori suprasti iki galo. Jų troškimas būna toks stiprus, kokį mes pajuntame vaizduotės įvelti į pramanytą ar realią dramą – kai norime sužinoti, kaip ji išsiskleis.

Dažnai keliu sau klausimų ir noriu rasti atsakymus. Klausimai gali būti psichologiniai arba emociniai. Botaniniai arba fiziologiniai: pavyzdžiui, kaip mano kūnas supranta, kad tarp nykščio ir smiliaus laikau du, o ne vieną lapą popieriaus? Man labai įdomu ieškoti atsakymų. Tačiau tai, kaip jau sakiau, yra pavieniai atvejai paslapties kontekste, kuriame aš ir mano veikėjai jaučiamės visai patogiai.

Pagal užsienio spaudą parengė Lina Žukauskaitė