Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Vaiko gyvybė ir moters teisės abortų dilemoje. Ar tikrai reikia rinktis vieną iš jų?

Tekstas iš žurnalo Kelionė su Bernardinai.lt 2013 metų Nr. 22.

Diskusijose „už“ ir „prieš“ abortus dažnai moters pasirinkimo laisvė priešpriešinama vaiko gyvybei ir jos apsaugai. Daugeliui žmonių kyla vidinė dilema: kam aš teikiu pirmenybę – moters gerovei ar vaiko gyvybei? Ar esu „už pasirinkimo laisvę“, ar „už gyvybę“? Bet ar tikrai šie dalykai prieštarauja vienas kitam ir yra nesuderinami? Ar įmanoma sužaloti vaiką motinos įsčiose, nesužalojant jos pačios? Ir ar galima pasirūpinti vaiku, nesirūpinant jo mama?


„Už pasirinkimą“ ar „už abortus“?

JAV jau keletą dešimtmečių atliekama Gallup apklausa apie visuomenės nuomonę dėl abortų legalumo rodo, kad žmonių požiūris šiuo klausimu neapsiriboja paprastais „už“ ir „prieš“, o nuostatose yra nemažai įvairovės bei painiavos. Šių metų duomenys atskleidė, kad 28 proc. gyventojų laikosi tvirtos „už pasirinkimo laisvę“ (pro-choice) pozicijos ir mano, jog abortai turi būti legalūs visais atvejais, kiti 18 proc. yra tvirtų „už gyvybę“ (pro-life) pažiūrų ir mano, kad abortai jokiomis aplinkybėmis neturėtų būti legalūs. Tuo tarpu vidurinioji dauguma (52 proc.) pritaria abortams tam tikromis aplinkybėmis.

Vieni jų tiki, kad teisė gyventi nuo pat pradėjimo yra aukščiau už teisę rinktis abortą, bet vengia tai vadinti žmogžudyste ir palaiko abortą „sunkiais“ atvejais. Kiti mano, jog abortas yra gyvybės žudymas, vadina tai žmogžudyste, tačiau kartu nurodo nemažai situacijų, kuriomis pateisintų abortą ar jį net rinktųsi patys. Treti moters teises iškelia aukščiau už vaiko gyvybę, tačiau kartu pripažįsta, kad abortas naikina gyvybę. Dar kiti teikia pirmenybę moters pasirinkimui, ankstyvos raidos etape vaisiaus nelaiko asmeniu, tačiau patys niekuomet nesirinktų aborto.

Tokie dvilypiai jausmai ir nuostatos verčia šią viduriniąją daugumą bent išoriškai laikytis neutralios pozicijos abortų atžvilgiu, tačiau vidinėse dilemose galima įžvelgti paralelių su aborto galimybę svarstančios moters vidine drama. Iš tiesų, ar įmanoma ramia širdimi ieškoti atsakymo į klausimą, „kuris svarbesnis – moteris ar vaikas?“ Kodėl reikia daryti tokį skausmingą pasirinkimą? O gal tos abejonės – tai vidinė nuojauta, kad turi būti dar kažkoks kitas kelias, kuriuo einant nereikėtų rinktis tik vieno iš jų?

Dilemos šaknys darosi aiškesnės atkreipus dėmesį į tai, kad tarp minėtomis tvirtomis pažiūromis „už pasirinkimo laisvę“ pasižyminčių žmonių dar yra nors ir negausių, bet aktyviai besireiškiančių proabortiškas pažiūras skleidžiančių organizacijų atstovų. Tų, kurios iš „abortų pramonės“ kraunasi milijonines sumas, visomis įmanomomis priemonėmis siekia išlaikyti abortų legalumą ir formuoti palankią abortams visuomenės nuomonę. Laikui bėgant keičiasi tik jų priemonės ir argumentai. Galima sakyti, kad abortų legalizavimas daugelyje šalių iš esmės rėmėsi dviem melagingais postulatais. Pirmas melas buvo tai, jog aborto metu sunaikinamas tik ląstelių gumulas. Dar ne žmogus. Tačiau šiandienių mokslo žinių apie žmogaus raidą nuo pat pradėjimo kontekste vis sunkiau sekasi rasti palaikančiųjų šį argumentą. Todėl proabortiškų pažiūrų feministės kaip įmanydamos vengia šios temos. Tuo tarpu sėkmingai skleidžiamas antras melagingas postulatas, kad legalus abortas yra saugus ir padeda moteriai. Vienas iš bandymų palaikyti legalių nėštumo nutraukimų politiką prieš keletą dešimt­mečių buvo nėštumo nutraukimo apibrėžimas šeimos planavimo ir reprodukcinių teisių kontekste, teigiant, jog abortas yra viena iš moters reprodukcinio gyvenimo dalių.


Tiesiog taip pat kaip moters priežiūra nėštumo ar gimdymo metu, motinos sveikata ar menopauzė. Kadangi abortų samprata kaip šeimos planavimo priemonė nebuvo pripažinta, buvo pereita prie pasirinkimo teisės sampratos stiprinimo, bandant įteigti, kad moteris turi turėti sprendimo priėmimo galią ir daugelį jai prieinamų pasirinkimų. Gana įtikinama. Toks požiūris sulaukė gerokai didesnio palaikymo ir įtikino daugelį žmonių. Net ir tų, kurie žino, kad abortas nutraukia žmogaus gyvybę. Deja, jis irgi turi trūkumą: sąvoka pasirinkimas neatspindi to, kaip moteris jaučiasi. Ar tiems, kurie sakosi giną moters teises, rūpi, kaip jaučiasi moteris? Kraštutinės proabortiškos organizacijos, kaip Planuotos tėvystės (Planned Parenthood) asociacijos ar Nulinio populiacijos augimo (Zero Population Grow) grupių viršūnės, yra taip stipriai susikoncentravusios į „tobulos visuomenės kūrimą kontroliuojant populiaciją“, kad į su abortais susijusias komplikacijas beveik nekreipia dėmesio. Jie mano, jog po abortų pasireiškiančios komplikacijos – tik „nedaugelio sutrikusių moterų verkšlenimas“, ir tos „nedaugelio“ moterų kančios neturėtų stabdyti visuomenės pažangos. Jų manymu, visuomenės „kokybės ir kiekybės“ kontroliavimas turėtų būti svarbesnis nei „nedaugelis“ suplėšomų vaisių ir gedinčių širdžių.

Maža to – psichologines nėštumo nutraukimo pasekmes išgyvenančios moterys, anot jų, – tai tos, kurios jau iki aborto turėjo psichologinių „trūkumų“, o „tinkamos“ moterys po abortų nesiskundžiančios. Tokia pozicija, priešingai nei teigiama, iš tiesų yra nukreipta prieš moterų teises. Proabortiška agitacija ir veikla užsiimantys asmenys bei organizacijos mėgina nuslėpti ir iškreipti tikrovę. Abortų klausimas nėra pasirinkimas tarp vaiko ir moters teisių. Tai – pasirinkimas tarp abortų pramonės pelnymosi bei moterų išnaudojimo sistemos laisvės ir motinos bei vaiko gerovės.

Daugiau nei 60 procentų abortų – dėl patiriamo kitų spaudimo


Abortas dažnai yra moters patiriamo spaudimo, informacijos stokos, emocinio šantažo, baimių ir smurto padarinys. Paprastai abortai nėra tai, ko norėjo ar laisvai pasirinko moteris. Dažnai tai yra beviltiškumo veiksmas. Tai, ką moteris daro, kai jaučiasi pakliuvusi į spąstus ir bejėgė, ar nesijaučia galinti laisvai pasirinkti. Poabortinės traumos tyrimas JAV parodė, kad 64 proc. atvejų moterys patyrė kitų žmonių spaudimą daryti abortą, 54 proc. moterų nesijautė užtikrintos dėl priimamo sprendimo, 89 proc. moterų teigė, kad jos nebuvo konsultuojamos apie kitas galimas alternatyvas. Ar daug kitų pasirinkimų šiandien turi moteris, vyro liepiama darytis abortą? Arba paauglė mergina, kurią tėvai patys atveža į ligoninę? Apie kokią pasirinkimo laisvę tuomet kalba abortų šalininkai? Ir kieno?

Kai moteris atvyksta pas gydytoją dėl aborto atlikimo, jos atvykimo priežastis yra krizinis nėštumas. Tačiau kas iš tiesų yra jos tikroji problema: krizė ar nėštumas? Tyrimai rodo, kad 80 proc. moterų, besikreipiančių dėl aborto, norėtų išsaugoti nėštumą, jei tik aplinkybės būtų palankesnės. Moterys norėtų išsaugoti nėštumą, jei tik galėtų tai padaryti, bet atlieka abortą, nes nežino, kaip jo išvengti ir išspręsti problemas.

Frederica Mathewes-Green, Amerikos „feministė už gyvybę“, pažymi, kad nė viena moteris nenori aborto taip, kaip nori ledų ar Porsche. Ji nori aborto taip, kaip į spąstus papuolęs gyvūnas nori nusigraužti sau koją. Nors vaikas, esantis gimdoje, nėra moters kūno dalis, tačiau šis palyginimas ir jame numanomas skausmas yra labai taiklūs. Kaip ir šio pavyzdžio veikėjui, moteriai abortas visada yra ir savęs žalojimo veiksmas. Tai, ką siūlo abortų šalininkai, – tai „švariu ir legaliu būdu nupjauti tą koją“. Be kita ko, jie priduria, kad pasaulyje yra ir taip labai daug netinkamų „kojų“. Tačiau vieno dalyko patirianti abortą moteris niekada neišgirs iš abortų šalininkų – to, kad ji liks sužalota, ir panašiai kaip daugelis žmonių su amputuotomis galūnėmis patirs „fantominės galūnės“ skausmus. Kad ji visada jaus, jog jai šios dalies trūksta, ir kartais tas trūkumas sukels neįsivaizduojamą gėlą bei nenumaldomas ašaras.

„Pasirinkimo laisvės“ kaina

2011 metais British Journal of Psychiatry paskelbė 22 mokslinių tyrimų sisteminę analizę apie aborto ir psichikos sveikatos sąsajas. Susisteminus duomenis apie 6 šalyse atliktus daugiau nei pusės milijono moterų tyrimus, paaiškėjo, kad po aborto 81 procentu padidėja rizika susidurti su psichikos sveikatos problemomis, ypač didesne savižudybės rizika ir priklausomybes keliančių medžiagų vartojimu. Abortą patyrusios moterys turėjo didesnę riziką pasireikšti nerimui, depresijai, rizikingam alkoholio ir marihuanos vartojimui bei savižudiškam elgesiui. Vienas tyrimas parodė, kad praeityje nėštumo nutraukimus patyrusios moterys turėjo nuo 5 iki 10 kartų didesnę riziką kito nėštumo metu vartoti narkotines medžiagas bei du kartus – alkoholį.

Nors abortų srityje mokslinių tyrimų išvados yra itin prieštaringos ir kitokio požiūrio besilaikantys autoriai publikuoja skirtingus rezultatus, tačiau net ir labiausiai pozicijai „už pasirinkimą“ atsidavę tyrėjai pripažįsta, kad iš esmės tarp mokslininkų nėra nesutarimo, jog kai kurios moterys po aborto patiria neigiamą psichologinę reakciją, o sveikatos specialistai pabrėžia moters teisės žinoti apie galimas neigiamas aborto pasekmes svarbą.

Kad ir kaip anksti priimamas sprendimas nutraukti nėštumą, vis dėlto yra nutraukiami sudėtingi ir nuo pat pastojimo prasidėję procesai. Įvykę hormoniniai, emociniai pokyčiai, taip pat nėštumo įsisąmoninimas, sprendimo dėl aborto priėmimas ir aborto patyrimas sąlygoja tai, kad moteris po nėštumo nutraukimo nebegrįžta į ankstesnę būklę, kokia buvo iki pastojimo, o patiria naują pakitusią psichologinę būseną. Tyrimo, kuriame buvo apklaustos JAV ir Rusijos moterys, patyrusios abortus, duomenimis, beveik 40 proc. jų teigė jautusios emocinį artumą arba prieraišumą nėštumui ir vaikui. Kai kurių mokslininkų tyrimai atskleidžia, kad po savanoriško nėštumo nutraukimo moterys patiria simptomiškai panašią gedėjimo reakciją, kaip ir po persileidimo. Neseniai buvo apklausta 1500 nėščių moterų. Tyrimas parodė, jog potrauminio streso ir depresiškumo simptomai po aborto ir persileidimo nesiskyrė. Tarp abortą patyrusių nėščiųjų potrauminio streso sutrikimas buvo būdingas 12,5 proc. moterų, depresija – 16,5 proc. moterų, abu – 4,5 proc. moterų, ir šie rodikliai nesiskyrė nuo moterų, patyrusių persileidimus. Maždaug trečdalis persileidimą ir/ar nėštumo nutraukimą patyrusių motinų tai įvardijo kaip trauminį patyrimą (pats blogiausias arba antras blogiausias patyrimas gyvenime). „Besilaukiant vaikelio, apžiūros echoskopu metu gydytojas parodė, kaip plaka vaiko širdelė. Tada nustėrau – juk prieš keletą metų maždaug tokiu pat nėštumo laikotarpiu atlikau abortą! Niekada nebegalėsiu to užmiršti“, – rašo abortą patyrusi mama.

Autorius: V. Kvašys

Jei rūpintis, tai tik jais abiem

Abortai dažnai palieka tylos sieną. Daugybė moterų širdyse nešioja sielvartą. Ir jos gedi ne „apvaisinto kiaušinėlio“ ar „pastojimo produkto“. Jos gedi savo prarastų vaikų. Kaip išdrįsti atskleisti savo išgyvenimus po aborto, kai aplinkiniai įsitikinę, kad tai buvo tik nesudėtinga medicininė procedūra, turėjusi apginti tavo teises? Tad moteris dažnai mano, jog yra viena, ir kiti nesupras jos kentėjimų. Todėl dažniau savo mintį kreipia klaidinga linkme: „Kažkas man blogai, niekas daugiau taip nesijaučia po aborto, tik aš.“

Labai svarbu žinoti, kad po aborto gedėti yra normalu. Taip pat normalu ir net būtina ieškoti pagalbos, emocinio ir dvasinio gydymo. „Viduje sopėjo nuo juodo kaip degutas skausmo, kurio negalėjau pasiekti, nes jis lyg į kampą įvarytas šunytis tūnojo tolimiausioje mano širdies kertelėje. Galėjau rinktis – įdėmiai apžiūrinėti jį ar nekreipti dėmesio“, – rašo abortą patyrusi psichologijos mokslų daktarė Siuzana Stenford-Ru. Savo knygoje „Ar verksiu rytoj? Poabortinės traumos gydymas“ ji atvirai ir nuoširdžiai piešia savo kelią, iš sunkių išgyvenimų po aborto atvedusį į išgijimą, vidinės ramybės susigrąžinimą ir kitų abortą patyrusių moterų sielų skausmo gydymą. Savo liudijimu knygos autorė kviečia abortus patyrusias moteris neslėpti savyje skausmo, o ieškoti pagalbos, emocinio ir dvasinio gydymo ir svarbiausia – atleisti sau.

Abortai ir jų legalumas neturi ateities. Šiandien abortų „pramonė“ jau nebegali nuslėpti fakto, kad abortas yra gyvybės žudymas. Tai supratę, savo požiūrį į abortą keičia ir patys aršiausi abortų šalininkai: gydytojas Nathansonas, daug prisidėjęs prie abortų legalizavimo JAV ir turėjęs didžiausią abortų kliniką, pats nustojo daryti abortus atsiradus ultragarso tyrimui. Tuomet abortus jis pavadino „žiauriu holokaustu“, tapo žymiu kovotoju „už gyvybę“, tačiau nebepajėgė sustabdyti įsibėgėjusios abortų „mašinos“. Abortų „pramonei“ tampa vis sunkiau nuslėpti ir antrąjį faktą, kad luošina ir traumuoja moteris bei mergaites. Tik kiek dar moterų vienos tyloje turės iškęsti „juodą kaip degutas skausmą“, kol artimieji, visuomenė ir politikai supras, jog reikia kaip įmanoma rūpintis nėščia moterimi ir padėti jai įveikti sudėtingas gyvenimo situacijas. Kad abortas tokiu atveju nėra išeitis, o tik bandymas nuslėpti tikrovę ir užgriuvusius sunkumus. Kad tikrai galima rasti būdų, kurie „padėtų atidaryti spąstus“ ir taip išlaisvinti moterį, jos psichologiškai nežalojant. Kad nereikia saugoti motinos nuo jos vaiko, bet reikia saugoti juos abu. Vienas žymiausių tyrėjų abortų srityje D. Reardonas pabrėžia, jog „neįmanoma sužaloti vaiko motinos įsčiose, nesužalojant jo motinos, ir neįmanoma pasirūpinti vaiku, nesirūpinant jo mama. Gamta taip jau sutvarkė, jog tik motina gali pasirūpint jos įsčiose augančiu kūdikiu. Viskas, ką gali dėl jo padaryti aplinkiniai, – tai rūpintis mama“. •