2013 06 13

Lina Žukauskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Romualdas Karmakaris: „Menas šiandien funkcionuoja daugiašaliu lygmeniu“

Nuotraukos šaltinis www.wikipedia.org

Vienas iš Vokietijos atstovų šiųmetėje Venecijos bienalėje – dokumentinio kino režisierius Romualdas Karmakaris (g. 1965). Iraniečio ir prancūzės sūnus, gimęs Vysbadene. Kelių dešimčių dokumentinių juostų autorius, Vokietijos nacionalinio kino apdovanojimų aukso laimėtojas, Berlyno menų akademijos narys.

Vokiečių paviljone šiemet verda tikras tautų katilas – be R. Karmakario, jame įsikūrė kinas Ai Weiwei, pietų afrikietis Santu Mofokengas ir indė Dayanita Singh. Kas tai: pretekstas apmąstyti tautinio meno kontūrus ar gyvenimo surežisuotas atsakas R. Karmakario filmo „Gegužės 8-oji“ personažams, Vokietijos neonaciams?

Zeit“ autorei Sabinei Weier režisierius pasakoja apie tautines tapatybes ir darbą kuriant savo naujausią filmą.

Savo filmus paprastai rodote kino teatruose arba festivaliuose. Kuo skiriasi pasirodymas Vokietijos paviljone, bienalėje?

Čia beveik visiems filmuotiems darbams buvo pastatyta tamsi dėžė. Tai kaip prastas kino teatras. Man buvo svarbu, kad mano patalpa liktų šviesi, o aš galėčiau matyti visus savo darbus. Iš pradžių kuratorė Susanne Gaensheimer norėjo rodyti „Hamburgo pamokas“ – mano dokumentinę medžiagą apie Hamburgo islamo išpažinėjų pamokslininkus. Šis filmas jau buvo rodytas kino teatruose. Pamaniau, kad bienalei gerai tiktų „Gegužės 8-oji“ – filmuota viešo NPD (vok. Vokietijos nacionaldemokratų partijos) susirinkimo 2005 m. dokumentacija. Kartu su „Laukimu“, fiksuojančiu besiartinantį uraganą Sandy, jie sudaro požiūrių trikampį. O pro atvirą įėjimą matoma Ai Weiwei instaliacija. Atsiranda visai naujas pasakojimas, akivaizdžiai besiskiriantis nuo to, kurį konstruoja kinas.

Venecijoje pirmą kartą pristatote savo darbą „Gegužės 8-oji“. Dėl nacionalsocialistų pogrindžio įvykdytų žudynių Vokietijoje šiuo metu intensyviai diskutuojama apie radikalių dešiniųjų sceną. Ar sąmoningai surengėte nuotraukų ekspoziciją, vaizduojančią neonacių demonstrantus? Norėjote parodyti šią Vokietijos pusę ir sugluminti?

Gyvenu Vokietijoje ir paprasčiausiai gilinuosi į tai, kas joje vyksta. 2005 m. gegužės 8 d. visi šventė karo pabaigos ir išsivadavimo iš nacionalsocialistų šešiasdešimtmetį. NPD Aleksanderio aikštėje suorganizavo kontrarenginį. Norėjau žinoti, kas ten nutiko ir buvo pasakyta. Nežinau, ar tai suglumino Vokietijos žiūrovus. Vis dėlto panašu, kad nuotraukos gerokai šokiravo Prancūzijos kultūros ministrę.

Kaip sekėsi filmuoti neonacių grupuotę iš vidaus?

Dar prieš porą metų norėjau nufilmuoti neonacių maršą, tačiau man gana greitai buvo nurodyta, kad turėsiu išjungti kamerą. Gegužės 8-ąją viskas vyko kitaip. Tai buvo viešas susirinkimas. Jo rengėjai turėjo aiškų tikslą – parodyti neonacius kaip dissciplinuotą jėgą. Tai sudarė nišą, pro kurią galėjau prasmukti. Kaip visuotinės publikos atstovui – tokį apibrėžimą pateikė ir jie patys – man buvo leista padaryti „tinkamas“ neonacių nuotraukas.

Vokietijos paviljono kuratorė Susanne Gaensheimer pakvietė daug tarptautinių menininkų, taip paskelbdama tautinio mąstymo pabaigą. Ar sutinkate su šia nuomone?

Į tai galima žvelgti iš įvairių perspektyvų. Prisimenant, kokia reikšmė praėjusių metų vasaros olimpinėse žaidynėse buvo skirta atskirų šalių medalių skaičiavimams – tai buvo kraštutinumas. Iš anksto investuota galybė pinigų, kad būtų iškovota kuo daugiau medalių. Nepalaikau panašių dalykų. Seniai projektuojami ir praktikuojami daugiašaliai naratyvai. Svarbu juos stiprinti. Daugiašaliu lygmeniu šiandien funkcionuoja netgi menas – kur kas labiau negu kinas.

Tačiau bienalėje pagrindinis dėmesys tenka nacionaliniams pristatymams.

Tai senosios olimpinės idėjos reliktai. Regis, vis dar jaučiamas poreikis išsaugoti šį tautinį lenktyniavimą. Politikos mokslų atstovas Gillesas Kepelis viename iš bienalės forumų pasakė, kad Ai Weiwei yra įdomūs todėl, jog pasakoja apie Kinijos visuomenę ir nekuria daugiašalio meno. Tuo pat metu menininko darbai pristatomi Vokietijos paviljone, o jis pats greičiausiai džiaugtųsi galėdamas gyventi Berlyne. Taip atsiranda nauji ryšiai.

Įžanginiame reportaže apie bienalę diskutuota, ką reiškia tai, kad Jūsų paviljone nepristatomas nė vienas vokiečių menininkas, o pasirinkti kinas, pietų afrikietis, indė ir Jūs. Nors turite prancūzišką pasą, o Jūsų gyslomis teka skirtingų tautybių kraujas, visada gyvenote ir dirbote Vokietijoje. Ką Jums tai reiškė?

Iš pradžių net Susanne Gaensheimer nežinojo, kad turiu prancūzišką pasą. Esame seni pažįstami, ir jai aš buvau tiesiog vokiečių menininkas. Gimiau Vokietijoje, visi mano filmai yra vokiečių kalba, užsienyje aš taip pat priimamas kaip vokietis. Kai paaiškėjo, kas viešės Vokietijos paviljone, aš, kaip menininkas, buvau atskirtas nuo savo šalies. Kai kurie laikraščiai iš to išpūtė didelį burbulą. Man asmeniškai tai nevaidina jokio vaidmens. Šiuo metu gyvenu Masačiusetse ir, laimė, galėjau iš to pasijuokti.

Ką ten veikiate?

Esu gavęs stipendiją metų stažuotei Harvardo universitete. Rašau scenarijų Walterio Rauffo biografijai. Trečiojo Reicho metais jis bendradarbiavo tobulinant mobiliąsias dujų kameras, tada ėjo pareigas Vyriausioje Reicho saugumo valdyboje, po karo išskrido į Ekvadorą, o vėliau į Čilę, kurioje ir mirė. 7-ojo dešimtmečio pradžioje buvo atmestas Hanoverio prokuratūros prašymas išduoti nusikaltėlį. Rauffo biografiją noriu paversti vaidybiniu filmu.

Daugelis Jūsų ligšiolinių dokumentinių darbų kuria įspūdį, kad kamera atliekate sociologinį tyrimą.

Būčiau linkęs vadinti jį etnografiniu. Mąstant apie etnografinį filmą, iš karto piešiamas baltasis režisierius Afrikoje. Tačiau tokio pobūdžio tyrimas gali vykti ir savoje visuomenėje. Priklausau vadinamiesiems gimtinės etnografams. Tą savo šalyse daro ir kiti dokumentinio kino režisieriai – pavyzdžiui, Frederickas Wisemanas, kinematografiškai tyrinėjantis JAV visuomenę.

Pagal www.zeit.de parengė Lina Žukauskaitė