Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Simona Smirnova. Svajonių keliais link Dievo

Tekstas skelbtas žurnale Ateitis 2013 Nr. 6

„Nuodėmės priešingybė yra ne dorybė, o tikėjimas.“ S. Kierkegaard

Priešistorė

Paskutinius metus studijuodama džiazo vokalą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje nusprendžiau, kad šio bakalauro žinių man nepakaks sėkmingam startavimui tarptautinėje džiazo scenoje. Į kurią pusę keliauti ir iš kur semtis džiazo teorijos žinių, neturėjau jokio supratimo.

Su tuometine gera studijų drauge Silvija ėmėme kalbėti apie Suomiją arba Estiją. Aš dvejodama dar turėjau minčių apie Maskvą. Kartą vakare vienam iš draugų užsiminus apie Berklio muzikos koledžą Bostone aš tik pašaipiai šyptelėjau, mat neturėjau nė mažos vilties nei ten įstoti, nei kaip nors iki ten nuskristi. Visiems puikiai žinoma, jog tai geriausia pasaulyje šiuolaikinės muzikos mokykla, išauginusi didžiausią Grammy nominantų skaičių ir maitinanti savo metodika visos Europos džiazo ir popmuzikos mokyklas. Vis dėlto tą pačią naktį tylutėliai įsliūkinau į Berklio koledžo internetinę svetainę ir pasižiūrėjau programų aprašymus, dėstytojus, nuotraukas, videomedžiagą. Atrodė, kad nematomomis svajonių gijomis tapo išdabintas visas kambarys.

Pamenu kaip šiandien, kad tą naktį įvyko kažkas keisto. Perstumdžiau visus baldus kambaryje, atsidariau langus, ištraukiau neskaitytas knygas. Sėdėjau ant visai netikėtoje vietoje pastatytos lovos ir svajojau apie savo naująją ateitį. Nežinojau, su kuo tai tiksliai susiję, tačiau jaučiau, kad prasideda kažkas nauja.

Helsinkis

Taip su drauge Silvija nusprendėme susirasti sau tinkamą mokyklą. Iškeliavome į Helsinkio Sibelijaus akademijos džiazo katedrą. Ten praleidusios keletą dienų susipažinome su dėstytojais, švietimo sistema, stojamųjų egzaminų tvarka, studentais. Kelias dienas praleidome tiesiog besiblaškydamos po patį Helsinkį. Užėjusios į vieną keistą bažnyčią mediniu stogu radome daugybę kortelių su Biblijos citatomis. Kortelių buvo stulbinanti galybė, mat jos buvo visomis pasaulio kalbomis. Nusprendžiau aklomis išsitraukti vieną kortelę lietuvių kalba ir sergėti užantyje visos kelionės metu. Purpurinėje kortelėje buvo parašyta „Pasitikėk Dievu kaip vaikas pasitiki tėvu. Jis niekuomet neleis tau suklupti.“ Šie žodžiai kaip stiprybė ir sąžinė man aidėjo galvoje visus šiuos pastaruosius metus. Kortelės žodžiai labai aiškiai pasakė, kad tai bus man iki šiol nepatirtas ir labai didžiulis stiprybės ir tikėjimo išbandymas.

Po kelionės į Helsinkį supratau, kad noriu keliauti į patį epicentrą. Noriu keliauti ten, kur kultūrų maišalynė, noriu keliauti ten, kur gimė džiazas, noriu keliauti ten, kur džiazas niekad nebuvo draudžiamas, kur nesijaustum svetimšaliu, nes visi ir taip svetimšaliai. Ir toji vieta, be abejo, yra Jungtinės Amerikos Valstijos. Priėmiau sprendimą pabandyti įstoti į Berklio muzikos koledžą ir kad ir kas nutiktų, priimti tai kaip pamoką ir patirtį.

Išbandymai

Išbandymai ir sunkumai mane kankino nuo pirmųjų žingsnių. Išsiųstoji paraiška kažkur pasimetė ar pradingo, taigi pačią paskutinę naktį man teko visą paraišką pildyti iš naujo. Jau nekalbant apie finansinius sunkumus, mat kiekviena paraiška, kiekvienas dokumento vertimas, bilietai, pažymių konvertavimas į amerikietišką sistemą… viskas atsiėjo labai nepigiai. Galiausiai prieš vykstant į stojamuosius Londone aš baisiausiai susirgau. Skridau kosėdama ir čiaudėdama, o tai pats nepalankiausias dalykas balsui. Nepaisant visų mažyčių smulkmenėlių, kurios tarsi akmenys krito į mano kuprinę ir sunkino kelionę, laikiausi tvirtai ir nepalaužiamai. Visuomet žinojau, kad esu išbandoma savo svajonėmis, kartu ir pačiu tikėjimu. Taip pat žinojau, kad jeigu įstosiu, tai bus pradžia labai sudėtingo proceso. Būtent taip ir buvo.

Įstojimas

Į Berklio muzikos koledžą įstojau, ir įstojau su labai nemaža stipendija (pagal paskutinių metų statistiką į koledžą įstoja 30 proc. stojančiųjų. Iš visų įstojusiųjų tik 15 proc. turi mažesnę ar didesnę stipendiją). Stipendiją priėmiau kaip teigiamą ženklą ir ryžausi keliauti toliau. Nors stipendija padengė daugiau negu 70 proc. studijų kainos, likusi suma vis tiek neatrodė labai įmanoma. Studijas teko atidėti metams ir tuos metus paskirti finansų paieškai. Kiekvieną dieną skirdavau fondų ir stipendijų paieškoms, susitikau su aibe žmonių, ieškodama rėmėjų ar bent mažiausios paramos. Po tų fundraising metų jaučiausi, kad galiu konsultuoti studentus šiais klausimais, nes nebeliko nei svetainės, nei fondo, kurio nebūčiau žinojusi. Deja, iki pat man išvykstant į Bostoną nė vienas fondas neparėmė net simboline suma. Dėjau daug vilčių į BAFF (Baltic American Freedom Foundation), kuris buvo orientuotas į studentų sugrįžimą į Baltijos šalis ir jų plėtrą, tačiau ir tas galiausiai atsiuntė neigiamą atsakymą. Visi fondų sąrašai buvo išsibaigę ir vienintelė parama, kurią buvau gavusi, tai buvo draugų parama.

Praėjus dviem semestrams Berklio muzikos koledže

Jau metai kaip studijuoju Berklio muzikos koledže. Po šių metų jaučiuosi tarsi visai naujas žmogus. Turbūt nebuvo nepatogesnių, alkanesnių ir šaltesnių metų mano gyvenime nei šie. Ir tuo pačiu nebuvo turbūt daugiau brandos ir pasitikėjimo Dievu atnešančių metų. Vadinu šiuos metus pačiais turtingiausiais, nors turbūt koks turtuolis už tokį teiginį mane palaikytų beprote.

Nuo pat atvykimo į Valstijas mane laužė vienas po kito jėgų išbandymai tiek moksle, tiek sveikatoje. Staiga ėmiau suvokti, kad mano jėgoms niekas nebepriklauso – nei mokslų rezultatai, nei sveikata. Aš žinojau, kad dedu visas jėgas, kurias tik turiu, o visa kita turiu palikti Dievui. Kai realybė užgniaužia iki paskutinio taško, būtent tada ima viskas keistis. Taip įnirtingai kovojusi dėl savo išlikimo ir dėl aukštojo paties geriausio pasaulyje prestižinio mokslo, aš visai pamiršau, kam mano gyvenimas priklauso ir kas jame svarbiausia. Aš pamiršau, kad Dievas kiekvienam turi iš mūsų numatęs planą.

World Peace Choir

Turbūt kiekvienam žmogui reikia skirtingų išbandymų, kad priartėtų prie Dievo. Man teko beveik atsidurti gatvėje su vasariniais batukais, be darbo, be galimybės dirbti, su begaliniu kiekiu namų darbų ir alkanu pilvu. Būtent tada mano gyvenime viskas pasisuko. Aš ir pati nė nenutuokiau, koks svarbus Dievui pasitikėjimas ir artimas santykis su žmogumi. Nuo to lūžio pamažu viskas ėmė keistis. Dievas atsiuntė man meilę. Susipažinau su nuostabia Bostono lietuvių bendruomene, iš kurios susilaukiau pastiprinimo ir rūpesčio. Ir (o stebukle!) mane parėmė Lietuvių fondas! Nors stipendija ir nebuvo pakankama, kad padengtų mano antrąjį semestrą, tačiau buvo lemtinga, kad galėčiau padengti bent pirmąją įnašo dalį ir pradėti studijuoti. Nors lengviau nebuvo, tačiau jaučiau, kaip pro visus šiuos tankius medžius pamažu skverbiasi šviesa, nors krūmai ir pelkynai vijosi apie kojas. Pajutau, kad su kiekvienu savo nuosprendžiu ir pasiryžimu aš augu ir stiprinu savo tikėjimą. Aš įvardiju ir atpažįstu savo klaidas. Aš keičiuosi.

Biblija

Pradėjau lankytis koledžo savaitiniuose Biblijos skaitymuose. Ten susipažinau su daugybe nuostabių žmonių, kurie savo ramia vidine šviesa ir alkiu tikėjimui labai pastiprino. Viena mergina pasisakė pažįstanti lietuvaitę, kuri studijuoja religijas ir yra atvykusi į Bostoną mokyti ir skelbti Šventojo Rašto. Eglės atsiradimas mano gyvenimą nuspalvino pavasarinėmis spalvomis. Mes susitikdavome kiekvieną savaitę ir skaitydavome Šventąjį Raštą. Ji užduodavo man „namų darbų“ ir visad kruopščiai klausdavo, kaip sekasi skaityti ir melstis. Visoje šioje mokslo ir šiuolaikinės muzikos industrijos maišalynėje man tai buvo tarsi galbėjimosi ranka ir šviežio oro gurkšnis. Biblijos skaitymas tapo kasdieniu neišvengiamu ritualu. Tam radau ir laiko, ir šviesos mintyse.

Džiazas

Kad ir kokių išbandymų ir pasikeitimų buvo kupini metai, po dviejų semestrų atsigręžusi matau nepriekaištingus rezultatus. Nepaprastai praplatėjęs pažinčių ir muzikantų ratas, neįtikėtinai šoktelėjęs žinių kiekis ir nepriekaištingi pažymiai. Antrąjį semestrą pabaigiau vien tik A raidės pažymiais. O tokiais pažymiais čia tikrai niekas nesišvaisto. Devynis prakaitus reikia išlieti, kad gautum aukštesnį įvertinimą. Paskaitos vyksta nuo ankstaus ryto ligi nakties, tad ir namų darbams nelabai telieka laiko. Tad savaime suprantama, tam skiri brangiuosius savaitgalius. Nuoširdžiai sakau, kad norint pasiekti aukščiausią rezultatą kitaip ir nebūna. Muzikantus apgobusi klaidinga bohemos ir tariamos laisvės migla tėra mitas. Jeigu muzikantas į savo profesiją žiūri rimtai (kaip į bet kurią kitą profesiją reikia žiūrėti), jis laikysis griežtos disciplinos, planuos kiekvieną savo gyvenimo minutę ir sergės sveikatą. Lietuvoje dėl mažos konkurencijos dar vienas kitas leidžia sau dykinėti, čia dykinėjimas labai greitai išbraukia iš žaidimo.

Lietuviškumas ir kanklės

Didelę gyvenimo dalį sudaro Bostono lietuvių bendruomenė. Kiekvieną sekmadienį einame į bažnyčią, po mišių pasiliekame pietauti ir maloniai šnekučiuotis su parapijiečiais.  Kartą per mėnesį bažnyčioje prisijungiu prie šlovinimo ansamblio „Jaunos širdys“. Giedu kartu, skambinu gitara ir kanklėmis. Bažnyčioje susipažinau su didžiąja dauguma lietuvių, kuriuos sutikau Bostone. Čia ir gavau nuostabiąją dovaną – kankles.

Kankles dovanų gavau iš lietuvės Inos Nenortas. Ji jas, ką tik padarytas, prieš 20 metų atsivežė į Bostoną ir taip niekad negrojo. Stebuklingu būdu jas išsaugojus, ji nusprendė man jas padovanoti. Kanklės buvo pirmasis mano instrumentas, kuriuo grojau daugiau negu dešimt metų ir nuo kurių pradėjau savo muzikinį pažinimą. Tad šiam instrumentui jaučiu begalinį ryšį ir įsipareigojimą.

Koledže kanklėmis groju Contemporary Middle Eastern Ensemble.  Groju savo kūrybos muziką, soluoju, akompanuoju… Iš visų sulaukiu nepaprasto susidomėjimo, nes niekas nėra matęs nei girdėjęs kanklių. O ir angliško vertimo šiam instrumentui nėra. Taigi žmonėms klausiant, kas tai per instrumentas, atsakau: „Lithuanian zither“.

Gegužės mėnesį turėjome koncertą, taigi pristačiau kankles oficialioje Berklio koledžo scenoje. Taip pat paskaitoje, vadinamoje „Spontaneous composition“, kankles atsinešiau kaip improvizacijos įrankį. Visiems pagrojau kompozitoriaus Jono Švedo kūrinių ir papasakojau apie Lietuvą bei lietuvišką skambesį. Visi dainininkai gavo galimybę padainuoti akompanuojant kanklėms.

Su Bostono ateitininkais Putname.

Kita lietuvių bendruomenės dalis – Bostono lituanistinė mokykla. Kovo pradžioje pradėjau ten dirbti muzikos mokytoja ir pamažu įsigyventi į lietuvių mažuosius.  Dirbu su mažučiais vaikučiais pradedant nuo lopšelinukų iki visai paauglių. Dėstymas man visada suteikė didelės laimės ir jėgų papildymo. Nuo kitų mokslo metų puoselėju viltis dar labiau įsigyventi toje mokykloje ir įgyvendinti dar daugiau ateitininkiškų tikslų.

Studijų ateitis

Kaip bus su trečiuoju semestru, dar nežinia. O iki diplomo liko visi penkti semestrai… Šią vasarą laukia vėl fondų paieškos, begaliniai paraiškų pildymai, kreipimaisi. Kiekvienas semestras – kaip naujas begalinis išbandymas, kybantis ant stebuklo ribos. Kadangi taip jau tie mano svajonių keliai įsismarkavo, viliuosi ir toliau jais keliauti. Būtų gaila tiesiog sugrįžti atgalios, bet šią pamoką jau išmokau. Niekas neįvyksta be pasitikėjimo. Dievo meilė patiriama per žmonių meilę ir rūpestį. Ne veltui toji purpurinė kortelė, rasta Helsinkio bažnyčioje, sakė: pasitikėk Dievu, kaip vaikas pasitiki tėvu. Jis niekuomet neleis tau suklupti.