2013 06 11

bernardinai.lt

Pašvaistė

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

David Frick. Vilnius 1640: sąveikaujančios tautos, tikėjimai ir kalbos

Amerikiečių istorikas Davidas Frickas yra gerai žinomas bendros Lenkijos ir Lietuvos valstybės XVI ir XVII a. istorijos, literatūros ir kultūros tyrinėtojas. Kalifornijos Berklio universiteto profesorius jau greitai viešės Vilniuje pristatydamas savo knygą apie gyvenimą XVII a. Vilniuje („Wilnianie, Żywoty siedemnastowieczne“, 2008), o kol kas galima trumpai žvilgtelėti į šį ankstyvųjų moderniųjų laikų Europos pakraštį, pasiremiant lietuviškai adaptuotu mokslininko tekstu, pristatančiu savo tyrimų lauką, tekstu, kuris gal ir nepasiūlo teisingų problemų sprendimo būdų šiandienai, tačiau verčia susimąstyti ir parodo daug kam nežinomą praeities Vilniaus veidą.

Kaip galima pastebėti iš tų laikų sujudimų,1640-ieji buvo kertinis lūžis Vilniaus (konfesinių bendruomenių) istorijoje. Maždaug tuo metu tarpkonfesiniai ir tarpetniniai smurto protrūkiai dramatiškai išaugo: po kai kurių įvykių, sėkmingai įrodinėta, jog kalvinistų bažnyčios, mokyklos ir ligoninės buvimas katalikų bažnyčių ir vienuolynų kaimynystėje kelia grėsmę civilinei tvarkai, todėl kalvinistai buvo išvaryti už miesto sienų. Liuteronai atvirai apšaukti bevaliais, žmonų valdomais, neišsilavinusiais, godžiais vokiečių juokdariais; totoriai buvo pašiepiančios kampanijos, kuri siekė kelti abejones jų ribota integracija lenkiškoje–lietuviškoje visuomenėje, objektas; žydai keletą kartų buvo viešai užpulti gatvėse ir poleminiuose traktatuose. Traukimasis iš Rytų slavų ortodoksijos tęsėsi, ir rusėnai (beje, sudarę didžiąją dalį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių gyventojų), likę ištikimi Konstantinopolio patriarchui, buvo vis dažniau vaizduojami kaip Abiejų Tautų Respublikos išdavikai; Ortodoksų Bažnyčios, kuri buvo viena iš lyderių šioje kovoje paskutiniuosius 20 metų, transformacija į unitų tikėjimą virto skandalinga ataka prieš graikų katalikus ir ji (Ortodoksų Bažnyčia) viešai „atsivertė“ į Romos katalikybę.

Šis neabejotinai teisingas ir tuometę realybę atspindintis padidėjusios įtampos ir nesutarimų vaizdas galėtų būti lyginamas ir su kitu, kuriame matytume ne ką kitą, kaip bendradarbiavimą ir sutarimą, nepaklūstantį įvairioms riboms ir nusistatymams. Religinių nesutarimų amžiuje Vilnius buvo unikalus ne tik Abiejų Tautų Respublikos, bet turbūt net ir Europos kontekste. Iki Respublikos pabaigos čia greta vieni kitų harmoningai, o kai kada ir nelabai, gyveno totoriai, žydai, Romos katalikai, Graikų apeigų katalikai (unitai), Graikų ortodoksai, liuteronai ir kalvinistai, kurie visi mėgavosi (arba bent jau galėjo reikšti pretenzijas) tam tikromis įstatymo nustatytomis protekcijomis ar privilegijomis. Šiam gana prieštaringam vaizdiniui taip pat būdingi ir kiti ypatumai: nenutrūkstantis veikimas ir pagarba miesto tarybos liuteronų ir Graikų ortodoksų nariams ir burmistrams; faktas, jog miestiečiai ir kilmingieji savo turtą testamentu palikdavo įvairioms bažnyčioms ir ligoninėms, net tada, jeigu jos buvo valdomos „opozicijos“; miestiečių ir kilmingųjų santuokos, taip pat su skirtingą tikėjimą išpažįstančiais buvo dažnas reiškinys; daugelis gildijų ir cechų dalijosi įtaką tarp skirtingų konfesijų meistrų ir amatininkų; ypatinga tai, jog net ir ne katalikai ir toliau siuntė savo sūnūs į jėzuitų mokyklas, nes „jie ten gerai moko“; jog miesto valdžia siekė pažaboti bet kokią religiniu pagrindu kurstomą nesantaiką; kad lenkų ir vokiečių liuteronai gyveno Vokiečių gatvėje net iki pat Antrojo pasaulinio karo; visos konfesijos ir toliau vaidino svarbius vaidmenis miesto gyvenime. O net ir už miesto sienų esantys „prakeiktieji“ kalvinistai sugebėjo tuoj pat persiorganizuoti ir prie pat jų tęsti savo ganytojišką veiklą.

Mano tyrimo tikslas – rasti Vilniaus vietas, kuriose skirtingos tautos, konfesijos ir kalbos susidūrė, ir gyveno viena šalia kitos, darniai ar konfliktiškai. Naudojuosi krikštų metrikomis, mokyklų, mišrių santuokų, cechų, brolijų, prievolinių ir laisvų bažnyčios lankymų, viešų procesijų, teismų bylų duomenimis, vyraujančiais stereotipais viešajame diskurse, ligonių ir vargšų globa, laidotuvėmis. Siekiu bent maža dalimi atkurti to meto sąveikaujančių tautų, tikybų ir kalbų visuose socialiniuose sluoksniuose Vilniuje ankstyvaisiais moderniaisiais laikais vaizdinį. Remiuosi – bet dar labiau joms prieštarauju – dviem istoriografijos tradicijomis: viena, kuri savo dėmesį telkia į nesantaiką lenkų ir lietuvių visuomenėje ankstyvuoju modernybės laikotarpiu, ir kita, kuri koncentruojasi ties konfesinę toleranciją studijuojančiais istorikais teoretikais ir praktikais. Šia prasme mano studija yra pagrįsta tiriamąja ir polemine literatūra, sudarančia konfesinių sąveikų Lietuvoje istoriją. O jei trumpiau, aš siūlau religinę-istorinę miesto geografiją ankstyvosios moderniosios Europos pakraštyje, kuriam buvo būdinga neįprastai didelė tikėjimų įvairovė, kuri, be kita ko, sugebėjo rasti būdus, kuriais buvo įmanomas legalus ir įteisintas (nors ne visada be įtampos) ilgalaikis tautų, tikėjimų, kalbų sambūvis.

Parengė Ieva Mažunaitytė