Prof. Laima Šinkūnaitė. Šv. Jurgio bažnyčia – įstabus vėlyvosios gotikos paminklas

Kaune, prie Neries ir Nemuno santakos, nuo XVI a. pradžios stovi Šv. Jurgio (kankinio) bažnyčia. Carinės Rusijos ir sovietinės okupacijos laikotarpiai skaudžiai sužalojo jos grožį. Menotyrininkė prof. Laima Šinkūnaitė savo pasakojimu leidžia prisiliesti prie šios Pelene paverstos princesės grožio ir naujomis akimis pažvelgti į vėlyvosios gotikos aukso fondo paminklą.

Šv. Jurgio (kankinio) bažnyčia ir vienuolynas pastatyti beveik tuo pačiu metu, kaip ir Vilniaus Bernardinų ansamblis. Kuo ypatinga bažnyčios architektūra, kokią vertę ji turi Kauno ir Lietuvos sakralinės architektūros kontekste?

Lietuvos architektūroje tėra penki tokie objektai, vėlyvosios gotikos paminklai, ir juos visus pastatė Gdansko meistras Mykolas Enkingeris. Tai yra mūsų vėlyvosios gotikos aukso fondas. Tikriausiai prie Šv. Jurgio bažnyčios statybos dirbo ne vienas M. Enkingeris, bet sutinku su Vladu Drėma ir kitais tyrinėtojais, kad tai tikrai yra vieno labai iškilaus meistro darbai. Galbūt Kauno Šv. Jurgio konvento ir bažnyčios architektūra ne tokia preciziška kaip Vilniaus Bernardinų ansamblio, bet, galima manyti, kad taip atsitiko dėl gaisrų, kuriuos konventas iškentė net tris, ir tai buvo didžiulis išbandymas broliams.

Kaune 1471 m. pranciškonus observantus įkurdino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės maršalka ir Gardino kaštelionas Stanislovas Sandzivonius, padovanojęs žemes tikrai ypatingoje vietoje, prie Neries ir Nemuno santakos, jau vien to gana, kad bažnyčia savo didumu, išvaizda būtų be galo patraukli.

Prisimenu savo pačios išgyvenimą gavus užsakymą ištirti šios bažnyčios istoriją ir meninius objektus. Atėjau į didžiulę beveik tuščią bažnyčią, ir čia mane apėmė tokia baimė, jog aš nieko nežinau. Kas dabar bus? Kaip aš ką nors išsiaiškinsiu? Tai atrodė neįmanoma. O kai jau pradėjau tyrinėti šį ansamblį, atsitiko taip, kad net sapnuodavau vienuolius. Išgyvenau labai glaudų susilietimą, stipriai įsijaučiau į viską. Tai buvo daug daugiau nei darbas.

Šv. Jurgio (kankinio) bažnyčia savo patrauklumu, įtaigumu ir originalumu nenusileidžia, o tam tikra prasme netgi lenkia Vilniaus Bernardinų ansamblį. Jau turiu omenyje ne pačią architektūrą, o tai, kas išliko, ką pavyko išsaugoti. Daugelio interjero paveikslų, skulptūrų, altorių fragmentų dar nėra bažnyčioje, betgi Arkivyskupijos muziejuje esame išsaugoję didžiąją dalį ir laukiame, kada galėsime grąžinti broliams.

Dabar bažnyčia po truputį atsigauna po ją suniokojusio carinės Rusijos ir sovietinio laikotarpio, tačiau vidus vis dar atrodo skurdžiai. Kas bažnyčioje buvo vertingiausia? Kas žinoma apie jos architektus ir dailininkus?

Galima kalbėti apie keletą etapų: apie XVI a. pradžią, XVI a. pabaigą, apie gaisrą, kuris įvyko 1624-aisiais, kas buvo likę tuo metu. Iš šaltinių buvo galima atkurti daugelį dalykų, kas buvo, bet ko nebeliko. Vienuoliai XVII a. stropiai aprašydavo visa, kas nutikdavo konvente. Tad apie meninius dirbinius sužinojau iš įrašo, surašyto jau po gaisro. Iš jo paaiškėjo, kad bažnyčioje buvo 12 altorių, ir šis skaičius nekito. Nuo pat pradžių iki 1603 metų gaisro jų buvo dvylika, po 1624 m. gaisro – dvylika ir po rusų invazijos taip pat buvo 12. Tik paskutiniu laikotarpiu liko devyni, kurie išsaugoti iki šiol.

Turėtume sugrįžti į XVII a., po gaisrų ir nelaimių laikotarpio. Vertingiausias išlikęs sakralinis paveldas yra sukurtas tuo pačiu metu, kai buvo statomas Pažaislio kamaldulių vienuolynas ir bažnyčia. Pažaislio įtaka buvo didžiulė ne tik bernardinų konventui atkuriant altorius pagal naują ikonografinę programą – tai buvo jaučiama visose Kauno bažnyčiose, ir ne tik.

Po 1624 m. gaisro, kai karalaitis Kazimieras jau buvo paskelbtas šventuoju, du miesto dailininkai, kurių pavardės nebuvo įvardytos (viskas buvo daroma didesnei Dievo garbei) savo lėšomis įrengė Šv. Kazimiero altorių. Šis faktas liudija, kad iš tikrųjų miestui ši bažnyčia labai rūpėjo, nors buvo ne parapinė, o vienuolyno bažnyčia.

Bažnyčios altoriai liudija apie tai, kas buvo svarbu patiems bernardinams. Pradėkime nuo Šv. Onos altoriaus. Jis priklausė pirmajai konvente įkurtai Šv. Onos brolijai, įsteigtai dar 1508 metais. Vilniaus vyskupas Albertas Radvila kaip tik suteikė Šv. Onos atlaidus, dalyvaujantiems šv. Mišiose prie Šv. Onos altoriaus. Altoriuje kabėjo puikus paveikslas, išlikęs iki pat XIX a. Vėliau paveikslas nežinia kur dingo. Jis tikrai buvo labai senas, gal XVII a. pradžios, o gal dar senesnis. Kur jis dabar, pas ką kabo, negalime pasakyti. Vietoj jo buvo pakabinta visiškai neefektinga ir nuobodi Mykolo Andriolio drobė „Šv. Ona moko Mariją“. Ji nesiderina su kitu išlikusiu bažnyčios interjeru, kurio pagrindą sudaro brandusis barokas.

Šv. Onos altorius dabar restauruojamas, ir į jį turėtų sugrįžti Marijos Maloningosios paveikslas. „XIX a. pabaigoje į šį altorių jis buvo „ištremtas“, t. y. perkeltas iš didžiojo altoriaus į antrąjį tarpsnį (drobė buvo apkarpyta, nes kitaip nebūtų tilpęs). Tai pats seniausias objektas, išlikęs iš XVII a. pradžios ar netgi XVI a. pabaigos.

Šv. Marija Maloningoji

Kokie dar buvo altoriai? Jau nekalbant apie Švč. M. Marijos altorių, apie kurį būtų galima paskirti atskirą pokalbį, labai svarbus buvo Jėzaus Atsimainymo altorius. Lygiai taip pat buvo gerbiamas ir Švenčiausiosios Trejybės altorius. Po gaisrų sudegus šiems altoriams, jie būdavo atstatomi tose pačiose vietose ir turėdavo tuos pačius titulus. Keitėsi laikas ir supratimas, o altorių vietos išliko pastovios.

Kitoje pusėje nuo Šv. Onos koplyčios buvo Šv. Pranciškaus Asyžiečio altorius. Tai bene vienintelis altorius, ne sykį keitęs savo vietą. XVII a. pab.–XVIII a. pradžioje atsiranda optiniai altoriai. Šv. Pranciškui, turbūt ne be Pažaislio įtakos, buvo nutapytas iliuzinis retabulas, o altoriaus paveikslą nutapė dailininkas Jonas Bielinskis. Tai buvo tikrai puikus menininkas, tuo pačiu metu nutapęs ir Triumfuojančios Bažnyčios paveikslą parapinei bažnyčiai.

Šv. Pranciškaus retabulas

Ir žinoma – didysis altorius. Tai unikalus vadinamojo Saliamono sosto tipo altorius, labai retas, turintis Jesės medžio motyvą ir skirtas Švč. Mergelei Marijai. Nuostabu tai, kad išlikusios beveik visos jį puošusios skulptūros. Įdomus faktas, kad mediniame Marijai skirtame Kauno arkikatedros altoriuje irgi įkomponuotas Jesės medžio motyvas, tačiau jis spręstas visai kitaip: gėlių žieduose pavaizduoti pusfigūrės barzdotų karalių skulptūros. Šv. Jurgio bažnyčios altoriuje viskas iškelta į viršų, į antrą tarpsnį, ir (kadangi tai buvo XVIII a. pradžia) stovinčios medinės skulptūros „aprengtos“ trumpais sijonėliais bei šarvais. Altorių vainikuoja trys iškilios figūros – karaliai Saulius, Dovydas ir Saliamonas. Jie visi yra Jėzaus protėviai, o Švč. Mergelė Marija – viduryje.

Šis altorius vyskupo Mečislovo Leonardo Paliulionio nurodymu buvo nustumtas į patį bažnyčios galą. Tikroji jo vieta yra presbiterijos priekyje. Labai norėtųsi, kad bažnyčios didysis altorius kuo greičiau būtų atkurtas, nes turi didžiulę ne tik meninę vertę. Jis turėtų grįžti į pirmykštę vietą.

Vienas vertingiausių išlikusių paveikslų yra Angelo Sargo paveikslas. Tai 1680 metų Andrejaus Romanovskio darbas. Jame yra įamžinta Kauno panorama iš neįprastos – Neries pusės. Jis išliko, galima sakyti, stebuklingu būdu, dėka kanauninko Algimanto Kajacko, kuris paveikslui pritaikė tam laikui idealiai tikusį rėmą, puoštą kremzline ornamentika.

Taip pat 1739 metais pamaldi ponia Kučinskienė savo lėšomis įrengė Kryžiaus kelio stotis. Manau, kad jos turėjo būti jau ir anksčiau, o dabar bažnyčioje esantys dideli paveikslai yra M. Andriolio tapyba. Labai nesinorėtų, kad šie paveikslai, o ne senosios tapybos kūriniai atsirastų bažnyčioje. Jie nutapyti XIX a. pabaigoje ir absoliučiai netinka prie barokinio bažnyčios interjero. Tad pirmiausia reikėtų restauruoti senąsias Kryžiaus kelio stotis, esančias bažnyčios sienose. Nors freskos netirtos, bet neabejoju, kad po ta tapyba yra dar kita tapyba, ir būtų daug naudingiau, jeigu broliai pranciškonai restauruotų tas XVIII a. freskas.

Neseniai Vilniaus Bernardinų bažnyčioje baigtos restauruoti XVI a. freskos. Tikėtina, kad panaši sienų tapyba puošė ir Šv. Jurgio bažnyčią?

Sunku pasakyti, kadangi šios bažnyčios sienų tapyba detaliai neištirta, tik įsitikinta, kad ji yra. Ankstesnio tyrimo metu atidengta šv. Petro figūra, iš dalies – šv. Pauliaus. Be jokios abejonės, yra ir daugiau sienų tapybos, tačiau šie motyvai vėlyvesni, ne XVI a. Tuo tarpu bažnyčios skliautai turėtų būti XVI a. pabaigos–XVII a. pradžios.

Sienas reikėtų tirti, ypač senąją zakristiją. Manau, kad freskų tikrai yra ir reikėtų jas restauruoti. Esu giliai įsitikinusi, kad didžioji dalis kūrybos yra tapyta pačių brolių. Nors bažnyčią puošė ir kitų autorių, tokių kaip J. Bielinskis ar A. Romanovskis, darbai, bet ir patys bernardinai tapė ne prasčiau. Akivaizdus pavyzdys – išlikę šešiakampės sakyklos paveikslai; meniškumu išsiskiria grupinis vienuolių portretas. Šią reto grožio išlikusią originalią medinę brandaus baroko sakyklą įmanoma atkurti. Taip pat įspūdinga ir medinė XVII a. pabaigos vargonų galerija su subtilia tapyba ir drožinėtais vargonų vamzdžiais.

Grupinis portretas

Tokio interjero gali „pavydėti“ kiekviena bažnyčia, tačiau, pakoregavus ikonografinę programą, nuosekliai restauruoti šventovės įrenginius, freskas.

Kokią įtaką Kauno miestui turėjo prie Santakos įsikūrę pranciškonai observantai? Kaip plačiai jie veikė ir kokį indėlį įnešė į jauną Lietuvos bažnyčią?

Šv. Jurgio vienuolynas buvo labai lietuviškas ir patriotiškas. Lietuvos bernardinai visą laiką siekė savarankiškumo. Pirmas bandymas 1530 m. atsiskirti nuo Lenkijos bernardinų provincijos buvo sėkmingas, tačiau truko neilgai. Atsiskyrimo iniciatoriais čia buvo Kauno konventas.

Kita vertus, Kauno bernardinų konvente būta knygų, iš kurių aiškiai matyti, kad jomis naudojosi lietuviai pamokslininkai. Nors buvo daug gaisrų, broliai turėjo gana didelę biblioteką. Išlikę tekstai patvirtina, kad jie mokė žmones lietuviškai melstis „Tėve mūsų“ maldą ir tikėjimo išpažinimą. Taigi Šv. Jurgio (kankinio) konventas buvo vienas iš lietuvybės židinių.

Bernardinams itin rūpėjo bendruomenė. Šioje bažnyčioje kiekvienas altorius turėjo savo globėjus: brolijas ir cechus. Jau minėjau seniausią Šv. Onos broliją, o ir kiti altoriai turėjo skirtingus juos globojančius cechus: antai vairininkų (upeivių), batsiuvių – nė vieno nebuvo be globos. Tos bendruomenės prie savų altorių aukodavo šv. Mišias. Galima įsivaizduoti, kokia gyvybinga ir spalvinga buvo prie bernardinų besiglaudusi bendruomenė.

Parengė Monika Midverytė OFS