Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2015 05 16

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Tautvyda Marcinkevičiūtė: „Poezija neturi tikslo ko nors mokyti…“

2013 m. „Poezijos pavasario“ laureatė, poetė Tautvyda Marcinkevičiūtė. Vilmos Fioklos Kiurė nuotrauka

2013-ųjų „Poezijos pavasario“ laureatę, poetę, vertėją Tautvydą Marcinkevičiūtę kalbina Saulius Vasiliauskas.

Poezijos pavasario“ užuomazgų aptinkame dar 1965-aisiais, kada poetas Justinas Marcinkevičius organizavo renginį, skirtą paminėti poetės Salomėjos Nėries 20-ąsias mirties metines. Esate jau 49-ojo festivalio laureatė. Taigi, praėjo beveik 50 metų laikotarpis, istoriškai skylantis (beveik per pusę) į dvi dalis – sovietmetį ir nepriklausomybės atkūrimo laikus. Kuo šios dalys susijusios su „Poezijos pavasariu“? Ar festivalis atliko kokį nors vaidmenį Sąjūdyje?

Jeigu bandysime skelti „Poezijos pavasarį“ į dvi dalis, išvysime, kad jis teskyla į „poeziją“ ir „pavasarį“. Po-ezija vargu ar gali būti po-litika, nes visi, ką tik ji pa-lyti savo stebuklinga lazdele, tampa geresni, švaresni, pakylėti ir orientuoti į sielos dalykus.

Tai sakau dabar, mąstydama apie šį lydinį, pavadintą „Poezijos pavasariu“, bet, kadangi gamtoje grynuoju pavidalu nedaug ką teatrasime, „PP“ taip pat buvo ir yra su ideologijos priemaiša, nes net meilę Tėvynei galima pavadinti ideologija… „Poezijos pavasaris“ buvo reikšmingas kultūrinis įvykis tiek sovietmečiu, tiek nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu, ir vien tas faktas, kad festivalyje dalyvaudavo Sąjūdžio sąžinė Justinas Marcinkevičius, poetai Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda bei kiti, rodo festivalio vaidmenį Sąjūdyje.

1998-aisiais festivalio vainikas papuošė Jūsų vyro, poeto Gintaro Patacko kaklą. Neretai viešumoje Jūs pirmiausia pristatoma kaip poeto žmona – dėl to randasi ir kontroversiškų kūrybos vertinimų, argumentuojamų „šeimyninėmis įtakomis“. Koks tai reiškinys, rodos, būdingas mūsų nedidelės šalies didele konkurencija pasižyminčiai literatūrai – nuo bene žinomiausio N. Miliauskaitės ir V. P. Bložės pavyzdžio tampantis pastebima literatūros lauko dalimi. Kaip jį derėtų vertinti?

Nesu pasiruošusi dėl žodžio „poetė“ kautis kaip liūtė, nes jeigu viešumoje imčiau ožiuotis ir primygtinai kažką raginti, kad ir prie mano vardo būtinai pridurtų šį žodį, kas kitas būčiau, jei ne tuščias puodas, kuris garsiai žvanga. Viešuma paprastai esti paviršius, joje eksponuoti savo žmogiškąją sielos gelmę daugiau negu negražu. Todėl aš nesiginčiju dėl termino „poeto žmona“, jeigu kas nors nežino, kad ir aš, kaip ir mano vyras poetas Gintaras Patackas, taip pat poetė. Antra vertus, jūs vis dėlto palietėte skaudžią temą, tad pamėginsiu išsisakyti. Gilus vidinis balsas, kuris manyje budi, man sako, jog mano tikrasis pašaukimas yra Poezija, ir jeigu dėl kažkokių priežasčių nepakankamai realizavau gamtos man suteiktų galimybių, tai yra iš dalies dėl to, kad kaip rašė M. Cvetajeva, Poezija yra:

„Львов – а не жен

Дело“. – „Детей:

Распотрошен –

Пел же – Орфей!“

(„Разговор с Гением“)

Sakau tiesiai, nieko nekaltindama, neatsisakydama savo gyvenimiškojo pasirinkimo. Kita vertus, sąvokai „poetas“ keliu labai aukštus reikalavimus ir žinau, kad ne visi poetais pasivadinę literatai tokie ir yra. Kartais trumpai suabejoju ir savim, bet tai pereina į naują apmąstymų lauką. Šalia sąmojingo ir nuolatos šnekančio G. Patacko ekstraverto aš esu tyli ir panirusi į save intravertė ir žinau, kad bergždžias dalykas Gintarą perkalbėti. Pasikliauju savo vidiniu balsu ir puikiai suprantu Nijolę Miliauskaitę, kuri, užsiėmusi darbais, viešumoje kartu su V. P. Blože taip pat griežė ne pirmu smuiku šeimyniniame duete, bet buvo susikūrusi savo pasaulį, kurį sielos gilumoje puoselėjo.

Susidaro įspūdis, jog almanachus šiandien leidžia ne tik rašytojai, jungiami įvairių festivalių, kūrybinių krypčių, temų, tarptautinių ryšių ar pan., bet ir žurnalistai, studentai, moksleiviai, galų gale šiaip bičiuliai, turintys lėšų. Teko girdėti, kad ne vienas skaitytojas juos tiesiog perverčia ir padeda tolyn, į lentynos gilumą. Kuo šiame kontekste išsiskiria „Poezijos pavasario“ almanachas? Ar jis turi didesnę, išliekamąją vertę?

„Poezijos pavasario“ almanachas išsiskiria tuo, kad jame sutelpa beveik visi aktyviai rašantys Lietuvos poetai. Kokia yra išliekamoji „PP“ vertė, aš nežinau, bent mano namuose jis užima dalį lentynos ir kol kas nežada trauktis.

Viename iš ankstesniųjų savo eilėraščių („In memoriam K. J.“), rašėte: „žodis / Tėra ribotas instrumentas ir todėl – dužus, / Nes su pretenzijom į meną, oikumeną, menę, / Užvertą visados, jei tik žaidi žodžiu, / Netapdamas juo pats“. Kaip dabar interpretuotumėte šias eilutes? Kas šio eilėraščio autorei yra žodis? Kalba? Ar poetai, krypstantys į postmodernesnę formą, stilių, estetiką, rizikuoja per daug „užsižaisti žodžiu“? Kaip skaitytojui tokį „užsižaidimą“ demaskuoti?

Jei pastebėjote, šis eilėraštis yra „In memoriam“, tad jį rašanti poetė buvo smarkiai paveikta juodos mirties uždangos, pro kurią niekaip negalėjo prasiveržti tokią akimirką turėjęs budėti žodis. Jeigu kartais žmogus dėl didelio sukrėtimo tampa bežadis, tai to priešingybė yra žodis, kuris gailestingai atsiranda ir užpildo tai, ką vis dėlto jautė bežadis žmogus. Taip palaipsniui formuojasi ir kalba. O poetai kartais iš tikrųjų yra linkę per daug „užsižaisti“ žodžiu. Demaskuoti tokį „užsižaidimą“ skaitytojas turi pasikliaudamas savo pojūčiais. Jei toks žaidimas grakštus, žavus, keliantis estetinį pasigėrėjimą, tai reiškia, kad jis vykęs.

Norėtųsi šiek tiek praplėsti klausimą: minėtame PP almanache, atsakydama į anketos klausimus, teigėte: „Nudžiungu, kai dažniausiai jaunesnių poetų publikacijose pastebiu juos pavartojant kokį naujesnį žodį, gražiai sužaidžiant jo prasmėmis. Žinoma, tai darant su skoniu ir saiku.“ Ar jaunesniuosius poetus galima laikyti potencialiais naujadarų kūrėjais? Ar poezijoje gimęs naujas žodis gali prigyti bendrinėje kalboje?

Nebūtinai tik jaunesnieji poetai gali būti naujadarų kūrėjai. O kas, jeigu tai išmėgina ir vyresnieji poetai? Daug laimingų atsitiktinumų turėtų sutapti, kad poezijoje gimęs žodis galėtų prigyti bendrinėje kalboje.

Atsakydama į PP anketos klausimus pridūrėte: „Aš labai džiaugiuosi, kad gyvenu gimtosios kalbos stichijoje būtent čia, Lietuvoje, kur kalba nuolat keičiasi, kur ji gyva, praturtėdama naujais žodžiais, naujomis prasmėmis “. Ką Jums, kaip poetei, reiškia gyventi Lietuvoje, gimtosios kalbos aplinkoje? Galbūt čia lengviau rasti naujų idėjų, postūmių; lengviau nesustabarėti? O gal priešingai – išvykęs iš gimtinės „rizikuoji“ išvysti, koks provincialus buvai?

Lietuvoje aš jaučiuosi patogiai girdėdama gimtąją kalbą, kartais jaunimo žargoną; be kalbos aš būčiau niekas, man būtų blogiau negu gitaristui be gitaros. Jei nuvykstu į užsienį, kur yra lietuvių salelės, ten girdžiu jau užkonservuotą gimtąją kalbą, kuri nebesivysto, apskritai išvykęs iš Lietuvos išvysti daug naujų dalykų, kurių net nesapnavai, nes pasaulis labai įdomus ir įvairus, tačiau ir plačiau pasižvalgius nėra provincialu mylėti savo mažą kraštą ir svajoti į jį sugrįžti, nes poetas, negirdėdamas gimtosios kalbos, gali susirgti klaustrofobija. Nors gali vykti ir priešingi dalykai, pavyzdžiui, ne airių, bet anglų kalba kūręs rašytojas Džeimsas Džoisas arba tikrasis poetas, rašęs ne gimtąja valų, bet anglų kalba Dilanas Tomas.

Šviesaus atminimo poetas, literatūros kritikas Valdemaras Kukulas, recenzuodamas Jūsų knygą „Alyvos už dėkui“ (2005), nedalijo pagiriamųjų žodžių. Jo recenziją[i] iliustruoti galima keliomis frazėmis: „silabotonikos profanacija“, „kanceliarinė poetika“, „poetinės alogikos brūzgynai“ ir t. t. Atsiprašau už gal truputį įžūlų ir vienpusišką žvilgsnį atgal, tačiau norisi paklausti būtent apie laisvesnį žvilgsnį į eilėdarą tuomet, kai tai nėra baltosios eilės (pvz., eilėraštyje „Po gaisro: gaisai“ randame tokias rimuojamų žodžių poras „esamą“ – „gęstama“, „laikiausias“ – „lakiausias“ ir t. t.). Galbūt į tai reiktų žiūrėti pro postmodernesnius, žaismingesnius akinius? Ir vis dėlto kada toks laisvesnis žvilgsnis pasiteisina, o kada rizikuoja būti apibūdintas kaip kritiko vartota „silabotonikos profanacija“?

Ko gero, šis Jūsų klausimas apie eilėdarą pasiekė mane laiku, kai ir man jis rūpi. Nieko nėra nuobodžiau kaip, jau išmokus rimuoti, t. y. perkandus rimo taisykles, rašyti klasikiniais rimais ir niekuo nesiskirti nuo kitų į Olimpą besiveržiančių poetų. Verčiant – taip, jie būtini, tačiau rašant savo tekstus norisi vartoti tokius rimus, kurie tartum būtų poeto vizitinė kortelė, iš rimų pavartojimo būtų galima atspėti, kuris poetas juos rašė. Kalbu apie vadinamuosius apyblogius rimus, apyblogiai jie ne todėl, kad atrodytų blogi, bet dėl to, kad nežengia koja kojon su tiksliais kaip futbolininko spyris į vartus klasikiniais rimais. Apyblogius, t. y. individualizuotus rimus vartojo Borisas Pasternakas, jo mokinys Andrejus Voznesenskis, anglų poetas Dilanas Tomas, mūsų poezijoj juos vartojo Judita Vaičiūnaitė, šie rimai buvo individualizuoti kaip originalūs papuošalai, poetui pravartu panaudoti juos kartą ir kitą kartą jau siekti naujų rimo porų. Atsimenu, kaip poetė Onė Baliukonė du kartus savo knygoje pavartojo įdomų rimą saulė – salve ir tai krito į akis, galbūt būtų pakakę ir vieno karto pavartojant tą šviežią poetės sukurtą rimą… Pastaruoju metu aš esu pamėgusi daktilines kadencijas dabartiniuose eilėraščiuose, ir tai nėra koks laisvesnis žvilgsnis į rimavimą, bet sąmoningas savitų rimo struktūrų kūrimas.

Pristatydama savo knygą „Greitaeigis Laiko liftas“ Rašytojų klube (2012 lapkričio 8 d.), pabrėžėte du dalykus (tiksliau sakant, jie man labiausiai įsiminė): 1) Šią knygą rašėte būdama „viduje visiškai laisva“, panėrusi į žodžio gelmes, bandydama „ieškoti savęs kalboje“; 2) Pastebėjote anglų kalbos brovimąsi į lietuvių, ypač jaunimo kalbą, prieš kurį protestuodama savo eilėraščiuose ieškote modernesnių poetinių metodų (pasitelkdama ironiją; vartodama apostrofus ir kt.). Kaip manote, ar skaitytojas, įžvelgęs užslėptą protestą, ims kitaip žiūrėti į lietuvių bendrinę kalbą, gal net pradės vengti anglybių, žargono?.. Ir ką reiškia panerti į žodžio, kalbos gelmę? Ar tai galima laikyti tam tikru išsigryninimu, išsivalymu, vidinio kalbos pasaulio pajauta? O gal priešingai – gal tame pačiame susitikime Jūsų cituota F. de Sosiūro mintis „Nėra neperžengiamų kalbos ribų“ yra truputį hiperbolizuota? Gal visgi tikras poetas anksčiau ar vėliau gali prie tų, nors ir ranka neapčiuopiamų, bet poetine kalba pajuntamų ribų priartėti?

Nemanau, kad perskaitęs „Greitaeigį Laiko liftą“ skaitytojas pasikeis ir ims kitaip žiūrėti į bendrinę lietuvių kalbą, ims vengti anglybių, žargono. Poezija neturi tikslo ko nors mokyti, ji tiesiog yra, kai žodis toj fazėj, kai poeto sąmonėj egzistuoja tik kalba, sutinka kitus žodžius ir jie tarytum suranda kažkada prarastus brolius ir seseris. Mane šiek tiek gąsdina Jūsų formuluotė „tikras poetas“. Tik Aukščiausiasis gali žinoti, kiek poetas yra tikras, tad tik su Jo pagalba galima prisikasti prie tų neapčiuopiamų ribų.

Esate dar ir vertėja; be kitų kūrinių, vertėte ir V. Šekspyro sonetus į lietuvių kalbą. Ką poetui suteikia vertimo patirtis? Ar būčiau naivus spėdamas, kad verčiamas kūrinys rašytojui daro kur kas didesnę įtaką nei tik skaitomas? Ar tą įtaką pačiam autoriui lengva pajusti?

Vertimo patirtis suteikia daug: ji disciplinuoja vertėją, priverčia išsiaiškinti teksto ypatumus, rašytojui būdingą formą, kurią būtina perteikti kuo adekvačiau gimtąja kalba. Dar vienas dalykas vertime yra labai svarbus: tai verčiamo autoriaus dvasia, kuri sklando virš vertėjo ir šaiposi iš jo pastangų… Jeigu ją nutveri ir uždarai stikliniame inde, galima pasakyti, kad vertimas pavyko. Suprantama, kad verčiamas kūrinys rašytojui daro didesnę įtaką nei tik skaitomas, nes rašytojas yra priverstas su tuo kūriniu, įsiėdusiu į smegenis, gyventi ir bandyti jo problemą kažkaip išspręsti. Jo įtaką pačiam autoriui nesunku pajusti, nes, tarkim, sonetą kurdama vartoju tuos pačius, kiek modifikuotus formos dalykus. Tačiau įpūsti sielą, nebe autoriaus, bet savo – iš tikrųjų nėra lengva. Tad kai rašai sąmoningai, tai ir tą įtaką nesunku pajusti. Buitinį sonetą bet kada galiu parašyti, bet gerą, tikrą, su savo sielos antspaudu… Tam reikia ypatingos kokybės…

Muziejininkas Edmundas Kazlauskas, aprašydamas Jūsų vizitą Maironio lietuvių literatūros muziejuje, minėjo: „Šį kartą kovo 22-osios vakare susirinkę Maironio lietuvių literatūros muziejuje tapome liudininkais, kaip poetė Tautvyda Marcinkevičiūtė bando suvokti Šekspyrą ir save per Šekspyrą. Be to, buvo bandoma atsakyti į esminį, bet drauge ir neatsakomą klausimą – kas tai yra poezija?“[ii]. Ar tada pavyko atsakyti į „neatsakomą“ klausimą? O dabar ar pavyktų?

Mes dažnai klausiame, kas tai yra poezija, ir dažniausiai pasitenkiname arba Česlovo Milošo, arba Vislavos Šimborskos, arba Roberto Frosto, ar dar kitų poetų atsakymais. Taip, šių poetų atsakymai gražūs ir dar būtų galima pridurti A. Nykos-Niliūno pastebėjimą, kad poezija yra tai, kas jau sukurta viso pasaulio poetų…

Šiandien taip nepoetiškai atsakinėjant į Jūsų klausimus, man kažkodėl atrodo, kad poezija – tai lapės bėgimas nuo ją persekiojančių skalikų, uodega nušluojant savo pėdsakus. Nežinau, ar taip daro lapė, kad persekiotojai nepakliūtų į olą, kurioje tūno lapiukai. Nežinau, ar išvis taip lapė daro… Tikriausiai ne. Bet jeigu taip daro, vadinkime tai Poezija.

Parengė Saulius Vasiliauskas

Lietuvių kalbos institutas