Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Irena Nomgaudienė. Prisiminkime: žemaičių tapimas krikščionimis

Skuodo Pranciškaus Žadeikio gimnazijos istorijos mokytojos metodininkės Irenos Nomgaudienės pasakojimas, kurį užrašė Jurga Dirkstytė.

 

Visos Europos tautos krikščionybę priima skirtingai ir nevienodu laiku. Lietuvos kaimynai germanai ir slavai apsikrikštijo keturiais šimtmečiais anksčiau negu lietuviai. Ilgiausiai iš Europos tautų pagonimis lieka žemaičiai.

Patys žemaičiai, kaip ir kitos baltų gentys, krikščionybės priimti nesiveržia. Puikiai žinome, kaip pasibaigia pirmųjų misionierių vyskupo Vaitiekaus Adalberto, Šv. Brunono Bonifacijaus misijos. Po Mindaugo mirties kunigaikštis Vaišelga iš Lietuvos išvaro visus misionierius. Nieko keisto čia nėra – tai tūkstančius metų trukusios pagoniškos religijos padarinys. Baltų gentys tuo metu dar  nebuvo pasiruošusios priimti krikštą, dar jam nesubrendusios.

XIII a. žemaičiai pradeda kovas su kryžiuočiais. Tai stiprūs, intensyvūs, ilgai trunkantys religiniai karai, kurie dar labiau sustiprina žemaičių priešiškumą krikščionybei. Labiausiai priešinamasi ne naujai religijai, bet jos skleidimo būdui. Saulės, Skuodo, Durbės mūšiai – ryškiausi žemaičių pasipriešinimo pavyzdžiai.

Žemaičių krikštas XV a. – neišvengiamas dalykas, kurį padiktuoja modernėjanti krikščioniška Europa ir Vokiečių ordino vykdoma politika. 1407 m. Vakarų Europos valdovams žemaičiai rašo laiškus, kuriuose skelbia: ,,Mes norime būti apkrikštyti, bet ne kraujyje.“ Po 1410 m. Žalgirio mūšio žemaičių karai su kryžiuočiais baigiasi. 1411 m. tarp Lenkijos-Lietuvos ir Teutonų ordino pasirašoma Torūnės taika. Čia pažymima, kad Teutonų ordinas atsisako pretenzijų į Žemaitiją iki Jogailos ir Vytauto mirties. Pagal Torūnės taiką Žemaitija atitenka Lenkijos karaliui Jogailai ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui.

Deja, Torūnės taika nėra tvirtai – abi pusės vėl ruošiasi karui, o Lietuvos ir Ordino ginčo objektu vėl tampa Žemaitijos krikštas. Žemaitijos apkrikštijimas traktuojamas kaip tam tikras politinis aktas, kuris žemaičius gali „pririšti“ prie krikščioniškos Lietuvos ir taip apsaugoti nuo Ordino agresijos. Tą puikiai supranta Jogaila ir Vytautas.

Susiklosčius palankioms politinėms aplinkybėms, Jogaila ir Vytautas imasi žemaičių krikšto. Krikštydami Žemaitiją jie siekia parodyti, kad šis kraštas priklauso LDK ir Ordinas negali toliau tvarkyti jo reikalų. Be Žemaitijos krikšto nebūtų buvusi laimėta byla prieš Vokiečių ordiną Konstanco susirinkime, kuriame žemaičiai pristato garsųjį skundą prieš Vokiečių ordiną. Žemaičių krikštijimas yra Jogailos ir Vytauto politika, strategija ir kartu diplomatija Ordino atžvilgiu. Būta visko – ir pagoniškų giraičių kirtimo, ir pagoniškų aukurų naikinimo, ir žmonių  protesto aktų, ir slapto pagoniškų ritualų laikymosi.

Pirmoji žemaičių krikšto misija, kurią surengia Jogaila ir Vytautas 1413 m., trunka neilgai – apie aštuonias dienas, o tolesnis žemaičių krikštas persikelia į 1416–1417 metus. Šiuo laikotarpiu į Žemaitiją atvyksta Vilniaus vyskupas Petras, Žemaitijos vyskupu įšventintas Livonijos vokietis Motiejus Trakiškis, pradedamos statyti bažnyčios. 1417 m. spalio mėnesį Medininkuose įkuriama Žemaičių vyskupystė. Jos globėjais parenkami šventieji apaštalai Petras ir Paulius.

Pačioje LDK į žemaičių krikštą žiūrima skirtingai. Kad būtų dvasiškai subręsta priimti  krikščionybę, prireikia ne vieno šimtmečio. Pirmiausia krikštas suvokiamas kaip politinis – ne kaip moralinis ar dvasinis – aktas. Didikų jis vertinamas kaip karaliaus įdiegta privilegija, kurią būtina įgyvendinti, jei nori gauti įvairių malonių, pavyzdžiui, nuosavybės teisę į tėvonijas. Specialių privilegijų po krikšto negavę valstiečiai dar ilgą laiką laikosi senųjų pagonybės tradicijų. Natūralu, kad istorijos šaltiniuose randame aprašymų, jog paprasti žemaičiai krikštui priešinosi, net buvo sukilę. Iš protėvių perimtas žmonių tikėjimas, ryšys su žeme, giria, akmeniu, vandeniu, ugnimi yra dar ypač stiprus.

Žemaitijos kaimuose pagonybės išpažinimas, pagoniškų apeigų, ypač susijusių su žemdirbystės tradicijomis, praktikavimas išlieka labai ilgai. Tačiau nėra faktų, kad pagoniškas tradicijas praktikavę žmonės būtų buvę persekiojami. Tolerantiškos politikos pagonių atžvilgiu laikosi ir Jogaila su Vytautu, ir vėlesni valdovai. Pagonybė Lietuvos visuomenėje išlieka net iki XIX amžiaus. Vyskupas Motiejus Valančius rašo, kad žemaičius sunku palenkti krikščioniškai Dievo valiai, pasak jo, žemaičiai „nejaučia, jog tikėjimas katalikų yra geresnis už jų senąjį“. Istorikas Simonas Daukantas taip pat aptaria dar XIX a. gyvas pagoniškas žemaičių tikėjimo tradicijas.

Galima rasti ir kitų priežasčių, kodėl pereinamasis laikotarpis nuo pagonybės į krikščionybę Žemaitijoje užsitęsia. Iki pat XVI a. Žemaitijos parapijų tinklas yra itin retas, kunigų taip pat mažai, čia nėra didelių miestų, pati Žemaitija yra gerokai kultūriškai nutolusi nuo  LDK centrų, taigi žemaičiai vėliausiai įsijungia į viduramžiais besiformuojančios lietuvių tautos visumą. Per ilgą kovų su kryžiuočių Ordinu laikotarpį žemaičių kraštas nualinamas labiau negu kitos Lietuvos žemės. Ne paskutinėje vietoje lieka ir psichologinis aspektas – žemaitiškas užsispyrimas priešintis bet kokiems mėginimams primesti ką nors naujo.

 Krikščionišku kraštu Žemaitija po truputį ima virsti nuo XVI a., kai Žemaičių vyskupystei imasi vadovauti vyskupas Merkelis Giedraitis. Jis pradeda rūpintis bažnyčių statyba, lietuviškai mokančių kunigų ruošimu,  žemaičius siunčia į Vilniaus kunigų seminariją, siekia, kad Žemaitijoje įsikurtų vienuolynai. Ne veltui šis žmogus pavadinamas antruoju žemaičių krikštytoju.

Apkrikštijus Žemaitiją Lietuva galutinai įjungiama į Vakarų Europos kultūros erdvę, o žemaičiai, kaip ir visi lietuviai, įgyja galimybes susipažinti su Vakarų Europos mokslo, švietimo, meno pasiekimais.

Žurnalas Ateitis Nr. 5